Aukuro ženklai

Šį aukurą su ženklais, kurį matome nuotraukoje apačioje, dar sovietmečio pabaigoje su Jonu Kaluškevičium atsivežiau iš savo močiutės — Lazdynų Pelėdos — Paragių dvaro, išsidėsčiusio Akmenės rajono pakraštyje, ant Telšių ir Šiaulių apskričių ribos. Dvaro miškas nuo seno buvo Telšių rajone, o dirbama žemė ir pats dvaras — Akmenės rajone.

Lankydamasis mamos paveldėtame dvare, ant aukšto aptikau šį akmenį. Tai, be jokios abejonės, yra aukuras su išsuktu dubeniu aukojimui. Tokios rūšies namų aukurų Žemaitijoje yra nedaug. Čia daugiau paplitę didieji natūralių akmenų aukurai ir naujausi — ritinio pavidalo aptašyti akmenys (gaminti ne anksčiau Mindaugo ir ne vėliau renesanso – reformacijos metu). Lazdynų Pelėdos – Marijos Lastauskienės dukters Stasės Matulienės pasakojimu, ant aukuro matomos tapybos dažų žymės yra išlikusios nuo Lazdynų Pelėdos tėvo Nikodemo Ivanausko paveikslų tapymo, kai jis beveik prieš šimtą metų ant akmens ar greta buvo pasidėjęs dažus.

Tačiau daugiau iškaltų ant aukuro ženklų man Lietuvos teritorijoje neteko matyti. Daug metų teko sukti galvą, ką jie gali reikšti. Galop, atrodo, jų prasmę pavyko ištirti. Greičiausiai jie iškalti žynių, krivių ir vaidilų laikais, nes sunku patikėti, kad tai būtų tik paprasta dvarininkų išdaiga. Jeigu dvarininkai būtų norėję kalti akmenyje kokius nors ženklus, ką dažnai galima aptikti Žemaitijos dvaruose, jie galėjo tai atlikti ant kokio nors didelio lygaus akmens. Kam jiems rinktis aukurą? O kaip matysime, šių ženklų prasmė labiausiai ir tinka aukurui, ir greičiausiai yra susijusi su senąja lietuvių tikyba.

Spėju, kad į čia matomus ženklus reikia žiūrėti kaip tik iš tos pusės, iš kurios jie ir nufotografuoti.

Dešinėje pusėje pavaizduota strėlė simbolizuoja pasaulį (pasaulio medį) nuo žemės iki dangaus: „strėlės“ apačia žymi žemės paviršių, o viršus — dangų. Į kairę nuo strėlės įrašo viršuje pavaizduotas Perkūnas — dangaus įvaizdis. Jam pasirinkta gulinčios nusmailintos raidės „z“ forma, primenanti žaibą. Piešinio viduryje esantis pjautuvas reiškia žmogaus veiklą — žemdirbystę, to meto lietuvių tautos egzistencijos ir veiklos pagrindą. Pjautuvo apačia kaip tik remiasi į žemės paviršių, ant kurio vyksta visi žemės darbai. Pjautuvo lanko viduryje pavaizduotas taškas tiesia linija yra sujungtas su kitu tašku piešinio kairiajame šone. Iš šių dviejų taškų išvestos dvi linijos, susikertančios ties žemės paviršiumi. Akivaizdu, kad jų nesibaigiantis nuvedimas į apačią reiškia požemio karalystę, kurią valdo Pykuolis (Patulas — prūsiškai tula reiškia „žemę“, kitaip Poklius, o kažkada tokią reikšmę galėjo turėti ir mirusiųjų dievas „velnias“). Šiam dievui galėjo būti aukojama aukuro pusėje į mus, tai yra toje vietoje, iš kurios fotografuota. Čia galėjo būti į žemę įkastas piltuvo formos nutekėjimas (tarp kitų skysčių ir kraujui).

Dangaus dievams, pirmoje eilėje Perkūnui, galėjo būti aukojama akmens priekyje, už gulinčios nusmailintos „z“ raidės. Tai galėjo būti atliekama toje vietoje buvusioje ugnies deginimo duobėje, nes Perkūnas visada buvo siejamas su griaustinio nešama ugnimi į žemę. Ir Vilniaus Perkūno šventykla dabartinės Katedros vietoje kartu buvo ir Amžinosios ugnies šventykla. Be to, Rimutės Rimantienės kasinėto žemaičių cilindrinio aukuro vietoje prie akmens buvo aptikta duobė apeiginei ugniai kūrenti, į kurią būdavo aukojama.

Bandysime atsakyti, ką reiškia trys nedideli gulsti (horizontalūs) brūkšneliai tarp Perkūno ženklo, pjautuvo ir „strėlės“. Gal tai trys pagrindinės mūsų žemės būtys (substancijos) — ugnis, oras, ir vanduo. Ketvirtoji būtis — žemė — šiais brūkšneliais nepažymėta, nes žemės paviršius pažymėtas ilgesniu gulsčiu brūkšniu „strėlės“ (pasaulio medžio) apačioje. Nežymus stačias (vertikalus) brūkšnelis iš Perkūno ženklo viršuje į apačią gali žymėti dangaus poveikį žemei: žaibą, o gal ir lietų bei sniegą. Jis kaip tik rodo į vieną iš trijų — viršutinį gulsčiąjį brūkšnelį, kuris greičiausiai reiškia žaibo įskeliamą ugnį. Antrasis gulsčias brūkšnelis per vidurį, matyt, reiškia orą, o trečiasis brūkšnelis dešinėje, prisiglaudęs prie „strėlės“ (pasaulio medžio) — vandenį, nes be vandens medis negalėtų gyvuoti (egzistuoti).

Pats dubuo ant akmens turėjo būti naudojamas esminiams aukojimams žmogaus buičiai pagerinti, t. y. Žemynai maitintojai, galbūt Aukščiausiajam dievui, kurį mini Gediminas, sakydamas, kad visi turime vieną dievą, tik kiekvienas garbiname jį pagal savo papročius. Į šį dubenį taip pat galėjo būti aukojama per svarbiausią Rasos (Saulės) šventę ar kitomis ypatingomis progomis.

Būtų gerai, kad turintys kitokių samprotavimų apie šį žemaičių aukurą savo nuomones paskelbtų. Ginčuose gimsta tiesa!

— Rimantas Matulis

2007 m. liepos mėn. 5 d. „Voruta“ (ISSN 1392-0677) 3 psl.,
2008 m. gegužės mėn. „Tėviškės gamta“ (ISSN 1392-6284) 5 nr. 8 psl.