Tauta reiškia tyrą grynuolį

Justino Marcinkevičiaus asmenybė susijusi su pačia tautos sąvoka. Apmaudu, kad ligšiol neturime lietuvių – sanskrito kalbų žodyno, čia kažkoks nesusipratimas, o gal sąmokslas. Sanskrito kalboje tauta reiškia tyrą grynuolį. Justino poetikoje nėra mandrų žodžių, vien paprasti, tautiniai, kaimo žmogaus. Ir tie žodžiai suspindėdavo deimantu, įgydavo šventumo.

Nes lietuvių kalba yra išskirtinė. Protėvių kalba, nukeliavusi ir į sanskritą, grįžta prasmėmis. Pirma būdavo Justino žodis, o jį sekdavo išgryninta mintis. Vienas didžiausių poeto žygdarbių sovietmečiu buvo aukščiausio filosofinio lygio draminių poemų trilogija ir epilogas: „Mindaugas. Katedra. Mažvydas. Daukantas“. Jos jaudino ne tik Lietuvą — gaivino, suteikė tvirtybės, gyvasties ir kitoms tautoms.

Dar apie sąvokas: kas per kreipinys — „Lietuvos žmonės“? Kodėl mus taip susina politikai? Trauko tautos bendruo­men­iškumo tinklus, brangiausius mūsų dvasinius saitus, protėvių kultūrinę atmintį. Politikų sąvokomis mes nebe lietuviai, tik Lietuvos žmonės! Įvaryti į kažkokį aptvarą, kurį peržengę tampame jau kitos tautos žmonės? Bet Anglijos, Prancūzijos, Rusijos prezidentas nepavadins Rusijos žmonėmis, sakys ruskiai. Sakydama „Lietuvos žmonės“, valdžia pareiškia neturinti jokių dorovinių įsipareigojimų. Ir mums tarsi primena, kad ir patys neturėtume įsipareigojimų tautai.

Justinui buvo nesuprantamas abejingumas tautos ir savo krašto praeičiai. Atgimimo metais buvo sutarta 50% skirti Lietuvos, 50% visuotinei istorijai. Kas liko? Švietimo ir mokslo ministras siekia išvis panaikinti kraštotyrą, palikti tik visuotinę istoriją. Kaip kad Lietuvos istorijos institutas buvo paverstas Istorijos institutu. Bet ir sovietiniais metais kraštotyra nebuvo taip suniekinta, buvo skirta tam tikra dalis. Buvo iškovota 18 valandų tėviškės kraštotyrai — nebėra šito mokyklose. Didžiausių pastangų reikalaujantis žygdarbis „Lietuvos valsčiai“ — iš ketintų 400 monografijų išleista 26, tikimasi pasiekti šimtą.

Sodybvietės seniai išnykę.
Ir guobų guotų nebelikę.
Bet kapinaites kaimo pamatyti dar gali.
Jos žolėse. Pakrypę, sudūlėję kyšo kryžiai.
Kiek ten užgęsusių dainų neužrašytų!
Kiek prakaito sūraus po žemės kauburėliais tūno.
Kiek nevilties juodos.
Kompiuteriais jos niekas niekas neskaičiuos.

Sakyk, kas šiandien tavo sūnų,
Dukrą iš tėvynės amžiams veja?
Tik nešnekėk, kad vien tik lito stygius.
Bet ir suprasti šį sprendimą nesunku:
Gyvename korupcijos tinkle, politinių batalijų gausme.
Betgi palikusį tėvynę vadinam nomadu.

Neįžvelgi aplink, kas būtų sakralu?
Nulenkti žilą galvą tu nežinai dėl ko ir kam?
Vien monstrų valdomą pasaulį,
Vien sumaištį, juodas spalvas aplink regi?
Neguosiu. Piktai sakysiu:
Neradęs nieko švento ir šviesaus —
Beprasmes dienas gyveni.

— Romualdas Grigas

Vėliau išguldyta ir platesnė prakalba raštu.