‡ Lietuva internete: žinių talka

visos skiltys:

Žodžio užklausa:

Raktažodžiai

Sava Lietuva
Kaip tvarkytis, kad Lietuva būtų sava

ISSN 1392-9127
Sava Lietuva » Prakalbos » Santvarka » Švietimas » 297 nr.
Romualdas Grigas Nekrologas tautos poetui Justinui Marcinkevičiui atminti:
Justinas Marcinkevičius kaip gerasis voras audė lietuvių tautos dvasinį tinklą —
, 2011-03-06.

Dramatiški poeto ir mūsų būties atspindžiai

Mums — senajai kartai šventa: poetas Maironis buvo lietuvių tautos, Lietuvos atgimimo dvasia, jos šauklys. Buvo idėjinis ir moralinis autoritetas. Bet jau iki tos istorinė datos buvo išaudęs (ir nuosekliai visą savo likusį gyvenimą audė) tinklus. Jie lietuvius telkė į būties prasmės ir vienybės išsiilgusią bendruomenę — pilietinę naciją. Poetas padėjo susigrąžinti pamintą protėvių atmintį ir išniekintą tautos orumą. Jo žodis skleidė įgytos laisvės supratimą ir gimdė ateities viziją. Žinome ir tai: Maironis skaudžiai išgyveno dėl atkurtos valstybės vienio su tauta. O ir pastaroji poetui neliko abejinga. Daugybė posmų įgydavo kūną — tapdavo liaudies baladėmis ir dainomis. Be jų buvo nebeįsi­vaizduojama svetimųjų šimtmečius maigyta, triuškinta ir tarsi feniksas iš pelenų kylanti ir savo istoriją, savo dvasinę kultūrą audžianti ir išskleidžianti Lietuva. Kai poetas Maironis mirė, gedėjo visa Lietuva.

Justinas Marcinkevičius atkartojo savo pirmtako žygdarbį. Kiekviena kūno ląstele, kiekvienu sielos virpesiu ir širdies tvinksniu jisai skyrė savo gyvenimą ir kūrybą tėvynei, lietuvių tautai. Neįžvelgsime riboženklių: ar tai būtų sovietų valdžios dešimtmečiai, atgimimo metai ar jau savo nepriklausomybę atsikovojusi Lietuva. Nepriklausomai nuo politinio klimato poetas bylinėjosi už grynumą ir sąžinę. Lyg veidrodis atspindėjo aplinkybių užslėgtą tautos sielą.

Dera pasakyti daugiau. Justinas buvo susiliejęs su pačia „tautos“ sąvoka. Lietuvių kalba, jos žodynas, sakinių struktūra — viskas gimininga sanskritui. O ten „thauta“ reiškia išgrynintą, grynuolį, deiman­čiuką… Gal būtent dėl etninės prigimties šaknų ir mes tautos sąvoką išgyvename kitaip: giliau ir plačiau. Savo siela ir širdimi ilgėdamiesi kažko grynesnio ir dvasingesnio. Ne taip, kaip vokiečiai savo volks, anglakalbiai — people, nation, slavai — narod.

Poetas Justinas atrodytų visai banaliems, įprastiems žodžiams sugrąžindavo pirmykštį, jiems priklausiusį sakralumą. Nuvalydavo nuo jų laiko ir technotroninės civilizacijos užneštas dulkes. Su nebyliu priekaištu primindavo jauniesiems įprastą kalbos darkymo manierą: topas, singlas, slengas, menedžeris… Sakralus lietuviškas žodis poetui sutekdavo jėgos ir įtaigos, „nuperkančios“ skaitytoją.

Justinas studijų ir vėlesniais metais atskirai nesispecializavo nei istorijos, nei filosofijos, nei tautodaros baruose. Nesistažavo užsieniuose. Bet Jam pasisekė sukurti įtaigią epinių dramų trilogiją: „Mindaugą“, „Katedrą“, „Mažvydą“. Į klausimą, iš kokio šaltinio visa tai tryško, Justinas, būdamas mažakalbis, trūktelėdavo pečiais ir atsakydavo: „Ir pats dabar to nesuprantu… Gal toks laikas buvo?“ O mes? Ar be Justino trilogijos galime įsivaizduoti savo tuometinės lietuvybės ir pilietinio mąstymo dvasią? Dar daugiau: ši trilogija tada peržengė Lietuvos ribas ir žadino, kėlė į mūsų likimą panašių tautų dvasią. Draminė trilogija — akivaizdus poetinės nuojautos genialumo įrodymas. Genialumo, kurį gimdė poeto kančia dėl lietuvių tautos likimo.

Bet buvo ir tada tokių, kurie nesibodėjo viešai pareikšti: „Marcinkevičius — ne mūsų poetas.“ Nieko nuostabaus — tokių yra ir šiandien (tūlas Arūnas Terleckas šių metų kovo 3 dieną radijo komentaruose viešai apmaudavo dėl iškilmingų palydų, kurios jo nuomone turėtų „priklausyti“ Nijolei Sadūnaitei. O vienas iš stambiausių verslininkų yra išsireiškęs dar keisčiau: „Marcinkevičių reikėjo seniai nurašyti“.

Jaunoji ir jauniausioji karta mažai, o gal ir visai nepažįsta poeto. Tikiu: mokyklų lietuvių literatūros programose Justinas figūruoja. Bet jei moksleivis poetą priimtų į savo širdį — vargu ar gundytųsi amžiams palikti savo tėvų ir prosenelių šalį. Maru sklindanti masinė jaunuomenės emigracija atsirado dar ir dėl to, kad matome ne tik tėvynės įvaizdžio „nudvasinimą“, bet gal dar ir sąmoningą jos nuvertinimą.

Mačiau ir liudiju: poetas ypač išgyveno prieš keletą metų sumanytą (sveiku protu nesuvokiamą) Švietimo ir mokslo ministerijos puolimą prieš gimtąją kalbą. Buvo paruoštas teisinis dokumentas, kuriuo remiantis ir monografijos, ir mokslo žurnalai galėjo būti valstybės finansuojami tik tie, kurie būtų parašyti anglų kalba (!). Toks šios vyriausybinės įstaigos potvarkis buvo adresuotas ne tik tiksliesiems bei gamtos, bet ir humanitariniams mokslams. Tais metais iš tų pačių koridorių sklido gandai, kad ir universitetuose būtų parankiau pereiti prie dėstymo anglų kalba. O vienas iš tuometinių viceministrų net spaudoje rašė: „Magistrų Lietuvoje neberuoškime. Brangu. Kas to diplomo pageidauja — tegu važiuoja į užsienius.“

Kalbu apie tai su atvira nuoskauda dėl to, kad tokie žingsniai labai primena valstybės išdavystę. Visuomenėje ne vienas pasigedo aiškios, pilietinės poeto pozicijos. Bet ji buvo! Buvo išsakyta net dviejose lietuvių kalbos gelbėjimui skirtose Mokslų akademijos sesijose. Tąkart laimėjome.

Natūralu: poeto žvilgsnis krypo ir į Lietuvos, lietuvių tautos istorijos dėstymo vidurinėse mokyklose padėtį. Atkūrus nepriklausomybę buvo principingai sutarta istorijai skirtas valandas padalinti pusiau: 50 % bendrajai, 50% — Lietuvos. Kiekvienas nesunkiai (per jaunimėlį) galime pasitikrinti, kas beliko Lietuvos (ir lietuvių tautos) istorijai. Inteligentijos pastangomis buvo išsikovota ir privalomų keliolika valandų skirti vietinei, savo gimtosios vietovės (seniūnijos, rajono, apskrities) istorijai. Šitomis kukliomis pastangomis buvo siekta įskiepyti gilesnį tėviškės, o per tai — ir tėvynės išgyvenimą. Klausimo sprendimą lengvino viena po kitos iš spaudos pasirodžiusios dešimtys valsčiams skirtų enciklopedijų (kurias savo iniciatyva pasišventusiai leidžia „Versmės“ leidykla).

Visos šios pastangos, galėjusios pristabdyti masinę jaunuomenės emigraciją, paliktos savieigai, patriotiškai nusiteikusiesiems, kurių gretas poetas regėjo senstančias ir retėjančias. Dėl šių ir panašių joms netekčių (ir nesusipratimų) matėme Justiną netgi skausmingai sutrikusį.

Skaitytoją gal nustebinsiu pastebėjęs, kad mūsų senelių kultūroje ne kiekvienas voras troboje turėjo būti išnaikinamas. Kodėl? Kaip dabar žinome, nupintame voratinklyje yra penicilino ir voro audinį drąsiai dėdavo ant kraujuojančios žaizdos (tokį nutikimą vaikystėje pats išgyvenau). Poetas man primena gerąjį vorą, be atvangos pynusį ir taisiusį įstabų „voratinklį“, gaudantį ne užklydusią muselę, bet žudantį nuodingąsias bakterijas ir virusus. Poetas visa savo esybe suvokė senolių praktikos nupintų tinklų lygmenis ir reikšmes. Suprantama, jautriau nei kiti suvokė barbarizmą. Ilgalaikių pasekmių neįžvelgiančius jau ir savos valdžios sprendimus. Širdimi išgyveno kaip gana šiurkščiu būdu neretai sudraskomas sunkiai pintas „gyvybingasis voratinklis“ — ne dešimtmečiais, bet šimtmečiais austas socialinių santykių, žmonių dvasinės jungties audinys.

Šiandien gyvename vadinamojoje tinklaveikos visuomenėje. Čia susiformavo visai kito pobūdžio ir visai kitais būdais išpinti socialinių bei psichologinių santykių tinklai. Žvelgiant objektyviai, tai didžiulis, savo mastais neįtikėtinas žmonijos šuolis. Super modernia tapusios civilizacijos laimėjimas. Betgi žinome: visi laimėjimai palydimi ir praradimais. Palydimi ardos to, kas buvo įprasta, brangu. Matome kaip su kiekvienais metais pačiais neįtikina­miausiais būdais plečiasi, įsitvirtina, „į krūvą“ jungiasi žmonių, visos žmonijos protas. Didingas, Visatos erdvėse paslapčių ieškantis, jas atskleidžiantis protas. O jausmai? Gimdę Vivaldžio „Metus“, Čiurlionio „Žvaigždžių sonatas“ ir Justino Marcinkevičiaus „Dienoraščius be datų“? Kur sielos virpesiai, gaudantys snaigės kristalo estetinį suvokimą, kur rožės kvapo pagava? Ar turime teisę visa tai nurašyti į nuostolius? Atimti iš savo vaikaičių tai, kas juos pačius gali gelbėti nuo Golemo, nuo Kyborgo — nuo sumaniai protaujančios, bet sielos gylį ir artimo atjautą prarandančios būtybės likimą?

Ką mums (ir mūsų vaikaičiams) šiandien brukte bruka gausybė, kaip du vandens lašai vienas į kitą panašūs šou? Ir jų vedlių šnekta, kuri jų šeimininkų (taip niekada scenoje ir nepasirodančių) vertinama ne pagal ištariamo žodžio spalvas, emocinį krūvį, o pagal tai, kiek tas vargšas šoumenas minutės tarpsnyje bus pateikęs šalutinės informacijos ir triukšmo.

Kodėl taip emocionaliai ir angažuotai kalbu? Gal dėl to, kad poeto Justino žygdarbiui (kaip ir kitų į jį panašių asmenybių pastangoms) iš paskos brutaliu buldozeriu slinko globalizmo (nepainiokime su globalizacija) ideologija. Ta ideologija, kuri atmeta ne tik kultūrų, ne tik lokalinių skirtybių, bet ir individų įvairovę. Šis buldozeris nepripažįsta jokių pašalių ir slaptaviečių, naikina bet kokius riboženklius. Kaip ir kiekvienas mechaninis mechanizmas, šis buldozeris nepaiso jokių moralinių autoritetų — juos traiško, traiško ir juos palaikančią kultūros tradiciją.

Susimąstykime. Kad ir dėl senųjų civilizacijų subrandinto ir Izraelio tautos pranašo pagarsinto Dievo įstatymų kodekso („Dekalogo“). Kokia šiandien jo įgyvendinimo situacija?. Simptomatiška, kad „buldozerininkų“ gretos gausėja, o jiems prieštaraujančiųjų — retėja. Štai, kad ir poeto iškeliavimas į Dausas — aniems užleidžiama tik daugiau erdvės. Buldozerį vairuojančios ir aptarnaujančios tarnybos netgi džiūgauja. Yra dėl ko. Juos erzina nuo seno vienas ant kito sudėlioti, sugulę, dorovės principais grįsti socialinių santykių tinklai. Vietoj jų brukte bruka tai, kas gali į savo glitų anarchistinį verpetą įsiurbti jaunąją kartą. Kas gali žmogų užkrėsti visko ir visur vartojimo kultu. Kas gali lengviau įveikti ne tik tėvynės, bet ir labiau integruotos valstybės įvaizdį. Vietoj emigravusių tautiečių nusėdę svetimšaliai bus sukalbamesni. Buldozeris valo kelią korumpuotų politikų ir monopolinių verslininkų suokalbiškumui, jų cinizmui — aidu atsišaukiantiems teisėsaugoje. Buldozeri­ninkams yra labiau priimtinas šimtmečių išbandymus atlaikiusių dvasinių, dorovinių vertybių „nukainavimas“, jų pavertimas mainomąja, perkama ir parduodama preke.

Popiežius Benediktas XVI, gal įsiteikdamas Rytų pasaulio kultūroms, jau pirmaisiais savo pontifikato metais, žvelgdamas į Vakarų civilizacijos būvį ir trajektorijas, prasitarė: „Gyvename dvasios dykumoje“. Jis atkartojo tik tai, ką socialinio pasaulio analitikas Horstas Kurtnickis prieš keletą metų bus parašęs: „Gyvename necivilizuotoje civilizacijoje“.

Poeto artimieji gedulingoms palydoms parinko portretą — Justinas visa savo povyza primena… rūpintojėlį. Toks jisai gyvenime ir buvo. Kančia ir mintis. Mintis ir kančia. Dėl neišsipildžiusių atgimusios ir savo valstybę vėl atkūrusios tautos lūkesčių. Dėl to, kad paskutiniai jo gyvenimo metai toli gražu nebuvo paženklinti pergalių džiaugsmo pajauta. Gal greičiau atvirkščiai — nuolat skausmingai išgyvenama tęstinių istorinių (politinių) ir kultūrinių praradimų nuojauta. Ir vis dėlto, jeigu tikėti profesore Viktorija Daujotyte, paskutinė (ir bene vienintelė) frazė, kurią Poetas pasakė atbudęs (ir vėl nugrimzdęs į komą) buvo tokia: „Kada bus… Vasario16-oji?”.

Jaunimui, kurio ženkli dalis pirmenybę teikia pasaulio piliečiui (ta kryptimi konkrečioji realybė juos ugdė ir tebeugdo), manau, sunkoka suprasti apie ką čia kalbame ir ką mes, kaip tauta ir kaip valstybė praradome. O praradome daug — taurios, iškilios dvasios riterį. Praradome šiuolaikinio tautodaros proceso puoselėtoją ir kūrėją. Poetas Justinas ir yra tikroji „nacionalinė vertybė“. Ir po mirties jam privalo būti suteikti atitinkami pagarbos ir atminties ženklai. Ne tik vardan jo nuopelnų. Vardan mūsų tautos istorinio ir kultūrinio tęstinumo. Vardan mūsų valstybės integralumo. Vardan mūsų pačių išlikimo.

Romualdas Grigas

2011 m. vasario 22 d. prakalba tautos poetui atminti Lietuvos mokslų akademijoje.
2011 m. kovo 16 d. paskelbė ir „Lietuvos žinios“ 61 nr.

Santrauka:

Justinas Marcinkevičius atkartojo savo pirmtako Maironio žygdarbį — atkūrė lietuvių tautą siejančius dvasinius ryšius. Kaip gerasis voras be atvangos pynė ir taisė tą įstabų tautos vienybę saugantį ir jos žaizdas gydantį „voratinklį“. Poetas įprastiems ir nuvalkiotiems žodžiams sugrąžindavo pirmykštį jų šventumą, suteikdavo jėgos ir įtaigos. Ypač skaudžiai išgyveno valstybės išdavystę, valdžios puolimą prieš gimtąją kalbą ir kraštotyros panaikinimą mokyklose. Jaunoji karta mažai žino Justino Marcinkevičius kūrybos, bet jei moksleivis poetą priimtų į savo širdį, vargu ar gundytųsi amžiams palikti savo tėvų ir prosenelių šalį.

Teiginys:
Justinas Marcinkevičius kaip gerasis voras audė lietuvių tautos dvasinį tinklą.
Sritis:
Santvarka: Švietimas.
Raktažodžiai:
, , , , .
Asmenvardžiai:
Benediktas XVI, Čiurlionis, Maironis, Mažvydas, Justinas Marcinkevičius.
Pirminis šaltinis:
http://on.lt/gerasis-voras
Nuosavybė:
leidžiama neatsiklausus nusirašyti ištrauką su nuoroda į pirminį šaltinį ir autorių.
Autorius:
, 2011-03-06.

galas

‡ 2010 „Sava Lietuva“:
  Kas?
  Kaip?
  Kodėl?