Vitražo dailininkės Audronės Mickutės 2020 m. kalėdinis atvirukas „Auseklis 3033“. Viso dydžio paveikslas yra 3725×2785 px 505 KiB.

Vitražo dailininkės Audronės Mickutės 2020 m. dovana tautai „Paparčio žiedas“ 2020 metų vasaros saulėgrįžą, artėjant juonių naktigonės šventei. Viso dydžio PNG paveikslas yra 2305×1653 px 129 KiB.

Apsauginė žvaigždė, krustas ir gyvybės sūkurėlis — vitražo dailininkės Audronės Mickutės šventinis atvirukas žiemos saulėgrįžai 2018 m.

Vitražo dailininkės Audronės Mickutės dovana tautai per vasaros saulėgrįžą — ilgiausią metų dieną ir trum­piausią, šviesiausią 2018 m. naktį. Viso dydžio PNG paveikslas 2338×1653 px 71 KiB,

Vitražo dailininkės Audronės Mickutės dovana rudens lygiadienio kuorų sąšaukai „Baltų vienybės ugnis 2017“. Viso dydžio PNG paveikslas yra 4000×3000 px 1 MiB.

Vitražo dailininkės Audronės Mickutės dovana tautai 2017 m. kovo 11 dieną. Viso dydžio PNG paveikslas yra 3495×2485 px 203 MiB.

Naujame vitražo dailininkės Audronės Mickutės kūrinyje „Perkūno žirgai“ pritaikytos Veršvų kapinyne Kauno Šiaurės Vakaruose, Nemuno ir Veršvos santakoje XI – XII a. palaidotų žirgų kamanos. Piešinį galima pavadinti ir „Raktu“. Jo kampuose liepsnoja, auga ir skleidžiasi laimės ženklai — vidurinio gyvybės sūkurio, verpeto, kalvarato plastinės ir prasminės plėtotės. Viso dydžio JPEG paveikslas yra 2347×2390 px 366 KiB.

„Sausio tryliktoji“ — vitražo dailininkės Audronės Mickutės dovana Lietuvos valstybinės nepriklausomybės gynimo didvyriams atminti. Tai vien lietuviškų ženklų derinys iš tautinių raštų. Viso dydžio PNG paveikslas yra 3514×2516 px 0,25 MiB. Dangiška mūsų tautos raštų darna ir didybė!

„Baltų vienybės ugnis“ — vitražo dailininkės Audronės Mickutės dovana dar nesu­slavėjusių ir nesu­germa­nėjusių šventosios Tautos palikuonių ugnies iškilmėms Saulės pergalės 780-mečio garbei per rudens lygiadienį 2016 metų rugsėjo 22 dieną (viso dydžio PNG paveikslas yra 2488×3520 px 0,7 MiB).

Kadangi mokytojai, kultūrologai, net etnologai ir istorikai nebežino buvusios gintaro paskirties, teko pargabenti tėvynėn pasaulyje garsaus numizmato dr. Aleksandro Račkaus „Amber As a Medium of Exchange“ žurnale „The Numismatist“, išversti jį lietuviškai ir paskelbti enciklopedijoje Lietuvai.lt. Pristatydamas šį svarbų veikalą, siūlau patikslinti etimologiją sakeliais, saikeliais ir saugeliais, papildyti ambronimis, ambra ir ežero gintaru.

Tai vitražo dailininkės Audronės Mickutės piešinys 2014 m. Velykų proga. Nuo pat ledynmečio ir Akmens amžiaus Velykos buvo didžiausia mūsų tautos metų šventė. Po žiemos atgimstanti gamta, iš Pietų tėvynėn perėti parskridusių paukščių turgus, itin maistingi kiaušiniai buvo tikra atgaiva ir pavasario sulaukusiems žmonėms. Todėl kiaušinis — svarbiausia šventinė auka, apeiga ir puošmena. Tautiniu kiaušinio puošybos papročiu margučio raštais vaizduojamos paukščio pėdos, saulė, gamtos atsinaujinimo ratas, gyvybės sūkurys. Išryškinant kiaušinio sukinį, eiklumą velykinio ridenimo varžybose. O šiame paveiksle (žr. visu dydžiu) pritaikytas dešimtojo amžiaus austinės juostos raštas.

Lietuviški šiaudiniai dangaus sodai verti UNESCO pasaulinio kultūros paveldo apsaugos. Savo geometriniu sudėtingumu, darna, grožiu primena pasaulio stebuklu vadinamą senovės Tarpupio pakartąjį sodą. Tauto­dailininkė Marija Liugienė pasakoja, kiek kruopštumo, proto, darnos ir grožio supratimo reikėjo sukurti tokiam įspūdingam tvariniui iš šiaudų, ašutų ir vaško. Dailininko profesijos nebuvo, kurti mokėjo visi. Nors puošyba lietuviai garsėjo, bet nieko nekūrė be paskirties. Sauliaus Noviko ir Ričardo Martišiaus 2010-12-27 laida per „Init“ televiziją. Apie ženklų prasmę soduose 2013 m. yra parašęs etnologas dr. Vytautas Tumėnas.

Ilgės — ilgas ir niūrus metų ketvirtis nuo rudens lygdienio ir žiemos saulėgrįžos. Vėlines kaip atskirą šventę atnešė krikščionybė, o lietuvių bendravimas su vėlėmis buvo kasdienis, protėvių patarimo klausinėdavo nuolat, jų nuopelnų pagerbimu prasidėdavo visos šventės. Tik nenaudėliai pražūva ir išnyksta, o dorai gyvenę ir nusipelnę žmonės pakeičia savo būties pavidalą, atsiskyrę nuo mirusio kūno tampa dvasiomis, toliau tarnaujančiomis dievui ir žmonėms, padedančiomis gyventi palikuonims.

Dešinėje pusėje pavaizduota strėlė simbolizuoja pasaulį (pasaulio medį) nuo žemės iki dangaus: „strėlės“ apačia žymi žemės paviršių, o viršus — dangų. Į kairę nuo strėlės įrašo viršuje pavaizduotas Perkūnas — dangaus įvaizdis. Piešinio viduryje esantis pjautuvas reiškia žmogaus veiklą — žemdirbystę, to meto lietuvių tautos egzistencijos ir veiklos pagrindą.