ISSN 1392-9127
Sava Lietuva » Nuorodos » Paveldas » Santvarka » 422 nr.

Žemė yra Lietuvos valstybingumo pamatas

Lietuvai pagražinti draugijos pirmininkas Juozas Dingelis dienraščio „Respublika“ žunalistui Ričardui Čekučiui atskleidžia, kodėl jis su savo organizacijos nariais aktyviai renka parašus referendumui, kuriuo siekiama uždrausti užsieniečiams išparduoti Lietuvos žemę, paremti ir kodėl jam yra priimtiniausias šveicariškasis valstybės valdymo modelis.

Kodėl jūs ir jūsų atstovaujama draugija nutarėte prisidėti prie referendumo organizatorių, t.y. tų Lietuvos patriotų, kurie nenori, kad gimtoji žemė būtų išparceliuota užsieniečiams?

Mano, kaip Lietuvos piliečio, motyvas yra giliai suvoktas daug anksčiau, nei iškilo ši iniciatyva. Tačiau mūsų draugijos valdybos narys ir buvęs teisingumo ministras Stasys Šilingas 1938 m. paliko testamentą Lietuvai, kuriame rašoma: „Lietuvių tautos laisvės ir galios laidas yra žemė, tad padėti lietuviams išlaikyti ją yra valstybės pareiga. Ši lietuvių dvasinė ir medžiaginė galia yra lietuvių tautos valstybinio pajėgumo pamatas“. Taigi tuo viskas pasakyta – neturėsime mes žemės, neturėsime nei valstybės, nei tautos… Ne aš vienas, o visa mūsų valdyba pritarė, kad būtina išsaugoti Lietuvos žemę tautai. Todėl raginame visas visuomenines organizacijas ir piliečius aktyviai rinkti parašus, kad išliktų Lietuva.

Šiam referendumui priešinasi tiek buvusi ir esama valdžia, tiek sistemą aptarnaujantys veikėjai, aiškinantys, esą referendumo tikslai prieštarauja sutarčiai su ES. Ko verti jų argumentai?

Europa yra gerai, jeigu mes patys nepersistengiame, suteikdami jai galių, kurių suteikti jokiais būdais negalima. Mūsų mažai valstybei kyla didžiulis pavojus ištirpti tame Europos tautų vandenyne. Mes jau esame pardavę visus strateginius objektus, visas gamyklas, visus bankus, todėl jeigu dar ir žemę parduosime, tai Lietuvos paprasčiausiai neliks po kokių 20-30 metų. Tai ne šiaip išgalvota grėsmė. Tai jau dabar yra pasaulio realybė: pažiūrėkite, kaip stambaus kapitalo monopolijos supirkinėja viską Afrikoje, Azijoje. Taip jie gaminasi sau tarnaujančius vergus. Supirkusios mūsų žemes tos stambiosios užsienio monopolijos pavers vergais ir lietuvius — be jokių sentimentų. Dėl užsieniečių ekspansijos liksime ir be žemės, ir be valstybės. Todėl šiandien daugybė žmonių prisideda prie referendumo organizavimo „iš apačios“, nes valdžia jau seniai netarnauja žmonėms, kaip turėtų būti. Valdžia tik porina: „Pritaikysime saugiklius…“ Kokius saugiklius? Ir kada ji juos pritaikė? Juk galima tiems mistiniams „užsienio investuotojams“, kurių vis niekur nesimato, tą žemę nuomoti, jeigu taip yra būtina, kodėl reikia pardavinėti gražiausias vietoves, dirbamas žemes, ežerų pakrantes, miškus? Tai būtų nusikaltimas lietuvių tautai — savo žemę privalome valdyti mes patys.

Niekam ne paslaptis, kad ir dabar Lietuvoje įvykdyta daugybė įvairių žemės pirkimo ir pardavimo sandorių. Taip pat ne paslaptis, kad per tarpininkus daugiausia Lietuvos žemės susipirkę Rusijos piliečiai. Vadinasi, visi referendumo priešininkai siekia šiuos sandorius legalizuoti? Paprasčiau tariant, tie, kurie pritaria žemės pardavimui užsieniečiams, dirba rusams?

Galima ir taip sakyti. Kad rusai supirkinėja Lietuvos žemę, tikrai niekam ne paslaptis. Tas pats vyksta Latvijoje, ypač pajūryje, ir latviai jau pradeda riboti tuos sandorius, tik mes miegame. Yra ir kitas motyvas, kodėl reikia to referendumo. Kai rinkome dabartinę valdžią, visi kaip vienas žadėjo — sumažinsime referendumui surengti reikalingų parašų skaičių iki 100 tūkst., nes mes esą pasisakome už tai, kad patys žmonės galėtų spręsti savo gyvybinius reikalus. Kur dingo tie pažadai? Net pats valdžios organizuotas referendumas, kuriame tauta labai aiškiai pasisakė prieš atominės elektrinės statybas, visiškai užmirštas, pasakojant, kad atseit ne tokį klausimą uždavė…

Irmanto Sidarevičiaus nuotraukoje: LPD pirmininkas Juozas Dingelis

Tauta laikoma kvailio vietoje ir netgi jos aiškios nuostatos yra ignoruojamos. Valdžia žemina lietuvių tautą, sakydama, kad ji esą nieko negali nuspręsti, nes nėra informuota kažkokiais specifiniais klausimais. Galima pagalvoti, kad Lietuvos valdžioje dešimtmečiais sėdi tik patys geriausi specialistai. Tai kodėl tuomet gyvename dar prasčiau nei artimiausi kaimynai? Ką tie „specialistai“ padarė gero ar tokio stebuklingo sugalvojo? Ogi — nieko…

Žinau, kad esate šveicariškojo valstybės valdymo modelio šalininkas. Bendradarbiaujate su šveicarų kolegomis ir netgi dalyvaujate jų organizuojamuose mokymuose. Kuo skiriasi šveicariškoji demokratija nuo lietuviškosios?

Pirmiausia tuo, kad Šveicarija yra valdoma būtent „iš apačios“, pačių bendruomenių. Palyginkime tik skaičius: norint surengti referendumą Šveicarijoje reikia surinkti tik 50 tūkst. parašų per vienerius metus (norint pakeisti Konstituciją reikia 100 tūkst.), kai šalyje gyvena apie 8 mln. balso teisę turinčių gyventojų. Pas mus per tris mėnesius reikia surinkti 300 tūkst. parašų, kai gyvena 2 mln… Apie kokį pilietiškumą dar galima kalbėti? Taigi, lyginant su šveicarais, mūsų visuomenė yra visiškai užblokuota, iš jos atimta bet kokia teisė kažką spręsti, žmonės mūsų valdžiai reikalingi tik tiek, kad galėtų nueiti į rinkimus ir už juos vėl balsuoti — tą pačią akimirką jie vėl užmirštami iki kitų rinkimų… O Šveicarijoje taip negali būti — valdžia nuolat kontroliuojama, ar vykdo įsipareigojimus, programas, pagaliau toje šalyje pačios žmonių bendruomenės sprendžia visus klausimus vietoje, maža to, bendruomenės ten priima įstatymus. O mus vis gąsdina, esą tautos labai menkas sąmoningumas… Tai jis visada bus menkas, jeigu tautai nebus leidžiama spręsti, kaip tvarkytis savo žemėje. Kažkodėl, kai kalbama apie bet kokių rinkimų rezultatus, tai išrinktieji į sąmoningumą neapeliuoja, nes juos tenkina rezultatas.

Juozas Dingelis

2013 m. lapkričio mėn. 12 d. „Respublika“ (ISSN 1392-5873) 4 psl. O viršuje — 2013 m. spalio 24 d. „Laisvosios bangos“ radijo laidoje „Lietuva su Audriu Antanaičiu“ pasisako Lietuvai pagražinti draugijos pirmininkas Juozas Dingelis, draugijos valdybos narys Mykolo Romerio universiteto teisės profesorius Alfonsas Vaišvila ir draugijos Vilniaus skyriaus pirmininkas rašytojas Jeronimas Laucius. Apačioje — Lietuvai pagražinti draugijos 2013 m. spalio 25 d. kreipimasis į Lietuvos valstybės piliečius:

LPD pareiškimas dėl žemės
Santrauka:

Europa yra gerai, jeigu mes patys nepersistengiame, suteikdami jai galių, kurių suteikti jokiais būdais negalima. Mes jau esame pardavę visus strateginius objektus, visas gamyklas, visus bankus, todėl jeigu dar ir žemę parduosime, tai Lietuvos paprasčiausiai neliks po kokių 20-30 metų. Tai ne šiaip išgalvota grėsmė — tokia dabar yra pasaulio tikrovė. Todėl šiandien daugybė žmonių prisideda prie referendumo organizavimo „iš apačios“, nes valdžia jau seniai netarnauja žmonėms, kaip turėtų. Tauta laikoma kvailio vietoje ir netgi jos aiškios nuostatos yra ignoruojamos. Valdžia žemina lietuvių tautą, sakydama, kad ji esą nieko negali nuspręsti, nes nėra informuota kažkokiais specifiniais klausimais. Galima pagalvoti, kad Lietuvos valdžioje dešimtmečiais sėdi tik patys geriausi specialistai. Tai kodėl gyvename prasčiau už kaimynus? Ką tie „specialistai“ padarė gero ar tokio stebuklingo sugalvojo? Ogi nieko. Lyginant su šveicarais, mūsų visuomenė yra visiškai užblokuota, iš jos atimta bet kokia teisė spręsti. Šveicarijoje žmonių bendruomenės sprendžia visus klausimus vietoje, pačios priiminėja įstatymus ir nuolat kontroliuoja valdžią, kaip ji vykdo tautos įpareigojimus.

Teiginys:
Žemė yra lietuvių tautos valstybingumo pamatas.
Sritis:
Paveldas: Santvarka.
Raktažodžiai:
, .
Asmenvardžiai:
Audrys Antanaitis, Ričardas Čekutis, Juozas Dingelis, Jeronimas Laucius, Alfonsas Vaišvila.
Vietovardžiai:
Šveicarija.
Šaltinis:
http://www.respublika.lt/lt/naujienos/lietuva/kitos_lietuvos_zinios/zeme__lietuvos_valstybingumo_pamatas/
Nuorodą įdėjo:
, 2013-11-13.
‡ 2010 „Sava Lietuva“:
  Kas?
  Kaip?
  Kodėl?