Lietuviai Venesueloje
Filmų autorius, Lietuvos televizijos operatorius Stasys Petkus ką tik sugrįžo iš Venesuelos sostinės Karakaso, kur liepos mėnesį turėtų vykti atrankinis krepšinio turnyras į Londono olimpines žaidynes. Tačiau jis gali ir neįvykti. Kol kas apie tai nekalbama, bet, pasak Petkaus, tokia tikimybė – milžiniška.
Gali būti paskelbta karinė padėtis
„Niekam ne paslaptis, kad Venesuelos prezidentas Ugas Čiavis (Hugo Chavez) sunkiai serga, jis jau kelis mėnesius nesirodo viešumoje, skraido į Kubą gydytis. Jeigu nutiks blogiausia, ir jis iškeliaus Anapilin, Venesueloje iškart bus įvesta karinė padėtis, o tada apie jokį čempionatą negalės būti nė kalbos. Tokiu atveju turnyras turėtų vykti šios teisės siekusioje Lietuvoje arba Makedonijoje,“ – mano sporto pasaulyje puikiai besiorientuojantis Stasys Petkus.
Venesueloje, pasak jo, politinė įtampa šiuo metu pasiekusi piką – praėjusį mėnesį čia buvo nušauti net du aukšti pareigūnai – Čiavio konkurentai ir potencialūs kandidatai į šalies prezidento postą. Nauji prezidento rinkimai turi įvykti ateinantį rudenį, tačiau priešrinkiminė kova jau prasidėjusi. „Baiminausi, kad nespėsiu išskristi namo, kad valdžią Venesueloje perims kariuomenė. Šalyje bręsta labai rimti įvykiai, dabartinė padėtis gali pasikeisti bet kurią dieną“, – neabejoja iš nenuspėjamo režimo valdomos šalies ką tik sugrįžęs Petkus.
Į Venesuelą jis skrido norėdamas nufilmuoti išeivę iš Lietuvos, istorikę ir žurnalistę, populiaraus opozicinio leidinio „Zeta“ vyriausiąją redaktorę Jūratę Statkutę de Rosales, tapusią kovos prieš Venesueloje klestintį nusikalstamumą, valdžios savivalę ir korupciją simboliu. Apie daugybę įvairių šalių – tarp jų Lietuvos ir Venesuelos – apdovanojimų už savo veiklą pelniusią lietuvę Stasys ketina kurti dokumentinį filmą.
Venesuelos žmonės už jų tautiečio prieš kelias dešimtis metų ištekėjusią Jūratę Statkutę de Rosales seniai laiko sava, dėkoja už tai, ką ji daro jų šalies labui, sveikinasi su ja gatvėje, neleidžia praeiti turguje. Jos vedamųjų straipsnių su nerimu ir apmaudu kas savaitę laukia aukščiausia Venesuelos valdžia, vietos mafija – prekiautojai narkotikais, ginklais ir žmonėmis.
Žmonės dingsta vidury baltos dienos
„Tik grįžęs namo suvokiau, kodėl J. Statkutė de Rosales visą viešnagės laiką kartojo, kad Venesuela – nesaugi šalis. Aš pats, jos globojamas, nieko baisaus nepatyriau, todėl ir nesuvokiau pavojaus mąsto. Bet grįžęs namo suvokiau, kodėl ji neišleido po Venesuelą man pakeliauti net lydimam Lietuvos garbės konsulo Boriso Petrusevičiaus. Klausiau kodėl – juk atvažiavus į svetimą šalį man įdomu viską pamatyti, nufilmuoti. Be to mašiną duoda, nuveža, maitina, apnakvydina viešbučiuose…“ Bet ji vis tiek prašė nevažiuoti. Tada prisiminiau Petrusevičiaus rodytus raštelius, kuriuose pilna grasinimų jam tiek iš mafijos, tiek iš valdžios pusės. Iš jo Čiavo valdžia jau yra atėmusi pusę turto. Nesiliaujant grasinimams ir neišmanydamas ką daryti, vyras kreipėsi pagalbos į Jūratę de Rosales,“ – Venesuelos verslininkų kasdienybę atskleidžia Stasys Petkus.
Didžiulė tikimybė, kad kelyje jiems abiem būtų nutikę rimtų nemalonumų, juos abu galėjo netgi pagrobti… „Nusikaltėliai tik ir laukia tokios progos. Jei tik šalia vietinio žmogaus atiduria užsienietis, nesvarbu kas, nusikaltėliai iš karto puola. Patikėk manim. Aš apie tai rašau ir šneku jau daugiau nei 30 metų. Tiek pat metų dirbu ir „kriminaliste“. Sugebu atskirti, kas yra rimta ir nerimta“, – globėjos žodžius pakartoja Stasys.
Panašūs nusikaltimai ten vyksta kiekvieną dieną, žmonės Venesueloje dingsta nuolat. Vidury baltos dienos nusikaltėliai prieina, įremia pistoletą į kaktą, ir turi atiduoti pinigus. Karakase, Petkaus tikinimu, yra tokių kvartalų, kur važiuojant mašina geriau nesustoti net degant raudonam šviesoforo signalui. Niekas ir nestoja – tik pasignalizuoja ir lekia tolyn. Policija už tai nebaudžia, nes jos gatvėse paprasčiausiai nėra.
Nėra ir greičio apribojimų, neegzistuoja automobilių techninė apžiūra. Beveik 27 mln. gyventojų turinčioje šalyje visi važiuoja kaip nori ir kuo nori – labai dažnai išklerusiais automobiliai, pro kurių dugną šviečiasi asfaltas. Beje, benzino kaina juokingai maža. 60-ties litrų talpos bakas, pasak Stasio, kainuoja mažiau nei vieną dolerį. Palyginimui – geriamo vandens buteliukas parduotuvėje kainuoja 2 dolerius. Tokia Čiavio „ekonominė politika“ šalį gramzdina į korupcijos ir nusikalstamumo liūną.
Kiekvienas lietuvis – asmenybė
Bet ne viskas buvo tik blogai. Vieną dieną, įveikęs kalnus, Stasys Petkus atsidūrė lietuviams priklausančiame viešbutyje ant Karibų jūros kranto. Mėgavosi saule, jūra, smaguriavo krabus, mango, ypatingos rūšies pomidorus. „Medine valtimi sugalvojau nuplaukti į negyvenamą salą, bet pakely užklupo audra, mažai trūko, kad būčiau į viešbutį negrįžęs,“ – prasitaria adrenalino fanatikas. Laimei, sugrįžo ir nufilmavo ne vieną lietuvių išeivių istoriją.
„Mane nustebino Venesuelos lietuviai. Kiekvienas lietuvis – asmenybė. Pavyzdžiui, sužinojau, kad Jūratės Statkutės de Rosales sesuo Danutė kažkada yra dirbusi prie dviejų ankstesnių Venesuelos prezidentų – buvo jų vertėja. Ji vertėjavo Indirai Gandi, prezidentui Vyresniajam Džordžui Bušui (George Walker Bush)… Venesueloje sutikau Gedimino Vagnoriaus, taip pat tarpukario Lietuvos užsienio reikalų ministro Juozo Urbšio giminaites ir jas pakalbinau,“ – savo pašnekovus pradeda vardinti Stasys Petkus.
Laimingo atsitiktinumo dėka Venesueloje sutiko ir konkursų „Miss Venesuela 1985“ ir „Miss Universe 1985“ dalyvės Silvios Christinos Martinez Stapulionis motiną Angelę Stapulionis. Iš jos sužinojo, kad jos gražuolė dukra Silvia su savo vyru šiuo metu augina berniuką iš Lietuvos ir ketina jį įsivaikinti. Vaiko tėvai policijai įkliuvo skrandyje veždami narkotikus, bausmę jau atliko, tačiau vaikas jiems nė kiek nerūpi.
Be Rosales – kaip be deguonies
Stasys Petkus įsitikino, kad prieš metus Lietuvoje viešėjusi ir nemenką šurmulį mokslo pasaulyje sukėlusi, pseudoistorike kai kurių Lietuvoje išvadinta Jūratė de Rosales jos vadovaujame leidinyje „Zeta“ yra Dievas. Be jos žinios nevyksta niekas. Su ja derinamos ne tik politikos, kriminalų, kultūros, bet ir sporto naujienos. „Tik ji – jokiu būdu ne diktatorė. Tiesiog žurnalistai be jos jaučiasi kaip be deguonies“, – pastebėjęs Petkus. Trijų aukštų opizicinio žurnalo „Zeta“ redakcijos pastatas yra saugomas, stebimas, jo langai grotuoti, pirmame aukšte dirba spaustuvė. Atsarginė įrengta kitoje miesto vietoje. Reakcijoje dirba apie 30 įvairiausio amžiaus žurnalistų, o leidinio redaktorė Jūratė de Rosales kiekvieną savaitę rašo vedamuosius straipsnius, už kuriuos bausdamas Ugas Čiavis (Hugo Chavez) jau kelis sykius jėga bandė uždaryti leidinį.
Nepaisant savo 83-jų metų amžiaus 3 milijonus gyventojų turinčiame Karakase svečią lyg savo akį saugojusi lietuvė pati vairavo mašiną, kantriai kentė beprotiškus, kelias valandas trunkančius kamščius, važiavo apsipirkti į turgų ir jiems kepė kiaušinienę. Be to dar suspėdavo užsukti į darbą ir į nesibaigiančius susitikimus, pavyzdžiui už 200 kilometrų nuo Karakaso esančią Valensiją. Ir atrodo niekada nepavargdavo. „Aš jau antrą viešnagės dieną pavargau, – nebijo prisipažinti Stasys.
Stoge – sprogimo žymės
Didžiąją viešnagės dalį Stasys Petkus gyveno Jūratės de Rosales ir jos vyro Liuiso namuose, Karakaso privačių namų kvartale. Prie įvažiavimo į jį įrengti užkardai, o namai aptverti 4-6 metrų tvoromis, su geležiniais vartais, virš tvorų ištempta spygliuota viela, sauganti nuo neprašytų svečių.
Pasak Petkaus, palmėse skendinčius Rosales namus gali atpažinti viso pasaulio lietuviai – prie jų vartų pritvirtintas užrašas KAUNAS, iš kurio kilusi šeimininkė. Beje, namo stoge iki šiol galima pamatyti žymę, kurią paliko prieš 12-ka metų sprogusi granata. Milžiniška ertmė stoge užmūryta, tačiau puikiai matoma. „Priverčiau Jūratę papasakoti apie šį užpuolimą. Priprašiau apie tai papasakoti ir jos sūnų Liuisą, kuris tuo metu buvio namie“, – sako Stasys. Po to įvykio Jūratei de Rosales buvo paskirta apsauga, bet ji jos atsisakė, nes prasidėjo apsaugininkų manipuliacijos, bandymas ją sekti…
Daugelis stebisi, kad įtakingo leidinio redaktorė neima kyšių, yra nepaperkama. Tai padaryti bandyta daug kartų, tačiau nepavykus, ji palikta ramybėje. „Jie jau suprato, kad aš neišsigąsiu“, – šypsosi valdžios ir mafijos bauginimų užgrūdinta Jūratė.
Stasys Petkus džiaugiasi turėjęs galimybę kartu su ja apsilankyti Karakaso retų knygų bibliotekoje. Būtent čia Jūratė Statkutė de Rosales praleido daugybę valandų, studijuodama senuosius Antikos ir Viduramžių dokumentus, kurie buvo neprieinami mūsų istorikams ir kuriuose surasti faktai aukštyn kojomis apvertė žinomą teoriją apie baltų kilmę. Savo knygoje “„Europos šaknys“:europos-saknys Jūratė de Rosales tikina, kad gudai (gotai) buvę senovės lietuvių (baltų) išeiviai ir kad būtent jie, išplitę nuo Aistmarių į Pietus, kadaise sugriovė Romos imperiją. „Bibliotekos darbuotojai Jūratę de Rosales sutiko labai šiltai, ją kalbino, ir tai man pavyko užfiksuoti. Ten ją priėmė kaip prezidentę“, – šypsosi šį susitikimą prisiminęs Stasys Petkus.
„Vardan tos Lietuvos“ sėdėjo kalėjime
Patyręs operatorius nepraleido progos pakalbinti du (iš penkių) Jūratės sūnų – Liuisą ir Rimą, su didžiule meile ir pagarba kalbėjusius apie savo motiną, Venesueloje puoselėjančią lietuviškus papročius. Pasak jų, šeimoje švenčiamos visos lietuviškos šventės, į jas suaugę vaikai skuba iš Amerikos, Ispanijos ir Prancūzijos. „Kitais metais visi Jūratės sūnus su žmonomis ir vaikais žada atvažiuoti į Lietuvą, išsinuomoti sodybą ir mėnesį pagyventi čia. Jiems pažadėjau surasti tą sodybą“, – šypteli Stasys.
Beje, Lietuva jiems – ne naujiena. Mokslininko kelią pasirinkęs Liuisas 1989 metais yra lankęsis Lietuvoje, sukūręs filmą apie to meto įvykius. Stasys Petkus jo kopiją parsivežė į Lietuvą ir ketina jį čia, pasitaikius progai, parodyti.
Kitas Jūratės sūnus Rimas – pasiturintis verslininkas. „Dėl tos Lietuvos“ jis sėdėjo kalėjime. 1989 metais Stokholme klijavo atsišaukimus už Lietuvos laisvę, dalyvavo demonstracijose prieš Lietuvos okupaciją, buvo veiklus, aštrus kovotojas, dėl to jį areštavo ir pasodino į kalėjimą. Beje, praėjusią vasarą Rimas su žmona ir vaikais lankėsi Lietuvoje. Kaune, vykstant „Žalgirio“ arenos atidarymui, per draugiškas lietuvių ir ispanų krepšinio nacionalinių rinktinių varžybas, pirmą kartą gyvenime išgirdo tūkstančių sirgalių giedamą Tautinę giesmę ir prisipažįsta – apsiverkė.
Kiekvienas pašnekovas vertas filmo
Venesueloje Stasys Petkus aplankė tris miestus, ir kiekviename vyko susitikimai su vietos lietuviais, lietuvių bendruomenės Venesueloje pirmininku Vyteniu Folkmanu. Jo seneliai gimę Kaune, bet jis lietuviškai nekalba. Nepaisant to, vietos lietuvių bendruomenė jį išrinko savo pirmininku. Kitą vasarą Folkmanas pažadėjo atvykti į Lietuvą, nors Lietuvoje jau yra buvęs tris kartus. „Vytenis mus globojo, pas jį kelias paras gyvenau, jį pakalbinau, nufilmavau jų aplinką,“ – sako Stasys.
Stasys Petkus Venesueloje sulaukė Atvelykio, kai į bažnyčią Karakase vykusias mišias suvažiavo lietuviai iš visos Venesuelos. „Mišios vyko lietuviškai ir ispaniškai, jose dalyvavo apie 60 įvairių kartų lietuvių“, – sako Stasys.
Per tris viešnagės savaites „pats sau žurnalistas ir operatorius“ Stasys Petkus suspėjo pakalbinti ir nufilmuoti 12-ka įdomių pašnekovų. Kiekvienas, pasak jo, vertas filmo. „Jų gyvenimo istorijos – įdomios, naujos, negirdėtos. Kur kas įdomesnės už paskalas, kurias mes Lietuvoje pilstome iš tuščio į kiaurą“, – įsitikinęs Venesuelos lietuvių gyvenimą pažinęs Stasys Petkus.