‡ Lietuva internete: žinių talka

visos skiltys:

Žodžio užklausa:

Raktažodžiai

Sava Lietuva
Kaip tvarkytis, kad Lietuva būtų sava

ISSN 1392-9127
Sava Lietuva » Pastabos » Santvarka » Kalba » 215 nr.
Vydas Astas Apie išdavikišką vyriausybės rengiamą įstatymą dėl nelietuviškos rašybos:
Tauta gyva tol, kol saugo savo kalbą —
, 2010-03-01.

Projektas atšaukti valstybinę lietuvių kalbą

Ar tikrai teisingumo ministras norėtų pasikeisti pavardę

Kalba – bendras meilės ryšys, vienybės motina, pilietiškumo tėvas, valstybės sargas. Sunaikink ją – sunaikinsi santaiką, vienybę ir gerovę, užtemdysi saulę danguje, sumaišysi pasaulio tvarką. Taip prieš kelis šimtmečius kalbos reikšmę suprato pirmosios lietuviškos knygos Lietuvoje autorius Mikalojus Daukša.

Didžio žmogaus didi išmintis – nesenstanti, tobulai išreikšta. Tą išmintį turėtume suprasti ir atminti visi lietuviai. Ypač todėl, kad kalbame lietuviškai – seniausiąja iš gyvųjų indoeuropiečių kalbų, kuri nusipelno ypatingos pagarbos. Juolab, kad ir mūsų, ją vartojančių, tėra saujelė lyginant su didžiųjų tautų kalbų vartotojais. Nebėr mūsų brolių prūsų, jotvingių kalbų. Gynėm, saugojom tą savąją vienintelę per amžius, kėlėm, kai atrodė – tuoj numirs, o kai kas jau ir laikė mirusia. Priešai labai norėjo ją numarinti, siekė to jėga ir klasta. Apgynėm, išsaugojom, prikėlėm. Lietuvių kalba – mūsų valstybės kalba ir tai yra vienas iš didžiausių nepriklausomybės iškovojimų. Valstybė ją gina. Turėtų ginti. Deja, ne visada ryžtingai, deja, pritrūksta stiprybės. Deja, leidžiam atvykėliams ir mutantams jos nesimokyti, puolam nuolankiai aptarnauti juos jų kalbomis, leidžiam jiems reikalauti ir reikalauti, užuot pasakę – čia mūsų žemė, ir jeigu kam nors čia nepatinka, prašom, durys atviros. Taip, amžinai užguiti baudžiauninkų vaikai, čia mūsų žemė ir kitos žemės mes tiesiog neturim.

Taip jau yra, kad dvidešimt metų turėdami savo valstybę ir maždaug tiek pat ilgai – valstybinės lietuvių kalbos įstatymą, negalime būti visai ramūs nei dėl valstybės, nei dėl kalbos. Amžinos ginties, nerimo ir nuogąstavimo būsena. Bjauriausia, kad kalbą puola ne tik svetimieji, nestinga ir savųjų. Banga po bangos. Štai nemažai triukšmo sukėlusi svetimvardžių rašybos spaudoje problema lyg ir atslūgo, nugalėjo reformatoriai. Ir ką turime? Gražu rašyti genialiųjų Šekspyro, Getės, Ruso pavardes autentiškai – Shakespeare, Goethe ar Rousseau, bet paklauskite baigusiųjų mokyklas, kiek tarp jų atsimena tą rašybą. Ką jau kalbėti apie daugybę kitų įžymių žmonių, kurių pavardžių rašybos daugelis įsiminti nepajėgūs, o ištarti užrašytos nemoka. Jei padiktuotume kokią dvidešimt žinomų užsieniečių pavardžių vidurinių ar aukštųjų mokyklų absolventams, geriausieji teisingai užrašytų kokias dešimt. Kaip gyvai kalbėti, diskutuoti apie literatūrą, meną, filosofiją, mokslą, jei jų kūrėjų pavardžių nėra šnekamojoje kalboje, jei jos kybo mūsų naujose knygose ir žiniasklaidoje lyg angliškos, prancūziškos, vokiškos, norvegiškos, ispaniškos, lenkiškos, latviškos, suomiškos prekės ar prekių ženklai, užrašyti originalo rašyba? Tam, kad mokėtume perskaityti, reikėtų bent mokėti tų kalbų abėcėles, tarimo taisykles. To maža, reikia žinoti, kokia būtent kalba ta pavardė užrašyta. Vien raidę c, galime skaityti trejopai: kaip k, s ar c. Pavyzdžiui, pavardę Cimerman ir tariame Cimerman, tačiau Cervantes tariame Servantes, o Carter tariame Karter. Kada kaip tarti, kas pasufleruos paprastam skaitytojui? Gerai dar, kad don Kichoto nerašome originalo kalba – don Quijote, nors būdami nuoseklūs turėtume taip daryti. Įdomu, kiek skaitytojų tada suprastų, apie ką kalbama… Ak, skaitai ir „žaviesi“ originalo rašyba: „Baudelaire’ui didelę įtaką darė Pasteur’o mintys“!

Deja, žmogus mąsto žodžiais, turinčiais garsinį pavidalą, o ne grafinį. Jei aš galvoju apie poetą Baudelaire, tai iš tiesų aš galvoju apie Bodlerą, aš girdžiu jo pavardę, ir tik esant reikalui prisimenu, kaip ji rašoma. Užrašyti ją galima įvairiausiais rašmenimis, tačiau aš vis tiek ją girdėsiu, mąstysiu, linksniuosiu lietuviškai – Bodleras, Bodlero, Bodlerui, Bodlerą…

Visur rašant originalo kalba, atsitiko taip, kad lietuvių tartis ir rašyba, visada buvusios draugėje (kaip tarėme, taip ir rašėme), išsiskyrė ir nuėjo kas sau. O pasekmės? Vietoje didesnio raštingumo, sumaištis galvose, jovalas rašyboje. Užuot įsiminus bent jau transkribuotas pavardes, neįsimenama nieko.

Dabar vėl naujas puolimas prieš lietuvių kalbą. Šįkart asmens dokumentų srityje. Nors visai neseniai Konstitucinis teismas pakartotinai išaiškino, kad visos pavardės asmens dokumentuose turi būti rašomos lietuviškai. Tačiau toks sprendimas sukėlė lenkų Lietuvoje bei pačioje Lenkijoje įtūžį, prasiveržusį aštriais pareiškimais spaudoje ir, be abejo, kitais būdais: užsiminta apie pasitraukimą iš atominės elektrinės statybos, gal apie elektros jungtis, kuriomis tartum riestainiu jau dvidešimt metų viliojami, tačiau klausimas nejuda nė iš vietos. Mūsų valdžiukė aiškiai išsigandusi, teisingumo ministras skubiai teikia Seimui projektą dėl pavardžių rašymo asmens dokumentuose įvairiomis kalbomis. Lenkų lenkiškai, vokiečių vokiškai, anglų angliškai, suomių suomiškai, latvių latviškai ir t. t. Atseit, taip kaip kas iš tų tautų atstovų, mūsų piliečių ar šiaip atvykusiųjų, to pageidauja. Žinom, kas labiausiai, kieno užtarėjai net spaudžia tarpvalstybiniu lygiu. Pažiūrėkim, kas iš to išeitų, jei sutiktume.

Lietuvoje daug pavardžių yra nuo seno sulenkintos, nors šiuo metu ir užrašytos lietuviškais rašmenimis. Gaidžiūnas virtęs Gojdziun ar Gojdz, Augulis – Avgul, Avižonis – Avižen, Vytautas – Vitold, Dainys – Dainovič, Dainorovič, Širmulis – Širmul, Balsys – Balsevič, Radvila – Radzivilov, Giedraitis – Giedrojc. Šiais atvejais mergaičių ir moterų pavardės nebeturi lietuviškų galūnių. Jeigu imtume ir atkurtume dar ir lenkiškąją rašybą – Gojdziun, Awgul, Awizen, Witold, Dainorowicz, Szirmul, Balsewicz, Radziwilow, – antrą kartą sulenkintume savo tautiečius.

Daug mūsų pavardžių buvo suvokietinta. Jeigu atsirastų norinčiųjų, pagal pateiktą projektą turėtume išduoti jiems asmens dokumentus, rašydami vietoj Paršaičio – Parschat, vietoj Bajoras – Bajohrs, vietoj Stašys – Staschies, vietoj Antanas – Anthun. Iš latvių atėjusį Kalninį ir Beržinį vėl užrašytume latviškai – Kalninš, Berzinš dar su nosinėmis po n raide.

Nemažai mūsų bendrapiliečių yra gyvenę užsieniuose ir ten gavę pasus, išrašytus tos šalies rašyba, latviškai, angliškai, vokiškai, prancūziškai. Pavyzdžiui, Balkevičius – Balkevichius, Raišutis – Raisutis ar Raishutis, Žiogas – Ziogas. Tai nejaugi sugrįžusiems į tėvynę išduosime lietuviškus pasus pagal iškraipytas pavardes?

Įsivaizduokime gyvenimišką situaciją, kai klientas Žakas Šionbergas teiraujasi telefonu, kiek jam mokėti už šilumą, tačiau jam atsako, kad tokios pavardės sąraše nesą. Tada jis dar dešimt minučių diktuoja vardą ir pavardę paraidžiui: J-a-c-q-u-e-s S-c-h-o-n-b-e r g, pabrėždamas, kad ant o dėti du taškus. Tačiau raidės ö su dviem taškais buhalterės klaviatūroje nesą…

Kol kas teikiamame projekte kalbama tik apie papildomus lotyniškus rašmenis, bet galima spėti, kad vos tik bus padaryta išimtis lotyniškiems rašmenims, tuoj pasigirs šūksniai dėl kitų tautų ir jų rašmenų diskriminacijos, bus reikalaujam bei siūloma įvesti ir nelotyniškus, pavyzdžiui, slaviškus, armėniškus ar turkiškus. Kaip matome, galima iš degtuko priskaldyti vežimą, iš mažos problemos pasidaryti daug nemažų. Apie svarbiausiąją dar nekalbėjom. O ji šit kokia.

Iš asmens dokumentų tos nelietuviškai užrašytos pavardės būtinai persikels į visus kitus raštus: ataskaitas, sutartis, sąskaitas, laiškus, spaudą, knygas, telefonų abonentų sąrašus ir t. t. Kiekviena įmonė, įstaiga ir organizacija privalės turėti priemones nelietuviškų abėcėlių raidžių rašymui. To negana, norint pakalbėti su minėtų dokumentų savininkais telefonu, kreiptis į juos žodžiu susirinkime ar kitaip bendraujant, perskaityti jų pavardes per radiją, – visais atvejais reikės mokėti ištarti tas pavardes. Lygiai taip pat reikės mokėti užrašyti tas pavardes iš klausos. Kad mokėtum, reikės mokytis. Valstybinių įstaigų tarnautojams tai bus privaloma. Nevalstybinėms – norom nenorom. Neužteks mokėti skaityti valstybine kalba, teks ir kitomis. O jų skaičius gali būti didelis: lenkų, rusų, anglų, prancūzų, ispanų, italų, švedų, suomių ir kitos. Valstybėje tokiu būdu įsigali daugiakalbystė asmens dokumentų rašyboje ir vartojime, įsigali chaosas, kaip atsitiko Babelio bokštas statytojams, nebegalint susikalbėti tarpusavyje. Valstybinė lietuvių kalba tada praranda savo paskirtį – vienyti ir jungti. Ji tam tikroje srityje tampa lygi su kitomis, tai yra jau nebe valstybinė ir valstybės nebeginama. Ši sritis tuoj išsiplės, jau plečiasi net pažeidžiant įstatymus – matome kaip Pietryčių Lietuvoje rašomi gatvių, vietovių pavadinimai. Tai pavojinga ir pragaištinga. Ir šį pragaištingą procesą vėliau sustabdyti bus labai sunku, gal nė neįmanoma, kaip išleidus pasakų džiną iš butelio.

Teikiamas projektas – aiškus konstitucijos pažeidimas, tikra lietuvių kalbos išdavystė. Kaip pasityčiojimą iš teisingumo jį siūlo pats teisingumo ministras Remigijus Šimašius. Galbūt jam pačiam knieti savo pavardę rašyti kitaip: Szimaszius ar Shimashius ar Schimaschius? O kodėl gi ne, visai įdomu. Bet tokį „reformatorių“ reikėtų paprašyti apleisti postą.

Vydas Astas

2010 m. kovo 1 d. „Voruta“ (internete buvo vasario 9).

Santrauka:

Lietuvių kalba – mūsų valstybės kalba ir tai yra vienas iš didžiausių nepriklausomybės iškovojimų. Valstybė ją gina. Turėtų ginti. Deja, ne visada ryžtingai, deja, pritrūksta stiprybės.

Teiginys:
Tauta gyva tol, kol saugo savo kalbą.
Sritis:
Santvarka: Kalba.
Raktažodžiai:
, , , .
Asmenvardžiai:
Vydas Astas, Mikalojus Daukša, Remigijus Šimašius.
Pirminis šaltinis:
http://www.voruta.lt/rubrikos/101/3429
Nuosavybė:
leidžiama neatsiklausus nusirašyti ištrauką su nuoroda į pirminį šaltinį ir autorių.
Autorius:
, 2010-03-01.

galas

‡ 2010 „Sava Lietuva“:
  Kas?
  Kaip?
  Kodėl?