Pranešimas, skaitytas Mokslų Akademijoje, diskusijoje apie lietuvių kilmę:Lietuviai — getų ir gerulių palikuonys
Turinio rodyklė
Pabandykime nustatyti, kas buvo mūsų protėviai Romos laikais, prieš keturis ir prieš penkis tūkstančius metų. Pradedant Marija Gimbutiene ir baigiant dauguma šiuolaikinių mokslininkų nuo Romos laikų per visą pirmąjį tūkstantmetį po Kristaus mūsų protėviai vadinami arba dirbtiniu baltų terminu arba vakarietišku — aisčiais. O ar neįmanoma nustatyti, kaip mūsų protėviai, gyvenę nuo Vyslos iki Maskvos ir dar toliau, patys save tuo metu vadino ir kaip mus vadino artimiausi kaimynai?
Tyrinėjant tautų pavadinimus, šių eilučių autoriui pavyko daugelio jų reikšmę nustatyti remiantis priešingybėmis: miškas – laukas, rytai – vakarai, aukštai – žemai. Išaiškėjo, kad Romos laikais baltai save ir mus kaimynai vadino giruliais (vėliau geruliais, heruliais, eruliais). Kaip teisingai rašė Jonas Basanavičius, mūsų kraštus apgyvendino žmonės, atsikėlę iš Balkanų ir Mažosios Azijos. Perėję per Ukrainos stepių zoną, getai ir kitos giminingos tautos atsiremdavo į ištisinį miško masyvą, kurio pietinis pakraštys driekėsi nuo Vyslos žemupio iki Kijevo ir Maskvos (ši riba tebėra nedaug pakitusi ir dabartiniuose geografiniuose žemėlapiuose). Ruošdami dirvą žemdirbystei, gyventojai degino mišką ir taip stūmė jį į šiaurę, puikiai suvokdami skirtumą tarp gyvenimo miške ir stepėje. Prūsijoje, Lietuvoje, Latvijoje, Baltarusijoje ir Vakarų Rusijoje gyveno girių gyventojai giruliai, kurių teritorija šiaurėje ribojosi su ugro-suomių tautomis: estais, finais, karelais, komiais, mordviais, mariais ir kt.
Giria, giruliai, geruliai
Girias ir mišką mena vietų vardai: Medinava — pilis Semboje, Medininkai (Varniai) ir Medininkai — pilis prie Vilniaus, daugybė Medziūnų ir Madziūnų (taip arabų keliautojo Idrisi galėjo būti vadinamas ir Vilnius), Giruliai prie Palangos bei kai kurių baltų tautų ir genčių vardai: sėliai (šilų gyventojai, kur lietuvių kaimynų baltų priebalsė „š“ tariama „s“), Dniepro baltai drevlianai (slaviškas girulių vertinys: drevo — medis). Tačiau aiškiausiai girių gyventojų girulių pavadinimą patvirtina paribio gyventojai. Pietų Prūsijoje prie Vyslos kryžiuočiai nukariavo baltų paribio žemę Pomezaniją, kurios pavadinimą Kazimieras Būga labai tiksliai rekonstravo į Pamedės žemę (Pamedė reiškia Pagirys, teritorija prie girių gyventojų girulių). Toliau pagal miško pakraštį einant į rytus visi žinome Pietų Baltarusijos teritoriją Polesę (Pagirį), kurios gyventojus II a. Ptolemėjus užrašė graikiškomis raidėmis beveik visiškai lietuviškai: PAGIRITAI (su galūne –ai). Lygiai taip ir lenkų tautos vardas reiškia „lankiai“ — lankų gyventojai (lenkiškai „poliaki“). Beje, Kijeve Romos laikais įsikūrę polianai taip pat reiškė „lankų gyventojus“ (laukas — pole). O kur dar stepių gyventojai lugijai, polovcai ir kt. Įdomu, kad net mūsų žodis „medžioti“, t.y. miške žvėris gaudyti ir šaudyti lenkų kalba skamba „poliovać“, t.y. medžioti laukuose.
Neminint čia dar daugelio panašių atitikmenų, manau galime laikyti įrodyta, kad Romos laikais baltai buvo vadinami giruliais. Išvada: paskutinįjį Romos imperatorių nuvertusi Odoakro vedama gerulių kariuomenė buvo sudaryta iš baltų genčių karių. Nesunku čia įžiūrėti, iš kur kilo lietuvių kilmės iš romėnų teorija (Bizantijos imperatoriaus Justiniano karvedžio Velizarijaus patarėjas Prokopijus iš Cesarėjos aprašo apie gerulių grįžimą į šiaurę po Romos nukariavimo ir 492 m. pralaimėto mūšio prieš langobardus prie Dunojaus ir nesutikus priimti imperatoriaus Justiniano geruliams siųsto karaliaus krikščionio). Kita dalis kunigaikščių, kildinamų iš romėnų, galėjo būti Bosforo trakų kunigaikščio Palemono II palikuonys, o trakai ir dakai yra neatskiriami getų giminaičiai.
Rytai, Aistmarės, aisčiai
Rytų – vakarų prieštara mums padės nustatyti aisčių (Tacito æstiorum gentes) vardo kilmę. Taip mus vadino vokiečiai ir kiti Vakarų Europos gyventojai. Kaip ir Baltijos jūra (Ost See) bei išlikęs Estijos tautos pavadinimas, æstiorum gentes reiškia rytų gyventojus, o mums vokiečiai (latviškai vacieši) reiškia „vakariečius“.
Mūsų — aisčių — pavadinimą Vakarų Europos gyventojai tarė dvejopai: „estijai“ ir „aisčiai“. Iš estijų kilo Estijos tautos vardas, o iš aisčių — Aistmarės. Iš to galime padaryti išvadą, kad estijai (aisčiai) pirmoj eilėj buvo ne etninis, bet geografinis terminas „rytiečiai“, apėmęs mums negiminingus estus (be abejo, geografinis buvo ir girulių pavadinimas, kuris be baltų galėjo apimti dar kokias nors dabar jau išnykusias tautas, pvz. Senosios Europos gentis).
Vikingų laikais žodžio šaknis –aist išvirto į –aust. Teodoras Narbutas surinko tokius vikingų vartotus Rytų Europos pavadinimus: Austurland („Rytų žemė“), Austarreich („Rytų valstybė“), Austurweg („Rytų kelias“), Ostrogardya („Rytų Gardarika“ — „Rytų miestų žemė“). Greičiausiai „Rytų vartus“ reiškia ir mūsų Aušros vartai (Ostrobrama), „Rytų valstybę“ Austrija ir daugelis panašių geografiškai orientuotų tautų vardų.
Getai, gotai, godai, gudai
Čia mes aptarėme pirmąją mūsų temos dalį, kaip mūsų protėviai vadinosi Romos imperijos laikais ir kiek vėliau. O kaip jie vadinosi prieš 3-4 tūkstančius metų, kai į Lietuvą ir aplinkinius kraštus atplūdo gyvulių augintojų ir žemdirbių gentys, naudojusios virvelinę keramiką ir laivinius kovos kirvius, laidojusios mirusius pavieniuose kapuose – pilkapiuose bei pylusios piliakalnius?
Matyt, tai buvo getų gentys (mūsų minėtus gerulius galėtumėm vadinti šiauriniais getais), nes kitaip neįmanoma būtų paaiškinti tokio plataus šio tautos vardo paplitimo beveik visoje Europoje ir didelėje Vakarų Azijos dalyje: mūsų artimiausi giminės jotvingiai (getviai, getai), geatai šiaurės Vokietijoje VIII a., chatai Vokietijoje Romos laikais, gitonai prie Vislos upės, masagetai prie Kaspijos jūros Romos laikais, sargetai prie alanų, Tyrsagetai Rytų Europoje antikos laikais, gedhilai hebridų salose IX a., hedujai Galijoje I a., heatobardai, kovoję su vikingais, sugermanėjusi getų šaka gotai, kurių karalius Germanarikas antikos šaltinių duomenimis IV a. buvo taikiai užvaldęs aisčių gentis ir t.t.
Labai daug getų genčių pavadinimų buvo surinkęs Basanavičius. Priminsime, kad sugermanėjusių ostgotų karalius Teodorikas Didysis V a. iš šiaurinės Italijos valdė aisčių gentis tolimoje šiaurėje, titulavosi aisčių karaliumi ir net gavo iš mūsų kraštų gintaro dovanų. Nevargindami skaitytojų tik atkreisime dėmesį, kad mūsų kaimynų gudų terminas greičiausiai kilo iš tų pačių mūsų giminaičių sugermanėjusių gotų.
Galai, galiniai, galindai
Žinodami, kad lietuvių kalba iš visų dabar egzistuojančių gyvų indoeuropiečių (getų) kalbų geriausiai išlaikė seniausias getų kalbos formas, galime atkreipti dėmesį į keletą naujausių šių eilučių autoriaus pastebėjimų, kad toliausiai į vakarus paasistūmėjusios getų ir jų artimiausių giminaičių gentys Julijaus Cezario laikais vadinosi galais, t.y. lietuviškai paaiškinamu žodžiu „galiniais“, o po Romos žlugimo persikėlę į Britaniją galų giminaičiai — keltais, t.y. „persikėlusiais“.
Sakysit, kad čia Gedgaudo fantazijos, bet po arabo Hady Jiffy straipsnio „Moksle ir gyvenime“ (2004 m. 4 – 6 nr.) „Lietuva. Baltijos šalis slepia didžiausią pasaulio paslaptį“ greta autoriaus pastebėtų baltiškų vietovardžių ir vandenvardžių Artimuosiuose Rytuose taip ir norisi pridurti Negevo dykumą Izraelyje (galbūt „Negyvą dykumą“) bei Hirijos kalną prie Tel-Avivo, kuris kadaise buvo apaugęs mišku („Girios kalnas?“), o dabar, išvalius milžinišką miesto šiukšlyną, ruošiamas paversti rekreaciniu augalų parku.
Čia jau pereinam į trečią mūsų temos dalį: Jono Basanavičiaus minėti chittim (hetitų šaka?), kaip rašo Biblija, buvo užvaldę Izraelį ir jų dalis čia tapo asimiliuota. Kai kas su chittim sieja ir paslaptingas Egipte bei Izraelyje kariavusias „jūros tautas“, o dar seniau — Akado indoeuropiečių valstybę dabartiniame Irake (kaimyniniame Šumere gyvenę semitai).
Taigi, pasiekę 5 tūkstančių ir daugiau metų ribą, beieškodami lietuviškų vietovardžių, galime pralenkti ir Česlovą Gedgaudą. Tačiau šių eilučių autoriaus nuomone yra beveik tikra, kad indoeuropiečių terminą mes turime keisti getų pavadinimu, o išlikę gyvi getų artimiausi palikuonys mes ir esame.
2004 „Tautininkų žinios“ (ISSN 1392-8643) 7 nr. 3 psl.,
2007-04-28 „Lietuvos aidas“ (ISSN 1648-4215) 7 psl.