Init TV laida apie lietuvių tautos ilges, vėlinių papročius:Ilgės, vėlinės ir tautos papročiai
Artėjant Ilgėms, knieti perprasti šio žodžio reikšmę. Vėlinių reikšmė tai lietuviui aiški, nors modernūs etnologai tikina, kad šitą žodį prasimanęs lietuviškai neva nemokėjęs, bet taikliai pritaikęs tautos poetas Adomas Rimvydas (Mickevičius). O „Visų šventųjų“ kanoną sumaniusi bažnyčios kurija, pasibaigus įšventintų krikščionių kankinių vardadienių (mirties datų) kalendoriniams metams, pagal lietuvių amžinosios ugnies paprotį ant likusio neatpažinto, bevardžio tėvynės gynėjo — nežinomo kario kapo.
Betgi lietuvių papročiu, kaip rodo jau patys žodžiai, vėlių atmintis buvusi nuolatinė, šeimai ir tautai nusipelniusių protėvių pagerbimu prasidėdavo kiekvienos šventės iškilmės — nepriklausomai nuo kalendoriaus, jokių vardadienių senuose tautos papročiuose nebuvo.
Spėju, kad Ilgės reiškia ne vėlių ilgesio ir mirusiųjų pagerbimo šventadienį, o ilgą tamsųjį metą nuo pat rudens lygdienio (kai užkuriami kuorai, uždegamos žvakės, kitos ugnys) net iki žiemos saulėgrįžos (Kalėdų) — kai nakties tamsa pagaliau ima trauktis, užleidžia vietą ilgėjančios dienos šviesai, vis aukščiau kylančiai Saulei.
O tomis blausiomis Ilgių dienomis tenka ilgai vakaroti prieblandoje ir visai sutemus, prasimanius lengvų, bet ilgai trunkančių ir vienodai besikartojančių (monotoniškų) darbų, kuriems nereikia gero apšvietimo. Bet to negana: lietuviai turėjo paprotį per Ilges telktis į bendras vakarones, kieminėdami pas susiedus.
Spėju ne tuščioje vietoje: ūkininkų vakarojimo ir kieminėjimo paprotį gerai atsimenu gyvai. Vieną vakarą kelios šeimos susirinkdavo vakaroti vienuose namuose, kitą vakarą — kituose ir taip toliau. Vaikai užsiimdavo savais žaidimais, moterims netrūkdavo joms rūpimų klausimų, dalijantis patyrimu, o vyrai apsvarstydavo opiausius valsčiaus reikalus, tautos įvykius, permainas pasaulyje. Bet tai tik pertraukose tarp giesmių — giedojimas buvo esminis susitelkimo, traukos kieminėti ir vakaroti kartu veiksnys.
O Vėlinės — tai Ilgių šventadienis, kai susirenkama ne namuose, o bendrame valsčiaus šventoriuje. Aplankyti savo artimųjų vėlių, pagerbti nusipelniusių protėvių atminimo, pavaišinti jų midumi ar samane, įžiebti jiems žvakių, pagiedoti apie degantį kuorą.
Deja, išmintingo žmogaus pasisakymo 2010 metais „Init“ televizijoje įrašas buvo pašalintas, nebesuradau. TV laidoje pasigedau tik aptariamų papročių loginio paaiškinimo, protėvių pasaulėžiūros pagrindo. Kodėl nebesančius žmones minėti, ko taip garbinti mirusius? Prietaringa baime aš netikiu. Mano galva, pagarbos kilmė ir esmė — dėkojimas už protėvių sukurtą ir mums paliktą labą. Žinias, išradimus, pamokymus. O ir pačias gėrybes, dvasinį ir medžiaginį turtą.
Juk mūsų indėlis į savo gerą gyvenimą niekingai menkas. Be protėvių palikimo nemokėtume šitaip sumaniai verstis, maža kuo skirtumės nuo gyvulių. Kad ir kokie protingi būtume, visko nuo pradžios iki galo nesugalvotume, nepajėgtume. Juolab, kad diplomuoti nesame tokie sumanūs — dažnai nebemokame jokio naudingo amato, nesugebame prasigyventi savarankiškai, iškalę daugybę nepritaikytų žinių, nebesuvokiame kasdienių technikos ir gamtos reiškinių, nebeskiriame mokslo nuo išplitusio pseudomokslo. Nedidelio pasaulinio sukrėtimo užtektų, kad, praradusi žinias, civilizacija sugriūtų, tektų vėl lėtai ir varganai kapstytis iš laukinio būvio.
Gerbti priklauso ne apskritai ir vienodai, o už dorą gyvenimą ir nuopelnus. Bendrai ir vienodai — tai dabartinis socialinis auklėjimas, neva kiekvienas žmogus vertas savaime. Ši teisių ideologija, visuotinė demokratija yra pragaištinga — ugdo paiką parazitinę pasaulėžiūrą. Gyvenimas turi nuolat gerėti, nes pažanga neva savaiminė, visi bemaž vienodai nusipelnę, turim teisę gyventi gerai. Nepriklausomai, ką ir kaip dirbam. Galim niekinti meistrus ir išradėjus, garbinti politikus ir artistus. Vertinti tik pramogas. Tos pramogos tampa paikos, tuščios ir isteriškos. Beprasmės, juokingos ir gėdingos.
Malonu, kad šiemet jau visai nebuvo taip aršiai per visur brukto „helowyno“ apraiškų. Net sunku patikėti, atrodė, jau visi pasidavė, nekritiškai susitaikė, o štai — ne tik neišplito, bet ir išvis nebeliko.
