‡ Lietuva internete: žinių talka

visos skiltys:

Žodžio užklausa:

Raktažodžiai

Sava Lietuva
Kaip tvarkytis, kad Lietuva būtų sava

ISSN 1392-9127
Sava Lietuva » Nuorodos » Paveldas » Kalba » 196 nr.
Kas yra žmogaus pavardė — ištartas žodis ar jo grafinis ženklas:
Rašto visuomenėje sąmonės lūžis jau įvykęs: pavardė tai ne žodis, o jo užrašas.
2010-01-21

Pasas mintyje

Besimokydami skaityti, dėliojome raidę prie raidės ir tarėme žodžius. Tik ištarę, suprasdavome, ką perskaitome. Vėliau, kai jau įgudome, pradėjome skaityti žodžių netardami, mintyse. Skaitydamas mintyse šiais laikais nieko nenustebinsi, tačiau seniau šitaip sugebėti atrodė keista mistika. Kai raštingų buvo nedaug, dar mažiau buvo tokių, kurie galėdavo skaityti netardami balsu.

Net išmokę skaityti mintyse, tebemokame ir kalbėti. Kalba nėra jos raštas. Atrodo aišku savaime, bet rašto žmonėms dažnai būna nelengva tai suvokti. Kai daugiau skaitai, rašai, nei kalbi, tai ir kalba ima atrodyti labiau jos raštas, nei pati kalba, t.y. tariami garsai. Žodis rašto žmonėms yra jo užrašas, o ne pats žodis, ištartas balsu. Kad gali būti kitaip, kad užrašas tai ne žodis, daugeliui žurnalistų, politikų, teisininkų, atrodo net sunku įsivaizduoti.

Kas yra žmogaus pavardė — žodis, tai yra, ištarta pavardė, ar jos užrašas? Atrodo, kad toks klausimas šiuolaikiškai išsilavinusiam žmogui netgi neturėtų kilti. Kai europinis žmogus kalba apie pavardę, tai savaime suprantama, kad kalba apie jos užrašą. Pavardė jam ir yra jos užrašas.

Tikroji pavardė — tai jos užrašas, neabejoja A. Lapinskas: „vokišką ar anglišką pavardę užrašius lietuviškomis raidėmis taip, kaip ji skamba lietuviškai ausiai, ji jau nebus tikroji pavardė.“. Net kai Vyriausybė kalba apie asmenvardžius, tai turi galvoje įrašą dokumente. Pakeitę įrašą, jos nuomone, galime pažeisti žmogaus teises, nes taip pakeistume ir žmogaus asmenvardį. Kai viešumoje diskutuojama apie pavardės rašymą „originaliai“, tai net nekyla klausimas, kokios kalbos rašybą taikant reikėtų to originalumo siekti. Originalus, jau savaime suprantama, yra užrašas, o ne ištartas žodis. Tad ir užrašyti „originaliai“ tarytum įmanoma tik užrašą, o ne žodį. Vadinasi, sąmonės lūžis tikrai įvykęs — pavardė tai ne žodis, o užrašas.

Kas yra žmogaus tapatybė — ne mažiau aktualus klausimas. Tapatybė — tai pavardės užrašas, akivaizdu Rimvydui Valatkai. Ar yra kitaip manančių? Perskaičius jo straipsnį, atrodo, kad nėra, nebent esi pasiklydęs tarp trijų pušų tautininkas, ar linkęs tyčiotis iš kitų tautybių nacis.

Ilgus šimtmečius, tūkstantmečius žmonės nemokėjo žodžių išsaugoti kitaip, nei savo atmintyje. Atmintyje buvo įsimenamas žodžio tarimas, o ne jo užrašas. Raštas — patogus išradimas žodį išsaugoti tvaresniu būdu, nei žmogaus atmintis. Žodį užrašius, iš rašto vėliau jį galima atgaminti. Net atsiradus modernioms žodžių-garsų įrašymo-atgaminimo priemonėms, raštas tebėra naudojamas. Sunku ir įsivaizduoti, kad šiais laikais būtų įmanoma apsieiti be rašto. Kaip bus ateityje — čia nesiimsiu spėlioti.

Teisybės dėlei verta paminėti, kad ne visos tautos raštu siekia fiksuoti žodžių tarimą. Kai kur mintis užrašoma, perduodama sutartiniais piešinėliais, hieroglifais. Gali juos tarti kaip nori, ar visai netarti, nes tarti kaip ir nėra ką. Čia raštu vaizduojama (piešiama?) pati tikrovė, o ne užrašomas žodžių skambesys. Todėl skirtingose Kinijos provincijose gyvenantys kinai gali ir nesusikalbėti, bet tą pačią, nors ir skirtingai tariamą mintį, užrašyti taip pat.

Kalbant apie žmogaus tapatybę, verta pasvarstyti, su kuo jis gali susitapatinti. Su garsu, tai yra, kaip jis yra balsu pavadinamas, ar ir su užrašu, o gal dar su kuo nors?

Žmones vardais ir pavardėmis vadiname, ar priskiriame jiems ženklus? Vadiname. Sakome, štai Jonas, o štai Petras. Bet visgi yra tikrai neginčytinų atvejų, kai žmonės patys susitapatina, ar jiems priskiriami ženklai. Štai giminės anksčiau turėjo herbus. Tai mano herbas, sakydavo bajoras. Herbo ištarti nereikia, pakanka jį parodyti. Daugelis pamena ir ryškią XX a pabaigos pop scenos žvaigždę Princą. Šis atlikėjas buvo susitapatinęs su ženklu ir tapęs netariamu „žmogumi, anksčiau žinomu Princo vardu“.

Gali būti, kad polinkis labiau vertinti rašytinę, nei sakytinę, tapatybę kyla dėl noro pasipuikuoti turint aukštesnę kilmę, ar bent jau išsilavinimą. Raštingas atrodo pranašesnis už tik ištarti tesugebantį. Kita vertus, atsiminkime, kad ne visada rašto tapatybė ėjo kartu su didesne pagarba. Koncentracijos stovyklose žmogui priskirdavo numerį, jis ir tapdavo nauja tapatybe. Nesvarbu, kaip numerio skaičius ištariamas, jis visada lieka tas pats. „Septyni keturi du penki vienas aštuoni“ skamba kitaip nei „zyben fyr cvai fiunf ains acht“, bet yra tas pats 742518.

Tapatybės ženklų yra visokiausių. Dauguma jų, atrodo, skirti regėjimo juslei. Ženklą, piešinėlį, ar užrašą patogiau įsiminti, išsaugoti, palyginti su kitu, nei garsą, kvapą, ar kokį lytėjimui skirtą objektą. Stilių, aprangą irgi drįsčiau priskirti regėjimui skirtais tapatybės ženklais. Ne kas kita, matyt, yra ir paukščių patinų plunksnų puošyba. Visgi tariami garsai, balso tembras, intonacijos, kalbos tarmė ne ką rečiau naudojami susitapatinimui, ar asmenybei išreikšti. Kvapais irgi ne tik išduodame tapatybę, bet ir sąmoningai juos naudojame tapatybei kurti. Juk iš reklamų girdime, kaip mus ragina kvapais save išreikšti, pabrėžti individualumą.

Grįžime prie temos. Kokia tapatybė turėtų būti naudojama piliečio pase? Žmogaus tapatybė, ar jo pavardė? Vieni skaitytojai matyt nesupras tokio klausimo. Kitiems, ne taip stipriai raštingiems, tikiuosi man pavyko paaiškinti, kokį skirtumą matau tarp pavardės, jos užrašo ir tapatybės. Jiems ir rašau.

Pase parašyta tarytum aiškiai. Pavardė (o ne kokia nors kita tapatybė): Basanavičienė. Prie žodžio „Pavardė“ nėra mygtuko, kurį paspaudus pasigirstų pavardės žodis. Pavardei fiksuoti čia panaudoti rašto ženklai. Taigi pase naudojamas pavardės užrašas.

Kaip turėtų būti užrašyta toji pavardė — ne mažiau įdomus klausimas. Lietuvos Respublikos pasas yra lietuviškas dokumentas, todėl turėtų būti rašomas lietuviškai, raštingiems lietuviams įskaitomai. Taip yra išaiškinęs ir Konstitucinis teismas. Su tuo tarytum jau niekas ir nesiginčija. Pagrindinis šių dienų klausimas yra, kas įskaitoma raštingiems lietuviams?

Lietuvių kalba turi savo rašybą. Dauguma iš mūsų jos pramoko dar ankstyvoje vaikystėje. Mama, tėtė, košė. Tai fonetinis raštas. Raidėmis užrašome kalbos garsus. Žinodami rašto tarimo taisykles, galime kas parašyta perskaityti balsu. Vėliau pramokstame ir kitų kalbų. Tampa perskaitomi užrašai ir kitų kalbų raštu. Užrašą „Bush“ drąsiai tariame kaip „buš“, „Walęsa“ kaip „valensa“, o „Made in China“ kaip „meid in čaina“.

Jei jau žinome kaip perskaityti Bush, tai kodėl turėtų būti negalima taip ir rašyti? Taip rašyti, pasirodo, galima. Kiekvienas mato, jog taip rašoma spaudoje. A. Lapinskas savajame straipsnyje irgi pastebi, kad „q, w, x ir netgi diakritinių ženklų rašymą nelietuviškuose asmenvardžiuose mūsų oficiali gramatika, pasirodo, leidžia“. Pasiremdamas šiuo pastebėjimu, minėtasis autorius nemato kliūčių taip rašyti ir pase. O štai ir E. Kūris abejoja, „ar mūsų kalbos normos VIS DAR draudžia rašyti “Cox”“, ir mano, jog dėl pavardžių rašybos pase reikėtų teirautis „gramatikų komisijos“.

Tad ką leidžia ir kodėl tyli kalbininkai? Ką leidžia, matome laikraščiuose. O kodėl tyli — aš būčiau linkęs kukliai spėti, jog todėl, kad čia nelabai yra ką ir pasakyti. Kalbininkams atrodo savaime suprantama, kad nelietuviškai užrašytas žodis lietuviškai neperskaitomas, nes jis toks ir yra, nelietuviškai užrašytas. Parašius „Cox“ lietuviškame sakinyje, jame atsiranda lietuviškai neperskaitomas intarpas, bet visas tekstas tebelaikomas lietuviškai taisyklingu. Tokios jau tos šiuolaikinės liberalios rašto taisyklės. Lietuvių rašyba suteikia žmogui laisvę rašyti kaip jis nori (o juk ir sunku tai uždrausti!). Gali atrodyti ir keistokai, bet bėda nedidelė — juk vistiek skaitome mintyse, todėl galime suprasti mintį ir neištarę kas parašyta.

Tame pačiame sakinyje galima naudoti skirtingų kalbų rašybą. Bet ar panaudojus pagal skirtingų kalbų taisykles užrašytus žodžius, tie patys žodžiai lietuviškame sakinyje jau tampa lietuviškos rašybos? Netampa, nes ir negali tapti — jie tiesiog yra kitos kalbos rašybos. Kitų kalbų rašybos intarpai, suprantama, tokiais ir lieka, nesvarbu, kad sakinys laikomas lietuviškai taisyklingu. Ar gali būti kitaip? Negi į Lietuvos vandenis įplaukęs laivas tampa lietuviškos gamybos? Manyčiau, kad jis tik tampa paklusnus Lietuvos įstatymams, bet jo pastatymo gamykla ir netgi priklausomybė nepasikeičia.

Jei jau taip rašoma spaudoje, tai kodėl negalima pase? Mano atsakymą nesunku atspėti. Ogi todėl, kad pavardė „Cox“ nėra lietuviškai užrašyta, nors lietuviškame tekste taip rašyti ir galima. Iš esmės, tai ne pavardė, ir net ne pavardės užrašas, o grafinis tapatybės ženklas. Sakinyje tokio užrašo paskirtis tokia, kaip ir įterpto piešinėlio, ornamento, ar nuotraukos. Hmm, o gal ir įrašas pase tai sakinys, išreiškiantis mintį apie žmogaus pavardę? — matyt pagalvojo vienas kitas skaitytojas. Net jei taip, tai kokia ta mintis? — paklausiu. Mintis čia, drįsčiau manyti, ta, jog tai užrašyta pavardė, o ne kas nors kita.

Pabandykime įsivaizduoti, kas būtų, jei vieną dieną Konstitucinis teismas persigalvotų, ar griežtą nurodymą rašyti su visais x, q, w, duotų prezidentas (-ė). Ką darytų lietuvis, pamatęs lietuviškame pase pavardės užrašą „Cox“? Jam būtų neaišku, kas tai per pavardė, „tsoks“, „koks“, ar dar kokia kita. Raštingas lietuvis neprivalo to žinoti. Negi turime mokėti visas pasaulio kalbas? Tokią pavardę lietuviui tektų skaityti mintyse.

Tiesa, kiek supratau, A. Lapinsko nuomone, tarimo klausimą išspręstų minutės užduotis trečiokui. Būčiau linkęs abejoti, ar po tokio kurso trečiokas sugebėtų „teisingai“ perskaityti ir „François“, „Bystøl“, bei „Jose“. Iš esmės, jis turėtų mokėt visų lotyniško pagrindo rašybą turinčių kalbų rašto tarimo taisykles. Ir dar pasikliauti neklystančia intuicija, pagal kurią nuspręstų, kurios kalbos taisykles panaudoti matomam užrašui ištarti. Bent jau aš per minutę tiek įgūdžių neįgyčiau. Na, bet gal šiuolaikinis jaunimas gabesnis.

Pavardžių rašyba, įtakingų analitikų nuomone, glaudžiai siejasi su patyčiomis iš žmonių tautinių jausmų. Ar pasityčiojame iš lenko, jį pavadinę Janušu Voicechovskiu? Raštingojo R. Valatkos supratimu — taip: „Nes kam vilniečiui Januszui Wojciechowskiui kažkur paso viduryje teisingai smulkiomis raidelėmis užrašyta jo pavardė, jei urbi et orbi jis vis tiek bus kažkoks naujakrikštas Januš Voicechovski“. Galima būtų paklausti, kas duodama krikštijant, vardas, ar jo užrašas? Bet to neklausiu, nes rašto žmogui greičiausiai sunku būtų tokį klausimą suprasti. Paklausiu ką kita. Ar žinome tokį pasityčiojimo veiksmą, „prarašiavimąsi“, kaip žinome pravardžiavimąsi? Nežinome? Kodėl? Gal esame beraščių tauta ir taip nesugebame? O gal visgi tokio pasišaipymo negali būti iš principo?

Ar pase pavadinę lenką Janušu Voicechovskiu, atimame iš jo tapatybę? Visų pirma, atimtume, jei piliečio pasas ir būtų jo tapatybė. Tačiau pasas tėra pilietybę liudijantis dokumentas. Manyčiau, kad pasas netrukdo žmogui žinoti savo pavardės užrašą „teisingai“, pagal tos kalbos, pagal kurios jis nori, kalbos rašto taisykles. Antra, rašyti savo pase, ką užsimano, žmogus negali. Šis dokumentas nėra kuriamas paties žmogaus, o išduodamas valstybės. Neturėtų stebinti ir tai, kad įrašai piliečio pase rašomi, ir pavardė užrašoma tos šalies valstybine, o ne kuria kita pageidaujama, kalba.

Ar žmogų gali įžeisti jo pavardės užrašymas lietuviškai? Nebent jį žeidžia tai, kad apskritai yra tokia lietuvių kalba su savomis rašto taisyklėmis. Juk užrašius lietuviškai, jis nebus pravardžiuojamas. Iš jo nebus tyčiojamasi, kai jo lietuviškai užrašytą pavardę tars lietuviškai skaityti mokantis žmogus. O jei pavardė užrašyta nelietuviškai? Tada gali nutikti visaip. Jautresnis ims reikalauti sau „pagarbos“ — mokinti visus aplinkinius, kaip reikėtų jo pavardę skaityti. Bet ar gali kas nors Lietuvoje kitam laisvam žmogui uždrausti skaityti lietuviškai?

O gal pase įrašydami pavardę, o ne kokią kitą žmogaus tapatybę, esame kaimiečiai-atsilikėliai-beraščiai? Pažiūrėkime, kaip Europa daro! — patars ne vienas. Na ir kuo ten geresnė-pažangesnė tradicija naudoti rašytinę, o ne garso tapatybę? — paklausiu. Tuo, kad europinė? Tradicija tapatintis su užrašu atėjusi iš amžių glūdumos, kai nors kiek tvaresnis buvo tik grafinis įrašas. Bet juk naujųjų medijų eroje gyvename. Kuo dabar rašto medija geriau, tikriau, tvariau už garso? Kas žino, gal ateityje rašytinė tapatybė visai nugrims į užmarštį? Jau dabar jos reikšmingumas mažėja. Gal mes ir esame naujųjų medijų tapatybės revoliucijos šaukliai? Tai gal ir pasą laikydami ne mintyje, o drąsiai tardami, esame ne atsilikėliai, o pažangieji?

Darius Kilinskis

Pasas
Santrauka:

Darius Kilinskis: Kalba nėra jos raštas. Atrodo aišku savaime, bet rašto žmonėms dažnai būna nelengva tai suvokti. Kai daugiau skaitai, rašai, nei kalbi, tai ir kalba ima atrodyti labiau jos raštas, nei pati kalba, t.y. tariami garsai. Žodis rašto žmonėms yra jo užrašas, o ne pats žodis, ištartas balsu. Kad gali būti kitaip, kad užrašas tai ne žodis, daugeliui žurnalistų, politikų, teisininkų, atrodo net sunku įsivaizduoti. Tikroji pavardė — tai jos užrašas, neabejoja Anatolijus Lapinskas. Tapatybė — tai pavardės užrašas, akivaizdu Rimvydui Valatkai. Ar yra kitaip manančių? Perskaičius jo straipsnį, atrodo, kad nėra, nebent esi pasiklydęs tarp trijų pušų tautininkas arba linkęs tyčiotis iš kitų tautybių nacis.

Teiginys:
Rašto visuomenėje sąmonės lūžis jau įvykęs: pavardė tai ne žodis, o jo užrašas.
Sritis:
Paveldas: Kalba.
Raktažodžiai:
, , , .
Asmenvardžiai:
Darius Kilinskis, Egidijus Kūris, Anatolijus Lapinskas, Rimvydas Valatka.
Šaltinis:
http://www.miestoiq.lt/2010/01/pasas-mintyje/.
Nuorodą įdėjo:
, 2010-01-21.

galas

‡ 2010 „Sava Lietuva“:
  Kas?
  Kaip?
  Kodėl?