Purvasklaidos kaltinimai jų laisvės varžymu — melagingi

Lietuvos žmogaus teisių asociacijai kelia didelį susirūpinimą nesiliaujanti politikų ir žiniasklaidos kritika bei LR Prezidentės sprendimas sudaryti darbo grupę dėl LR Seimo priimto Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo.

Viešoje erdvėje įstatymų leidėjas kaltinamas, neva minėtame Įstatyme jis abstrakčiai ir neaiškiai suformulavo kriterijus, kurie sudaro galimybes viešosios informacijos rengėjų, skleidėjų ir jų dalyvių, žurnalistų veiklos priežiūrą atliekančioms institucijoms itin plačiai ir laisvai interpretuoti viešosios informacijos poveikį nepilnamečių psichikos sveikatai, fiziniam, protiniam ar doroviniam vystymuisi, suteikiant joms nepagrįstai plačią įstatymo taikymo diskreciją. Teigiama, kad Įstatymas apsunkina viešosios informacijos rengėjų, skleidėjų ir jų dalyvių, žurnalistų pastangas laikytis Įstatymo nuostatų, nes neva sunku įvertinti, kokia informacija, remiantis šiais kriterijais, bus pripažinta darančia neigiamą poveikį nepilnamečių psichikos sveikatai, fiziniam, protiniam ar doroviniam vystymuisi. Be to, teigiama, kad Įstatymas pažeidžia Lietuvos Respublikos tarptautinius įsipareigojimus žmogaus teisių srityje, sukuria prielaidas pažeisti Konstitucijos 25 straipsnyje įtvirtintą įsitikinimų bei informacijos laisvę, valstybės garantijas saugoti žmogaus teisę turėti ir laisvai reikšti įsitikinimus, teisė nekliudomai ieškoti, gauti ir skleisti informaciją.

Įvertinusi viešai skelbiamus argumentus ir Lietuvos Respublikos tarptautinius įsipareigojimus žmogaus teisių srityje, Lietuvos žmogaus teisių asociacija konstatuoja, kad panašaus pobūdžio kaltinimai LR Seimui yra nepagrįsti. Lietuvos valstybė 1995 m. liepos 3 d. ratifikavo JTO Vaiko teisių konvenciją, pagal kurią besąlygiškai įsipareigojo vykdyti prievoles vaiko teisių apsaugos srityje ir pirmiausia įsipareigojo ginti vaiko interesus, imantis bet kokių vaiką liečiančių veiksmų, nesvarbu, ar tai darytų valstybinės ar privačios įstaigos, užsiimančios socialiniu aprūpinimu, teismai, administracijos ar įstatymų leidimo organai (konvencijos 3 straipsnis).

Todėl vertinant ar Įstatymas pažeidžia vaiko teises gauti informaciją, būtina atsižvelgti į konvencijos 13 str., kuris reglamentuoja vaiko teisę „laisvai reikšti savo nuomonę, laisvę ieškoti, gauti ir perduoti bet kokio pobūdžio informaciją ir idėjas nepaisant sienų žodine rašytine arba spausdinta forma, meno kūriniais arba kitais vaiko pasirinktais būdais“, tuo pat metu pabrėžiant, jog „šiai teisei, gali būti taikomi kai kurie apribojimai siekiant garantuoti pagarbą kitų asmenų teisėms ir reputacijai, arba kai tai būtina viešajai tvarkai (order public), gyventojų sveikatai ar dorovei apsaugoti“.

Konvencijos 17 straipsnis apibrėžia masinės informacijos priemonių atsakomybę, teikiant vaikui informaciją, kuri „prisideda prie vaiko socialinės, dvasinės ir dorovinės gerovės ir skatina jo fizinį bei psichinį vystymąsi“. Taigi valstybė privalo skatinti masinės informacijos priemones platinti informaciją ir medžiagą, „naudingą vaikui socialiniu ir kultūriniu požiūriu, pagal 29 straipsnio reikalavimus, skatinti formuoti principus, padedančius apginti vaiką nuo jo gerovei kenkiančios informacijos ir medžiagos, pagal 13 ir 18 straipsnio nuostatas“.

Iš minėtos Konvencijos (19 straipsnis) kyla valstybės pareiga apginti vaiką „nuo įvairiausio pobūdžio fizinio ar psichologinio smurto, įžeidimų ar piktnaudžiavimo, priežiūros nebuvimo ar nerūpestingo elgesio, grubaus elgesio ar išnaudojimo, įskaitant seksualinį piktnaudžiavimą, kuriuos jis gali patirti iš tėvų, teisėtų globėjų ar kurio nors kito jį globojančio asmens, imasi visų reikiamų teisinių, administracinių, socialinių ir švietimo priemonių“.

Konvencijos 29 straipsnis reglamentuoja vaiko lavinimo tikslus — būtinybę “ugdyti vaiko pagarbą tėvams, savo kultūriniam identitetui, kalbai ir vertybėms; šalies, kurioje vaikas gyvena, parengti vaiką sąmoningam gyvenimui laisvoje visuomenėje, pagrįstam supratimo, taikos, pakantumo, vyrų ir moterų lygiateisiškumo, visų tautų, etninių, nacionalinių ir religinių grupių, taip pat vietinės kilmės asmenų draugystės principais“.

Konvencijos 33 straipsnis vėlgi įpareigoja valstybę „imtis visų reikiamų priemonių, įskaitant teisines, administracines, socialines ir šviečiamąsias, kad apsaugotų vaikus nuo neteisėto narkotinių priemonių ir psichotropinių medžiagų, kaip jos apibrėžtos atitinkamose tarptautinėse sutartyse, vartojimo ir neleistų panaudoti vaikų tokias medžiagas neteisėtai gaminant ir pardavinėjant“, o Konvencijos 34 straipsnis nurodo valstybės prievolę „ ginti vaiką nuo visų seksualinio išnaudojimo ir seksualinio suvedžiojimo formų…“

Įvertinusi Respublikos įstatymų visumą ir jų svarbą visuomenės gerovei, Lietuvos žmogaus teisų asociacija pastebi išskirtinį žiniasklaidos ir kai kurių politikų dėmesį Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymui, pabrėžtiną akcentavimą teisių vienos žmonių grupės, ignoruojant didesnės visuomenės dalies žmonių teises auklėti ir auginti savo vaikus puoselėjant tradicines šeimos vertybes ( konvencijos 29 str.)

Asociacija mano, kad šis Įstatymas galėtų būti tobulinamas, tačiau pažymi, kad abstrakčių ir neaiškiai suformuluotų mūsų valstybės įstatymų yra gana daug. Daugelis jų prieštarauja ES direktyvoms bei Lietuvos Respublikos tarptautiniams įsipareigojimams. Pvz., kai kurios LR Teritorijų planavimo, Aplinkos apsaugos įstatymų nuostatos absoliučiai prieštarauja 2001 metais ratifikuotai Orhuso konvencijai, o naujos atominės jėgainės įtaka bei su jos statyba susiję poveikio aplinkai tyrimai gali turėti ne tik moralinį, bet ir fizinį poveikį Lietuvos žmonėms bei ateinančioms kartoms, todėl mūsų šalies gyventojams jie yra nepalyginamai aktualesni ir svarbesni už abstrakčią tikimybę pažeisti žiniasklaidos teises. Tuo tarpu Lietuvos valdžia nevykdo valstybių (Orhuso konvencijos dalyvių) raginimo keisti nacionalinius įstatymus (LR Aplinkos apsaugos, Statybos, teritorijų planavimo, ATBK ir kt.), bet ir šiuo metu teikia LR Seimui tvirtinti Orhuso konvencijai prieštaraujančias įstatymų pataisas.

Neadekvačiai sureikšmintas Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymas, kai tuo metu priimami ženkliai svarbesni LR teritorijų planavimo, „LEO LT“ reformų ir kiti visuomenės gerovei bei sveikatai itin reikšmingi įstatymai, rodo nemažos mūsų politikų dalies vertybinę krizę, todėl, Asociacijos nuomone, teiginiai dėl Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo ydingumo, yra implikuoti, išvestiniai, supriešinantys visuomenę ir atitraukiantys jos dėmesį nuo svarbesnių ir žymiai opesnių šiandienos problemų.

Atsakingai vertindama Lietuvos valstybės tarptautinius įsipareigojimus žmogaus teisių ir ypač vaiko teisių apsaugos srityje Lietuvos žmogaus teisų asociacija pareiškia, kad:

1. LR Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymas neprieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijai — jos 9 straipsniui (Minties, sąžinės ir religijos laisvė), 10 straipsniui (Saviraiškos laisvė) ir 14 straipsniui (Diskriminacijos uždraudimas), kartu pažymint, kad minėtoje konvencijoje naudojimasis laisvėmis siejamas su pareigomis bei atsakomybe, kad apibrėžtos teisės gali būti priklausomos nuo tam tikrų formalumų, sąlygų, apribojimų ar sankcijų, kurias nustato įstatymas ir kurios demokratinėje visuomenėje yra būtinos dėl visuomenės apsaugos, siekiant užkirsti kelią viešosios tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams, apsaugoti žmonių sveikatą ar moralę, taip pat kitų asmenų garbę ar teises.
2. Lietuvos Respublikos Seimas atspindi ir išreiškia daugumos Lietuvos rinkėjų valią, kurios esmė — daugelio gyventojų nepasitenkinimas ir gausėjantys skundai dėl negatyvių tendencijų šeimos ir vaikų auklėjimo srityje.
3. Lietuvos valstybė neteikė ir iki šiol neteikia deramos reikšmės ne tik šeimai, bet ir vaikų auklėjimui; UNICEF organizacijos tyrimais nustatyta, jog mūsų šalies vaikai yra vieni iš nelaimingiausių visoje Europoje, o vertinant santykių šeimoje kokybę, Lietuva tėra 24 vietoje tarp Europos valstybių.
4. Nepilnamečių vaikų auklėjime ypač ryškus negatyvus žiniasklaidos vaidmuo (žurnaluose, internete bei Lietuvos transliuotojų visuomenei pateikiamose apstu informacijos apie pornografijos sklaidą, seksualinę ir fizinę prievartą bei smurtą prieš vaikus, neleistinai daug informacijos apie sprogmenų, narkotinių ar psichotropinių medžiagų gamybą ir naudojimą, nors ši informacija daro neigiamą poveikį nepilnamečių fiziniam, protiniam ar doroviniam vystymuisi).

Lietuvos žmogaus teisų asociacija dar kartą pažymi (plg. 2007 m. spalio 2 d. pareiškime dėl valstybės paramos šeimai ir 2008 m. gegužės 22 d. pareiškime dėl nepakankamos valstybės paramos šeimai), kad Lietuvoje gimstamumas yra pats mažiausias iš visų Europos Sąjungos valstybių, kad vaikų skaičius sparčiai mažėja, bet daugėja vaikų su įvairiais sveikatos sutrikimais, kad tarp jaunimo nestabdomai plinta žalingi įpročiai, narkotikų vartojimas, smurtas, kad Lietuvoje savižudybių skaičius didžiausias iš visų Europos Sąjungos šalių, o visuomenės erozija priartėjo prie kritinės ribos, kai pasireiškiantis kartų susvetimėjimas, priešiškumas, irstančios šeimos, augantis išsigimimų skaičius ir dalies jaunimo degradavimas nebeužtikrina lietuvių tautos regeneracijos ir šie procesai tampa nevaldomi ir negrįžtami.

Lietuvos žmogaus teisų asociacija kviečia LR Prezidentę, LR Seimą, LR Vyriausybę, žiniasklaidą, politikus ir užsienio atstovybes gerbti visų žmonių teises, principingai laikytis tarptautinių įsipareigojimų žmogaus teisių srityje, neleisti supriešinti visuomenės ir sutelkti jos dėmesį į menamas šalies problemas, atitraukiant nuo pagrindinių tautos išlikimo problemų, rodyti pagarbą ir tvirtai remti šeimas, padėti joms saugoti ir puoselėti svarbias tradicines vertybes.

Vaiko gerovė turi būti aukščiausias prioritetas, todėl vaikus būtina apsaugoti nuo išorinės agresijos, įskaitant ir vaikams nepalankią informaciją, mokyti juos atsirinkti tikrąsias vertybes, nes jie — didžiausias tėvų ir mūsų valstybės turtas.

Tai Lietuvos žmogaus teisių asociacijos komiteto 2009 liepos 20 d. pareiškimas Europos žmogaus teisių asociacijai, Lietuvos prezidentei, seimui, vyriausybei, užsienio atstovybėms ir žiniasklaidai „Dėl Lietuvos Respublikos Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo“. Pasirašė Viktoras Petkus, Vytautas Budnikas, Antanas Buračas, Bronius Genzelis, Petras Grėbliauskas, Albertas Žilinskas, Vytautas Girdzijauskas, Česlovas Ladukas.