‡ Lietuva internete: žinių talka

visos skiltys:

Žodžio užklausa:

Raktažodžiai

Sava Lietuva
Kaip tvarkytis, kad Lietuva būtų sava

ISSN 1392-9127
Sava Lietuva » Nuorodos » Santvarka » Švietimas » 347 nr.
Apginkime tautos šaknis.
2011-10-20

Išlindo saugumiečio ranka

Šiandien, kai su globalizmu kolaboruojantys politikai ir jiems patarnaujantys politinio, asmeninio pasitikėjimo valstybės tarnautojai, keliaklupsčiaudami prieš didesnį, svarbesnį, galingesnį, stengiasi iš mūsų išpumpuoti paskutinius tautos ir valstybės orumo gurkšnius, vis dažniau ateina į galvą keista mintis. Ar tai, ką jie daro, jau reiškia, kad kultūros ministrą Arūną Gelūną, jo patarėją etnologą Imantą Melianą, švietimo ir mokslo viceministrę Neriją Putinaitę, kai kuriuos kitus politikus ir istorikus jau galime lyginti su giljotina, ar dar ne?..

Ne, ne, niekas iš paminėtųjų ir nepaminėtųjų galvų nekapoja. Tačiau kai kertama mūsų atmintis, istorija, šaknys, ar galvas, be viso to, dar galime vadinti galvomis?

Pasakas – lauk!

Ar dar atsimenate Vytauto Klovos „Pilėnus“? Jau nebe? Jau tik vienas kitas? O „Aš papuošiu žirgo galvą pinavijom“ dar atsimenate? Žinoma. Tai va, ši daina – apie tuos laikus, kai lietuviai ne giljotinomis, o kalavijais kryžiuočių galvas kapojo, o žirgų galvas pinavijomis puošė. O šita graži daina – Ūdrio arija iš operos „Pilėnai“, lietuvių istorinės, herojinės nacionalinės operos. Ji buvo sukurta praėjus vos keleriems metams po Stalino mirties. Dar gūdžiu sovietmečiu ji, kaip ir padavimas apie karalių Margirį ir jo narsiuosius lietuvius pagonis, pasirinkusius veikiau mirtį nei negarbę, stiprino mūsų tapatybę, ugdė lietuvio savimonę. Ištisos kartos augo iš Pilėnų pelenų.

Tai pasakykite man, kodėl reikėjo iš mūsų atimti Pilėnus, kodėl reikėjo duoti tribūnas keistiems Lietuvos istorikams, kurie, remdamiesi kryžiuočių kronikininkais, ėmė skelbti, kad Margiris ir jo kariauna buvo bailiai ir iš baimės išsižudė? Kokiam avinui nuo tokios kryžiuočių tiesos lengviau pasidarė gyventi?

Tai pasakykite, kam reikėjo šluostytis kojas į tautos patriarchą daktarą Joną Basanavičių? Filosofei Putinaitei, kad taptų prezidento patarėja, o paskui ateitų į Švietimo ministeriją ir atsisėstų į viceministro krėslą? Ar Vladimirui Putinui, kad lengviau būtų susigrąžinti tai, ką prarado Gorbačiovas.

Ir dar pasakykite, kodėl nuo globalizmo slogos pridusę veikėjai jau ima abejoti Kudirka, Daukantu ir gundo tai daryti mus visus?

O kodėl tyčiojamasi iš Venesuelos žurnalistės Jūratės Statkutės-de Rosales? Kodėl į knygas „Didžiosios apgavystės“, „Senasis aisčių giminės metraštis“ jos surašytos gilesnių nei šiandienėje Lietuvoje priimtos šaknų paieškos kai kurių mūsų sekliau kapstančių istorikų yra skelbiamos „jovalu“, „nesąmonėmis“, „grafomanijos šedevrais“? Tai kuo paaiškinsime, kad Lietuvos žmonės taip skaito jos knygas, kad paskutiniąją, „Europos šaknys ir mes, lietuviai“, „Versmės“ leidyklai teko kartoti keliskart ir knyga tapo metų bestseleriu? Ar tai nereiškia, kad visuomenė, taip aistringai tiesdama rankas prie šios knygos, būtent tokiu būdu priešinasi jos šaknų, jos atminties kapojimui? Visuomenei visai nesvarbu, kad autorė nėra istorikė profesionalė, nesvarbu, kad ne viskas jos samprotavimuose pakankamai argumentuota. Skaitytojui svarbu, kad būdama taip toli nuo Lietuvos ponia Jūratė, kilniausių jausmų mūsų protėviams vedama, bando mus gelbėti – grąžinti pasididžiavimą garbinga praeitimi ir žūtbūtinį troškimą išsilaikyti žvarbiuose globalizacijos vėjuose.

Profesorius Bumblauskas aiškina knygos pasisekimą kiek kitaip. Pasak jo, kol esame toli nuo civilizacijos ir neturime normalios istorijos, vienintelis metodas ją susikurti yra liaudiškoji etimologija, sąskambių etimologija. Ir koks velnias jį, profesorių, patraukė už tos vietos, už kurios patraukus žmogus praranda gebėjimą patylėti: „Lietuviai – tauta, kuriems dar pasakų reikia. Tai reiškia, kad nesame subrendę“.

Vadinasi, tai reiškia dar ir tai, kad normalios istorijos neturime, o pasakas, legendas, mitus – lauk? Pilėnus lauk, Basanavičių lauk, Kudirką, Daukantą – lauk. O gal būtent todėl, kad visa tai metame lauk, ir tampame vis labiau nesubrendę?

Algimantą Liekį – lauk!

O už ką lauk daktarą Algimantą Liekį, visai neseniai išleidusį ne pasakas, ne legendas ar mitus, o lenkų skriaudų istorijos dvitomį „Juodieji Lietuvos istorijos puslapiai“? Už tai, kad remdamasis istorijos šaltiniais, kitų knygomis į vieną vietą surinko visą dviejų tautų ir valstybių santykių istoriją. Visokių tų santykių, žinoma, būta. Vien ko verta Pilsudskio laikų lenkų nusikaltimų Vilnijos lietuviams chronologija. Tai dabar kaposime ir šio krašto lietuvių šaknis, kuriose tiek heroizmo, tiek aukojimosi už lietuvių kalbą, už lietuvybės išsaugojimą. Ir visa tai lauk? Ar todėl, kad nei kalba, nei lietuvybė šiandien neatitinka laiko dvasios ir turi nuskęsti paikose globalybėse, pasiduoti bestuburiam lankstymuisi prieš didesniuosius?

Liekį – lauk? Už tai, kad Liekis galvoja kitaip nei etnologas Imantas Melianas, šiuo metu dirbantis kultūros ministro Arūno Gelūno patarėju. Beje, jis ir „grafomanijos šedevrų“ bei kitų „komplimentų“, adresuotų Jūratės Statkutės-de Rosales tyrinėjimams, autorius. Taigi šitas autorius, šitas etnologas patarėjas išties galvoja kitaip. Kultūros ministerijos surengtoje mokslinėje-praktinėje konferencijoje jis ir samprotavo visai kitaip: „Vieną kartą reikia baigti tas nesąmones su vadinamąja „Liūdnąja Lietuva“ ir neva „nutautintais“ bei „sulenkintais“ lietuviais, nes jei iš tikrųjų būtų taip lengva per 19 metų nutautinti tautiškai neva apsisprendusius vietinius gyventojus, tai ko mes dabar nesugebame per dvidešimt atkurtos nepriklausomybės metų jų atgal „atitautinti“?

Patarėjas etnologas, matote, nustatė, kad Vilniaus kraštas buvo lenkintas tik 19 metų. O Liekis, matote, teigia, kad Lietuvos lenkinimas buvo vykdomas ištisus šimtmečius. Todėl Liekį – lauk. Ir Vytautas Landsbergis sako: Liekį – lauk! Jo vadovaujamas partijos Politinis komitetas net tokį protokolinį nutarimą priėmė. Liekį lauk. Nes Liekis, matote, dar ir pseudospecialistas. Ne istorikas. Ir šitą nustatė etnologas Melianas, istorikas ir tikras specialistas.

Ar kartais šitas specialistas nėra tas pats Imantas Melianas, kuris dirbo Saugumo departamente? Jeigu tas pats, o turiu įtarimą, kad taip ir yra, tai jis baigė Vilniaus universitetą tais pačiais metais, kuriais buvo iš saugumo išvytas. Kada pradėjo studijuoti, neaišku – anketose, kurias teko peržvelgti, nėra. Bet aš manau, kad jeigu saugume dirbdamas baigi universitetą, tai visai nesvarbu, kada tu tuos mokslus pradėjai. Ir dar viena neaiškybė – šnekinau porą žinomų etnologų, nė vienas etnologo Meliano nežino. Ir dar: Vilniaus universitetas, kurį, Meliano manymu, jis yra baigęs, etnologų nerengia.

Tačiau tai visai nesvarbu. Svarbu, kad etnologas Melianas apie Vilnijos lenkus, maištaujančius prieš lietuvių kalbą ir Lietuvos įstatymus, žino ir viešai visiems skelbia: „Lietuvos lenkai kelia pavojų Lietuvai ne ką daugiau nei Lietuvos žemaičiai“. Kokia žavi minčių darna: panašiai mąsto ir Valdemaras Tomaševskis, siūlantis žemaičiams reikalauti, kad Žemaitijos miestelių ir gatvių pavadinimai būtų rašomi dviem kalbomis – lietuvių ir žemaičių. Ar kartais panašiai nemąsto ir ministras Gelūnas, parengęs įstatymo projektą, numatantį dvikalbius gatvių pavadinimus, iš esmės liečiantį tik Vilniją. Kaip buvusios, o gal naujos okupacijos ženklą.

Himnas

Energetikos jau nebeturime. Kultūros – gal net per daug, tik tas dalykas, kurį dabar dažniausiai vadiname kultūra, Lietuvoje niekada nebuvo vadinamas kultūra. Lietuvių kalba dūsta nuo provokacijų prieš ją. Televizija – dar viena dvasinės giljotinos mašina. Nepriklausomybė – nei ekonominės, nei politinės. Valstybė?.. O kas yra valstybė be viso šito?

Tai palikite mums bent atmintį, šaknis, istoriją. Net jeigu istorija paremta legendomis ar mitais, ji galbūt kada nors mūsų vaikaičiams ar provaikaičiams taps pagrindu, nuo kurio jie dar pajėgs atsispirti.

Visada krūpteliu klausydamasis vaikų, giedančių Lietuvos himną. Štai labai įdomu, kas jų galvutėse verda, kai jie taria šias frazes: „Tu, didvyrių žeme…“ ir „Iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia“. Štai kai himną gieda politikai, aš žinau, kas jų galvose dedasi. Nes žinau, iš kur jie semiasi stiprybę…

Trumpasis istorijos kursas

Giljotina – galvų kapojimo mašina, sugalvota daktaro Giljoteno (Guillotin) ir įteisinta Prancūzijoje didžiosios revoliucijos metais. Iš pradžių buvo giljotinuojama buržuazija, net karalius Liudvikas XVI ir jo žmona Marija Antuanetė, paskui tie, kurie giljotinavo šituos. Manoma, kad iki revoliucijos pabaigos, 1799 metų, aikštėse buvo nukirsdinta apie 15 tūkstančių galvų.

Šiaip jau niekas anuomet tokių baisybių baisybėmis ir nelaikė. Buvo įteigta, kad žmogui neskauda – mirtis ateina akimirksniu. Jis nieko nejaučia. Be to, paprastai valdžia giljotinuodavo savo ir tautos priešus: kitaip galvojančius, kitaip kalbančius, kitaip besielgiančius.

Ferdinandas Kauzonas

2011 m. spalio 20 d. „Respublika“

Santrauka:

Ferdinandas Kauzonas: Šiandien, kai su globalizmu kolaboruojantys politikai ir jiems patarnaujantys politinio, asmeninio pasitikėjimo valstybės tarnautojai, keliaklupsčiaudami prieš didesnį, svarbesnį, galingesnį, stengiasi iš mūsų išpumpuoti paskutinius tautos ir valstybės orumo gurkšnius, vis dažniau ateina į galvą keista mintis. Ar tai, ką jie daro, jau reiškia, kad kultūros ministrą Arūną Gelūną, jo patarėją „etnologą“ Imantą Melianą, švietimo ir mokslo viceministrę Neriją Putinaitę, kai kuriuos kitus politikus ir istorikus jau galime lyginti su giljotina, ar dar ne?

Teiginys:
Apginkime tautos šaknis.
Sritis:
Santvarka: Švietimas.
Raktažodžiai:
, , , , , .
Asmenvardžiai:
Ferdinandas Kauzonas, Algimantas Liekis, Jūratė de Rosales.
Šaltinis:
http://www.respublika.lt/lt/naujienos/nuomones_ir_komentarai/respublikos_redakcijos_skiltis/fkauzonas_islindo_vsd_ranka_lietuviski_giljotinos_ypatumai/mentarai/respublikos_redakcijos_skiltis/fkauzonas_islindo_vsd_ranka_lietuviski_giljotinos_ypatumai/.
Nuorodą įdėjo:
, 2011-10-20.

galas

‡ 2010 „Sava Lietuva“:
  Kas?
  Kaip?
  Kodėl?