Donaldo Trampo, Piotro Stolypino ir Antano Smetonos pavardžių etimologija:Lietuvio būdas
Lietuviškos pavardės ir lietuviška santvarka
Kalbotyros pastabos
Trumpiai
2017-02-16 sukanka 99 ir prasideda šimtieji atkovotos mūsų nepriklausomybės metai. Vasario 16-osios išvakarėse naujasis Amerikos prezidentas Donaldas Trampas pasveikino lietuvių tautą artėjančio šimtmečio proga, palinkėdamas branginti ir saugoti tautinę valstybę nepalankiomis globalizmo sąlygomis.
Iš savo bičiulio Amerikoje gavau priekaištą dėl prezidento pavardės iškraipymo, užrašęs jį Trumpiu — taip prisidėdamas prie jo žeminimo žiniasklaidoje vajaus. Tikrai, Sąjūdžio politikams paniekinus dar Vinco Kudirkos sunormintas lietuviškos rašybos taisykles, dabar JAV prezidentas Lietuvoje rašomas trejopai: Trump’u, Trumpu arba Trampu. Pirmuoju įspūdžiu Trumpį galima įsivaizduoti kaip neužaugą, menką žmogelį. Bet pažvelkime dar antrąkart, iš giliau.
Donald John Trump senelis Frederick Trump atsikraustęs Amerikon iš anuometinės Bavarijos. Jo žmonos senelis buvo vargonų meistras Johann Hartung — ta pačia pavarde, kaip ir Hartungų spaustuvės, leidusios lietuviškas knygas Karaliaučiuje, tarp jų ir Milkaus žodyną.
Nesigilinau į genealogiją, reiktų patyrinėti — panašu, kad Tramp yra angliškai ištarta prūsiška Trump — lietuviškos kilmės pavardė Trumpa. Antai antrasis Laisvosios rinkos instituto direktorius buvo Ugnius Trumpa. Dar yra
Trumpaitis, Trumpavičius, Trumpauskas, Trumpickas, Trumpiškis, Trumpelis, Trumpokas, Trumpulis, Trumpulys, Trumpys, Trumpis, Trumpius.
Yra ir gyvenviečių Trumpaliai, Trumpaičiai, Trumpiškiai, kt.
Senovės lietuviai buvo švento padorumo ūkininkai — jiems buvo visai svetima slavų, kitų feodalinių kraštų ir dabartinės demokratijos politikų bei žiniasklaidos patyčių kultūra. Mūsų protėviai elgėsi pagarbiai, neprasivardžiuodavo, nežemindavo, nevadindavo menkinamai — lietuviški asmenvardžiai buvo dalykiniai. Kokio amato žmogų, kokią paskirtį, padėtį visuomenėje reiškė trumpys?
„Tarptautinės lietuvių kalbos“ žodyne yra triumfas, trumpetas, trombonas. Visi jie, kaip ir triūba, trimitas, yra bendros kilmės. Antai trumpet (trumpette, trompette) yra trump su mažybine -et priesaga. Be priesagos trumpa, drumpf, drum, trumba, tromba, trompe, tromme, trumme įvairiose germanų ir romanų kalbose reiškė būgnelį arba dažniau trimitą.
Etimologams nelengva — jie nemoka lietuvių kalbos. Spėja, kad žodžio kilmė yra imitacinė — vaikiškas garsų mėgdžiojimas „tru tu tū, dram, tram pam pam“ ir pan. Bet lietuviškai trimitas, trumpetas — tai juk trumputis, triumbytė, trumpa triųba. Kitaip — trumpoji dūda, trimitavimo ragas. Dar neseniai šauklio trimitininko arba viso orkestro vadovo pareigos buvę svarbios kariuomenėje, žygyje, stovykloje ir visose, ypač triumfo iškilmėse. Žmoniškiau lietuviškai sakant, tas trimitininkas — tai triųbys, trumpys, trumpius.
Raudvilių giminės gerbas (Radziwiłł herb) — trys ragai, trumpiai, trimitai, triųbos (Trąby). Atkreipkime dėmesį į vieną bendrą bruožą: prezidentas Trumpius — taip pat veiklus ūkininkas ir ryžtingas reformatas, blaivaus proto, ištikimas protėviams šauklys, tvirtas ir tiesus garbės žodžio žmogus.
Dauderiai
Iš lūpinių pučiamųjų instrumentų tauta grodavo ragais ir daudytėmis (trimitais). Ragai trumpi, daudytės irgi su mažybine priesaga — tai kaip gi lietuviškai vadinamos nesutrumpinto dydžio daudytės? Lietuvių kalbos žodyne daudos nėra, tik daudytė.
Aišku, tai akivaizdi žinyno spraga — negali būti priesaginių žodžių be šakninio. Deja, tokių spragų LKŽ daug, trūksta net pamatinių žodžių. Apskritai Lietuvių kalbos žodynas, nors ištisą amžių rinktas gana kruopščiai, Sąjūdžio politikų spaudimu užbaigtas skubotai ir aplaidžiai: be sisteminio išnagrinėjimo, be tikrinimo, valymo ir taisymo, be žodžio kilmės ir sąryšių ištyrimo, be tikslios reikšmės apibrėžimo, sinonimų, antonimų ir klaidingos vartosenos apžvalgos — žinynas nesutvarkytas, išleistas kaip žodžių sąvartynas.
O juk tai dar gyvos „indoeuropiečių“ kalbos lobis, pasaulio kultūros paveldas, tad šitoks darbo su žinynu nutraukimas yra nusikaltimas žmonijai. Laimei, daudytės šaknis išlikusi lietuvių pavardėse:
Dauda, Dauderys, Dauderis, Daudertas, Daudaravičius, Daudoravičius, kt.
Kadangi miesčionėjant ir nutautėjant priebalsiai D→T duslėja, tai ir
Dautys, Dauteras, Dautoras, Dautaras, Dautartas ir kiti.
Dar ryškesnė yra dvibalsių naika nutaustant — po AU→Ū→U dauda suprastėjo į dūdą:
Dudas, Dūdas, Dūdys, Dūda, Duda, Dudka, Dudutis, Dūdelė, Dūdėnas, Dudėnas, Dudaitis, Dūdaitis, Dūdonis, Dudinskas, Dudavičius, Dudzevičius, Dudzinskas, Dudžius, Dudelis, Dudaris, Duderas, Dudurius, Dudaras, Dudarevičius, Dūdoravičius, Dūdoras, Dūdorius.
Tebėra Lietuvoje ir gyvenviečių, vardu
Daudžgiriai, Dauderiai; Dautarai, Dautartai; Dūdos, Dūdaičiai, Dūdėnai, Dūdelėnai, Dūdiškiai, Dūdonys.
Lenkijos prezidentas Andžejus Dūda Lietuvos žiniasklaidoje rašomas kruopščiai Duda — neva taisyklingai, „originaliai“, betgi lenkai taria Ū, tik neturi tokios raidės, jiems tenka rašyti Andrzej Duda (Dóda jiems skambėtų kaip Dūda, bet tada neatitiktų gramatikos).
Prezidentas Dūda irgi pasižymi šiuolaikiniams demokratams nebūdingu rūpinimusi savo valstybės žmonių gerove. Menu, kai Lenkijoje buvo įvestas aukštas socialinio draudimo mokestis, apgailestavau, kad šalies gerovė dabar smuks kaip kirviu į dugną. Taip ir buvo, bet laimei, netrukus buvo pakeista valdžia, draudimo lupikavimas atšauktas, sumažinti ir kiti mokesčiai. Lenkija atsigavo ir sustiprėjo, ištvėrė pasaulinę bankinių skolų socializavimo „krizę“, ir dabar lietuviai net maisto važinėja apsipirkti Palenkėn. Ypač džiugu, kad ten stipri savivalda ir šeimos ūkiai, kuo didžiuojasi net Lenkijos lietuviai.
Stalupėnai
Vienas garsiausių istorijoje reformatorių buvo Rusijos imperijos ministras pirmininkas Piotras Stolypinas (Пётр Столыпин, 1862-1911). Jo įvestos šeimos ūkių savininkiškos santvarkos dėka sparčiai išaugo pramonė, suklestėjo žemės ūkis ir apskritai kultūra. Jei nebūtų nušautas, jei caras Nikalojus II ir toliau būtų juo pasitikėjęs, nepabūgęs dvarininkų ir dvasininkų, netgi Raspūtino — bolševikų perversmas ir komunistinis teroras nebūtų ištikęs.
Iš kur toks teisingos santvarkos supratimas, drąsa ir tvirtas šio vyro padorumas? Iš lietuviškų atmenų. Pavardė Столыпин reiškia giminės kilmę iš tėviškės Stalupėnuose (Stallupönen, Нестеров). Kadangi rusiškai (ir daugeliu kitų kalbų) kirčiuotas balsis pakinta Ū→Ы, o A→O, IE→И (Lietuvoje IE→Ė|Y), tai nesunku atsekti pradinę lietuvišką pavardę: Petras Stalupienis (Stalupėnas, Stalupynis).
Petro tėvas buvo aukštas valstybės veikėjas, generolas, imperijos ambasadorius Vokietijoje. Tačiau sūnų iškart įkurdino etninėje Lietuvoje, Kalnaberžėje — sąmoningai, kad nuo mažens gerai perprastų savininkiškus lietuvių papročius, ūkininkavimo šeimos ūkiais kultūrą, kad pats patirtų atsakomybę, darną su gamta, pagarbą svetimam, padorumą ir garbės supratimą.
Piotras Stolypinas tiesiog dievino Lietuvą. Būtent čia jis sėmėsi idėjų savo garsiajai reformų programai, nors dėl tragiškų aplinkybių buvo įgyvendinta tik penktoji dalis numatytų permainų. (Петр Столыпин просто обожал Литву. Именно здесь он черпал идеи для своей знаменитой программы реформ, хотя в связи с трагическими обстоятельствами они были реализованы лишь на пятую часть).
Stolypino centro pirmininkas, Petro vaikaitis Nikalojus Slūčevskis.
Ir suaugęs, vadovaudamas vyriausybei, Petras Stalupienis glaudžiai bendravo su inžinieriais Mykolu Daugirdu, Stanislovu Kerbedžiu, Petru Vileišiu, kitais imperijos šviesuoliais, pasirūpino lietuviškų mokyklų ir spaudos draudimo atšaukimu.
Deja, geras dokumentinis filmas tik rusų kalba, apie lietuvybę neužsimenant, nutylint Levą Tolstojų. 2018 m. filmas „Riteris ir freilina“ lietuvių kalba, bet be dvasios ir be supratimo. Lietuvoje Kalnaberžės dvaras apleistas, tik Vilniuje (Šv. Stepono g. 30 n.) yra atminimo lentelė, kur Petras Stalupienis mokėsi ir gyveno šešiolika metų.
Simonys
Rusijoje vyriausybės vadovas visada buvo mažumoje — naujakurių karta dar neišaugo, šeimos ūkių kultūra nespėjo įsigalėti visuomenėje. Petras Stalupienis įgyvendino tik tiek, kiek už jį atsakomybės prisiėmė pats imperatorius. Jaunojoje Lietuvoje, apsigynus nuo komunistinės litvakų imperijos (deja, tik mažame Didžiosios Lietuvos plotelyje), buvo lengviau — čia dar buvo gyvi tautos papročiai. Petro Vileišio apie Jono Basanavičiaus vadovautą Lietuvių mokslo draugiją sutelktas savišvietos ir tautinio atgimimo sąjūdis greitai suklojo teisingos santvarkos pamatus, Mykolas Krupavičius ryžtingai ir be didesnio pasipriešinimo įgyvendino žemės reformą.
Deja, įsisiautėjus socialistinei demokratijai, naujieji politikai be atsakomybės vos nesugriovė atsikuriančios valstybės. Laimei, šeimos ūkiais gyveno visuomenės dauguma, tad nepriklausomybės kovų savanorių ir jų sūnų sukilimas be kraujo sugrąžino prie valstybės vairo pirmąjį Lietuvos prezidentą Antaną Smetoną.
Antanas Smetona kilęs iš valstiečių, tad gerai išmanė nuosavybinę santvarką ir ūkininkavimo kultūrą. Daug pasidarbavo švietimo srityse: buvo pirmasis Lietuvių mokslo draugijos knygininkas, rašė lietuviškus matematikos ir kitus vadovėlius, redagavo „Vairą“ ir kitus švietėjiškus leidinius, talkino Jonui Jablonskiui kalbotyros klausimais (kartu su Petru Avižoniu buvo artimiausi jo talkiai nuo gimnazijos laikų).
Todėl keista, kad Smetona neišsitaisė savo pavardės, kaip tuo metu buvo įprasta. Matyt, nežinojo, kaip vadinosi jo protėviai ir manė, kad pavardė slaviška. Kaip ir aš kadaise maniau, kol nesusidomėjau istorine kalbotyra ir pats neužsiėmiau raidos dėsnių paieška moksline metodika.
Pripažįstu, užduotis nebuvo lengva, kažin ar būčiau ją išsprendęs, jei ne mano prorektorius prof. Stasys Šimatonis — aukštas drūtas vyras, todėl mūsų vadintas tiksliau: Šimtatonis. Dabar susigaudęs, kad Š yra švepla S (Simas → Szimaś → Šimašius, Simonis → Šimonis, tad Šimatonis ← Simaitonis), atsekiau ir visą raidos grandinę:
Simas → Simietis → Simietonis → Smietonis → pan Smietana → Smetona.
Tikiuosi, sulauksiu kritikos arba padėkos iš prezidento Antano Smetonos giminaičių: atkurtosios Lietuvių tautininkų sąjungos pirmininko, seimūno ir pretendento tapti Lietuvos prezidentu Rimanto Smetonos; LRT kalbos kultūros TV laidų vedėjo, Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto dekano dr. Antano Smetonos; jo žmonos, Valstybinės lietuvių kalbos komisijos buvusios pirmininkės prof. Irenos Smetonienės. Gal perskaitęs ir kas nors kitas rimčiau susidomės istorine kalbotyra, kuri dabar labai apleista.
Audronės Mickutės paveikslas „Šauklys“ (trumpys, dauderys, dūdorius):
