Politikų folkloro dienoje, deja, ir nė vienas mano sutiktas bičiulis nebuvo regėjęs. Net kultūros ministrės. Su tautiniais rūbais per televiziją yra regėję, o folkloro dienoje — ne. Gal, sakau, bijojo, kad jos ypatingo dėmesio nestokojantys, mano kukliu supratimu, antikultūros kūrėjai ir skleidėjai nepamanytų, kad ministrė jų, drįstu manyti, ir savo, šventąsias FLUXUS ir kitokių postmodernizmo atmainų idėjas bus išdavusi… O man, prisipažįstu, gaila, kad ministrės čia nebuvo. Tikrą Švediją ji matė, tikrą Norvegiją matė, o tikros Lietuvos? Ir prezidentės čia nebuvo. Nei su tautiniais rūbais, nei be. Aš, pavyzdžiui, jau imu neįsivaizduoti prezidentės ne vaikų apsuptyje. Ir man tai patinka. Taigi čia, Sereikiškių sode, ji būtų tiesiog maudžiusis tūkstančio vaikiukų-„folkloriukų“ jūroje. Ir jai tai irgi, ko gero, būtų patikę. Nesimaudė… Ir nepamatė tikros Lietuvos… Nemačiau nė vieno rūkančio ar išgėrusio, neaptikau nė mažiausios numestos šiukšlytės. Negirdėjau nė vieno rusiško keiksmažodžio. Mačiau tokią Lietuvą, kokią norisi matyti dažniau. Ir ne vien Sereikiškių sode. Buvo ir kita priežastis. Folkloro dienos, vadinasi, ir tokios Lietuvos, Lietuvai neparodė jokia Lietuvoje rodanti televizija! O aš ją mačiau. Gyvą.

2010 metų vasarą, dar prieš Žalgirio pergalės 600-ąsias metines, „LDK parko“ draugija, Baltuatlantida.lt ir „Init“ televizijos grupė leidosi į šešių tūkstančių kilometrų žygį aplankyti lietuvių pastatytų pilių dabartinėje Ukrainoje, seniau Raudonosios Rusios, Lietuvos Galyčių, Valiūnės ir Podolės žemėse, iki pat Juodosios jūros. Protėvių pagerbimui nuo Lietuvos širdies Gedimino pilies pamatų žygeiviai paėmė rieškučias žemių, išbarstė jas aplankytose pilyse, o ten pasemtų žemių saujas grąžino atgal į Gedimino pilį. Pažintinę televizijos laidą „Aisčių keliai“ filmavo Saulius Novikas ir Ričardas Martišius, rodė „Init TV“ penktadieniais 20:30.

Seno lietuvių kalbos žodžio lieta reikšmė — nauda, pelnas. Išvestinės: tikslas (naudos siekimo prasme, pritaikymas, panaudojimas); įrankis (vėlgi uždarbio, pragyvenimo, pramonės); dalykas, reikalas (verslo prasme); (žmogaus) būdas, gabumas ir galop — valstybė, valdžia, didikai (valdžios žmonės). Lietis — šeimininkas, valdininkas, karininkas, ūkininkas, pramoninkas, bet pirmiausia verslininkas. Lietuva (Lietva, Lietua, Lietuo, o tarmiškai ir Leitva, Litva, Latva) — šių lietuviškų patricijų, arijų šalis, bajorų sąjunga, tautos valstybė. Tik humanitariniu romantizmu persmelkta visuotinė privaloma švietimo sistema mus įtikinusi, kad galia pasiekiama kariniu smurtu (dabar „pinigų valdžia“).