Lietuvių karaliai

ir Lietuvos karalystė de facto ir de jure Viduramžių Europoje

Mano knyga skirta sugriauti nusenusiam, bet neįtikėtinai giliai įsišaknijusiam lietuvių savimonėje ir iki šiolei viso pasaulio informaciniame tinkle viešpataujančiam mitui apie vienintelį Lietuvos karalių Mindaugą ir vos dešimtmetį (1253 – 1263) gyvavusią Lietuvos karalystę.

Ilgus šimtmečius šis teiginys buvo ne tik mokyklinių vadovėlių „abėcėlinė tiesa“, bet ir Lietuvos istorijos mokslo nediskutuotina dogma. Kiekvienas istorikas, kuris išdrįsdavo viešai suabejoti ar neigti tradicinę dogmą, tapdavo „balta varna“ akademinėje istorikų bendruomenėje, rimtai rizikuodavo savo sėkminga karjera.

Tradicinės istorikų tezės ilgainiui tapo oficialių švietimo programų nuostatomis. Visų Lietuvos valdžių administracija ir propaganda dėjo nemaža pastangų, idant Lietuvos karalystės ir lietuvių karalių prisiminimas būtų ištrintas iš lietuvių tautos atminties. Šimtmečiais lietuvių vaikams nuo mokyklos suolo buvo kalama į galvas, esą lietuviai turėjo tik vieną vienintelį karalių Mindaugą, kuris gyveno XIII amžiuje ir buvo pats pirmutinis bei paskutinis Lietuvos karalius.

Ir dabar Lietuvos kultūros taryba nusprendė neskirti finansinės paramos Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo šimtmečiui jau parengtai monografijai išleisti. Esu dėkingas knygos leidybą asmeninėmis lėšomis parėmusiems Jolantai Blažytei ir Gintarui Aleknavičiui.

2018 m. dr. Bučio knygos nugarinis viršelis (ir daugiau nuotraukų)

Nusenusio mito griovimą šiuo atveju suprantu kaip kruopščią istorinę jo analizę ir galutinį jo atmetimą kaip moksliškai nebepateisinamą dogmą, neturinčią pamato vienalaikiuose (iki XV a. pradžios) Lietuvos istorijos šaltiniuose. Stambi knygos apimtis yra nulemta pačios tiriamos medžiagos masyvo tiek istoriniu, tiek geografiniu atžvilgiu:

1. istoriniu atžvilgiu teko chronologiškai apžvelgti bene tūkstančio metų rašytinių šaltinių chronologinius duomenys nuo V-VI a., kai Europoje ėmė kurtis etniniu pagrindu naujos tautinės karalystės, iki XV a. pirmųjų dešimtmečių, kuomet Lietuvai buvo oficialiai suteiktas ir teisiškai įtvirtintas Didžiosios Kunigaikštystės statusas bei pavadinimas (Magnus Ducatus Lithuaniae);
2. geografiniu atžvilgiu teko praplėsti tyrimą už tradicinių Rytų Europos ribų į platesnį Šiaurės Europos arealą, apžvelgiant viduramžių karalysčių sistemas vadinamajame „Circum Baltica“ regione.

Istorinių šaltinių — slaviškų, germaniškų, lotyniškų metraščių, diplomatinių sutarčių, vienalaikių laiškų ir dokumentų — duomenys kiekvienoje knygos dalyje čia pat sugretinami su vėlesniųjų istorikų interpretacijomis, atidengiant jų atitikimą arba nutolimą nuo šaltinių.

Ir naujųjų laikų tekstus stengiausi nagrinėti tuo pačiu literatūrologiniu požiūriu, remdamasis savo specialybės (filologijos daktaras ir literatūros teoretikas) pozicija, kaip nepriklausomas ekspertas, nesusijęs su jokia Lietuvos valstybinių institucijų ar užsieninių fondų finansine parama.

Tikiuosi, kad atsiras žmonių, kurie pratęs mano darbą, atras naujų svarių argumentų lietuvių karalių dinastijų istorijai plėtoti ir patikslinti tarptautiniame kontekste.

Kur tik įmanoma, stengiuosi šnekėti kasdiene lietuvių kalba, vengiu profesinio literatūrologijos bei istoriografijos žargonų, kurie pasmerkia mūsų knygas siauram (jei ne uždaram) būviui humanitarinio kolegų dėmesio rate.

Jei patiks, prašau pasidalinti savo išvadomis su tais, kas mus pakeis — su savo vaikais ir vaikaičiais, kol jie dar lanko mokyklą ir linkę naiviai tikėti visomis spalvotų vadovėlių pasakomis apie vargšelę nekilmingą senovės Lietuvą.

Nekviečiu manimi tikėti ir nesirengiu nieko įtikinėti kilniais patriotiniais monologais — siūlau ir kviečiu gerbiamą skaitytoją savomis akimis sutikrinti mano surinktus istorinius šaltinius, įvertinti juos literatūrologiniu požiūriu tų laikų sąlygomis platesniame tarptautiniame Viduramžių Europos kontekste ir palyginti su dabar dėstoma padėties interpretacija.

Mokslo žmonėms pateikiu visą jiems įprastą dėstymo stilių su konkrečiomis istorinių šaltinių citatomis, jų bibliobiografinėmis nuorodomis, naudotos literatūros sąrašu — žodžiu, su visu tuo moksliniu aparatu, be kurio jie nelinkę tikėti niekuo, netgi savo šešėliu. Ir darau tai ne norėdamas prisitaikyti prie šiandien madingų mokslinio šnekėjimo standartų, o kad mano būsimieji oponentai galėtų lengviau surasti mano naudotus tekstus ir imtų tiesiogiai ginčytis su istoriniais šaltiniais, palikę mano trumpą pavardę šventoje ramybėje.

Algimantas Bučys

Vienuolikos nuotraukų autorius — Vladas Palubinskas.