Vilkių didybė ir jų technologijų svarba Europos kultūrai:Velykos
Didvyrių pėdsakai, tęsiant vilkių kultūros paveldo tyrimą 1
Šventvardžių rodyklė
1. Vielykė
Į didžiulį Pieskuvos (Plieskavos, Pskovo, Peipaus, Gudų, Čiūdų, Didžiulį) ežerą ant dab. Estijos ir Rusijos sienos iš Pietų įteka valksnų upė, vardu Velykė (Великая, Muda, Mudava, Mauduva). Nėra labai didelė ta Velykė (slaviškai wielki, великий — didis), greta yra gerokai didesnių upių. Bet rusiškai didelė būtų большая (arba крупная, огромная), o didybė ne stambumą reiškia, bet aukštesnį santykį, pagarbų požiūrį, geresnį vertinimą (jo didenybė, didysis kunigas, Vytautas Didysis).
Valksnų vandens kelias Velyke, ežerais ir Niauruva (rusų kalba).
Balsių I - E kaita žodžiuose „vilkti – velka“ rodo šaknyje buvusį dvibalsį IE. Apskritai lietuvių (indoeuropiečių) kalboje beveik nebuvo dabar įprastų balsių — dažniausiai tai suprastėję dvibalsiai. Balsis Y, I yra dvibalsio IE liekana (kartais dar nosinio garso, bet čia buvusio nosinio ženklų nėra). Tad vilkiai (velkiai) turėjo būti vielkiai.
Kitataučiams ir nutautėliams sunku ištarti kelis priebalsius greta, todėl rusai vielkius perdarė vielykiais (kaip ir elnią – alieniu – олень, karvę – karuova – корова, kalti – kaluoti – колоть, malti – maluoti – молоть, ugnis – ąguonis – огонь, vartai – varotai – ворота).
Viskas atitinka: Vielykė, Vielykoji (rusiškai Великая) yra gabenimo valksnų ir pakrantės vilkių – velkių – vielkių – vielykių upė.
2. Vielkė
Wielkopolska, Wielka Polska irgi reiškia ne stambiausiąją Lenkijos dalį, o buvusią Vielkę (Velkę, Vielkią, Vielkiją) — vielkių kraštą (Puzonys, Būdguosčiai, Luodziai), krovinių pervilkimo upėmis vietovę tarp Vyslos ir Odros per šios intakę Vartę ir jos intakę Notecę.
Vielkė — valksnų tarp Odros ir Vyslos upių vietovė Odros vandentakos Šiaurėje (lenkų kalba).
Vartys (po žydiško sušveplinimo Vartišys) yra ir ežeras Zarasų krašte. Vartia (dzūkiškai Varcia) dar yra giria mano motinos tėviškėje tarp Daugų, Ilgų, Alovės ir Mainios ežerų. Notė — dešinioji Salantos intakė nuo Platelių ežero šiauriausiame jos vingyje. O čia seno Vielkios žemėlapio iškarpa su Santaka Vartios ir Notecės santakoje:
Santaka Vartios ir Notecės upių santakoje sename Vielkės žemėlapyje (lenkų kalba)
Ir pavardė Velykis matyt iš vielykio – vielkio kilusi, kaip ir Velkys, Vilkys, Vilkis, Bilkis, Balkus, Valkauskas, Valkiūnas ir pan. O Didžiulis gal tėra netikslus atgalinis vertalas iš Vielykio.
3. Vielkiai
Kadangi vykingams, trakiams ir kitiems gardarykės daugiams sėslūs laivų rentėjai ir pervalkų įrangos inžinieriai vielkiai buvo aukštesnės kultūros autoritetai išminčiai (mokytojai, teisėjai, viediai, rikiai, kunigai — rus. волхвы, верхи), tai nutautėjant žodis „vielkiai“ slavų kalboje logiškai galėjo tapti ir būdvardžiu великие, reiškiančiu „didieji“, „aukštieji“, „didvyriai“ (didžiūnai, didikai, aukštuomenė).
Vilkiai pasitinka vykingus (nevisai tikroviškame piešinyje)
Apibendrinkime griežčiau. Akivaizdu, kad vielk- vilk- velk- yra ta pati šaknis — to užtenka, taškas. Kitos šaknys šiuo klausimu neturi reikšmės.2 O Vielyk- yra išvestinė, tos pačios kilmės, nes:
- rusiškus Великая, великий žodžius atitinka lenkiški Wielka, wielki — jau vien tai yra pakankamas faktas;
- abu jie kilę iš pirminių vielkių: tą rodo ne tik bendra šaknis, bet ir istorinė geografija — Wielka ir Великая abi buvo nuolatinių valksnų vietovės;
- raktinis šiuo klausimu yra išlikęs žodis волхов, atitinkantis valksnų upėvardį Волхов (Volkhov – Valkuva) ir reiškiantis išminčių (žynį, viedį, vadą, autoritetą, mokytoją, teisėją, kunigą).
Omega Ω ir ω — matematikoje įprastas ženklas, kilęs iš gaikiškos raidės, vardu „didžioji O“ (ωμεγα — ω μεγα). Nes graikiškoje abėcėlėje (alfavytoje – alfabete) yra ir kita raidė Οο, vardu „mažoji O“ (ομικρον — ο μικρο). Iš tikrųjų omega ne didžioji, bet ilgoji balsė, o užrašyta kaip dviguba, nes kilusi iš trakų kalboje buvusio dvibalsio UO. Ką tada reiškė žodis „mega“?
Dabar prefiksu „mega“ žodžiuose megatonos, megavatai, megabaitai vadiname milijoną. Bet žodžiuose megafonas, megalitas, megapolis reikšmė bendresnė — didybė. Tiek žodžio šaknis, tiek ir reikšmė atitinka magą (μαγος, magos, magnus), antai Vytautas Didysis lotyniškai — VITAVTIS MAGNVS.
Iki pirmojo prieštaravimo tikrinant logišką prielaidą, kad pramanyta „indoeuropiečių“ (prieš karą vadintų „indogermanais“, anksčiau „ariais“) kalba tebuvo lietuvių (Antikos laikais vadintų lydiais, jietvingais, getvingais, getais, hetais, hietytiais) kalba, paieškokime, kokį lietuvišką žodį reiškė tas magas? Didis meistras, mokovas, burtininkas, žynys, išminčius, teisėjas, mokytojas… Taip, mokas!
4. Trys mokai
„Trys karaliai“3 iš pradžių graikiškoje Septuagintoje buvo užrašyti mokais (Τρεις μαγοι), angliškoje Biblijoje išversti „Three wisemen“, ispanų „Tres magos“, o rusų — „Три волхва“. Belieka susivokti, kad sėslūs vilkiai logiškai ir turėjo būti aukštesnės kultūros išminčiai, gabentojų mokytojai. „Volchvus“ kaip Kijevo Rusios vyriausius žiniuonis teisėjus aiškiai mini antai archeologas akademikas Rybakovas (Борис Александрович Рыбаков) 1987 m. „Mokslo“ leidyklos knygoje „Senovės Rusios tikyba“ (Язычество Древней Руси).4
Trys mokai (magai, išminčiai, vilkiai, volchvai) 526 m. mozaikoje Ravenos bazilikoje
.jpg){kind=link}
Žodžio „volchvai“ kilmė ir daryba lietuviui aiški — reiškia, kad jų protėviai kilę nuo Valkuvos. Valkuvų yra ne viena, įžymiausia iš jų Valkuva ant pagrindinio kelio „Iš variagų į graikus“, dabar vadinama Volchovu (Волхов), kurios paupyje ir Ilmenio paežerėje yra vienas iš pagrindinių buvusios gardarykės centrų, svarbus vilkių miestas, rusiškai tebevadinamas Великий Новгород. Rusams vielkiai buvo šventi milžinai didikai — tas pats žodis, bet lietuviams dera vadinti ne Didžiuoju, o Vielkių arba Vilkių Naugardu.5
Vilkių atminimas išlikęs tik vardažodžiuose, bet rusų kalboje tebėra gyvas ir bendrinis žodis верхи. Žinodami priebalsių L → R ir K → Kh likimą nutautėjant, nesunkiai atpažinsime žodį верхи kilus iš велки ir reiškus vielkius. Rusų tautosakoje abiejų vielkių — volchvų ir vierchų — reikšmė ta pati: jie vyresnieji, teisėjai, mokytojai, šviesuoliai, didikai, aukštuomenė.
Vien šiais duomenimis jau pakankamai aišku, kad žodžiai wielki, великий (didis) ir верхи (didikai) slavų kalbų susidarymo laikais yra kilę iš vielkių.
5. Vielykos
O kuo čia dėtos Velykos?
Gabentojų vykingų atvykimas pas vielkius visada būna šventė. Bet didžioji metų šventė, stambiausios lobių vilkstinės ir didžiausia lauktuvių iš tolimų kraštų gausa būna, kai ištvinsta upės pavasario polaidžio metu.
Ne tik gėrybių, dar svarbiau — sulaukus savo artimųjų: sūnų, brolių, ilgam toli išplaukusių ir labai pasiilgtų daugių.
Ir priimti, pavaišinti jau yra kuo, net jei žiemos atsargos išsekusios: vištos jau pradeda dėti kiaušinius, kelia turgus tėviškėn iš Pietų sugrįžę paukščiai, pakrantėsna išplaukia neršti lydekos.
Didi vielykių šventė!
Vietiniai valsčių lietuviai pavasario lygiadienio šventę nuo ledynmečio gal vadindavo kitaip, bet gardarykės gabentojams matyt irgi jau gana seniai jinai buvo viešnagės pas vielkius šventė — Vielykės. Kadangi išeiviai gudai ir kiti daugiai buvo apkrikštinti ir suslavinti anksčiau, tai per krikštą tokį vardą įtvirtino ir mums. Nes Velykomis ši šventė vadinama (ir didybę, išmintį, šventumą reiškiantys žodžiai wielki, великий, волхв yra) ne visuose krikščioniškuose kraštuose, o tik buvusioje arių Lietuvoje.
Velykiniai margučių raštai vitražo dailininkės Audronės Mickutės piešinyje:
