ISSN 1392-9127
Sava Lietuva » Prakalbos » Santvarka » Ekonomika » 445 nr.
Albinas Jasiūnas Sambūrio „Patirtis“ pareiškimas dėl šeimos ūkių:
Ūkininkai stiprina valstybę ir aprūpina sveiku maistu —
, 2016-01-16.

Ūkininkavimas kaime

Dėl Lietuvos kaimo šeimos ūkių atkūrimo ir plėtros

Lietuvos Respublikos prezidentei Daliai Grybauskaitei,
Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkei Loretai Graužinienei,
Lietuvos Respublikos Ministrui Pirmininkui Algirdui Butkevičiui.

Sambūris „Patirtis“ visada nuosekliai pripažino ir Lietuvos valstybės vadovams siūlė bei žiniasklaidoje skelbė šeimos ūkių socialinį ir kultūrinį pranašumą prieš samdinių darbu gyvuojančias latifundijas, milžiniškas bendroves ir jų kompleksus. Šeimos ūkių privalumus grindžiame šiais argumentais:

  1. šeimos ūkiai labiau už kitus verslo būdus saisto šalies gyventojus su pamatiniu tautos ir valstybės turtu – žeme, ugdo ir stiprina jos savininkų pilietinį orumą ir šeimininko atsakomybę, kūrybos dvasią bei perspektyvaus verslingumo ryžtą, puoselėja nuolat atsikuriantį, auginamų kultūrų sėjomaina grįstą natūralų, o ne mineralinėmis trąšomis ir pesticidais persotintų dirvožemių vienkartinį derlumą, saugo ir turtina gamtinę aplinką, taip pat lietuvių tautos istorinį paveldą bei tapatumo kultūrą, skiepija visų kartų gyventojų prieraišumą tėviškei ir Tėvynei, didina Valstybės ekonominį, socialinį ir politinį brandumą;
  2. šiandienos šeimos ūkiai laikosi gamtą tausojančios žemdirbystės kultūros, augina ir gamina ekologiškai sveikus gaminus savo šeimos reikmėms bei parduoda juos pagal ilgalaikes sutartis arba tiesiogiai ūkininkų turgeliuose, kokybę viešai patvirtindami ne tik laboratoriniais tyrimais, bet dažniausiai ir asmeninės atsakomybės bei savo kultūros pavyzdžiu;
  3. šeimos ūkiai plėtoja kaimo ir gretimų miestelių gyventojų verslus, ypač jaunosios kartos profesinį apsisprendimą, ugdymąsi bei kūrybingą ūkininkavimą, alternatyvių veiklų paieškas, jie iš tikrųjų mažina emigraciją ir skatina tautiečių grįžimą į savąją tėvynę kūrybingai veiklai tėvų ir senolių žemėje;
  4. šeimos ūkiai patikimiau nei kitos socialinės struktūros gali užtikrinti tautiečių ir visos valstybės išgyvenimą net ir skaudžiausių gamtinių nelaimių, ūkinių ir politinių sukrėtimų atvejais.

Apmąstydami nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos kaimo ir žemės ūkio raidą po sovietinės kolektyvizacijos, mename neišmatuojamą kaimo žmonių pirmųjų metų ūpą kuo sparčiau atkurti nuosavos žemės ūkį ir visavertį kaimo bendruomenių gyvenimą. 2003 metais 250 tūkstančių savininkų pradėjo plėtoti tuomet dvejopai vadintus ūkininkų bei šeimos ūkius, kuriuose vidutiniškai buvo po 10,6 ha žemės. Tačiau jau tuo metu pradėjo gausėti ir stambių ūkių, turinčių daugiau kaip 100 ha (per 2 tūkst.) bei po 500 ha ir dar daugiau (apie 300) savininkų (2005 m. knygos „Lietuvos žemės ūkis amžių sandūroje“ 121 psl.). Tvirtėjo ir smulkesnieji ūkininkai, laikantys daugiau melžiamų karvių, ožkų, paršavedžių, bekonų, arklių, paukščių, gausėjo tinkamos žemės ūkio technikos. Didėjo pieno, mėsos, kiaušinių, javų, bulvių gamyba ir pardavimas.

Visa tai akivaizdžiai gimdė konkurencinę įtampą tiek mūsų šalies viduje, tiek laisvoje Europos rinkoje. Lietuvos maisto produktų perdirbimo įmonės, žemės ūkio bendrovės bei stambūs žemvaldžiai, Žemės ūkio rūmų ir Žemės ūkio ministerijos pritarimu nuolat plėtė supirkimo kainų diferencijavimo tarp smulkiųjų ir stambiųjų gamintojų žirkles, kol pasiekė drastiškų rezultatų – ūkininkų išleidimo į pensiją, kol jie nesulaukė senatvės pensijai reikiamo amžiaus, smulkiųjų ūkininkų atsisakymo prekinės gamybos, pagaliau pieno supirkimo punktų panaikinimo. Dėl šių priežasčių mažieji ūkiai liko be Europos sąjungos žemės ūkio plėtros rėmimo lėšų, kurių atskirais metais iki 4/5 susižerdavo stambūs ir itin stambūs žemės ūkio produkcijos gamintojai bei maisto produktų perdirbimo įmonės.

Lietuvos šeimos ūkių kaimas, lyg slogiais sovietiniais metais, savos valdžios buvo paliktas be gyvulių, ganyklų, šieno, didesnio bulvių ir daržovių poreikio. Kaimas neteko darbo pajamų, ypač reikalingų jaunimo mokymuisi, šeimų kūrimui, gyvenimo buičiai, kultūrai. Štai čia ir slypi, tarsi neužtvenkiamos upės tėkmė, Lietuvos jaunimo socialinės emigracijos srauto į Vakarų šalis dramatizmas, nes tik nedidelė jaunimo dalis išvyko mokytis ir tikisi grįžti į Tėvynę.

Ypač keista, kad daugiau kaip dešimtmetį visų lygių valdžios abejingai stebėjo šį Tautos demografinį irimą – tarsi sektiną europinį gėrį ar etaloną – santykinio žemės ūkio dirbančiųjų skaičiaus artėjimą prie itin mažos vakarietiškos šių darbuotojų dalies, kol nesusidūrė su darbuotojų stoka daugeliui verslo sričių bei galimais ateities pensijų mokėjimo trikdžiais.

Pastarąjį dešimtmetį dėl dramatiškos Lietuvos kaimo jaunimo emigracijos į Vakarų šalis bei itin kritiškos demografinės padėties ištisos Lietuvos vietovės virsta dykromis, jos vis plečiasi, jų daugėja. Mokslininkų teigimu, apie 45 % visos Lietuvos teritorijos yra itin retai apgyvendinta (2015-11-05 „Savaitė“ 45 nr. 6–7 psl. „Gražusis mūsų kraštas tampa vis erdvesnis“).

Tačiau ir tokiomis sunkiomis sąlygomis, dažnai net be Europos sąjungos kaimo plėtros lėšų paramos, vis dėlto ima kilti nauji šeimos ūkio švyturiai, perpratę daugybę netradicinių ekologiškų verslų. Antai:

  • Širvintų rajono Bagaslaviškio bažnytkaimio ūkininkas agronomas Bronislovas Vošteris ėmėsi auginti sėmeninius stambiasėklius linus, žieminį rapsą, avižas, žirnius, „Spelta“ veislės kviečius, nesudėtinga įranga ėmė gaminti ir Vilniuje bei savo namuose pardavinėti ekologiškus avižų dribsnius, žirnius, kvietinius miltus, šalto spaudimo sėmenų, rapsų, judros aliejų bei kitus gaminius;
  • Širvintų rajono Griciūnų kaimo ūkininkė Andžela Dalia Ėmužytė išplėtojo itin stambią (per 500 vienetų), vienintelę Lietuvoje Čekų baltųjų veislės ožkų bandą, gamina ir pardavinėja vilniečiams turgelyje ožkų pieną, įvairius sūrius, o jos ūkyje galima nusipirkti veislinio prieauglio;
  • Molėtų rajono Inturkės ūkininkas Giedrius Prakapavičius verčiasi mėsine avininkyste – augina daugiau kaip du tūkstančius avių, mėsą parduoda restoranams, parduotuvėms, pavieniams pirkėjams. Pastaruoju metu iš Prancūzijos įsigijo veislinių pieninių avių bandos branduolį, ruošiasi gaminti avių pieno fermentinius brinzos sūrius.

Pastebime, kad Lietuvoje ypač gausėja avis auginančių ūkininkų, kurių bandose jau yra šimtas tūkstančių avių. Ypač palanku avininkystę plėtoti kalvotose Žemaitijos, Aukštaitijos ir kitų vietovių žemėse.

Žinotina, kad įvairų verslą plėtojančių kaimo švyturių – pastebimai kylančių šeimos ūkių – skaičius didėja ir jau siekia dvidešimt tūkstančių. Jiems ir daugeliui kitų, stingantiems lėšų atsikurti, reikia valstybės dėmesio ir paramos. Negalima leisti, kad Lietuvos kaimas sąmoningai ar dėl besikečiančių valdžių neveiklumo virstų dykynėmis ir netektų istorinių, socialinių bei kultūrinių pamatų.

Sambūrio „Patirtis“ nariai siūlo:

  1. Skubiai parengti ir patvirtinti Nacionalinę Lietuvos kaimo šeimos ūkių atkūrimo ir plėtojimo programą, maksimaliai panaudojant Europos sąjungos kaimo rėmimo ir Lietuvos valstybės iždo lėšas. Viena svarbiausiųjų šios programos dalių turi būti skirta paskatoms ir socialinėms garantijoms į kaimą ūkininkauti iš užsienio ar mūsų miestų grįžtantiems naujakuriams, jauniesiems ūkininkams ir apskritai šeimos ūkių plėtrai remti;
  2. Nustatyti ir patvirtinti Europos sąjungos Lietuvos kaimo rėmimo lėšų kvotas šeimos ūkių bei kitų, ypač netradicinių verslų ūkių kūrimuisi ir plėtrai iki 2020 metų, atsižvelgiant į naudojamos žemės kokybės bei kitus ekonominius ir socialinius parametrus;
  3. Šeimos ūkių kūrimosi ir plėtojimo paramos projektų parengimui įkurti Europos sąjungos lėšomis finansuojamus kooperatinius ir Žemės ūkio rūmų koordinuojamus projektų rengimo centrus bei kooperatinius žemės ūkio technikos servisus specifiniams bei sezoniniams darbams atlikti;
    Įstatymų pataisomis ir efektyvios kontrolės metodais nustatyti, kad maksimalus šeimos ūkiui nuosavybės teise priklausančios žemės plotas visai šeimai neviršytų 500 ha.

Mes tikimės, kad, visapusiškai skatindami ir remdami naujų šeimos ūkių kūrimąsi, valdžios ir visuomenės pastangomis galime sudaryti sąlygas tėvynainiams su naujais sumanymais bei patirtimi sugrįžti į kaimą ir sukloti pamatus šiuolaikiškai, pažangiai valstybei kurti.

Sambūris „Patirtis“

Sambūrio pirmininkas, Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos pirmininkas, gamtininkas prof. Romas Pakalnis, agrarinių mokslų daktaras doc. Zigmas Tadas Urbonas, agr. m. dr. Marija Sereikienė, med. m. dr. doc. Jonas Stankus, agr. m. habil. dr. prof. Antanas Svirskis, soc. m. habil. dr. prof. Alvydas Baležentis, LKMA akademikas Petras Plumpa, menotyrininkas Romualdas Budrys, žurnalistė Nijolė Baužytė, gydytoja Liudvika Knizikevičienė, ekonomistas Venantas Mačiekus, matematikas Alvydas Karalius, inžinierius Vladas Palubinskas, LKMA akademikė hum. m. habil. dr. prof. Irena Regina Merkienė, LKMA ir LMA akademikas hum. m. habil. dr. prof. Antanas Tyla.

Teiginys:
Ūkininkai stiprina valstybę ir aprūpina sveiku maistu.
Sritis:
Santvarka: Ekonomika.
Raktažodžiai:
, , .
Pirminis šaltinis:
http://on.lt/ukininkavimas-kaime
Nuosavybė:
leidžiama neatsiklausus nusirašyti ištrauką su nuoroda į pirminį šaltinį ir autorių.
Autorius:
, 2016-01-16.

galas

‡ 2010 „Sava Lietuva“:
  Kas?
  Kaip?
  Kodėl?