Lietuva internete: žinių talka

Jei mano istorinės kalbotyros ir istorinės geografijos tyrimai „Gintaras“, „Gauniai“, „Vilkiai“, „Velykos“, „Juoninės“, „Lietuvio būdas“, jeigu ir ruso Iljos Tarasovo „Lietuvių Maskva“ buvo per menkas dirgiklis sužadinti moksliniam ir tautiniam orumui, tai nuo kito ruso istorinės kalbotyros ir geografijos išvadų „maža nepasirodys“. Rusijos valstybinis Prieamūrės universitetas išleido Rusijos vandenvardžių Azijoje kilmės tyrimų apžvalgą, autorius Olegas Fedčenka (Oleg Fedchenko). Олег Федченко: «Балтская гидронимия Сибири и Урала».

Dabartinėje Vidurio Rusijoje vietiniai lietuviai pirmajame tūkstantmetyje gyveno turtingai, laisvų ūkininkų valsčiais laikėsi ilgai ir atkakliai, Volgos ir Okos tarpupyje iki XV amžiaus nepripažino su krikščionybe brukamos feodalinės vergovės. Atmintis apie litvinus, galinius, galius, galindus, galietius (Голѧдь), apie Lietuvą (Литва) Pamaskvėje buvo gyva dar ir XIX amžiuje. Daugelis iš metraščiuose aprašytų XIII amžiaus Litvos antpuolių buvo ne iš tolimo Pabaltijo, o vietinių lietuvių nepriklausomybės kovos.

2018 metais „Vaga“ išleido literatūros istoriko ir kritiko, poeto, literatūrologijos teoretiko dr. Algimanto Bučio monografiją „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de facto ir de jure Viduramžių Europoje (Literatūrologinė istorinių šaltinių ir istoriografijos analizė)“, kurioje pateikta medžiaga atskleidžia istorikų klastotes, siekiant ištrinti tautos atmintį, sumenkinti nepriklausomos Lietuvos valdovų aukščiausius kilmės titulus ir jų pripažinimą Viduramžių Europoje.

Lietuvių tautos suvažiavimas 1905 metais Vilniuje vienbalsiai priėmė nutarimą, ir dr. Basanavičiaus vadovauta komisija prieš 112 metų gegužės 23 dieną įteikė lietuvių laišką tuometiniam Romos popiežiui Pijui XX (dar 72 nuorašai buvo išsiuntinėti jo kardinolams, kitų Europos ir pasaulio katalikų vyskupams) dėl priešlietuviškos politikos ir nekrikščioniškos padėties Vilniaus vyskupijoje. Kadangi dabar padėtis iš esmės ta pati, priešlietuviška bažnyčios politika tęsiama toliau, tai, ruošiantis popiežiaus Pranciškaus apsilankymui Lietuvoje šiemet rugsėjo 22-23 dienomis, gal reikia pakartoti panašų pareiškimą?

Nė viena tauta Europoje nepatyrė tokio genocido, kaip lietuviai. Prof. Algimantas Liekis atskleidžia Varšuvos, Vašingtono, Londono ir Maskvos politikų bendradarbiavimą II pasaulinio karo metais, siekiant galutinai išnaikinti lietuvių tautą. Bei tą politiką tęsiančius valstybės išdavikus: žurnalistą Virginijų Savukyną, politikus Vytautą Landsbergį, Emanuelį Zingerį, šovinistinę lenkų partiją Lietuvoje, Seimo narius konservatorius, liberalus, socialdemokratus Danutę Šakalienę, Rasą Buldbergytę, Ramintą Popovienę, Algirdą Sysą, Algimantą Salamakiną, Juozą Oleką, Julių Sabatauską ir kitus.

2018 m. kovo 8 dieną Krėvės muziejuje Vilniuje iškilmingai pristatyta Rimanto Matulio 302 psl. monografija „Lietuvių tautos kilmė“ (ISBN 9789955739630). Dalyvavo muziejaus direktorius Vladas Turčinavičius, Vilniaus savivaldybės atstovė Eglė Mirončikienė, skaitovas Virgilijus Kubilius, giedojo „Raskila“, Iškilmes nufilmavo Pogon.lt leidėjas Ryšardas Maciejkianiecas.

1920 metais Lenkijai aneksavus didelę Lietuvos dalį su sostine Vilniumi, daug žmonių pasitraukė į nepriklausomą Lietuvą. Bet tėvynėje likę lietuviai okupacijos laikotarpiu telkėsi, aukojosi gindami ir gaivindami lietuvybę, saugodami Vilnių Lietuvai. Tai buvo kultūrinė, šviečiamoji kova. O bausmės už ją buvo žiaurios: kankinimai, žudymai, kratos, plėšimai, kalinimai, trėmimai. Vilniaus krašto lietuvių kultūrinė veikla — neeilinis reiškinys Lietuvos istorijoje. Tačiau mokyklos vadovėliuose ir žiniasklaidoje jis nutylimas. Lietuvos politikai ir istorikai nuolat nuolaidžiauja lenkiškosios pusės tendencingiems teiginiams vis tuo pačiu „kultūrinimo“ pamušalu, pritardami neteisiems reikalavimams ir melagingiems įrodinėjimams. Mūsų valstybės tarnybų darbuotojai dažnai nė negirdėję apie visos kartos pasiaukojamą kultūrinį darbą, apie vieningą lietuvių priešinimąsi nutautinimui. Dauguma Lietuvos žmonių nėra gavę vadovėlinių žinių, nesugeba argumentuotai paaiškinti Lenkijos politikos. Mokslo Lietuvos tėvo dr. Jono Basanavičiaus 165-ąsias metines pasitinkame be paminklo sostinėje didžiajam vilniečiui, o po metų jau ir Nepriklausomybės šimtmečio sukaktis. Sambūris „Patirtis“ ragina Vyriausybę pripažinti 1920 m. okupacijos ir ją sekusio genocido faktą bei atlyginti kraštotyros darbus tautos, mokslo ir teisingumo labui.

1517 metais augustinas vienuolis, Biblijos vertėjas, Šventojo rašto aiškinimo profesorius Martynas Liauderis sukalė savo 95 tiesas (protestantiškas tezes), bet iš tikrųjų tai reformacija kilo visu šimtmečiu anksčiau — husitams krikštijant Lietuvą. Pirmajam Reformacijos sąjūdžiui vadovavo Bohemios karaliumi išrinktas čekų tautos didvyris Žygimantas Kaributaitis. Janas Husas buvo sudegintas, Bohemia nukariauta, o pirmąją protestantišką valstybę Lietuvos globoje įsteigė ir pirmąjį Europoje pasaulietinį Karaliaučiaus universitetą (Albertiną) įkūrė lietuvis — kryžiuočių ordino didysis magistras ir Vakarų Lietuvos (Parusios) valdovas Albertas.

Susivokus, kad vilk-, vielk-, velk- yra ta pati šaknis (balsiai I,E kilę iš dvibalsio IE), išaiškėja ir vietovardžių Wielka, Великая, Великий Новгород pradinė reikšmė — tai krovinių gabenimo valksnų upės, jų pakrantėse gyvenusių vielkių (velkių, vilkių) vietovės. Vielkiai buvo sėslūs laivų statybos, plukdymo ir pervilkimo įrangos meistrai, išminčiai. Šaknis Vielyk- yra tos pačios kilmės, nes:
1 – rusiškus žodžius Великая, великий atitinka lenkiški Wielka, wielki;
2 – tiek Wielka, tiek ir Великая abi jos buvo nuolatinių valksnų vietovės;
3 – Trys karaliai (Trys išminčiai) rusiškoje Biblijoje vadinami Три волхва;
4 – rusų kalboje dar gyvas žodis верхи irgi yra kilęs iš велки — vielkių.
Išvada: žodžiai wielki, великий (didis) ir верхи (žyniai) slavų kalbų susidarymo laikais yra kilę iš vielkių.

Vietovardžiai ir asmenvardžiai Vilk- šaknimi baltistikoje ligšiol yra kildinami iš žodžio vilkas. Visai nepaisant, tarsi nė nežinant kitų šios šaknies reikšmių lietuvių kalboje, pirmiausia vilkti. Šioje studijoje iškeliamos metodologinės ydos istorijos ir kalbotyros moksle, tada, ribojantis vien visuotinai žinomais duomenimis ir istorinėje bei lyginamojoje kalbotyroje pripažintais dėsningumais, išaiškinami asmenvardžių ir vietovardžių Vilk-, Velk-, Valk-, Βαλκ-, Волк-, Болг-, Болк-, Balk-, Bilk- šaknimis prasminiai ryšiai. O „žodžių archeo­logijos“ bei istorinės geografijos priemonėmis atskleidžiamas seniausias, žmonijos raidai itin svarbus ir labai platus vilkių kultūros klodas.

75 min. trukmės dokumentiniame filme pristatoma Nemuno žemupio archeologinė kultūra, Jūros paupio gynybinių piliakalnių tyrinėjimų išvados, Karšuvos kraštotyra. Atkreipiamas dėmesys į buvusią aukštą vietos kultūrą, itin prabangias įkapes, kurios dabar eksponuojamos Vytauto Didžiojo karo muziejuje Kaune. Kalba mokslininkai Eugenijus Jovaiša, Valdemaras Šimėnas ir Vytenis Almonaitis.

Kadangi mokytojai, kultūrologai, net etnologai ir istorikai nebežino buvusios gintaro paskirties, teko pargabenti tėvynėn pasaulyje garsaus numizmato dr. Aleksandro Račkaus „Amber As a Medium of Exchange“ žurnale „The Numismatist“, išversti jį lietuviškai ir paskelbti enciklopedijoje Lietuvai.lt. Pristatydamas šį svarbų veikalą, siūlau patikslinti etimologiją sakeliais, saikeliais ir saugeliais, papildyti ambronimis, ambra ir ežero gintaru.

2013 m. rugsėjo 9 dieną, Jūratės de Rosales 84-ųjų metinių proga ją kalbina televizijos žurnalistas Sigitas Valadka apie ką tik išleistą trilogijos „Europos šaknys“ antrąją dalį ir šiuo metu rašomą trečiąją, apie pernai Valensijos universiteto profesoriaus Antonio Lastros išleistą knygą „Lituania philosophica“, apie istorijos mokslo naujoves, apie kosmopolitizmą ir tautiškumo išsaugojimą. Pokalbis parodytas „Init TV“ laidoje „Nuomonės“ 2013-09-12.

„Laisvosios bangos“ radijo laidos „Korys“ vedėjas Audrys Antanaitis kalbina Lietuvoje vėl viešinčią Jūratę de Rosales iš Venesuelos apie jos monografijos „Europos šaknys“ antrąją dalį ir apie istorijos bei kalbotyros mokslo padėtį 2013 metų rugsėjo 7 dieną, trukmė 47 minutės.

Rugpjūčio 14 dieną su Sambūrio „Patirtis“ nariais susitiko Lietuvoje viešinti, Kaune gimusi, Venesueloje gyvenanti lietuvė, populiariausio Venesuelos politikos, ekonomikos ir kultūros savaitinio opozicinio žurnalo „Zeta“ vyriausioji redaktorė, senosios protėvių istorijos ir Lietuvos senovės tyrinėtoja, Lietuvos edukologijos universiteto garbės daktarė, Lietuvos ir Venesuelos ordinų kavalierė Jūratė de Rosales. Selemono Paltanavičiaus ir Vlado Palubinsko nuotraukos.

Dr. Algimantas Liekis leidžia visiems nemokamai internete skaityti savo knygą „Juodieji Lietuvos istorijos puslapiai“ (Lenkų skriaudų lietuviams istorijos apžvalga) — 2011 metais išleistą dvitomį UDK 947.45.07 ISSN 1392-8465 (I t. 506 psl. iki 1921 metų ISBN 978-9986-795-66-7 ir II t. 456 psl. 1921-1939 m. ISBN 978-9986-795-67-4). Šią Pietų Lietuvos slavinimo apžvalgą kaip mokyklinį vadovėlį turėtų gerai perskaityti kiekvienas lietuvis (ir lenkas), nes politikai, švietimo sistema ir žiniasklaida piešia neatpažįstamai iškraipytą Lietuvos praeities ir net dabarties vaizdą.

Lietuvos konstitucijoje įrašytas prieš daugelį amžių gyvavusios lietuvių valstybės tęstinumas. 1917 m. Didysis Vilniaus seimas ir 1918 m. Lietuvos valstybės taryba nutarė atkurti LDK. Nei 1918 m. Vasalio 16-osios, nei 1990 m. Kovo 11-osios nepriklausomybės aktuose respublika net nepaminėta. 1918 metais buvo išrinktas Lietuvos karalius Mindaugas Antrasis. Šie ir daug kitų duomenų verčia abejoti respublikos teisėtumu. LDK buvo Sarmatijos tęsėja, respublika neatitinka Lietuvos esmės. LDK tolygi TSRS, ES, su popiežiumi Lietuvos valdovas turi kalbėtis lygiomis teisėmis. Tačiau Lietuvos dvasininkija veikia ne savo valstybės tikslais, neužkerta kelio dorovės griovimui. Respublikos valdžia skatina neįgalumą, jaunimo mainus, emigraciją ir imigraciją, lietuvių kalbos ardymą ir teršimą svetimybėmis. Kai lietuvių kalba daug sodresnė, raiškesnė, aiškesnė ir tikslesnė, turėtų būti UNESCO saugoma kaip pasaulinės reikšmės kultūros paveldas, raktas visų indoeuropiečių ir kitų tautų kalbotyrai. 2012 m. Pasaulio žemaičių sueigos nutarimas, Milvydo Juškausko, Vaido Leskučio ir Vaido Želvio pareiškimai 2012-06-05 BNS preskonferencijoje, atsakymai į žurnalistų klausimus. Apie tai plačiai skelbė Alfa.lt, Delfi.lt, Diena.lt, Pogon.lt ir kt.

Lietuvoje ilgai nenorėta pripažinti, kad baltų etninės žemės toli už dabartinių Latvijos ir Lietuvos sienų. Baltistikos mokslas atsirado užsienyje, Lietuvoje vienintelis Kazys Būga tada gvildeno vandenvardžių kilmės hipotezę. Iki Marijos Gimbutienės pripažinimo baltų paveldo paieškos plačiame Europos ruože išvis buvo laikomos „nemoksliškomis“ (ir dabar praeities iki Mindaugo tyrinėjimai vadinami „proistore“, net „paraistorija“). Jei dabartinis Nepriklausomos Lietuvos mokslas laiku nesujudės, vėl gali atsirasti naujų pangermanų ar panslavų, kaip jau buvo nutikę praeityje, kai germanai pasisavino gudus, o slavai griebėsi „baltoslavų“ kalbos klasifikacijos. Lietuvių kalbotyra negali užsidaryti vien dabartinės Lietuvos sienose, turi veikliai reikštis pasaulinėje romaniškų ir slaviškų kalbų genezės tyrimų plotmėje, kur baltų kalbos gali pasirodyti raktas, atveriantis vaizdą ir į pačių baltų buvusį didžiulį poveikį romaniškoms kalboms V-XI amžiuose, ir slavų kalbų susidarymui nuo VI-VII amžiaus ir vėliau.

2012 m. sausio 22 dieną Lietuvos mokslų akademijos mažojoje menėje dr. Algimantas Bučys pristatys ką tik išleistą didžiulės svarbos žinyną tyrinėtojams ir studentams — „Seniausios lietuvių literatūros istorija ir chrestomatija“. Apsvarstysime ir ankstesnių autoriaus tyrimų išvadas bei iškeltus opius litaratūrologijos, kultūrologijos, istoriografijos, tautotyros klausimus. Apie įvykius XIII amžiuje, kuriuos Marija Gimbutienė yra pavadinusi didžiausia tautos tragedija per keturis tūkstančius metų. Dalyvaus akademikai Romualdas Grigas, Eugenijus Jovaiša, Vytautas Martinkus, Viktorija Pakerienė, dr. Vykintas Vaitkevičius su dr. Daiva Vaitkevičiene, rašytojas Vytautas Girdzijauskas. Vilniuje, Gedimino pr. 3, 17:30.

Protėvių senovės kultūrą iki krikšto oficialūs istorikai neigia politiniais tikslais, o ne dėl metraščių trūkumo — senovės graikai, romėnai protėvius minėjo plačiai ir smulkiai, žinių yra netgi žydų Biblijoje ir Egipto raštuose. Menamų indoeuropiečių pagrindą sudarė lietuvių protėviai getai. Rimantas Matulis apie lietuvių kilmę 2011-10-01 „Žinių radijo“ laidoje „Avilys“, vedėjas Audrys Antanaitis.

Politiniai aferoistorikai rengia pseudomokslines konferencijas ir kursto tautinę nesantaiką, slepia ir klastoja praeities įvykius, nežino ir nepaiso svarbiausių mūsų praeities faktų. Skitijos, Sarmatijos, Lietuvos imperinę praeitį vadina „proistorija“ — priešistore, neistoriniais įvykiais, mitologinėmis legendomis, tautosaka, net prasimanymais. Tuo tarpu surinkta ir ekspertų sertifikuota daugiau kaip du šimtai senoviškų monetų, nemažai žemėlapių, kitų įrodomąją vertę turinčių daiktinių duomenų, pakankamų proistorei pripažinti istorija. Priešingai, jokių duomenų, rodančių buvus „Abiejų tautų respubliką“, „Rzeczpospolita“ rasti nepavyko, atrodo, tai tėra šių laikų politinių istorikų pramanas. Lietuvos, Lenkijos ir kitų kaimyninių valstybių vadovai, pasitelkę ekspertus, turi patikrinti ir deramai įvertinti surinktus tikrovės įrodymus.

Gražią rugpjūčio 4 dieną surengėme pažintinį žygį Juozapo Montvilos atminimui ir jo nuopelnams pagerbti. Juozapas Mantvilius (1850-1911), rusiškai Юзеф Монтвиллъ, lenkiškai Józef Montwiłł) pastatė keturis naujus gyvenamuosius kvartalus, Vilniaus senbuvių ligšiol tebevadinamus Montvilos kolonijomis, „Žemės banko“ (dabar „Lietuvos banko“) pastatą Gedimino pr. 6, savo namą (dabar Susisiekimo ministerija) Gedimino pr. 17 ir kitas įžymybes, ypač daug nusipelnė šelpdamas neturtingo jaunimo mokslus, steigdamas švietimosi ir kitokias visuomenines draugijas, tarp kitų sudarė sąlygas reikštis ir būsimajam prezidentui Antanui Smetonai.

Vakar išvažinėjau beveik visą Karaliaučiaus kraštą. Miestus ir miestelius. Pasikalbėjau Tilžėje su Lietuvos respublikos konsule. Pasisvečiavau pas kleboną, išgėrėme keletą (kas gi skaičiuoja, kiek) „kleboniškų“. Išvažiavau iš viešbučio 08:00 ryto ir grįžau vakare po 11:00. Parodau aplankyto geležinkelio tilto Lenkijos ir Rusijos pasienyje nuotraukas. Tilto, ties kuriuo, kaip rašė Juozas Lukša (Daumantas), jo būrys susikovė su rusų ir lenkų sargybiniais.

„Init“ televizijos laida apie dr. Jūratės de Rosales viešnagę Lietuvoje 2011 metų birželio 13 – 23 dienomis: apie mokslinių tyrinėjimų pripažinimo iškilmes, apdovanojant Lietuvos edukologijos universiteto (VPU) medaliu ir suteikiant garbės daktarės vardą (honoris causa), apie paskaitą ir knygos „Europos šaknys“ pristatymą Lietuvos mokslų akademijoje, apie dalykinius susitikimus su kalbininkais Vytauto Didžiojo universitete, su archeologais Klaipėdos universitete, su istorikais, kraštotyros ir tautinės kultūros puoselėtojais, savo talkininkais. „Init TV“ laidos autoriai Vaida Stagniūnaitė ir Saulius Novikas.

Doc. Edvardas Satkevičius iš Kauno papildo dr. Jūratės de Rosales paskaitą Birštone 2011 m. birželio 18 d. apie baltų paminėjimus kinų metraščiuose, apie gerai išsilaikiusius baltiškus kapus I tūkst. pr.m.e. ant Gintaro ir Šilko kelio Gobio slėnyje (dabar dykuma Vakarų Kinijoje), apie tų baltų iš kinų perimtos tarties dzūkiškus bruožus ir apie II a. pr.m.e. bei V m.e. a. piliakalnius, rodančius pilių grandinės liekanas ant buvusių valstybių sienos dabartinėje Lietuvoje. Šių duomenų politiniai istorikai ir kalbininkai ligšiol netyrinėja, nepaiso (ignoruoja).

Keldama hipotezes apie didį probaltų vaidmenį visoje Europos istorijoje ir kultūroje, autorė remiasi daugybe istorinių šaltinių, archeologų, kalbininkų tyrinėjimais ir išvadomis. Jos keliamos ir grindžiamos hipotezės apie getų – dakų ir trakų įspaudą Europos istorijoje, apie probaltiškojo kamieno ypatingą reikšmę, grindžiamos labai svarbiais įvairiais šaltiniais ir jų aiškintojų, interpretatorių svarstymais bei diskusijomis. Man nekelia abejonių Jūratės Statkutės de Rosales gera savijauta tame rate, palaikoma dalykų žinojimo, fundamentalumo, erudicijos ir sąžiningumo. Imponuoja rašančiosios geismas, jai susitikus su tai, kas istorijoje atrodytų nesuprantama, nuodugniai aiškintis, dėliotis, vengti visažinio povyzos.

Pradėjus gilintis į vadinamuosius žygius, iškyla gal įdomiausia tyrimų dirva: matome labai ankstyvą, stebėtinai išmoningą kultūrą, anuo metu paženklinusią nemažą dalį visos Europos. Iškyla prieš mūsų akis ne karu pasižyminti tauta, o kultūrą ir gerovę nešanti, organizuota, tobulą naminių gyvulių ir žirgų auginimo patyrimą turinti visuomenė, sugebanti įtraukti kitas tautas į bendro ūkinio klestėjimo tinklą. Iškyla nuoseklus gamtos gerbimas ir savitas vertybių rūšiavimas, kuriame žmogaus gerovė siejama su gamta, ir ši dinamiška, amžino atsinaujinimo gamtos ir žmogaus junginio sąvoka dvasiškai atsistoja aukščiau, negu graikų ir romėnų akmeninėmis statybomis paremta dabartinės kultūros sąvoka. Padėkos prakalba pasakyta garbės daktarės inauguracijos iškilmėse Lietuvos edukologijos universiteto didžiojoje menėje 2011-06-15.

Donatas Januta: tiesa, kad vokiečiai Pirčiupių kaimą ir jo gyventojus sudegino gyvus. Bet tai nėra visa tiesa. Pirčiupių kaimas buvo vienas iš atkakliausių, besigynusių nuo raudonųjų partizanų. Sniečkaus ir jo pagalbininkų vadovaujami raudonieji partizanai, kitaip negalėdami susidoroti su Pirčiupių gyventojais ir žinodami vokiečių paskelbtas baudas ir keršto būdus, iš pasalų užpuolė ir nužudė kelis vokiečių kareivius prie pat Pirčiupių kaimo. Remiantis žydų šaltiniais, tame užpuolime dalyvavo žydų partizanų būriai „Keršytojas“ ir „Už pergalę“. Naudodami vokiečius kaip savo įrankius, raudonieji partizanai pasiekė savo tikslą — susidorojo su Pirčiupų kaimu. Vokiečiai yra kalti už Pirčiupų kaimo žiaurų sunaikinimą. Bet Sniečkus ir jo tuometiniai pagalbininkai Lietuvoje Motiejus Šumauskas ir Genrikas Zimanas yra tų žudynių vykdymo pagrindiniai kaltininkai. Tos žudynės buvo jų sumanytos ir užsakytos. Prie „Pirčiupio motinos“ paminklo turėtų būti lentelė su aiškiai išvardintais pagrindiniais tų žudynių kaltininkais. Vokiečių pavardės būtų tikrai ne pačiame viršuje. Už Pirčiupių tragediją atsakingi ne vien vokiečiai, bet, kaip ir už dzūkų ūkininkų tragediją, po sovietų skraiste siautę nelietuviai partizanai – banditai.

Šiandien pasaulyje skamba Lietuva. Ne sporto, meno, ne vienadienių nuotykių sraute, o Lietuva kaip Europos kultūros lopšys, kaip Vakarų civilizacijos tėvynė. Vakar vakare stambiausia Ispanijos (ir penktoji pagal dydį pasaulyje) naujienų agentūra EFE paėmė iš Jūratės de Rosales platų interviu apie Lietuvą ir baltų kilmę, apie lietuvių kalbą ir praeitį. Jau po dviejų valandų EFE apskelbė visam pasauliui apie jos viešnagės savo tėvynėn Lietuvon prasmę, apie garbės daktarės vardo (honoris causa) Jūratei suteikimą, apie revoliucinių jos tyrinėjimų pripažinimą Amerikos ir Europos universitetuose, apie šiuo metu Vakarų akademiniuose sluoksniuose vykstančias svarbias permainas, keičiančias senovės istorijos supratimą, apie praeities vertinimą dabartinių raidos problemų ir vis aštriau kylančių kultūros likimo klausimų požiūriu.

Turiu padėkoti akademinei bendruomenei už mano triūso pripažinimą Lietuvai svarbia moksline veikla — už garbės daktarės vardo (doctor honoris causa) suteikimą. Pripažinimo iškilmės įvyko birželio 15 dieną 11 valandą Vilniaus pedagoginio universiteto centrinių rūmų aktų salėje (Studentų g. 39), inauguracinė paskaita ir naujos knygos „Europos šaknys“ pristatymas — Lietuvos mokslų akademijoje (Gedimino g. 3) birželio 16 dieną 16 valandą. Paskaita Birštono savivaldybės salėje — birželio 18 dieną 15 valandą, paskaita Vytauto Didžiojo karo muziejuje Kaune — birželio 20 dieną 14 valandą. Jotvingių ir prusių atminimo pagerbimas Punske — birželio 21 dieną (atšaukiau). Mokslinė diskusija Klaipėdos universiteto senato salėje — birželio 22 dieną 11 valandą, o 17 valandą — paskaita Klaipėdos viešojoje bibliotekoje. Dabar čia vaizdinė ir kitokia medžiaga, kurią pavyko surinkti talkininkų dėka.

Lenkų archeologai Mozūrų ežero dugne aptiko svarbų radinį — stambų baltų genties galindų karo lobį. Iš ginklų prabangumo archeologai spėja, kad tai nugalėtų romėnų karininkų ginkluotė, kita karinė manta ir puošalai. Bet archeologai sutriko dėl laidojimo papročio priešų ginklus sulaužyti, sudeginti ir paskandinti ežeran — tokia laidosena ligšiol buvo žinoma tik Jutlandijoje, todėl priskirta gotams. Šis svarbus radinys prieštarauja germaniškai gotų hipotezei ir paremia Jūratės de Rosales tyrimų išvadas, kad menamieji gotai iš tikrųjų buvo baltai išeiviai — gudai.

Lenkijos etnografų 1912 metais sudarytas lenkų tautybės žmonių apgyvendinimo tankio žemėlapis, lenkų dalies % santykis su kitomis tautomis. „Tautų pavasary“ lenkų nebuvo daugiau kaip lietuvių, o su latviais, Suvalkijos ir Prūsijos lietuviais (kurie tebekalbėjo lietuviškai) Lietuva dar buvo ryškiai didesnė. Valstybę suskaldė ir nutautino lenkų ir sulenkėjusių Lietuvos bajorų (Pilsudskio, Želigovskio ir kitų) sukeltas karas, agresija prieš atsikuriančią Lietuvą ir kitas kaimynines tautas. Spustelėjus žemėlapis atsiveria visu dydžiu, o jo aprašymas — „Rokiškio“ dienyne.

Senojo geležies amžiaus pradžioje atsiradus juodajai metalurgijai, suklestėjo artojų tauta baltai: geležinių noragų dėka dirvą išmokta arti giliau, išrastas dalgis, pjautuvas, daug kitų naudingų padargų ir našių ūkininkavimo būdų. Žmonės pakilo ieškoti naujų žemių į pietus ir rytus. Apsigyvenus vieniems gudams rytuose, kitiems vakaruose, atsirado ostrogudų ir visigudų pavadinimai. Skirtumas tarp vadinamųjų griautingų ir dervingų atrodo reiškė dvi skirtingas agrotechnikas. Archeologų vadinamos Černiachovo kultūros atsiradimą atitinka gudų kilmės romėnų istoriko Joradanio „Getikoje“ aprašyta trečioji gudų, o netrukus ir gepidų migracijos banga iš Vyslos žemupio į Pietus. Gepidų karaliaus Fastido susirėmimo su gudų karaliumi Ostrogodu aprašymas liudija, kad gudai ir gepidai buvo gentainiai.

Šiuo metu rašau plačios apimties knygą „Europos šaknys“. Tai daugelį metų savo ir kitų tyrinėtojų surinktos medžiagos apibendrinimas apie indoeuropietiškos Vakarų kultūros šaknis, apie dabar baltais vadinamos tautų tėvynės reikšmę, apie seniausią ir didžiausią Europos valstybę, apie proistore arba net paraistorija dabar vadinamą praeitį prieš Lietuvos krikštą. Čia knygos pristatymas, turinio rodyklė, šeši pirmieji skyriai ir vis papildomi bibliografiniai duomenys, leidybos naujienos.

XX amžiaus pradžioje Vyslos žemupyje prie Vielbarko archeologų atkasta kultūra, datuota I a. po Kr. Kapai buvo padengti akmenų vainikais, vyrai laidoti be ginklų. Tokia laidosena tuo metu buvo žinoma tik Gotlando saloje Baltijos jūroje, dabartinėje Švedijoje. Todėl buvo nutarta, kad į Pavyslį iš salos atsikėlę germanai. Tačiau tuo metu dar nebuvo tirtos baltų vietovės. Vėlesni Lietuvos archeologų tyrimai parodė, kad tokia pati laidosena jau seniai ir dar labiau buvo būdinga Vakarų baltams, ypač Semboje ir Lietuvos pajūryje. Kalbotyros duomenys rodo godų ir gepidų tautovardžių baltiškumą ir paremia „Getikos“ autoriaus antikos istoriko Jordanio teiginius, kad gudai kilę iš prūsiško Baltijos pajūrio. Taip sugriūva nuo praėjusio šimtmečio pradžios pasaulyje įsigalėjusi istorikų teorija, kad vadinamoji gotų-gepidų migracija — pakilusi nuo Vyslos žiočių II a. po Kr., atvykusi į Balkanų pusiasalį ir įveikusi Romą V a. po Kr., — buvo germaniška. Vėliausi archeologijos atradimai Lietuvoje įrodo, kad ta migracija buvo baltiška.

Iš Baltijos pajūrio Skančios pakilę gudai įveikė spalus Dono baseine ir užvaldė visą Skitiją — Rytų Europą nuo Baltijos iki Juodosios ir Kaspijos jūrų. Užsitikrindami susisiekimą Vislos, Nemuno, Dauguvos ir Dunojaus, Dniestro, Bugo, Dniepro, Dono, Volgos upėmis. „Getikos“ autoriaus istoriko Jordanio teigimu, Dakijos ir Skitijos užvaldymą gudai nuolat kartojo savo tautinėse dainose, jų žygdarbius smulkiai ir nuosekliai aprašė Ablavius ir daugelis kitų senovės rašytojų, patvirtino gudų kilmės Ispanijos vyskupai ir karalius Alfonsas X Išminčius. Ilgametė gudų valdžia tuomet vadinamoje Skitijoje klaidino daugelį rašytojų, ėmusių juos vadinti skitais. Pačių gudų istorikai paaiškino, kodėl klaida įvyko, ją ištaisė ir smulkiai aprašė, kokie buvo tikrieji gudai, tuo pačiu paneigdami dabar paplitusią multietnicizmo teoriją.

Ispanijoje gerai žinoma, kad dakai ir gudai buvę ta pati tauta. Dar daugiau: istorinis asmuo Darponėjus — dakų vyriausiasis žynys ir karalius — buvo tapęs gudų tautinės legendos herojumi. Ta legenda buvo svarbi ir gyvavo Ispanijoje dar XVII amžiaus pradžioje. Tokio ryškaus ir akivaizdaus fakto pangermanizmas nepaiso todėl, kad Dakijos istorija yra gerai žinoma, tad pripažinus dakus gudais, nelieka jokios galimybės gudų vadinti germanais.

600 metų Lietuvoje ramiai gyvenę ir laisvai čia kūrę savo turtingą kultūrą, žydai atvirai priešiškai pasirodė lietuviams baisiausios 1940 m. nelaimės dienomis. „Žydo – bolševiko“ įvaizdį buvusios Lietuvos didžiosios kunigaikštystės tautose ligšiol stengiamasi paneigti argumentu, kad aktyvistų nebuvo dauguma. Bet aktyvistų niekada nebūna dauguma, tačiau aktyvistai lemia. Jie rėmė Stalino okupaciją, stojo į bolševikų partiją ir miliciją, vykdė trėmimus, nusavino turtą, organizavo kolchozus, auklėjo komunistiškai ir mokė ūkininkus ūkininkauti. Lietuviai ir žydai regėjo ir išgyveno 1940–1941 metų įvykius iš visiškai skirtingų pusių. Abi tautos iškentėjo baisias nelaimes, bet kentėjo ne kartu, o atskirai, taip, kaip visus šešis šimtmečius lietuviai ir žydai Lietuvoje gyveno — greta, bet atskirai, susitikdami dažniausiai tiktai turguje, prekyboje.

Ispaniją užkariavusių gudų vadai ir vėlesni gudų autoriai mini senovės dakų ir vėlyvesnių gudų bendrą kilmę ir tautybę. Tačiau XIX amžiaus istorikai kategoriškai tą giminystę neigia. Šiame knygos skyriuje peržiūrimi vienos ir kitos pusės teiginiai. Baigiama kalbotyros duomenimis, pagal kuriuos dakų kalba priskirtina Dunojaus baltų kalbų grupei.

Gotų kilmės hipotezių glausta apžvalga, išvardijant svarbiausius gotų germaniškumo argumentus, nurodant tokių teiginių klaidas, jų priežastis, prieštaringumą ir nepagrįstumą. Gudų baltiškos kilmės pagrindimas, remiantis pačių gudų didikų (Tautorikio Didžiojo, Jordanio, Šv. Izidoriaus, arkivyskupo de Rados, karaliaus Alfonso X Išminčiaus ir kitų) raštais, kur jie aiškiai save kildina iš prūsiškojo Baltijos pajūrio. Šį teiginį paremia ir gausūs lyginamosios kalbotyros duomenys, Prūsijos istorikas Praitorius bei visa knygoje nuosekliai suverta tolimosios senovės įvykių raidos grandinė.

Česlovo Gedgaudo labdaros fondo vadovo Leopoldo Krušinsko vedamos televizijos laidos „Mūsų praeities beieškant“ apie senovės baltų civilizaciją, lietuvių kilmę, mūsų protėvių tolimą praeitį. Rodo kabelinė televizija „Vinita“ Vilniuje, „Init“ Kaune, Trakuose, Birštone, „Sugardas“ Visagine ir Druskininkų TV pirmadieniais 20:30 – 21:00. Be to, laidas transliuoja ir „Balticum“ Vilniaus rajone, Pajūryje ir Šiauliuose, „Elekta“ ir „Kateka“ Panevėžyje, „Rygveda“ Vilniuje, Kėdainiuose, Jurbarke ir Biržuose, „S plius“ Šiaulių apskrityje ir Klaipėdoje.

Ilgės — ilgas ir niūrus metų ketvirtis nuo rudens lygdienio ir žiemos saulėgrįžos. Vėlines kaip atskirą šventę atnešė krikščionybė, o lietuvių bendravimas su vėlėmis buvo kasdienis, protėvių patarimo klausinėdavo nuolat, jų nuopelnų pagerbimu prasidėdavo visos šventės. Tik nenaudėliai pražūva ir išnyksta, o dorai gyvenę ir nusipelnę žmonės pakeičia savo būties pavidalą, atsiskyrę nuo mirusio kūno tampa dvasiomis, toliau tarnaujančiomis dievui ir žmonėms, padedančiomis gyventi palikuonims.

Dažni vietovardžiai Kapellen, kaip ir žodžiai „kapela“, „koplyčia“, lotyniškas capella, tikriausiai bus kilęs iš lietuviško žodžio „kapeliai“. Reiktų remtis naujausiais genomo tyrimais ir daugiau dėmesio atkreipti į neindoeuropietiškas Europos kalbas: suomių, vengrų, turkų, nes tai venedų, alanų, trakų palikuonys. Akad. Paulius Slavėnas dar 1978 m. bandė nupaišyti lietuviškų žodžių prasmių žemėlapį. Kažkokio žemėlapio reiktų ir mums. Arba kaip indoeuropiečiai sako atgaminti mūsų prokalbės žmogaus pasaulį. Bet tai jau ne šios dienos darbas.

Algirdas Patackas, piligriminės kelionės šv. Jokūbo taku į Galisijos (Šiaurės Vakarų Pirėnuose) šventovę Santjago de Kompostela metu nustebęs baltiškų vietovardžių, asmenvardžių, tautinės kultūros pėdsakų gausa, patyrinėjęs žymaus kalbininko baltisto Nikolajaus Toporovo, Ramono Menendo Pidalio, Jūratės de Rosales raštus, „Lietuvos ryte“ skelbia savo samprotavimus apie galindus ir jų kelionę į šį pasaulio kraštą.

2010 metų vasarą, dar prieš Žalgirio pergalės 600-ąsias metines, „LDK parko“ draugija, Baltuatlantida.lt ir „Init“ televizijos grupė leidosi į šešių tūkstančių kilometrų žygį aplankyti lietuvių pastatytų pilių dabartinėje Ukrainoje, seniau Raudonosios Rusios, Lietuvos Galyčių, Valiūnės ir Podolės žemėse, iki pat Juodosios jūros. Protėvių pagerbimui nuo Lietuvos širdies Gedimino pilies pamatų žygeiviai paėmė rieškučias žemių, išbarstė jas aplankytose pilyse, o ten pasemtų žemių saujas grąžino atgal į Gedimino pilį. Pažintinę televizijos laidą „Aisčių keliai“ filmavo Saulius Novikas ir Ričardas Martišius, rodė „Init TV“ penktadieniais 20:30.

Aivaro Lileikio paskaita apie Sarmatijos, LDK ir dabartinės Lietuvos respublikos sąsajas ir apie Lietuvos svarbą ateities geopolitikai įvyks Vilniaus savivaldybės salėje rugpjūčio 26 dieną 16-18 val.

Durbės mūšis, kurio 750 metų jubiliejų minėsime liepos 13 dieną, yra viena svarbiausių pergalių prieš Vokiečių ordiną. Savo reikšme ir mastais jis nusileidžia tik Žalgiriui. Bet kai kuriais atžvilgiais Durbės mūšis įspūdingesnis net ir už jį, nes prie Durbės žemaičiai sutriuškino jungtines ir gerokai gausesnes Livonijos ir Prūsijos kryžiuočių pajėgas, be to, padarė tai bemaž vieni — padedami tik mūšio metu į jų pusę perėjusių kuršių. Vis dėlto svarbiausia yra tai, kad Durbės mūšis pakeitė visą karo eigą — be jo Žalgirio tiesiog nebūtų buvę.

Dešinėje pusėje pavaizduota strėlė simbolizuoja pasaulį (pasaulio medį) nuo žemės iki dangaus: „strėlės“ apačia žymi žemės paviršių, o viršus — dangų. Į kairę nuo strėlės įrašo viršuje pavaizduotas Perkūnas — dangaus įvaizdis. Piešinio viduryje esantis pjautuvas reiškia žmogaus veiklą — žemdirbystę, to meto lietuvių tautos egzistencijos ir veiklos pagrindą.

Nors lenkomaniška Lietuvos valdžia nemėgsta tautinės šventės, stengiasi tylomis preleisti didžiąją 750 metų sukaktį, kai, išdavikui Mindaugui parsidavus okupantui, Durbės mūšyje žemaičiai, narsaus ir sumanaus karvedžio Almino vedami, vieni sutriuškino abu kryžiuočių ir kalavijuočių ordinus ir išlaisvino baltus, žmonės patys rengia gražias paminėjimo ir pagerbimo šventes. Žemaičių sąjunga Kaupų kaime prie buvusios žiemių sostinės Tverų liepos 2 – 4 dienomis organizuoja iškilmes, mūšio inscenizaciją, baltų kovos ratą, riterių galynes, vyriškas varžybas, žaidimus ir koncertus. Liepos 9 – 10 latviai pačioje Durbėje pagerbs didvyrius jiems pastatytu paminklu, paroda, amatų muge ir tautiniais koncertais. Liepos 13 Medžiokalnio ąžuolyne prie Kražių — žemaičių vėliavos atkūrimo iškilmės, dainos, šokiai, jodinėjimas žemaitukais, šaudymas iš lanko. Liepos 13 draugija „Pilis“ Vilniaus įgulos karininkų ramovėje surengs istorijos tyrinėjimo paskaitas, pristatys Ingos Baranauskienės romaną „Durbės mūšis. Nepasidavę lemčiai“ bei dokumentinę tų įvykių apžvalgą „Durbės mūšis: istorija, priežastys, pasekmės“.

Česlovo Gedgaudo fondo steigėjas Leopoldas Krušinskas menotyrininkei žurnalistei Ingai Berulienei apie svarbias žinias lietuvių tautosakoje — 2010-05-21 16:03-16:30 per „Lietuvos radiją“, laidai „Gyvoji istorija“. Deja, garso kokybė visai prasta, jau pačio pokalbio įrašymo metu.

Zigmas Zinkevičius: Merkelio Račkausko knyga ypač svarbi tuo, kad joje bene išsamiausiai pavaizduotas ano meto lietuvių aukštuomenės sulenkėjimas, jos lenkiška mąstysena, lenkiškas patriotizmas ir siekiai, taip pat požiūris į valstiečių tebevartojamą lietuvių kalbą ir pačius valstiečius.

106-aisiais mūsų eros metais Roma nukariavo ir sunaikino dakų valstybę. Senuose raštuose ji buvo suprantama kaip bendresnės didžiulės, bet nesuvienytos valstybės nuo jūrų iki jūrų dalis. Po karo buvusių vietinių gyventojų nebeliko: vieni žuvo, kiti išsikraustė šiauriau, pusę milijono romėnai išvežė į vergiją, o jų vieton atkėlė ir apgyvendino kolonistus. Senbuviai kalbėjo baltiškai, o naujakurių lotyniška kalba ilgainiui virto dabartine rumuniška.

„Init TV“ 2009 m. rudens ir 2010 m. pavasario savaitinių laidų „Pokalbiai pilyje“ vedėjas Seimo narys (Tautininkų frakcijos pirmininkas) Gintaras Songaila kalbina archeologus, baltų praeities istorikus, protėvių kultūros tyrinėtojus, paveldo puoselėtojus. Demokratijos siautėjimo ir pasaulinės krizės metu bent mintimis verta sugrįžti prie savo šaknų, suvokti protėvių stiprybės pamatus, gamtajausmės kultūros esmę, pažinti didžiulę, savitą, turtingą ir garbingą senovės baltų civilizaciją.

Prof. Algirdas Girininkas TV.delfi.lt Rolandui Maskoliūnui ir Robertui Narmontui apie „Lietuvos archeologijos“ šešiatomį, įvertintą 2009 metų mokslo premija (su dr. Audrone Bliujiene ir prof. Vladu Žulkumi už pateiktį „Baltai Baltijos jūros erdvėje“).

Stanislovas Kerbedis (1810-1899) suprojektavo pirmąjį ir didžiausią to meto Europoje tiltą per nepatvarią Nevą, po to dar didesnį per Vislą, suprojektavo geležinkelį tarp Peterburgo, Varšuvos ir Karaliaučiaus kartu su tiltais per Dauguvą, Lugą, kt. Buvo Rusijos imperijos susisiekimo ministras, Peterburgo mokslų akademijos narys, generolas. Asmeninėmis lėšomis statė kultūros įstaigas, šelpė menininkus.

Vasario šešioliktąją prieš knygų mugę dera pagerbti rūpestingai renkamą ir kruopščiai tvarkomą tautinės kraštotyros žinyną „Lietuvos valsčiai“. Valsčiai — tai protėvių savivaldos žemės, savarankiškos valstybės, pilietinės visuomenės. Kiekviena su savo piliakalniais — kapinėmis, gynybos ir švenčių pilimis, kurias paeiliui prižiūrėjo patys pilėnai, nuosavuose sodžiuose įsikūrę ūkininkai. Įvedus krikščionybę, pilys panaikintos vardan bažnyčių, bet parapijos ilgainiui beveik atitiko valsčius. Tik 1950 metais valsčiai suskaidyti į apylinkes, dabar į seniūnijas, jos sujungtos į dirbtinius „rajonus“, o šie dar ir į apskritis.

Čikagoje susibūrė Lietuvos istorijos diskusijų klubas. 2009 metų gruodžio 13 dieną, sekmadienį, 11:30 klubas kviečia į vakaronę, kur teisininkas, rašytojas ir praeities tyrinėtojas Pranas Jurkus pristatys garsios žurnalistės ir mokslininkės Jūratės de Rosales veikalus apie gudų žygius ir seniausią Europos valstybę.

Algirdas Butkevičius: Lietuvos partizanams rūpėjo ne koks kerštas, kova dėl kovos, kova dėl valdžios, o be jų likusių žmonių ateitis, jų orumas, savivoka, kuo mažiau kančių. Antai literatūros profesoriumi vadintas poetas, publicistas, pasipriešinimo spaudos redaktorius Bronius Krivickas mokė ir jaunus žioplus poetus, mėginančius apdainuoti „Gegužės pirmąsias“, „Penkmečius“, „Tarybines mergaites“.

Matydami, kad apsiginti nuo žymiai didesnio priešo negalės, ir sužinoję apie 1920-11-20 numatytą Želigovskio kariuomenės puolimą iš Širvintų Ukmergės link, Lietuvos savanoriai ryžosi patys užpulti anksčiau. Vyr. ltn. T. Balnas sugalvojo ir su savo vadovaujamo bataliono apie 137 vyrais XI.19 paryčiui Širvintos paupio mišku prasiskverbė giliai į priešo užnugarį ir narsiai užpuolė to nesitikėjusios lenkų stovyklos štabą, po to iškart Paširvinčių dvare įsitvirtinusią artilerijos bateriją ir nesustodami viesulu perėjo Širvintas, imdami nelaisvėn priešo karius, žirgus, vežimus, daugybę ginkluotės. Žygis nulėmė pergalę Giedraičių kautynėse ir perlaužė Nepriklausomybės karo eigą, privertė jau okupantus nuolat trauktis. Deja, politikų koketavimas su Tautų sąjunga, stojusia ginti lenkų, sutrukdė savanoriams atsiimti Lietuvos sostinę Vilnių.

Penktajame mūsų eros amžiuje gudams užvaldžius Pirėnų pusiasalį, pasikeitė ir vietinė lotynų kalba (romansas), virtusi ispanų kalba. Sprogstamųjų priebalsių p→b, t→d, k→g suskardėjimas, šnypščiamųjų ir gomurinių priebalsių f, h, th išnykimas rodo, kad gotai buvo ne germanai, o baltai (gudai).

2009 spalio 14 Žinių radijo laida „Raktas“ primena Prūsijos etnocidą 1944 spalio 16, kai lietuvninkai pagal demokratinių šalių susitarimą buvo Raudonosios armijos „išvalyti“: sušaudyti, sutraiškyti tankais, nuskandinti jūroje. Mažosios Lietuvos nebeliko. Tokio nuožmaus, nežmoniško visų vietinių gyventojų nušlavimo pavyzdžių nesenais laikais nėra, artimiausias — senųjų Anatolijos tautų (armėnų, graikų, trakų) iškraustymas iš dabartinės Turkijos pagal taikos sutartį su Antante (maždaug būsimąja Europos sąjunga) Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje. Bet ten žudė tik besipriešinančius išsinešdinti, o čia išnaikino visus.

Init TV laidos „Nuomonės. Istorija, kurios nežinome“ vedėjas Sigitas Valadka kalbina Jūratę de Rosales ir Guillermo Morón iš Karakaso, Dario Fernández-Morera iš Čikagos, Aivarą Lileiką iš Londono, Algirdą Girininką iš Klaipėdos, Romualdą Grigą, Rimantą Matulį ir Vladą Palubinską iš Vilniaus, Algirdą Patacką, Virginiją Skučaitę ir Leopoldą Krušinską iš Kauno apie protėvių senovę prieš Lietuvos didžiąją kunigaikštystę. Čia ne kopija, o tik vaizdas į laidos įrašus, saugomus Init TV sandėly.

Vakar staiga mirė profesorius Gintautas Česnys. Eidamas jau septynias­dešimtuosius, bet žvalus, kupinas sumanymų, apsemtas darbų. Staiga, bet spėjęs pastatyti profesijos kolegos daktaro Vinco Kudirkos paminklą. Spėjęs išgelbėti mus nuo gėdos per ištisą nepriklausomybės dvidešimtmetį taip ir likti be tautos atgimimo varpinės. Tai ne eilinė karikatūra, ne panieką ar pasigailėjimą kelianti modernistinė baidyklė, o tikrai monumentalus, keliantis pasididžiavimą Gedimino stulpų obeliskas — Lietuvos atgimimo varpinė ir Tautinės giesmės paminklas.

Sigito Valadkos televizijos laida „Nuomonės. Istorija, kurios nežinome“ vyksta ketvirtadieniais per „Init TV“, vaizdo įrašai čia skiltyje „Raiškiai“, URL http://on.lt/filmai/.

Lietuvos istoriniai santykiai su lenkais Lietuvai buvo baisiai kenksmingi. Praradome daug savo kultūros, praradome savo sostinę Vilnių, praradome senas Lietuvos gyvenvietes, kai buvome susidėję su lenkais į bendrą Respubliką, lenkams valdant, praradome visą savo valstybę.

2009-09-09 „Klasikos“ radijo laidos „Muzikinis pastišas“ vedėja Jūratė Vičienė kalbina Gabrielių Gykį, Leopoldą Krušinską ir Jūratę Rosales jos 80-ojo gimtadienio proga. Apie šios darbščios, protingos ir garbingos moters, gyvenančios Venesuelos sostinėje Karakase, nuopelnus Lietuvai. Bei apie Kastilijos ir Leono karaliaus gudų kilmės Alfonso X Išminčiaus nuopelnus klasikinei muzikai, Europos kultūrai ir lietuvių protėvių istoriografijai.

Jaunoji Lietuva buvo viena pažangiausių valstybių. Bet kur kas svarbiau — tvirtas padorumas, atsakomybė, patriotizmas ir orumas, kylantis iš nuosavybės. Jokia moralistinė nei pažangietiška valstybinio valdymo ir auklėjimo sistema nepajėgi išugdyti šių taurių kultūringo žmogaus bruožų, kurie atsiskleidžia ir suklesti tik nuosavybės sąlygomis.

Sarmatijos ir Lietuvos istorijos esmę privalo žinoti kiekvienas valstybės tarnautojas ir politikas. Būtina patikrinti valstybės įstaigų istorikų veiklą dėl protėvių ir mūsų valstybės istorijos netyrimo ir neviešinimo, dėl Sarmatijos vertinimo klaidų ir duomenų tyčinio klastojimo, dėl aplaidaus pareigų nevykdymo pradėti ikiteisminį tyrimą.

Lenkija nepripažįsta nepriklausomos Lietuvos — lietuviai tėra neteisėtai atsiskyrusių ir sulaukėjusių lenkų užkampis? Neapykanta Rusijai, jos išsižadėjimas ir ištikimybės priesaikos Lenkijai — meilė be atsako? Žinių radijo 2009 birželio 29 dienos klausimas.

Protėvių senovės kultūrą iki krikšto oficialūs istorikai neigia politiniais tikslais, o ne dėl metraščių trūkumo — senovės graikai, romėnai protėvius minėjo plačiai ir smulkiai, žinių yra netgi žydų Biblijoje ir Egipto raštuose. Menamų indoeuropiečių pagrindą sudarė lietuvių protėviai getai. Rimantas Matulis apie lietuvių kilmę 2009-06-27 Žinių radijo laidoje „Avilys“, vedėjas Audrys Antanaitis.

Rimantas Matulis: Minske rusų kalba išleista amžiaus knyga apie mūsų tautos ištakas — net 327 psl. Jono Laurinavičiaus akademinė monografija „Senovės Lietuva: valstybė ir civilizacija“ (Древняя Литва: Цивилизация и государство).

Istorinės kalbotyros duomenys patvirtina metraščius, kad vadinamieji gotai buvo ne barbarai germanai, o baltai išeiviai — gudai (godai). Ir kad gudai buvo ryškiai aukštesnės kultūros už tuometinius Europos barbarus. Atsikraustę į Pirėnų pusiasalį, gudai pakeitė lotynų tartį į romansą, iš kurio kilo ispanų kalba.

Jūratės de Rosales 2000-aisiais metais išversta, bet tik 2009 išleista knyga pagal ispanų kalba paskelbtą jos istorijos tyrimą „Los Godos“, vėliau išleistą ir anglų kalba „Goths and Balts“. Remdamasi senovės graikų, romėnų, kitų tautų istorikų, geografijos tyrinėtojų darbais, archeologijos ir kalbotyros duomenimis, jos pačios vienoje Karakaso bibliotekoje aptikta XIII a. Ispanijos kronika ir gausiais kitais šaltiniais, autorė įrodo, kad istorijos analuose minimi gudai, gyvenę nuo Vyslos iki Uralo, iš Pabaltijo rengę žygius į Romą, Indiją, kitus tolimus kraštus, buvo ne germanų ar slavų, o aisčių — lietuvių, latvių, prūsų ir kitų baltų genčių protėviai.

2007-11-03 „Žinių radijo“ laidoje „Avilys“ Audrys Antanaitis kalbina iš tolimosios Venesuelos į Lietuvą atvykusią Jūratę de Rosales jos knygos „Didžiosios apgavystės“ išleidimo proga.

Seno lietuvių kalbos žodžio lieta reikšmė — nauda, pelnas. Išvestinės: tikslas (naudos siekimo prasme, pritaikymas, panaudojimas); įrankis (vėlgi uždarbio, pragyvenimo, pramonės); dalykas, reikalas (verslo prasme); (žmogaus) būdas, gabumas ir galop — valstybė, valdžia, didikai (valdžios žmonės). Lietis — šeimininkas, valdininkas, karininkas, ūkininkas, pramoninkas, bet pirmiausia verslininkas. Lietuva (Lietva, Lietua, Lietuo, o tarmiškai ir Leitva, Litva, Latva) — šių lietuviškų patricijų, arijų šalis, bajorų sąjunga, tautos valstybė. Tik humanitariniu romantizmu persmelkta visuotinė privaloma švietimo sistema mus įtikinusi, kad galia pasiekiama kariniu smurtu (dabar „pinigų valdžia“).

Kai įraudę inteligentai, auksaburniai politikai ir nutukę kariuomenės vadai išdavė Lietuvą, 1940 m. atidavė Raudonajai armijai visą puikią ginkluotę, lėktuvus, pabūklus, šarvuočius, pilnus šaudmenų sandėlius, kareivines, aprangą, vėl teko kariuomenę kurti patiems ūkininkams, nors jos išlaikymui jau atidavus pusę savo mokesčių. Kad 1944-1954 metai mums buvo ne „pokaris“, o tikras tėvynės gynimo karas, argumentuotai yra aprašęs ir juridiškai įrodęs teisininkas ir istorikas dr. Bernardas Gailius 2006 m. 224 psl. knygoje „Partizanai tada ir šiandien“, dar priminęs spaudai ir šioje paskaitoje per „Klasikos“ radiją. Plačiau apie tai: Partizanai.org, Lietuvai.lt, Spaudoje.lt ir tautos dainose.

Archeologijos profesorius akad. Eugenijus Jovaiša apibūdina ankstyvųjų viduramžių pradžios baltų visuomenę, apžvelgia kunigaikščių, karo vadų ir kariaunos atsiradimo baltuose laikus, paliečia kunigaikštiškų kapų etniškumo klausimus, gotų, hunų, avarų ir baltų santykius naujojo Europos politinio žemėlapio susidarymo aušroje. Atkreipdamas dėmesį į daugelį prabangių palaidojimų, turtingų ne tik atvežtinių, bet ir vietinės gamybos aukšto meistriškumo itin puošnių įkapių, Eugenijus Jovaiša paneigia visuomenės „polietniškumo“ ir maišymosi su „ateiviais“ hipotezes, baltų sėslumo, tamsumo, skurdumo ir atsilikimo apkalbas.

1990 m. knygoje Rimantas Matulis: „Lietuvių tautos kilmė“ surinktos žinios apie gentis, tautas ir įvairius etninius junginius, kurie suformavo lietuvių tautą Rytų Europos plotuose. Aprašomas kiekvieno etninio junginio kelias nuo pirmųjų paminėjimų istoriniuose šaltiniuose iki išnykimo ir įsiliejimo į lietuvių tautą bei jai giminingas tautas.