Gauniai

Königsberg, Київ, Kowno ir kitų Kaniūkų Gauja

Istorinė kalbotyra Kaniūkuose

1. Kraštotyros filmukas
2. Sonantinė etimologija
3. Morfeminė analizė
4. Leksinė sintezė
5. Mokslinis metodas
6. Nutylimos prielaidos
7. Raidos dėsniai
8. Pradinė šaknis
9. Ganius ir kaunius
10. Kuinas ir aunius
11. Raitelis ir riteris
12. Kunigas ir valdovas
13. Karališka onomastika
14. Pažangos kryptis
15. Gerovės kūrėjai
16. Gaunių žodynėlis
17. Šaltinių išnašos
18. Santrauka ir išvada
19. Svarstymai (kiek)

2017 m. liepos 6 dieną po kraštotyros žygio ir po pirties iškėlus tautos vėliavą Kaniūkuose, proga pasidomėti, kas tie kaniūkai. Kaniūkai — dažnas, vienas iš pačių gausiausių vietovardžių Lietuvoje, tikrinis daiktavardis. Bet ką jis reiškia? Kokį žodį bendrine prasme?

Istorinės kalbotyros duomenų ir metodikos kritika Kaniūkuose 2017-07-06¹

Žodynuose rašoma trumpai, be pagrindimo ir be rimtesnių paaiškinimų, tarsi savaime suprantamą dalyką: kaniūšnia, kaniūchai — neva iš rusiško žodžio конюх.² Kažkokie arklių šėrėjai, po mėšlą tvartuose braidę žmonės. Nors iš tikrųjų senovėje žirgų veislininkystė atitiktų dabartinę automobilių pramonę, dar svarbiau. Žirgas buvo veiksmingiausia susisiekimo sausuma priemonė ir pasididžiavimo dalykas.

Septyniolikos Kaniūkų gairės enciklopedijoje Lietuvai.lt ir Geonames.org

Gerai, kai tikrinis žodis būna aiškus ir bendrine prasme — netenka ieškoti, sukti galvos.³ O jeigu nėra savaime suprantamo bendrinio žodžio, tada prasideda spėliojimai. Kokiu būdu spėjama?

Sonantinė etimologija

Kai šiandien viešėjome Moliuose, krašto­tyrininkas Henrikas Semokas⁴ prasitarė keletą savo etimologijos hipotezių: Šaliapinas — šalia pina, Kurtinaitis — kur tį naitis (našlaitis) ir panašių. Atkreipkite dėmesį, kad tokie spėjimai kyla skiemenuojant — skaidant tiriamą žodį skiemenimis ir ieškant tų skiemenų kaip sudurtinių žodžių reikšmės.

Tokios sonantinės etimologijos išvados dažnai būna juokingos. Nors man ne visai juokinga — nes tokia etimologija yra paplitusi, turi net savotišką teorinį pamatą. Ją plėtoja Aivaras Lileika, Milvydas Juškauskas, Kazimieras Juraitis⁵, matematikas dr. Gintaras Valiukevičius, o išradėjas doc. Edvardas Satkevičius netgi yra išleidęs (padovanojęs ir man) istorinės kalbotyros knygą „Lietuviškos pavardės“.⁶ Joje šiuo metodu jis priėjęs išvados, kad svarbią reikšmę lietuvių pavardėse turi dėmuo „vytis“, nes daug pavardžių baigiasi -vyčiais.

Ryškiausias tokios skiemenavimo kalbotyros pavyzdys, didžiausias mokslo autoritetas — šviesios atminties akademikas Paulius Slavėnas (1901-1991).⁷ Jis pasaulyje garsus savo nuopelnais kaip astronomas, matematikas, mokslo istorikas, bet senatvėn ypač susidomėjęs istorine kalbotyra,⁸ padėjęs čia daug darbo ir proto pastangų. Gaila, kad tokia metodika naudos beveik nepaliko.⁹

Akad. Pauliaus Slavėno fonetinio prasmių saityno iškarpa.¹⁰

Kuo remiasi tas skiemenavimas? Menu, Slavėno kalbotyros įžvalgas skaičiau dar būdamas moksleivis — tada stebėjausi, atrodė kažkoks nesusipratimas, kaip ne mokslas. Dabar, kai pats ėmiausi tirti kalbėjimo raidos dėsnių moksline metodika, supratau, kad ta skiemeninė kalbotyra teoriškai remiasi moksline terminologija, vokiečių etimologija ir kinų kalba. Ir japonų, kitų gretimų kalbų žodyno daryba. Kiekvienas jų hieroglifas yra skiemuo, turintis savarankiško žodžio reikšmę. O ne tik sakinio, bet net ir mūsiško žodžio prasmę jie turi deriniuose.

Lygiai tokios pat darybos yra ir filologijos, chemijos, farmacijos, medicinos, technikos, kiti mokslinės biurokratijos terminai. Kiekvienas termino dėmuo (skiemuo, kartais keli) turi paskirą reikšmę. Juos durstant į grandinę, patikslinama sudėtinė termino reikšmė. Kiekvienas žodžio sandas (skiemuo) ten lygiavertis — turi vienodą svorį, vienodą paskirtį.

Pažanga, aukščiausias intelekto pasiekimas? Ar mokslininkus aptarnau­jančios biurokratijos pasipūtimas ir nukultūrėjimas? Pati primityviausia kalbodara, kokia iš esmės naudojasi ir gyvuliai, ypač pavasarį paukščiai. Mūsų protėviai tik atlaidžiai šypteltų iš tokios kalbodaros.

Bet ką daryti germanų etimologams? Juk vokiečių, anglų ir kitos šiuolaikinės Europos kalbos yra beviltiškas susigaudyti senosios kalbos griuvėsių, žargono ir svetimybių sąvartynas, nutrūkinėjusiomis kilmės grandimis, dažnai neatpažįstamai pakeistomis reikšmėmis. Mažiau suirusios nebegyvos kalbos: senovės elėnų, romėnų, indų šventraštis sanskritas — ten dar galima atpažinti buvusias prasmines šaknis, jų priešdėlius, kaitomas galūnes, net priesagas.

Morfeminė analizė

Lietuvių kalba nėra išvestinė, o savos kilmės ir dar nesuirusi — dar galima atsekti pradinius žodžių pavidalus, liemens reikšmes, galūnių ir sąnarių (formantų) paskirtis, netgi buvusią tartį. Per lietuvių kalbą galima atsekti ir kitų „indoeuropiečių“ kalbų kilmę, žodžių reikšmes. Ne visas, bet kryptį ir raidos dėsningumus perprasime.

Jei suvoksime, kad lietuvių kalba visai nepanaši į kalbininkų, kinų ar paukščių kalbas. Lietuvių kalba yra kultūrinė. Kultūrinė reiškia — ne natūrinė. Ne savaime susiklosčiusi, o sukurta dirbtinai. Protu, sąmoningai, apgalvotai.

Lietuvių kalboje žodžiai susideda iš kelių dalių, kurių kiekviena turi savą paskirtį. Svarbiausia dalis yra žodžio šaknis (prof. Kazimieras Jaunius vadino tiksliau — liemeniu).¹¹ Dar būna kaitoma galūnė, priešdėlis, sangrąža, priesaga (priesagų žodyje gali būti ne viena). Istorinės kalbotyros profesorius Jonas Kazlauskas dar ir galūnės pradžią priskyrė kamienui, vadindamas ją kamiengaliu.¹²

Tiriant vardo kilmę, ieškant buvusio bendrinio žodžio reikšmės, reikia jį nagrinėti ne fonemiškai ir lyginti su panašiai skambančiais skiemenimis (Lie Tu Va, Joti Vingiais), o morfemiškai — pirmiausia atpažįstant, kaip žodis sudarytas, atsirenkant sudėtines dalis. Lingvistikoje morfeminis tyrimas reiškia pagal kaitą — kaip žodis kaitomas. Bet kintamų dalių kaitaliojimo nagrinėjimas tėra vienas iš būdų žodžio sandarai perprasti, o mūsų užduotį aiškiau vadinti skaidymu sudėtinėmis dalimis, žodžio sandaros nustatymu — taip, kaip ją yra sumanę kalbos kūrėjai.

Taigi, imamės Kaniūkų. Pradedam žodžio sandara. Galūnė -ai rodo, kad turimi omenyje žmonės, daiktavardžio daugiskaita. Tai dažniausias lietuviškų oikonimų sudarymo būdas — apibūdinant tos gyvenvietės žmones: kuo jie išsiskiria iš aplinkos, kuo saviti, kaip atpažįstami, kas jiems būdinga. Toliau: priesaga -iūk-, -uk-. Šios priesagos nesu tyrinėjęs — panaši į mažybinę, nors gali būti išnykusios nosinės -įįg-, dabar -ing- -ang- -ong- -ung- — -ininkų atitikmuo. Bet šiuo atveju priesaga nebus svarbi. Priešdėlio nėra, sangrąžų nėra, galūnė aiški — belieka šaknis kan-.

Leksinė sintezė

Tai dabar pasakykite, kas yra kan-? Ką reiškia lietuvių kalboje. Man į galvą nieko doro neateina. Kanklės?¹³ Ir priesaga panaši. Gal, bet neatsekiau. Kas daugiau, kokių minčių turite? Joks žodis kan- šaknimi neateina į galvas ir jums? Tada pereikim kitų kalbų — gal čia nelietuviškas žodis.

Anglų kalboje „kian“ (can) reiškia galėti, galiu — kažkaip nelabai tinkama reikšmė Kaniūkų kamienui. Nors gal kartais, nesu ties tuo apsistojęs, man neatrodo, kad toks tyrimas būtų vaisingas. Ir angliškas daiktavardis tolimas: can — skardinis indas. Bet štai lotyniškas „kianis“ tai atrodo jau tikrai svarbus. Canis lotyniškai yra šuo, canis lupus — vilkas. Kaip siejasi, kuo atitinka Kaniūkų reikšmę, paaiškės netrukus. Rusų, kitose slavų kalbose vėl nieko gyvenvietei tinkamo nežinau kan- šaknimi.

Šiaip nesu aš atsidėjęs Kaniūkų vietovardžiui ištirti, bet, nagrinėdamas kitų žodžių istorinę raidą, esu jau aptikęs šią šaknį — tapačią daugelio svarbių garbės žodžių kilmei, per juos atsiveria gana aiškus kaniūkų vaizdas.

Mokslinis metodas

Bet dabar tenka atsigręžti į kalbotyrą kaip mokslą — aptarti mokslinio metodo taikymą etimologijoje, diachroninėje ir sintetinėje lingvistikoje. Ką iki šiolei šnekėjome, tai istorinėje kalbotyroje mokslas iš esmės tuo ir baigiasi. Toliau prasideda spėliojimai, tarpusavio ginčai, o jie baigiasi autoritetais. Kieno pagrindimas atrodo įtikimiausias, panašiausias į daugelio nuomonę, jis vadinamas mokslininkų priimtu išaiškinimu.

Betgi mokslo yra tiek, kiek jis paremtas ne autoritetais, o dėsniais — nešališkomis (objektyviomis) ir neišvengiamomis priklausomybėmis. Žodžių raida, aplinkybės, kuriomis keitėsi kalba, kaitą lėmę įvykiai, pokyčių priežastys, kryptis, visuomenės sąlygos istorinėje kalbotyroje nė netyrinė­jamos. Dėsnių ten ligšiol atrasta visai nedaug, jie mažareikšmiai, ir tie patys menkai pagrįsti, išimčių ne ką mažiau, kaip taisyklių.

O aš tuo užsiėmiau, nes mano požiūriu dėsnių paieška yra svarbiausia, norint ką nors išsiaiškinti pagrįstai, įrodomai, nešališkai, patikrinamai. Bet pradėjau nuo prielaidų.

Nutylimos prielaidos

Dabar kalbininkai remiasi tokia nutylima savaiminės pažangos prielaida. Nors jau drįstama pasakyti ir garsiai, viešai, tiesa, dar ne mokslinėje aplinkoje, o politinėje propagandoje, žiniasklaidoje, bet jau ir švietimo sistemoje. Nebeslepiama politika paleisti lietuvių kalbą „į laisvę“, išvaduoti nuo „kalbininkų priespaudos“, išlaisvinti iš „taisyklių varžtų“. Nes kalba yra gyva, todėl neva vystosi, turtėja ir tobulėja natūraliai, savaime.

Mano supratimu, savaime į natūrą — tai į sulaukėjimą, į entropiją. Net fizika, antai termodinamikos dėsniai aiškiai tą rodo. O kalba, kartoju, yra ne natūros, bet atvirkščiai — kultūros reiškinys. Ne savaiminis, o dirbtinis dalykas, sukurtas protu ir prižiūrimas sąmoninga valia, stropiai ir griežtai.

Kiek matau, tai žinomais istoriniais laikais kalbos tiktai prastėjo. Todėl laikausi tokios prielaidos. Prielaida (aksioma, paradigma) nėra įrodymas, bet dažnai neišvengiama pradinė dalis loginei sekai, jau įrodomoms išvadoms. Jei randu kokių nors prieštaravimų, tokią prielaidą taisau arba visai jos atsisakau, keičiu kitokia. Bet kol kas prieštaravimų neaptikau, viskas tik pasitvirtina, kai remiuosi priešinga priimtai prielaida — jog kalbos mūsų laikais nuolat prastėja.

Net pačiais palankiausiais kalbos kultūrai laikais, antai tautinio atgimimo metais, kai Jablonskis su Smetona ir Avižoniu išvalė ir sutvarkė kalbą, visa tauta labai tuo rūpinosi — lietuvių kalbos irimas buvo tiktai sustabdytas. Net ne sustabdytas, o tik pristabdytas. Su žymiais nuostoliais: 1) atsisakyta dar gyvos niaurojimo tarties, įvedus skirtingas nosines raides, balsius ir dvigarsius buvusiam vienam nosiniam garsui žymėti;¹⁴ 2) atsisakyta dviskaitos ir aibiskaitos, 3) keturių vietininko linksnių; 4) palaikius skoliniais, išsižadėta daug lietuviškų žodžių, vartojamų ir slavų, germanų, lotynų kalbose arba paminėtų žydų Biblijoje; 5) kalba užteršta lietuviams svetimais gyvuliškais Ch, H, F garsais, 6) įteisintas šveplavimas (palatizacija) ir t. t.¹⁵ Todėl aptiktas priklausomybes ir dėsningumus aš vadinu bendrai nutautėjimo raidos dėsniais. Galima vadinti ir nukultūrėjimo dėsniais — reiškinys tas pats.

Raidos dėsniai

Esu atsekęs ir patikrinęs jau keliolika raidos dėsnių. Juos taikant, galima atpažinti tiriamo žodžio ištarmę ir reikšmę senovėje, prieš pasikeitimą. Kaniūkai yra paveikti trijų tokių dėsnių:

1. dusulys — skardžių priebalsių duslėjimo dėsnis;
2. dvibalsių naika — juos prastinant balsiais arba perskiriant priebalsiu;
3. nosinės priesagos -įįgas pakeitimas -ingu (-angu, -ongu, -ungu) arba -ininku (-inyku) — išnykus niaurojimo tarčiai.

Pradinę savo „indoeuropiečių“ kalbą geriausiai išlaikę patys lietuviai. Kitose kalbose kaniūkai paveikti dar penkių prastėjimo dėsnių:

4. galūnių pametimas;
5. kirčiuotų A|O balsių apvertimas;
6. kirčiuoto balsio Ū pavertimas Υ graikų, Ы slavų, dažnai ir kitose kalbose;
7. šveplavimas — priebalsių G, K pavertimas H, Ch;
8. užkietėjimas — minkštų priebalsių (ir sekančio balsio) tarimas kietai.

Pradinė šaknis

Kaniūkų suduslėjusį priebalsį K atkeitus skardžiu G, vietoj balsio A grąžinus dvibalsį AU, palikus nepasikeitusius minkštą priebalsį N ir gerai išsilaikiusią galūnę AI, o neaiškią priesagą ŪK praleidus (nes mums rūpi pirma atsekti šakninį žodį be priesagos) — gautume žodį gauniai.

Dabartinės lietuvių kalbos žodyne daiktavardžio gaunys nei gaunius nebėra.¹⁶ Bet raidos dėsniai ir daug susijusios reikšmės bendrakilmių žodžių rodo gaunių tikrai buvus. Atsekime jį pagal raidą.

Ganius ir kaunius

Suduslėjus G į K, gaunius tampa kaunius. Kaunių atpažinti jau nesunku — tai kovotojas, kuris kaunasi kaujos kautynėse. Kaujos įrankis — kūjis (dvibalsį AU suprastinus į balsį Ū). Dar nesuduslėjusiu priebalsiu kauja yra kovotojų gauja, gujanti lauk priešus arba gaudanti žvėris medžioklėje. O dvibalsį AU perskyrus priebalsiu V, kauja yra kova (kavuo, kavja – ковьё, ковать – kovoti, kaustyti, kauti, kalti, kalvis, kavolius).

Suprastinus gauniui vien tik dvibalsį, lieka ganius. Ir tokio žodžio nežinote? O ganytoją žinote? Bet kaip gali būti ganytojas, o nebūti to pat žodžio be priesagos? Papildomai išplėstas priesaginis yra, o pradinio nebėra? Aišku, kad ganius arba ganys buvęs, kad ganytojas — tas pats ganys su bereikalinga priesaga.

Nesunku nuspėti ir kodėl lietuvių kalboje pradingęs ganys. Juk ganytojas (pastorius) yra svarbus žodis Biblijoje, ganytoju vadinamas ne tik parapijos kunigas, bet pirmiausia pats išganytojas Kristus — todėl po Lietuvos krikšto buvęs „pagoniškas“ gaunys – ganys arba ganius – gaunius turėjo būti ištrintas iš naujų avelių atminties.¹⁷

Kuinas ir aunius

Pasidairykime kitose kalbose. Užsukime pas germanus pasiteirauti, ką jie mano apie kaniūkus. Anglų kalboje žodis „gan“ (gun) reiškia kovos įrankį, ginklą. Hunt (G→H, tariama „hant“) — medžioti, gaudyti, vyti, persekioti. Hound — skalikas (medžioklinis šuo, gončius). Olandiškai hond, vokiškai, daniškai, norvegiškai, švediškai hund — šuo.

Prisiminkime, kad ir romanų kalbose šuo tos pat šaknies, tik ne toks šveplas: lotyniškai canis, itališkai cane, rumuniškai câine ir pan. Senovės graikų šuo dar artimesnis — „kuonj“, kilmininkas „kynos“, senovėje „kūnos“ (ϗυων, ϗυνος).

Gudų ir rusų kalbose „konj“ (конь) yra žirgas — būtinas tikro karininko, gaujos vado kauniaus, seniau ir ganytojo ganiaus, medžiotojo gauniaus tarnas. Ukrainiečiai žirgą vadina „kynj“ (кінь), serbai ir makedonys rašo коњ, bulgarai кон, lenkai koń, bosniai, kroatai ir slovėnai konj, slovakai kôň, čekai kůň. Matome, kad čekoslovakai dar išlaikę kauniaus dvibalsį. Lietuviai dvibalsį irgi išlaikę, tik kuinas beveik nebevartojamas žirgui vadinti, jo reikšmė po krikšto apversta menkinamai.¹⁸

Yra slavų kalbose ir lenktynininkas, skalikas gončius — gończy, гончар, lenktynės — погоня, гонка, išlikęs netgi veiksmažodis гонить, гонять — tikslus lietuviško „ganyti“, „gainioti“ atitikmuo, bet slaviškai reiškia jau tik „lenktyniauti, persekioti, gaudyti, vytis, vyti“.

Skalikų gaują veda lenktynių gauniai – kauniai, raiti ant savo kuinų.

Štai kur susieina žirgas su šunimi, išaiškėja, kodėl slavų žirgas, o kai kuriose romanų ir germanų kalbose šuo yra bendrašakniai — nes kadaise kovinis žirgas ir kovinis (arba medžioklinis) skalikas veikė tą patį, dargi kartu, kaip bendražygiai, vienas kitam padėdami: persekiojo grobį medžioklėje, vijo priešų gaują, gainiojo ir ganė gyvulius, dabar dažniau tik lenktyniauja pramoginėse varžybose.

Raitelis ir riteris

Raitas karžygys lietuvių vėliavoje slavų vadinamas Pagaunia (Pogoń, Погоня) — matyt autentiškai, tik padilusia galūne, nunykusiu dvibalsiu AU→O ir su bereikalingu priešdėliu, gal dar nuo Antikos laikų reiškusiu žmones „po gauniaus“ (kauniaus) vėliava — pagonius. Vytis, seniau viedys lietuvių kalboje yra visai kitas žodis, ne vijėją reiškiąs.^19.20 Atrodo, šia reikšme Vytis yra vėlyvas, vienišas ir dirbtinis vertalas iš gudiško Pagauniaus, matyt pamiršus pradinį žodį Gaunius ir vėlesnį Kaunius.^{21,22,23,24,25,26,27}

Germanai, slavai, finai šį mūsų kovos raitelį pagarbiai vadino riteriu (Ritter, rider, ridire, riddare, riddari, ridder; rytíř, rytier, rycerz, рыцарь, лицар; ritari, rüütel). Ir priesaginis žodis gaunietis – kaunietis germanams tapęs riteriu — knight, serbams irgi книгхт, rusams князь. Net ispanų kalboje Lietuvos išeivių gudų kaunietis – kuinietis išlikęs, tik suduslėjusiu pavidalu „chinietis“ (jinete), bet ta pačia kovos raitelio reikšme. Šachmatų žirgas angliškai irgi vadinamas raiteliu – riteriu (knight). Serbų, makedonių, senoje gudų kalboje žodžiai konj, коњ, коњот, kѣnędzь taip pat išlikę ne tik žirgo, bet ir raitelio, riterio reikšme (todėl patį žirgą gudai, rusai dažniau vadina лошадь).

Priesaga -ietis reiškia būrio, šiuo atveju kaunių – kuinių gaujos – kaujos narį kaunietį – kuinietį. Yra dar kita, tos gaujos pirmininko, kaujos karininko priesaga -ininkas. Lietuvių kalboje tokia priesaga palyginti nesena — kilusi iš buvusio dvigubo nosinio -įįgo. Reiškusio amatininką, pareigūną, kitą nuolatinę žmogaus padėtį visuomenėje. Vakarų Lietuvoje (bet ne vien), išnykus nosinei tarčiai (niaurojimui), ta priesaga dažniau pavirtusi -ingu (išlaikant buvusį skardumą). Antai Neringa reiškia neringus — nerininkus, nerius.²⁸

Taip ir mūsų kaunių – kuinių karininkai, nuolatiniai kovinės gaujos vadai, vadinti kaunįįgais – kuinįįgais, nebeniaurojant turėjo tapti kanauninkais, kauningais, kuiningais, o suprastėjus dar ir dvibalsiui — kuningais, kunigais.

Kunigas ir valdovas

Vėl atsigręžkime į Vakarus. Angliškai kunigas seniau buvo rašomas cyning, dabar king, reiškia karalių. Vokiškai tas karalius Koening, König, Könink (oe, ö tariama kaip oi), Kuenig, Künic, Künec (ue, ü tariama ui). Olandiškai koning, daniškai, norvegiškai konge, švediškai konung, kung, estiškai kuningaz, karelų kunigaz, suomių kuninkas — nė neišskyriau rašybos, nes tariama, kaip būtų užrašyta ir lietuviškai.

Lietuvių tarmėse kunningas, kuningas, kunnigas, kunigas, kungas, išlikęs netgi nosinės tarties liudijimas iš Šiluvos: kunįngs, kunįgs. Paliudyta tokia lietuviška kunigo reikšmė: vyresnysis, apeigų vedėjas, šventas tėvas, viešpatis, karalius. Kunigaikštis atrodo ne gyvos kalbos žodis, o vėlyvas, nevykęs dirbtinis vertalas iš lenkų ksiądz, książę.²⁹

Vidurio Europos valdovų pilis su Lietuvos vėliava, karalių karaliaus Gedimino, jo žirgo ir Geležinio vilko paminklu (skulptorių Vytauto Kašubos ir Mindaugo Šnipo, Vlado Palubinsko nuotraukoje Vilniuje vakare, 2013-03-18).

Ne tik Vakaruose, Šiaurėje, bet ir Pietuose, Rytuose padėtis tokia pat: kaunius totoriškai khan, mongoliškai kaan, turkiškai kagan. Atitinkamai ir valstybės ten buvo vadinamos chanatais, kaganatais ir panašiai.

Karališka onomastika

Grįžkime tėvynėn, apžvelkime bent stambesnius kaniūkų vietovardžius.

• Gauja (estiškai Koiva) — 460 km upė Latvijoje (aukštupys ant sienos su Estija). Kita Gauja (gudiškai irgi Гаўя, o lenkiškai ir rusiškai Гaвья, Gawia) — 92 km Nemuno intakė Ašmenos, Dieveniškių ir Įvijos žemėmis.³⁰
• Kaunas — kaunių miestas Nemuno ir Neries santakoje, daugelio piliakalnių apsuptyje. Galūnė atrodo suprastinta, tikriausiai buvę Kaũnys arba Kauniai, seniau gal net *Gauniuo (Gauniava, Kaunuva, Kaunuo) — taip verčia manyti nelietuviškas užrašas Kowno, lietuviškas aibiskaitinės darybos paprotys, Kaunatava Virvytės, Upynos ir Žemalės santakoje, Kaunynas Vartios paupyje, Gauniava (Gonieciai) Bebros paupyje, Kaniava Varėnos krašte, Kauniai prie Biržų, reiktų dar patyrinėti.
• Kijevas (Kaujava, Kūjeva, Киев, Київ, Кіеў, Кыѥвъ: I,Ы←Ū) — juodosios metalurgijos pramonės kaujų kavolių didmiestis Geležies amžiuje Dniepro paupyje, Didžiosios Europos sengirės pietiniame pakraštyje. Kadangi buvo ir stambus vykingų gardarykės prekybos miestas ant Gintaro kelio, dar buvo vadintas kaunių gardu — Kaungardu (Kœnugarðr, Koenugarthr).³¹
• Karaliaučius (Калининград) — pagrindinis Baltijos jūros uostas senovėje, buvusiose Nemuno žiotyse,³² pačioje Gintaro kelio pradžioje, pradinėje gabentojų vykingų ir išeivių gudų susitelkimo tolimiems žygiams vietoje. Karaliaučius senesnis už Londoną, Paryžių, Romą, Atėnus. Baltių dinastijos, Senosios Europos karalių panteonas (lot. Regii Montes, Regius Mons, Regiomons). Ir lietuviškai buvo vadinamas kauningų garbu — Kauningarbu, Kuiningarbu. Garbas lietuvių kalba reiškia milžinkapių piliakalnį, todėl kryžiuočiai pervadino visai panašiai, bet sau aiškiau Kioinigsbergu (Königsberg, Koeningsberg), nes berg germaniškai kalnas.

Asmenvardžiai: Gaunius,³³ Gunys, Kuinys, Kaunas, Kaunietis, Kaunelis, Kauneckas, Eurazijos imperatorius Čingischanas, biblinis Kainas, Kanaan, Conan, Gaon ir t. t.³⁴

Raidos kryptis

Kodėl šis žodis kitų perimtas iš lietuvių, o ne priešingai? Todėl, kad „indoeuropiečiai“ yra ne prasimanyta nebuvusi tarptauta ar tautų mišinys, o tikra, tebesanti Tauta. Nors tai tik mano prielaida, ne įrodymas, bet, ją betikrindamas, lig šiol nerandu jokių prieštaravimo duomenų, vien patvirtinimus ir gausybės atitikimų darną. Lietuviškos kaniūkų kilmės patvirtinimo požymių — net kelios kuopos.

1. Semantika. Tiurkų kaganas, kaanas, chanas, slavų kniazius, finų kuningas, germanų kioiningas, kingas yra valstybės valdovo titulas,³⁵ o lietuviams jis dar tik ganytojas, kunigas, medžioklės ir kitokios kovos gaujos vadas, karininkas — ankstesnis, pirmesnės reikšmės žodis. Lietuvių kaimynai ne tik perėmę jau žinotą jų pagarbos žodį, bet ir pirmieji tų valstybių vadai matyt yra buvę lietuviai, greičiausiai Lietuvos išeiviai.³⁶
2. Fonetika. Žodžio tarties kaitos kryptis atitinka nutautėjimo raidos dėsnius. Lietuvių kalboje žodis yra paveiktas trijų prastėjimo dėsnių, o kitose — trigubai daugiau.
3. Morfologija. Germanų veiksmažodinio daiktavardžio priesaga -ing- kilusi ne iš veiksmažodžio, o iš lietuviško daiktavardžio ta pačia -ing- (buvusia nosine -įįg-, dabar lietuvių kalboje dažniau -inink- priesaga), antai siuvimas angliškai sewing iš tikrųjų pagal žodžio darybą reiškia siuvininkavimą (siuvingavimą) — siuvėjo (siuvįįgo, siuvingo, siuvininko) darbą. Tačiau karalių Koening, king ir pan. priesaga išlikusi dar lietuviška, germanų kalboms nebūdinga paskirtimi. Dar aiškesnė, visiška svetimybė germanų kalbose yra kauniečio – kuiniečio priesaga -ietis karališkuose žodžiuose Künec, Künic, knight, kaip ir ispaniškame jinete, slaviškuose коњот, книгхт, kѣnędzь, князь.
4. Leksika. Kitose kalbose šios šaknies žodžiai yra vieniši, o lietuvių kalboje sudaro sisteminę visumą. Be jau išvardintų, lietuvių kalboje kaniūkų kilmės žodžių yra tiek daug, kad, vengdamas užgrūsti, likusius iškėliau į žodynėlį gale. O dar daugybė tikrinių lietuviškų vardažodžių, tarp jų Kaniūkai, Kavoliai žymiai dažnesni Lietuvoje, nei kur nors kitur.
5. Etimologija. Pradiniai lietuvių veiksmažodžiai ganyti (sužiūrėti, sergėti), ginti (varyti gyvulius), ginti (vyti priešus), ginti (turtą, namus, tėvynę), gintis (save); gainioti, gaudynės – kautynės, kauti – gauti, sugauti, saugoti (sau gauti) ir panašūs yra bendri ir nepaprastai seni — kai gaunius buvo ir kaunius, ir ganius, kai medžioklė ir ganymas dar reiškė tą patį. Iš civilizacijos priešaušrio, kai nebuvo jokių slavų nei germanų, dar nebuvo nė romėnų, graikų, nebuvo sanskrito, juolab mums šviesą atnešusių semitų nei chamitų.

Todėl etimologams, ieškantiems loginių sąryšių, pradinių žodžių pirmiausia dera ieškoti ne sanskrite ir dirbtinėse, perdėm prieštaringose prasimanytos „prokalbės“ rekonstrukcijose, o tikroje, autentiškoje sėslių savarankių lietuvių ūkininkų kalboje³⁷ — iki šeimos ūkių išnaikinimo ta „indoeuropiečių“ kalba dar buvo gyva ir menkai tepakitusi.³⁸

Gerovės kūrėjai ir gavėjai

Apskritai norint susigaudyti dabarties įvykiuose, bent jau atskirti pažangos veiksnius nuo griovimo (ypač kai atžangos reiškiniai visuotinai vadinami pažanga), siekiant nuspėti ir tinkamai paveikti ateitį — reikia atsigręžti į praeitį. Visą praeitį, nes visuomenės raidos dėsniai pasireiškia per ilgoką laikotarpį nuo priežasties iki pasekmės. Juolab, kad istorija yra politikos tarnaitė — perrašinėjama, klastojama ir meluojama įžūliai. Tikrinti reikia viską, pirmiausia neįrodinėjamas prielaidas, kone šventomis laikomas ideologijas, paradigmas, koncepcijas, naratyvus.

Atmerkus akis tiesai, bent trumpam suabejojus paika savaiminės pažangos prielaida ir ja paremta parazitine pasaulėžiūra, atsiveria visai kitas raidos vaizdas. Ir supratimas, ant kokių pamatų dar laikosi ši kaip per stebuklą atsiradusi ir dar gyva, bet visai trapi ir nenaudėlių vis aršiau ardoma civilizacija, kam turime būti dėkingi už savo kultūrą ir gerovę.

Matome labai ankstyvą, stebėtinai išmoningą kultūrą, anuo metu paženklinusią nemažą dalį visos Europos. Iškyla prieš mūsų akis ne karu pasižyminti tauta, o kultūrą ir gerovę nešanti, organizuota, tobulą naminių gyvulių ir žirgų auginimo patyrimą turinti visuomenė, sugebanti įtraukti kitas tautas į bendrą ūkinio klestėjimo tinklą. Iškyla nuoseklus gamtos gerbimas ir savitas vertybių rūšiavimas, kuriame žmogaus gerovė siejama su gamta, ir ši dinamiška, amžino atsinaujinimo gamtos ir žmogaus junginio sąvoka dvasiškai atsistoja aukščiau, negu graikų ir romėnų akmeninėmis statybomis paremta dabartinės kultūros sąvoka. (…) Ne mažiau svarbus yra lyg raudona gija įvertas per visą ilgą istoriją gilaus žmoniškumo principas, paremtas tvirtu orumu ir lygiai tokia pat pagarba kitam. (…) Žodis „garbė“ užsiliko ten, kur mūsų protėvių buvo nueita.

Dr. Jūratė de Rosales: „Ačiū“.³⁹

Klajokliai ir pusiau klajokliai miesčionys negalėjo mūsų nukariauti nei atnešti mums kultūros. Nes kultūra ir natūra yra antonimai — atvirkštinės reikšmės žodžiai. Antikos laikais sąvoka dar nebuvo iškraipyta, kultūra buvo vadinamas sugebėjimas dirbti žemę, auginti veislinius javus, linus, daržoves, prijaukintus gyvulius, išlaikyti negendančias maisto atsargas, išmanyti pieno, medaus gaminių technologijas — užuot medžiojus, rinkus ir vartojus, kas auga savaime gamtoje.⁴⁰

Kultūrinė tauta buvo sėsliai ant nuosavos žemės savo dvaruose su namais, tvartais, sandėliais, pirtimis, visokios pramonės dirbtuvėmis savarankiškai, stambiais šeimos ūkiais gyvenantys artojai (arėjai, ariai) — orūs, be tarnų ir be ponų, švento padorumo „žmoniškiausi žmonės“⁴¹. Gamtamokslės tikybos, svarbiausių žmonijos atradimų ir išradėjų tauta — ugnies išgavimo ir pritaikymo, maisto perdirbimo technologijų, verpimo, audimo, statybos, transporto, agrotechnikos meistrai, kalviai, staklininkai, veislininkai, račiai ir raiteliai.

Todėl kaimyninių šalių buvo gerbiami kaip pusdieviai, kviečiami apginti ir vadovauti⁴² kaip galingi riteriai, teisingi valdovai ir išmintingi mokytojai. Mokantys visų svarbiausių amatų, sugebantys išgyventi savarankiškai bet kokiomis sąlygomis.

 

Būtų gražu, kad kultūrinės ugniagarbių raitelių tautos skaisčiai raudonoje vėliavoje pavaizduotą baltą tėvynės gynėjo vėlę vadintume pirminiu vardu Gaunius. Lietuvos gudai ją tebevadina Pagaunia, o mums pamiršti gėda. Jeigu ne, vadinkime bent visiems dar suprantamai — Kaunius.

Vladas Palubinskas

Kaunius (Gaunius, Gaunietis, Gauniets, Goniec, Pogoń, Погоня) prof. Juozo Zikaro akimis:

Papildomas žodynėlis

Paskaitoje nepaminėti gaunių kilmės veiksmažodžiai lietuvių kalboje:

gauvinti — šerti, penėti;

goncinti — varginti, kamuoti, žudyti;

gonyti — terioti, naikinti;

gonyti — gainioti, vaikyti, varinėti, stumdyti;

gonyti — ginti: išgonyti — išginti, išvaryti, išvyti; sugonyti — suvaryti, suginti;

guinioti, guinyti — uiti, guiti, gainioti, vaikyti, stumdyti, varyti nuo savęs;

guzenti — šaukti kumeliuką: „guzi, guzi!“;

kanabinti, ganabinti, kanapatyti, kandabyti, kanatyti — liesti, krapštyti, daužyti, mušti, baidyti;

kanapyti — kirsti, sukirsti; sukanapyti — užduoti botagu; užkanapyti — užmušti;

kaninti, kantupinti, kanėkoti, kankėti, kankti, kanėti, kanoti, kanuoti, kaniuotis — kankintis, kamuotis, galuotis, vysti, diržti;¹³

kantryti, kantroti — kęsti, kentėti;

kauninti — dažnai loti, įkyriai kaukti.

Būdvardžiai:

kantus — kantrus, pakantus;

kaunus, kaunius — kas kaunasi, kaujasi, mušasi.

Prieveiksmiai:

gana, ganėtinai — gauta užtektinai, užtenka;

pakanka, pakankamai — t. t. nusibaigus, nusikankinus.¹³

Daiktavardžiai (sakinių pavyzdžiai — irgi iš Lietuvių kalbos žodyno):¹⁶

ganiava — ganykla, gyvulių ganymo vieta, kartais ir ganymo metas, pats ganymas;

gaulis — gautai̇̃, sugautas grobis;

gona, gonas, gonė — gauja, gausa, minios gausmas;

gonia, gonė, naktigonė — gyvulių ganymas;

gonys — į driežą panašus vikrus ropliukas (lot. salamandra);

gonka — šulas, atrama;

gonkos — šulais išramstyta pastogė ašvai: prienamis žirgų kinkiniui statyti, prieangis karietai laipintis;

gova, govija, govena, govada, govėda, govezda — gauja, šutvė, būrys, pulkas, minia: „Staiga užlėkė raitelių govėda vieškeliu nuo Pakruojo“;

guitynės — medžioklė su varovais: „Ne viena lūšis ir lokys gavo galą per gerai sutvarkytas guitynes“;

gūnia — žirgo apklotas ant nugaros, po balnu;

guzas — sumušto kūno gumbas;

guzis — brūklys mušti;

kanapinis — botagas;

kania, kana, kanė — pieno indas;

kanauka — ąsotėlis, didelis puodelis; stambi pypkė;

kanikas — puošniai išdrožinėta lentynėlė kumysui su abrūso pakaba;

kaniukai — pačiūžos;

kanauka — lazda buku galu, buomas, kuoka, kukis, vėzdas;

kanavolas — arklių gydytojas;

kančius, kančiukas — odinis rimbas, bizūnas;

kanyna — išdirbta arklio oda;

kanta, pakanta, apykanta — kantrumas, galėjimas iškęsti;

kantra, kantris, kantrastis — kančia, kentėjimas, kantrybė;

kantaras — apynasris galvijui, kamanos be žąslų;

kanopa — atraminis galvijo pirštas (arklio nagas būna kaustytas pasaga);

kanuolė, kanulė, kanūnė — patranka, vežiojamas šaudymo pabūklas;

kaunierius — apykaklės diržas, pavalkai;

kuinas — lošimo korta dviem akimis;

kuzis — brūklys, rimbas, vėzdas;

kuizius, kuzius, kuzis — arklys, kumeliukas;

padkava, packava — kaustyta pėda, kavoliaus kūju nukalta geležinė pado pasaga arklio kanopai.

Išnašos

1. ^a Maciejkianiec Ryszard: „Obchodząc Dzień Państwa“ — Pogon.lt 2017-07-06.
2. ^a Žodis „конюх“ visai retas, nebūdingas ir vėlyvas. O Kaniūkai, priešingai — labai seni ir patys dažniausi oikonimai. Apskritai, keliolika Kaniūkų visoje Lietuvoje, nuo neatmenamų laikų, net Jurbarko, Kelmės kraštuose — rusų įkurtos gyvenvietės? Daryti niekuo daugiau nepagrįstą mokslinę išvadą, neva Kaniūkai yra rusų įkurtos gyvenvietės, nerimta. lietuvai.lt/wiki/Kaniūkai
3. ^a Daugelio lietuvių asmenvardžių ir vietovardžių reikšmė patiems lietuviams dabar nebesuprantama — kokia gėda per jau keliasdešimt tarsi nepriklausomos Lietuvos metų jų neištirti sau nei kitiems indoeuropietiško paveldo palikuonims. Priešingai, politinė valdžia privalomai įteisina suslavintus ir kitaip iškraipytus varda­žodžius, verčia taip kalbėti visus, nuo mažens tikina mokinius, kad tokia yra lietuvių kalba (arba net nelietu­viškas paveldas). Žr. Palubinskas Vladas: „Vilkiai“ — 2015-07-25 „Sava Lietuva“ (ISSN 1392-9127) 440 nr.
4. ^a Semak Henryk: „Moliai – wielka historia małej Ojczyzny“ — Pogon.lt 2015-08-13.
5. ^a Juraitis Kazimieras: „Ką reiškia pavadinimas Kaniūkai“ — 2018-02-02 youtu.be/Bli9ddpTAAE
6. ^a Satkevičius Edvardas: „Lietuviškos pavardės“ (ISBN 9786094082450) — 2012 m. Kaune, 206 psl.
7. ^a Krikštopaitis Algimantas Juozas: „Matematikas, keliavęs mūsų prokalbės labirintais“ (apie Pauliaus Slavėno kalbotyrą) — 2016 m. „Naujoji romuva“ (ISSN 1392-043X) 2 nr. 8-12 psl.
8. ^a Slavėnas Paulius: „Kalbų raidos klausimu“ — 1978 m. „Kalbos kultūra“ (ISSN 0130-2795) 35 sąs. 79-81 psl.
9. ^a Slavėnas Paulius: „Žodžių darybos sistemingumai“ — LMA 1977 m. „Mokslo kalbos problemos“ 6 nr. 5-17 psl.
10. ^a Slavėnas Paulius: „Prokalbės prasmingumas“ — 1985-02-20 iš Vilniaus universiteto leidyklos 2001 m. knygos „Akademikas Paulius Slavėnas“ (ISBN 9986194059) 387 psl. (prasmių raidos saitynas — 278 psl.).
11. ^a Paulauskienė Aldona: „Veiksmažodžio svarba Baranausko, Jauniaus ir Jablonskio gramatikose“ — 2009 m. „Lituanistica“ (ISSN 0235-716X) LV t. 1-2 (77-78) nr. 58-67 psl. mokslozurnalai.lmaleidykla.lt/lituanistica/2009/1-2/5272
12. ^a Kazlauskas Jonas: „Lietuvių kalbos istorinė gramatika“ (Rinktinių raštų I knyga ISBN 5420014734) — 2000 m. Mokslo ir enciklopedijų institutas 438 psl.
13. ^{a b c} Kanklės yra gabenimo ir laidojimo luobo - lubens, vėliau ir karsto pavidalo, nes buvo laidotuvių giedojimo, velionio godojimo, šermenų rakandas. lietuvai.lt/wiki/Kanklės
14. ^a Girdenis Aleksas Stanislovas: „Baltistica“ (ISSN 0132-6503) 1968-2009 m. Fonologas akad. Girdenis yra gerai perpratęs nosinę tartį — kai pirmąkart išgirdau jį niaurojant, iškart patikėjau, atpažinau tokią tartį sava ir teisinga, tikrovėje skambėjusią mano vaikystėje. Niaurojimo panaikinimas bendrinėje kalboje ir švietimo sistemoje bene žalingiausias lietuvių kalbai ir raštui, nes buvęs vienas nosinis garsas pakeistas keturiomis tik rašte nosinėmis balsėmis ą ę į ų (kažkodėl padarius išimtį penktajai ǫ), dar penkiomis ilgosiomis balsėmis a e y o ū ir net dešimčia dvigarsių su nosinėmis priebalsėmis an en in on un, am em im om um — visą tą įvairovę dabar mokiniams tenka įsikalti be loginės tvarkos supratimo.
15. ^a Daugelis naujųjų inteligentų (ne visi!) ėmė miesčioniškai puikuotis prieš ūkininkus išmoktais „tarptautiniais“ žodžiais ir užsienio kalbose raiša sakinių daryba (analitine sintakse) vietoj tobulo linksniavimo (sintetinės sintaksės), ardydami laisvą, sodrią ir taiklią kalbos raišką, teršdami žodyną ir išstumdami iš vartosenos kertinius „prokalbės“ žodžius: traką pavertę trajektorija, maršrutu; karą — autokaru, automobiliu; sėdėjimo vietą — rezidencija; pilietybę – politika, policija; pundą — fundu, fundacija, fondu; vystyti — investuoti; įvairuoti (įvairiai kaitalioti) — varijuoti variantus ir t t. Žr. 1934 m. Slavėnas Paulius: „Vokiečių kultūra. Kritiškas įvertinimas“ 4, 57, 82-83 psl.
16. ^{a b} LKI: „Lietuvių kalbos žodynas“ (ISBN 9986668980) — 1941–2008 m. I-XX t. www.lkz.lt.
17. ^a Petraitis Romualdas (sudarytojas) ir kiti: „Religijotyros žodynas“ (ISBN 5417001635) 410 psl. 1991 m. „Mintis“ Vilniuje. Pagonybės pagrindą sudaro kosminė tvarka, o teistinės religijos centre yra transcendentinė dievybė. Gamtagarbių tikyba — tai savaimingo kosmoso religija. Jos dorybė — ne asmens savivalė, o kosminės pusiausvyros etika. Dievų (gamtos jėgų) pyktis nukreiptas prieš tuos, kurie, siekdami nepaprastos laimės, praranda saiką, darną ir pažeidžia gamtos pusiausvyrą.
18. ^a Panašiai po Lietuvos krikšto sumenkintas gandas (žynio pranešimas, vado žinia) virto nepagrįsta paskala, melaginga apkalba; reguonis tapo raganiumi; vaidas (išminčių taryba, teismas) — paikais barniais, kivirčais, rietenomis ir pan.
19. ^a Vytis yra visai kitas žodis, ne kovos raitelį reiškiąs. Vijėjo reikšme vytis neįprastas ir vienišas žodis. Atrodo, šia reikšme Vytis yra dirbtinis vertalas iš gudiško Pagauniaus, matyt pamiršus pradinį žodį Gaunius ir vėlesnį Kaunius. O tikrąja reikšme vytis yra viedys — už gaunių ne mažiau svarbus žodis. Viedys — tai aiškiaregys, žiniuonis, išminčius, mokslininkas, mokytojas ir teisėjas. Iš jo išriedėję žodžiai „vaidas“ (teismas, išminčių taryba), vėliau „vaitas“, gal ir „vadas“. Viedys išlikęs ir varduose Vaidas (Vaidotas, Vaidutis), Vydas, Vidas, Vitas, Vytas, jų vediniuose ir daugelyje šios šaknies oikonimų.
20. ^a Vytingas — irgi visai kitas žodis, nors jo šaknis yra bendros kilmės su viediu (vėliau vyčiu), tik atsiskyręs jau gilioje senovėje.
21. ^a Skardžius Pranas griežtai paneigė tautos ženklą senovėje lietuviams vadinus Vytimi ir spėjo, kad iš lenkų kalbos pogoń (lot. pogonia) žodį taip pritaikęs Simonas Daukantas — 1937 m. „Gimtoji kalba“ 152-153 psl.
22. ^a Venckutė Regina str. „Keli žodžiai apie vyčio formas ir kilmę“ pritarė Skardžiui, kad Vytis kaip ženklas Lietuvos vėliavoje pradėtas vadinti tik XIX amžiaus pabaigoje — „Vakarinės naujienos“ 1988-12-19.
23. ^a Lukšaitė Ingė: „Dėl žodžio Vytis“ — dalykinė vyčių, vitingų, vytinių, Vytų vartosenos klausimo apžvalga. Karaliaus Jogailos 1387-02-20 privilegijos tyrimas parodo, kad lenkai raštininkai nežinojo tokio žodžio lotynų nei lenkų kalbose, todėl lotyniškame dokumente užrašė taip, kaip jiems žodžio reikšmę jų kalba išaiškino lietuvis karalius: „pogonia“ — Lietuvos istorijos draugijos 1990 m. „Mūsų praeitis“ 1 nr. 120-125 psl.
24. ^a Lietuvos metraštininkas Strieikauskas Motiejus XVI amžiuje mūsų raitą karžygį tebevadino gauniečiu — Matthias Strykonius: „Goniec Cnoty“ 1574 m.
25. ^a Galkus Juozas: „Lietuvos Vytis“ (ISBN 9789955854449) — 2009 m. Vilniaus dailės akademijos leidyklos 422 psl. albumas yra gal išsamiausia Lietuvos vėliavos (balto raitelio raudoname lauke) apžvalga. XVII a. Konstantinas Sirvydas jį iš lenkų kalbos vertė „Vaikytoju“ (waykitoias, waykimas), Mikalojus Akelaitis 1884 m. „Aušroje“ — jau „Vytimi“.
26. ^a Daukantas Simonas 1893 m. „Lietuvos istorijos“ I kningoje „Nů seniausių gadynių iki Gediminui D.L.K.“ tą karžygį bendrine prasme irgi jau vadino „vytimi“.
27. ^a Basanavičius Jonas: „Žirgas ir vaikas“ 1885 m. lietuvių raitą karžygį mini vadintą vaiku, vaikiu, vainiu, vajumi, vajoru, bajoru, bajumi. Bet vaikas dabar kitaprasmis, o gauniaus (kauniaus) prasmės laukas labai senas ir platus, jis aprėpia ir gainiotoją, ir gynėją, ir kovotoją — nėra jokio reikalo vadinti siaurai vaiku, vaikytoju, juolab visai kitos reikšmės, ne mažiau svarbiu ir senu Vytimi (dabar jau netgi šveplu Vyčiu).
28. ^a Buvusi dviguba nosinė -įįgų priesaga skardžiu -ingų (-angų, -ongų, -ungų) pavidalu dažniau išlikusi Vakaruose: Babrungas (bebrininkai), Būtingė (būdininkai), Palanga (palininkai), Neringa (nerininkai), Mingė (minininkai). Bet nereta ir Pietuose: Leipalingis (liepelininkai), Nedzingė (niedininkai), Stabingis (stabininkai), Suvingis (siuvininkai). Retai, bet pasitaiko ir Rytuose, net už Vilniaus, antai Dubingiai (duobįįgai – duobininkai).
29. ^a Blažek Václav: „Bohumil Vykypěl, Studie k šlechtickým titulům v germánských, slovanských a baltských jazycích“ — apie kunigą lietuvių tarmėse 2006 m. „Baltistica“ (ISSN 0132-6503) XLI t. 3 nr. 515-516 psl.
30. ^a Vaizdus dvibalsių naikos dėsnio pasireiškimas: nutautus (šiuo atveju suslavėjus) nekultūriniu liežiuviu sunku ištarti dvibalsį, todėl AU panaikintas, perskyrus jį priebalsiu V — Gauja → Gavja: //pl.wikipedia.org/wiki/Gawia, //ru.wikipedia.org/wiki/Гавья.
31. ^a Gabentojų vykingų įtvirtintų miestų (tada vadintų gardais) paupiuose sąjunga buvo vadinta Gardvalda, Gardaryke — vykingų sagų (sakmių, pasakų) vertimuose germaniškai Gardarike, Garðaveldi. Kur rykė irgi lietuviškas žodis, reiškiantis tvarką, santvarką, rikiuotę, riktą, o sąžiningo istoriko Simono Daukanto žodžiais — ir valstybę. Vienas iš stambesnių Lietuvos miestų Kaujava (dabar Kijevas) dar buvo vadintas kaunių gardu Kaungardu — Islandijos sagose Kœnugarðr, Koenugarthr. Enciklopedijoje apie tai //en.wikipedia.org/wiki/Garðaríki.
32. ^a Kadaise Nemunas, neįveikęs Vilkyškių kalnagūbrio, per Prieglių ištekėdavo į Aistmares ties Tvangsta, todėl senovėje Karaliaučius buvo viso Nemuno krašto jūros uostas, tų pat marių pakrantėje, kur iš Karpatų atiteka ir Įstia (Aistia, Wysła). Smulkiau žr. //on.lt/vilkiai#vilkija, //on.lt/karaliauciaus-srities-vietovardziai#comment-1409865706.
33. ^a Pavardžių Gaunius yra pirmųjų JAV imigrantų 1795-1925 m. registre www.ancestry.com/name-origin?surname=gaunius
34. ^a Pavardės buvusia gaunių šaknimi: Ganasauskis, Ganusauskas, Ganusevičius, Ganičas, Gančaras, Gončaras, Gončauskas, Gančierius, Gančevskis, Ganevičius, Ganišauskas, Ganušauskas, Gontis, Gunaras, Gunevičius, Gunčauskas, Gunys, Kanas, Kanaitis, Kanauka, Kanauskas, Kananevičius, Kanasevičius, Kanašauskas, Kanišauskas, Kancė, Kančas, Kančauskas, Kančius, Kančys, Kanceris, Kancius, Kancierius, Končius, Kuncė, Kangaila, Kaniauka, Kaniava, Kanys, Kaniušas, Kantas, Kuinys, Kuinauskas ir daug kitų. pavardes.lki.lt/?pg=c
35. ^a Bučys Algimantas: „Seniausios lietuvių literatūros istorija ir chrestomatija“ (ISBN 9789955343677) 656 psl. 2012 m. „Versus aureus“, 2017 m. leidybai ruošiama „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė“.
36. ^a Kalavijuočių ir kryžiuočių krikštinti ir protestantais tapę latviai dvasininką vadina priesteriu, ne kunigu, o kungs latviams yra ponas. //www.letonika.lv/groups/?q=kungs
37. ^a Mickūnas Algis: „Kosminė sąmonė“ (ISBN 9786099508948) Vilniaus universiteto leidykloje 2017 m. 175 psl. „Lietuvių kalba yra betarpiška, joje tiesiogiai reiškiasi gamtos filosofija“, „ant jos dar žėri pasaulio rytmečio rasa“ — akad. Algis Mickūnas per „Init TV“ 2014 m. spalio 6 d.
38. ^a Daugelio visuotinės švietimo sistemos aukų nuostabai, „indoeuropiečiai“ atsiradę visai neseniai — po Antrojo pasaulinio karo taip pervadinus „indogermanus“, anksčiau vadintus tikroviškiau ariais, arionimis. Kai po krikšto, unijos, konstitucijos ir jas sekusių „padalijimų“ suplėšius į naujai įsteigtų tautų gabalus, pasaulyje nebeliko Lietuvos. Iš pradžių Lietuvos valstybės, o po paskutinio 1863-1864 m. sukilimo nebeliko nė vardo. O kol gyvavo Lietuva, buvo gerai žinoma ir kas yra ta „Dievo išrinktoji“ tautų Tauta. Dar XIX – XX amžiaus pradžioje visi sąžiningi istorijos, kalbotyros, etnologijos šviesuoliai (prof. prel. K. Bohusz, prof. C. Cappeller, prof. S. Chatterji, prof. B. Dwight, prof. A. Ernout, prof. G. Ford, prof. E. Harrison, prof. H. Hirt, akad. K. Jaunius, prof. D. Jenisch, prof. I. Kant, dr. J. Karlowicz, prof. R. Latham, prof. V. Lavoix, prof. R. Majamdar, prof. A. Meiller, prof. H. Pedersen, prof. J. Quandt, dr. G. Sauerwein, prof. F. Schultz, prof. H. Skioeld, dr. T. Thurston, akad. C. Troja, prof. J. Vaillant) ja laikė lietuvius, smerkė kurpiamą „arijų“ hipotezę. Tą dar galima rasti net ir „Vikipedijoje“, kol neišcenzūruota, antai: The origin of the Indo-European languages was, in Latham’s view, in Lithuania; and he strongly attacked Max Müller, proponent of the “Aryan theory”. //en.wikipedia.org/wiki/Robert_Gordon_Latham#Ethnologist
39. ^a Rosales Jūratė: „Ačiū“ — prakalba LEU senato iškilmėse Vilniuje 2011 m. birželio 15 d.
40. ^a Staškevičienė Dilytė Dalia: „Senovės Graikijos kultūra“ (ISBN 9789955330509) 7 iš 361 psl. Vilniaus universiteto leidyklos vadovėlis studentams 2007 m. — Lotynų kalboje žodis „kultūra“ atsirado iš veiksmažodžio colere vienos formos – siekinio (siekinį turėjo ir lietuvių kalba, pvz.: „Eik darbo dirbtų,“ bet jį išgujo bendratis). Veiksmažodžio colere siekinys yra cultum, prie šaknies cult- romėnai pridėjo baigmenį -ura, ir išėjo cultura. Veiksmažodis colere pirmiausia reiškia „įdirbti žemę,“ cultura – žemės įdirbimas. Paskesnė šio žodžio reikšmė – bet kokio daikto apdirbimas, rūpinimasis juo, dėmesys jam ir globa. (Nes kultūrinis augalas, veislinis gyvulys nebegali išgyventi be žmogaus pagalbos ir priežiūros: jis auga ne natūraliomis, o pagerintomis, dirbtinėmis sąlygomis; jei išgyvena pats, tai vėl sulaukėja — mano pastaba).
41. ^a Grigas Romualdas: „Nykstančios lietuvių šaknys ir jų šešėliai“ 2012 m. — apie arkivyskupo Adomo Brėmeniečio minimus švento padorumo „žmoniškiausius žmones“ 13 psl. Vienos iš pagrindinių Didžiosios Britanijos aukštųjų mokyklų — Notingemo universiteto — tyrimų išvadomis, paskelbtomis labiausiai pasaulyje cituojamo mokslinio žurnalo „Nature“ 2016 m. kovo mėn. laidoje, per amžius gyvenusi simbiotiškai su gamta, senoji lietuvių tauta priklauso sąžiningiausiems žmonėms pasaulyje.
42. ^a Ir kiti Europos valdovų titulai: germanišku vadinamas karalius (Karolus, Charles, král, król, король, király), graikiškas bazilis (βασιλευς, basilius, vosylius) ir lotyniškos kilmės vadinami djūkas, caras, kaizeris, regis, rikis (Cæsar, Kaiser, царь, dux, rex, regem, re, rí, rey, roix, real, royal, regele, realm, regalia, regina) iš tikrųjų yra ankstesnės ir akivaizdžiai lietuviškos kilmės, aiškia ir dalykine bendrinio žodžio reikšme lietuvių kalba. Bet čia netinka pernelyg išsiplėsti į duomenis — pirma reikia istorinės kalbotyros pagrindų kritikos ir surastų raidos dėsnių mokslinio teismo.