‡ Lietuva internete: žinių talka

visos skiltys:

Žodžio užklausa:

Raktažodžiai

Sava Lietuva
Kaip tvarkytis, kad Lietuva būtų sava

ISSN 1392-9127
Sava Lietuva » Prakalbos » Santvarka » Rinkimai » 408 nr.
Albinas Jasiūnas Sambūrio „Patirtis“ pareiškimas dėl demokratijos:
Lietuvių tauta nevaldo savo valstybės tiesiogiai, pagal Konstituciją —
, 2013-06-21.

Dėl valstybės erozijos

J. E. Lietuvos Respublikos Prezidentei Daliai Grybauskaitei

Didžiai gerbiama J. E. Prezidente,
esame labai susirūpinę dėl tolimesnio Lietuvos Respublikos likimo. Lietuvos Respublikos Konstitucija skelbia, kad „Lietuvos valstybę kuria Tauta. Suverenitetas priklauso Tautai“ (2 str.). Aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus savo atstovus (4 ir 33 str.). Tikrovėje Lietuvos visuomenė tiesiogiai nedalyvauja ir šiandien negali dalyvauti valstybės valdyme: jos atstovai neturi teisės dalyvauti rinkimų komisijose, teismuose vykdant teisingumą, ginti viešąjį interesą; bendruomenės ir kiti juridiniais asmenys negali kelti savo kandidatų į Seimą.

Demokratinė santvarka Lietuvoje vis labiau pralaimi dėl perdėm sureikšminto politinių partijų vaidmens. Realiai jos atstovauja vos keliems procentams gyventojų, tačiau jų atstovai turi įstatymų leidimo teisę. Seime įsigalėjo imperatyvus mandatas — privalomas balsavimas pagal partijų vadovų nurodymą. Partijų nariai verčiami paminti įsipareigojimus rinkėjams. Partijoms nepriklausantys piliečiai neturi realios galimybės juridiškai grumtis su vis labiau politizuojama teisine sistema, kuri nebepajėgi užtikrinti demokratinės santvarkos principų.

Tarptautinių korupciją tiriančių organizacijų ekspertai teigia, kad Lietuvoje paprastą kyšininkavimą pakeitė piktnaudžiavimas valstybine galia ir kitos politinės korupcijos formos. Lietuvoje piliečių teisės ir laisvės virsta imitacija. Masinis rinkimų klastojimas, politinė korupcija, išrinktų deputatų bėgiojimas iš partijos į partiją, iš frakcijos į frakciją ir „parsidavimas“ yra rimti simptomai, kad mūsų valstybės valdymas sutrikęs ir vyksta vidinė šalies okupacija. Demokratijos principais paremtą valstybės valdymo sistemą ima keisti ydinga turtingiausiųjų ir politiškai galingiausiųjų grupuočių savitarpio paslaugų struktūra.

Politinę korupciją Lietuvoje galima įvardyti įsisenėjusiu valdžios vėžiu. Jis veda į neviltį daugumą valstybės gyventojų. Europoje santykinai didžiausia emigracija iš Lietuvos nėra atsitiktinis reiškinys.

Visuomenė turi turėti pasitikėjimo vertą valdžią, kad savo gyvenimą laikytų bent sąlyginai patenkinamu ir matytų jo priimtiną perspektyvą. Esamą padėtį taikliai apibūdino akademikas Romualdas Grigas: „Sisteminė korupcija mūsų šalyje turi labai platų arealą: politinėje sistemoje vešinti korupcija puikiai sutaria su korupcija teisėsaugoje. (…) Mes ir kitų, ir savo akyse tampame bananų valstybe“.

Kyla klausimas: jei valdžia teisėta tik formaliai, ar piliečiai privalo paklusti tokiai valdžiai, kuri remiasi korupcija, melagingais pažadais ir asocialių rinkėjų papirkinėjimu? Nerašytais korupciniais ryšiais surišta sistema sėkmingai eliminuoja visus teisininkus, politikus ir piliečius, kurie bando kaip nors demaskuoti ir pakeisti sistemą iš vidaus.

Dabartinėje Lietuvoje korupcinės sistemos klestėjimas yra užtikrintas ir ilgalaikis. Visuomenei bandoma primesti nuomonę, kad kovoti su korupcine sistema galima tik didinant Seimo narių ir pareigūnų algas, per viešus politikos lyderių įsipareigojimus, naujus valdžios rinkimus, kuriuose dalyvauja tarptautiniai stebėtojai. Deja, jie nepajėgia nustatyti „valdomos demokratijos“ įsigalėjimo faktų, dėl to negali apsaugoti valstybės nuo vidinės okupacijos.

Sambūris „Patirtis“ Lietuvos aukščiausiajai valdžiai 2001 m. įteikė pareiškimą, kad „Lietuvos valstybei reikia stabilios ir motyvuotos mokesčių sistemos“. Deja, iki šiolei įstatymų leidėjai nieko nepadarė, kad mokesčių sistemoje būtų aiškumas, teisingumas ir neišvengiamumas. Vengiama įvesti proporcinę mokesčių sistemą.

Sveiku protu nesuvokiama, kas darosi samdomų tarnautojų atlyginimų sistemoje: bankrutavus „Snoro“ bankui samdytam užsienio konsultantui Saimonui Frikliui už 8 darbo dienas buvo sumokėta 17 000 000 litų honoraro, t. y. 2 125 000 litų už vieną darbo dieną, tą gali paaiškinti tik finansų ministras ir Lietuvos banko valdytojas. Friklį pakeitęs nuolatinis bankroto administratorius Nilas Kuperis į Lietuvą atvykstantis keletai dienų savaitėje gauna 100 000 litų per mėnesį. Kuklūs mūsų valdininkų atlyginimai, jei bankrutavusio Ūkio banko blogosios dalies vadovas Ąžuolas Audickas gauna tik 45 000 litų per mėnesį, o Viktorui Valentukevičiui, AB Lietuvos dujos vadovui, per mėnesį mokama 43 500 litų (neskaitant tantjemų ir kitų papildomų išmokų). Griaunamos Ignalinos AE vadovas Darius Janulevičius, nestatomos Visagino AE vadovas Rimantas Vaitkus ir AB „Lietuvos energija“ vadovas Dalius Misiūnas bei AB „Lesto“ vadovas Arvydas Tarasevičius per mėnesį gauna po 19 900 litų.

Lietuvoje politikai niekaip neatsako už įsipareigojimų nesilaikymą, t. y. už rinkėjų apgaudinėjimą. Jie gali parašyti plačią programą, tačiau vėliau jos nevykdyti. Jie neprivalo prieš rinkėjus pasiteisinti, kodėl programa nevykdoma, ar apskritai prieš nieką nesiteisinti.

Rinkiminiai vieši įsipareigojimai ir priemonės jiems įvykdyti privalo būti konkretūs ir lengvai patikrinami, tačiau Lietuvoje nėra jokios rinkiminių įsipareigojimų vykdymo kontrolės. Lietuvos Respublikos Seimo Teisės departamento teisininkų išvada, kad rinkėjų apgavikų šalinti iš Seimo negalima, yra demagogiška ir niekuo nepagrįsta.

Jeigu į Seimą išrinktas politikas balsuos už visiškai priešingus įstatymus, negu deklaravo rinkimų programoje, tai tokia veidmainystė ir rinkėjų apgaulė bus vadinama „asmens konstitucine asociacijos laisve“. Bent taip šį gėdingą reiškinį įvardina LR Seimo Teisės departamentas, kuris teigia, kad kai kurių politikų siūlymas tokius rinkėjų apgavikus šalinti iš Seimo, „prieštarauja tiek laisvo mandato, tiek asmens asociacijos laisvės principams“. „Seimo nario atšaukimas prieš laiką būtų vienas iš imperatyvaus mandato elementų“, — rašoma išvadoje. Tai reiškia, kad Seimo nario mandatą gavęs deputatas jau nebeprivalo atstovauti rinkėjų interesų, nors prieš rinkimus jis tam buvo įsipareigojęs. Tokiu būdu melas ir apgaulė tampa legalia Seimo nario savybe.

Imperatyvus mandatas yra būdingas autoritarinėms valstybėms, kuomet autokratai paskiria marionetinius deputatus į seimą ar tarybą. Tuo tarpu dabartinės Lietuvos atveju patys kandidatai į Seimą viešai įsipareigoja vykdyti savo rinkimų programą. Dar daugiau: jie prisiekia „sąžiningai tarnauti Tėvynei, demokratijai, Lietuvos žmonių gerovei“.

Melas ir apgaulė savo rinkėjų atžvilgiu yra ryškiausi nesąžiningumo bruožai, dėl kurių tikrai demokratinėse šalyse politikai praranda postus. Rinkėjas turėtų turėti teisę atsisakyti savo išrinkto Seimo nario paslaugų, jeigu jis nevykdo priešrinkiminėje programoje deklaruotų nuostatų ir pereina į visai kitokias vertybes deklaruojančią partiją ar partijų bloką.

Dar blogiau, kai rinkėjų pasitikėjimą gavę Seimo nariai nedalyvauja Seimo darbe. Išrinkome 141 Seimo narį, tačiau kai tiesioginėje televizijos laidoje rodomas Seimo posėdis, kuomet priimami svarbūs įstatymai, pustuštėje posėdžių salėje nematome mus atstovaujančių Seimo narių. Įstatymus priima mažiau negu pusė dalyvaujančių Seimo narių, tai kam tada rinkti 141 Seimo narį? Reikia pritarti Seimo narių ir atsakingų valdžios atstovų siūlymams atsisakyti kandidatų į Seimo narius pagal partijų sąrašus, ir partijų finansavimo, sumažinti Seimo narių skaičių. Tarpukario metais Nepriklausomos Lietuvos I ir II-jame Seime buvo po 78 Seimo narius. Prisijungus Klaipėdos kraštą, III-jame Seime buvo išrinkti 85 Seimo nariai, o IV-me — tik 49 Seimo nariai.

Kandidatus į Seimo narius, vieną nuo 30 000 – 35 000 gyventojų turėtų siūlyti visuomenė, kaimų, miestelių ir miestų bendruomenės, politinės ir visuomeninės organizacijos, bei individualiai savo kandidatūras išsikeliantys piliečiai. Kandidatai turi būti išsilavinę, autoritetingi ir visuomenei gerai žinomi žmonės: ekonomistai, teisininkai, finansininkai ir kitų specialybių piliečiai, galintys darbuotis įstatymų leidyboje ir sąžiningai atstovauti rinkėjus Seime. Nustatyti, kad pilietis Seimo nariu galėtų būti renkamas ne daugiau kaip dvi kadencijas, taip gautųsi būtina Seimo narių rotacija.

Lietuvos Respublikos Konstitucija suteikia teisę pasipriešinti vidinei okupacijai. Tikrasis Lietuvos valstybės suverenas ir valdžia yra valstybės piliečiai — rinkėjai, o renkamas politikas tėra rinkėjų valios vykdytojas. Padėtį pakeisti padėtų moralių, principingų asmenybių Seimo dauguma, teisė atšaukti savo išrinktus atstovus į Seimą, jeigu jie pakeitę savo programines nuostatas per tam tikrą įstatymu numatomą laiką neatsistatydintų patys. Tai nėra pasikėsinimas į Seimo nario balsavimo laisvę, tai tik atleidimas iš darbo už tarnybinių įsipareigojimų nevykdymą.

Piliečiai, norėdami susigrąžinti demokratijos laimėjimus, galėtų pasinaudoti referendumo teise, reikalaudami, kad praėjus metams po Seimo rinkimų, būtų atšaukti visi tie Seimo nariai, kurie melagingais pažadais apgavo rinkėjus ir melagingai prisiekė gaudami Seimo nario mandatą.

Tačiau dabartinis Konstitucijos 9 straipsniu nustatytas reikalavimas surinkti 300 000 piliečių parašų referendumui inicijuoti, yra nerealus Seimo narių atšaukimui, nes valstybėje, dėl emigracijos praradusioje beveik milijoną piliečių, surinkti 300 tūkstančių (11 proc. rinkėjų) parašų praktiškai yra neįmanoma. Net senas demokratijos tradicijas turinčiose šalyse toks reikalavimas yra beveik dešimteriopai mažesnis: Austrijoje — 1,2%, Šveicarijoje — 1,4%, Ispanijoje — 1,2%. Lietuvoje dėl Seimo nario atšaukimo referendumui inicijuoti užtektų 30 000 piliečių parašų.

Įstatymų leidybos teisė priklauso Seimo nariams, dėl to nėra vilties, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 9 str. 3 dalies pakeitimą inicijuotų dabartinio Seimo nariai.

Belieka tikėtis, kad tokią iniciatyvą parodys J. E. Respublikos Prezidentė.

Sambūris „Patirtis“:

Sambūrio „Patirtis“ pirmininkas, Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos pirmininkas, gamtininkas dr. Romas Pakalnis, prof. habil. dr. Irena Regina Merkienė, Petras Plumpa, prof. dr. Stasys Vėlyvis, inž. Albinas Jasiūnas, a. m. dr. doc. Zigmas Tadas Urbonas, gyd. Liudvika Knizikevičienė, inž. Vladas Palubinskas, žurnalistė Nijolė Baužytė, prof. habil. dr. Libertas Klimka, Lietuvos rašytojų sąjungos narys, gamtininkas Selemonas Paltanavičius, kun. Edmundas Paulionis, a. m. dr. Marija Sereikienė, med. m. dr. doc. Jonas Stankus, inž. Algirdas Stumbras, LR MA narys ekspertas, prof. habil. dr. Antanas Tyla, Tarptautinės teatro akademijos akademikas, aktorius Donatas Banionis, LR MA narys, prof. habil. dr. Zigmas Zinkevičius, prof. habil. dr. Antanas Svirskis, menotyrininkas Romualdas Budrys.

2013 m. birželio 20 d. pasirašyta galutinė redakcija, o 2013-06-21 pareiškimą patvirtino gavusi Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarija.

Apačioje — vitražo dailininkės Audronės Mickutės piešinys:

Garbas
Santrauka:

Esame labai susirūpinę dėl tolimesnio Lietuvos Respublikos likimo. Lietuvos visuomenė tiesiogiai nedalyvauja ir šiandien negali dalyvauti valstybės valdyme, nors pagal konstituciją „Lietuvos valstybę kuria Tauta. Suverenitetas priklauso Tautai“ (2 str.). Demokratinė santvarka Lietuvoje vis labiau pralaimi dėl perdėm sureikšminto politinių partijų vaidmens. Nors jos atstovauja vos keliems procentams gyventojų, tačiau jų atstovai turi įstatymų leidimo teisę. Seime įsigalėjo imperatyvus mandatas. Imperatyvus mandatas yra būdingas autoritarinėms valstybėms, kuomet autokratai paskiria marionetinius deputatus į valstybės tarybą. Seimo nario mandatą gavęs deputatas jau nebeprivalo atstovauti rinkėjams, nors per rinkimus būtent tam jis buvo įsipareigojęs. Tokiu būdu melas ir apgaulė tampa legalia Seimo nario savybe. Lietuvoje paprastą kyšininkavimą pakeitė piktnaudžiavimas valstybine galia ir kitos politinės korupcijos formos. Lietuvoje piliečių teisės ir laisvės virsta imitacija. Masinis rinkimų klastojimas, politinė korupcija, išrinktų deputatų bėgiojimas iš partijos į partiją, iš frakcijos į frakciją ir „parsidavimas“ yra rimti simptomai, kad mūsų valstybės valdymas sutrikęs ir vyksta vidinė šalies okupacija.

Teiginys:
Lietuvių tauta nevaldo savo valstybės tiesiogiai, pagal Konstituciją.
Sritis:
Santvarka: Rinkimai.
Raktažodžiai:
, , .
Pirminis šaltinis:
http://on.lt/valstybes-erozija
Nuosavybė:
leidžiama neatsiklausus nusirašyti ištrauką su nuoroda į pirminį šaltinį ir autorių.
Autorius:
, 2013-06-21.

galas

‡ 2010 „Sava Lietuva“:
  Kas?
  Kaip?
  Kodėl?