ISSN 1392-9127
Sava Lietuva » Pamokos » Santvarka » Kalba » 298 nr.
Vydas Astas Humoreska apie nejuokingą lietuvių kalbos ateitį:
Lietuvių fonetinės rašybos pranašumo atsisakymas griauna kalbą —
, 2010-07-02.

Kalbos pamokėlė areštinėje

– Tik nereikia manęs stumdyti, –­ purkštavo vyras, įsiręžęs policijos komisariato tarpduryje ir nieku gyvu savo noru nežengiantis į vidų. – Kur mane atvežėt? Jūs dar nežinot, su kuo turit reikalą! Jums labai atsirūgs!

Jo ir policininko už nugaros masės santykis bei drąsaus įžūlumo kiekis kraujuje buvo ne teisėsaugininko naudai, tad pastarajam teko panaudoti spec. veiksmus ir spec. priemones. Galiausiai karštuolis buvo trumpam uždarytas už grotų, kad truputį atvėstų. Bet vėso jis gana lėtai, reikalavo (!) tučtuojau (!) jį paleisti; teko luktelėti nuo antros valandos iki ryto ir su malonumu perduoti jį dieninei pamainai – tegu užsiima. Bemiegės valandos padarė savo: kai vyrą atvedė pas tyrėją ir pasodino į kėdę, jis atrodė kaip subliuškusi padanga.

Tuo pat metu kitapus stalo įsitaisiusio tyrėjo pranašumas buvo akivaizdus: žvaigždutės antpečiuose, įvairūs ženklai ant rankovių, auksinės sagos, švariai nuskustas gerą sveikatą rodantis veidas ir visiškas abejingumas sulaikytajam bei jo likimui. Dėl savo svorio ir amžiaus jau nebesivaikantis nusikaltėlių gatvėmis pareigūnas atsisagstė uniforminį švarką ties pilvu, dar tebepilnu sočių pusryčių, brūkštelėjo per stalą delnu lyg nubraukdamas dulkes ir vangiai pasitiesė popieriaus lapą. Šnirpščiodamas lėtai ir giliai įkvėpė, įbedė žvilgsnį į atvestąjį, tarytum klausdamas, ko jam čia reikia, tarytum piktindamasis: trukdo čia visokie.

– Vardas, pavardė?

– Antanas fon Šimašius. Reikia rašyti Anthun von Schimaschius.

– Kaip, kaip? – pakėlė antakius pareigūnas.

– Mūsų giminės dokumentai išduoti dar vokiečių laikais, – paaiškino vyras ir, norėdamas padėti, penkis kartus kantriai diktavo savo vardą ir pavardę paraidžiui.

– Taip… – gerokai paplušėjęs policininkas persibraukė kaktą. – Iš kur atvykote į Vilnių?

– Iš Barselonos per Paris de Gaulle airport ir per Lørenskogą.

– Nesupratau. Iš Barselonos per Paris de?..

– Na, tai Paryžiaus generolo de Golio oro uostas.

– A-aaa…

– Golis rašomas Gaulle. Barselona ne su s, o su c raide. Tariame s, o rašom c. Lørenskogas su perbraukta o.

– Kaip tai perbraukta?

– Įstrižai perbraukta. Ne taip, cha cha. Duokit, aš parodysiu.

– Sėdėkit. Protokolą rašau aš, ir aš žinau kaip rašyti. De Golis tai de Golis, Paryžius tai Paryžius, o portas tai oro uostas. Po velnių, neišsidirbinėkit čia!

Sulaikytasis patikino, kad neišsidirbinėja, ir apklausos lapas buvo pildomas toliau.

– Apsistojau Shakespeare hotel… Padiktuoti paraidžiui? Kuo aš kaltas, kad taip užrašyta?.. Gatvė, regis Č. Milošo, užrašyta Cz. Milosz. Vakare… kurią valandą?.. Gal devintą išėjau į miestą. Forumų palacuose susitikau su Džeku ir Miša… Džekas tai gal Jacque? Taip, su q. Kaip rašyti q? Panašiai kaip g… O Miša, kitaip Mykolas, dar kitaip Maiklas, o rašoma Michael. Išgėrėm po taurelę… Rodos, viskio, taip, Glenfiddich whisky, dvi d ir w. Tada persikėlėm į Mens fektori, Mans faktory, su ilgąja y, aš tikrai nesityčioju, čia irgi truktelėjom, gal metaksos, me-ta-xa, grojo Juodieji Kalės Vaikai, Black Bastards, bet mums buvo per sunkus tas jungle ir hard metalic rockas, tada Jacque, tai yra Džekas, bet rašyti Jacque, taigi tada Džekas sako – užeikim dar į Double coffee kavos Espresso su grietinėle, ir miegot…

– Stop!.. – įtūžęs pareigūnas metė rašiklį, nusivožė kepurę ir nusišluostė išrasojusią plikę. Minutėlę dvėsavo, paskui tęsė apklausą. – Bet miegot nenuėjot, o…

– Persimetėm į Čili Picą, Čilli su dviem l ir Pizza.

– Pica.

– Ne, Pizza.

– Po velnių, aš negaliu rašyti necenzūrinių žodžių! Ir apskritai… jūs mane jau užknisot! Kas perskaitys tokį protokolą? Abrakadabra!.. Gana, pereikim prie esmės! Toje Picoje ar Pizoje jūs perdavėt Džekui ar Jackui šitą pakelį su užrašu Chips. Taip ar ne?

– Neperdaviau. Aš jį nupirkau Pizzoje.

– Ak, nupirkai?! O kas viduj?

– Čipsai, traškučiai.

– Ak, traškučiai! O kuo jie apibarstyti? Kokie čia milteliai? Ką? Pauostyk. Nežinai? Labai gerai žinai! Kokainas! Cocainium! Na, fon Šimašius?!..

– Von Schimaschius, – ramiai patiks­lino apklausiamasis.

– Man nusispjaut. Sėsi į cypę dabl terminui ir tau išspardys iš subinės visus fon ir visus von. O vietoj Espresso kavos su grietinėle kasdien bus nebalintas kruopų nuoviras! – teisėsaugininkas trenkė kumščiu į stalą.

– O aš paduosiu tave į teismą už psichologinį smurtą, neteisingą parodymų užrašymą – matau daugybę klaidų – ir provokaciją! – atgavo vakarykštį karingumą apklausiamasis. – Nemanykit, kad savo Lietuvėlėj jūs galit pažeidinėti žmogaus teises. Yra dar kai kas aukščiau už jus!

Subildėjo užpakalin pastumta kėdė; tirtėdamas policininkas išsistiebė visu ūgiu ir palinko į apklausiamąjį tarsi grėsmingai pasviręs Pizos (originalo rašyba –­ Pisos) bokštas.

– Tu suimtas! Arestovan, arestid!

Vydas Astas

2010 m. liepos mėn. 2 d. „Literatūra ir menas“ 3291 nr.

Santrauka:

Trumpa nurašinėtojų „originaliosios” rašybos atmintinė — mokykitės, pareigūnai. Ir nesišaipykite, rimti laukia mokslai. Kaip tai atrodo moderniai suprastėjusiose kalbose — geras Al Kabailos pavyzdys iš Australijos ir lenkiško kinofilmo „Jak rozpętałem drugą wojnę światową“ ištrauka.

Teiginys:
Lietuvių fonetinės rašybos pranašumo atsisakymas griauna kalbą.
Sritis:
Santvarka: Kalba.
Raktažodžiai:
, , , , , , .
Asmenvardžiai:
De Golis, Milašius, Šekspyras, Šimašius, .
Vietovardžiai:
Barselona, Lørenskog, Paryžius, Pisa, Piza.
Pirminis šaltinis:
http://culture.lt/lmenas/?st_id=16789
Nuosavybė:
leidžiama neatsiklausus nusirašyti ištrauką su nuoroda į pirminį šaltinį ir autorių.
Autorius:
, 2010-07-02.

galas

‡ 2010 „Sava Lietuva“:
  Kas?
  Kaip?
  Kodėl?