Žemių pardavimas nuosavybės teise užsieniečiams yra vienas iš svarbiausių klausimų, garantuojant tautos ateities egzistenciją, jos laisvę ir nepriklausomybę ir todėl turėtų buti sprendžiamas tautos referendumu. Seimas, 1996 ir 2003 metais pakeitęs Konstitucijos 47 straipsnį, suteikiantį „užsienio subjektams“ teisę įsigyti Lietuvoje žemę nuosavybės teise be tautos referendumo, sukūrė specialią konstitucinę normą, pažeidžiančią Konstitucijos 9 straipsnio 1 dalį, kurioje įtvirtintas konstitucinis principas, nustatantis, kad „svarbiausi tautos ir valstybės klausimai sprendžiami referendumu“. Kolizijos atveju Konstitucijos principai turi viršenybę prieš specialias konstitucines normas. Šio straipsnio pakeitimas be referendumo pažeidė ir Konstitucijos 2 straipsnį — principą: „suverenitetas priklauso tautai“ o taip pat Konstitucijos preambulę, teigiančią „Tautos teisę laisvai gyventi ir kurti savo tėvų ir protėvių žemėje“.

Už Lietuvos konstitucijos 47 straipsnio pakeitimą 2003 m. kovo 20 dieną balsavo tik 90 LR Seimo narių, todėl pakeitimo projektas turėjo būti nepriimtas ir atidėtas 12 mėnesių, kaip kad nurodyta tame pat 148 konstitucijos straipsnyje. Kadangi to nebuvo padaryta, pakeitimas yra neteisėtas ir dabar tebegalioja Lietuvos konstitucija, kurios 47 straipsniu draudžiamas Lietuvos žemės pardavimas nuosavybės teise užsieniečiams, paliekant išlygą tik Lietuvos akredituotoms užsienio valstybių ambasadoms.

Pirmąjį atkuriamos Lietuvos dešimtmetį vykusi sparti dekolektyvizacija kėlė džiugių vilčių atgaivinti šeimos ūkius, agrarinę pramonę, nuosavybinę santvarką ir tautos kultūrą Lietuvos sodžiuose. Tačiau antrasis dešimtmetis pasižymėjo įtartinai užprogramuotu šeimos ūkių išstūmimu ir prekinės gamybos, sodžių nualinimu, valstiečių vertimu parduoti žemę ir tapti samdiniais. Lygia greta kūrėsi itin stambios latifundinės kompanijos, kai 1 – 2 % bendrovių abejotinais pagrindais užvaldė net 40 % šalies žemės ūkio naudmenų ir kasmet susižeria iki 80 % Europos sąjungos paramos lėšų, skirtų visai Lietuvos žemės ūkio plėtros programai. O dabar įvairūs politiniai agentiniai statytiniai padeda užsienio korporacijoms supirkinėti pelningiausius žemės ūkius, pažangiausias agrarinio verslo ir kultūros sklaidos įmones. Prieštaraujant konstitucijos dvasiai, ES senbuvių valstybių teisinei praktikai ir Lietuvos statutui, nuosekliai siekiama užvaldyti tautos pamatą — žemę. Visa tai, kaip ir prasidėjęs vietinių mokyklų bei bibliotekų uždarinėjimo vajus, naikinant kultūros židinius kaimo vietovėse, sukėlė srautinę jaunimo emigraciją iš tėvynės.

Darius Kilinskis: Kalba nėra jos raštas. Atrodo aišku savaime, bet rašto žmonėms dažnai būna nelengva tai suvokti. Kai daugiau skaitai, rašai, nei kalbi, tai ir kalba ima atrodyti labiau jos raštas, nei pati kalba, t.y. tariami garsai. Žodis rašto žmonėms yra jo užrašas, o ne pats žodis, ištartas balsu. Kad gali būti kitaip, kad užrašas tai ne žodis, daugeliui žurnalistų, politikų, teisininkų, atrodo net sunku įsivaizduoti. Tikroji pavardė — tai jos užrašas, neabejoja Anatolijus Lapinskas. Tapatybė — tai pavardės užrašas, akivaizdu Rimvydui Valatkai. Ar yra kitaip manančių? Perskaičius jo straipsnį, atrodo, kad nėra, nebent esi pasiklydęs tarp trijų pušų tautininkas arba linkęs tyčiotis iš kitų tautybių nacis.

Jaunoji Lietuva buvo viena pažangiausių valstybių. Bet kur kas svarbiau — tvirtas padorumas, atsakomybė, patriotizmas ir orumas, kylantis iš nuosavybės. Jokia moralistinė nei pažangietiška valstybinio valdymo ir auklėjimo sistema nepajėgi išugdyti šių taurių kultūringo žmogaus bruožų, kurie atsiskleidžia ir suklesti tik nuosavybės sąlygomis.