Kraštotyros žygio po gudišką Lietuvą vaizdai:Pasmerktas tautos paveldas
Dvidešimties nuotraukų paroda
Nerizikuokite savo saugumu
Nevažiuokite į Baltarusiją
Galite nebesugrįžti
Tokiu perspėjimo plakatu pasitinka Lietuvos muitinė Medininkuose. Taip atvirai grasinti gali tik suįžūlėję Tautos (visų tautų) priešai. Ši po II pasaulinio karo Stalino nubrėžta siena juk perkirto pusiau Lietuvos širdį, kurią Lenkijos maršalas lietuvis Pilsuckis pagrįstai vadino Vidurio Lietuva. Nors ją užvaldęs persekiojo lietuvių kalbą, tad ir giesmes, papročius, tautos atmintį kaip pagonišką, vertė ją pakeisti „dieviška“ sulenkėjusių bajorų kalba. Nutraukę kultūrinius ryšius, pagalbą lietuviškoms mokykloms, dabar jau visai užkardę sienas „geležine uždanga“, „koncertinomis“ ir „slibino dantimis“, demokratinės Lietuvos politikai pasmerkė Neries ir Nemuno aukštupio lietuvius galutiniam nutautinimui. Ir tolimesnius gudus — juk mes turėtume būti atsakingi ir už Lietuvos gudų (kurių kalba senesnė už rusų) kultūros paveldo išsaugojimą.
Esu dėkingas vietos lietuviams ir gudams už jų surengtą kraštotyros žygį po Ašmuonią, Austruviecius, Gerviecius, Bebraunįkus, Trakinįkus, Varnionis, Varnius, Viedziūnus, Gazą, Gazios, Luošios, Nerutės, Spartuolės, Ašmuonios, Vilios paupiais — kur dar ryški dzūkiška aplinka, darželiai, neišnuogintos pakrantės, tautiškai išmargintos gonkos, iškalti kryžiai, išdrožinėti koplytstulpiai… Nepastebėjau, sako, kad gudų pasieniečiai pasišaipydami iškėlę atsakomąjį perspėjimą neužsibūti, nes Baltarusijoje gali taip patikti, kad įsigeisite čia ir likti, nebesugrįžti. Neradau tikslių oficialių duomenų, atrodo, kone pusė milijono lietuvių jau išsikraustę nuolat gyventi Guduose — nors keliskart mažiau, neigu Vakarų Europon ir Amerikon, betgi vis tiek daug.
Senojo trako stotelės koplyčia simetrišku spinduliuojančiu ir aidinčiu kryžiumi Bebraunįkuose (Бабраўнiкi):
