Apie tik prisiminimuose gyvą žodį:Garbės žodis
Juk prisimeni: kai vaikystėje žaisdami smarkiai susiginčydavome ar suabejodavom draugo pažadais, tada klausdavom vienas kito: ar garbės žodis, sakyk, ar tikrai garbės žodis? Ir jei bičiulis ištardavo „garbės žodis“, patikėdavome, susitaikydavome.
Ar pastebėjai, kada, kaip seną drabužį, išaugom garbės žodį? Kaip jis dingo iš mūsų gyvenimų, nuo mūsų lūpų? Kaip nutolo kartu su vaikystės dienom, nubrozdintų kelių perštėjimu ir geriausio draugo išdaigom? Nebepasigendam. Kada paskutinį kartą sakei „garbės žodis“? Aš – seniai.
Gal dėl to, kad nuolat girdžiu raginimus gyventi kitaip. Ką ten gyventi, net skaityti kitaip, nors niekas taip ir nepasako, kaip: ar kas antrą puslapį, ar nuo knygos pabaigos, ar dar nežinia kaip? Ir Lietuvą mylėti kitaip, ir švęsti kitaip.
Nenoriu kitaip. Noriu kaip per amžius kad buvo: kad protėvių atminimui ant piliakalnių liepsnotų ugnis, ir kad toli toli sklistų gražiosios mūsų dainos. Sako, jos graudžios, pernelyg ilgesingos, liūdnos. Bet kaip tiesiasi širdis joms skambant, kaip tiesiasi – visu kūnu pajunti prieš save gyvenusiųjų dvasią – senosiose giesmėse ir piliakalniuose tebeplevenančią. Kas mes būtume be jos?
Ir kas mes – be vaikystės žemėje likusio garbės žodžio? Gal tebetūno kur – numestas, pamirštas, nereikalingas – tarsi iškleręs kaimyno dviratis, ir laukia, kada sugrįšim. Ilgu jo, ypač piliakalnio šviesoj ilgu.
Gal tai – protėvių atodūsis: garbingi galėjome užaugti.
Kalvių kalvio Vytauto Jaručio kūrybos žalvarinis kryžius – grįžulas – skrietas – kalviaratis:
