Giluminiai požiūriai laukia savo valandos
Kaip gerai, kad sugrįžta nutolę, gyvenimo negandų išblaškyti vardai. Ir istorikės, kultūrologės Jūratės Statkutės de Rosales vardas čia ne išimtis. Jis sugrįžta ilgam. Ji kelia stiprias ir pasvertas hipotezes apie mūsų baltų praeitį. Argi tai neturėtų rūpėti tradiciškai ir net vadovėliškai galvojantiems?
Tačiau išties daugelis supranta tai, jog tolimųjų istorijos faktų ir pėdsakų verifikacija — kietas riešutas. Tad svarbios, ramiai apgalvotos ir diskusijų aistrose iškilusios istorijos vyksmo hipotezės ne vienam, atrodytų, netgi geram tokių dalykų žinovui, kartais menasi spėlionėmis. Praeities istorijos rašmenys visuomet lieka didžiąja paslaptimi.
Bet argi mums, kompiuterių ir feisbukų geležinės rinkos vaikams ir vaikaičiams, neturėtų rūpėti giluminės mūsų ištakos, tautos istorijos kamienas, protėvių kaulų dvasia. Argi neturėtų rūpėti suprasti ir žinoti, kaip mūsų etnosas stiprėjo, išugdė savastį, kokias erdves jis užėmė ir prarado, kokios jėgos jį vertė gintį savo teritorijas, maišytis ir gerai gyventi su kitomis gentimis, tautomis.
Šiuos ir kitus klausimus nuodugniai gvildena Jūratė Statkutė de Rosales savo knygose ir straipsniuose. Ji gerai supranta, kad bet koks praeities reiškinys ar faktas, vadinamoji istoriškumo problema ir jos sprendimai įgyja reikšmę tik būdami susiję su dabarties kultūrinėmis vertėmis.
Jūratės Statkutės de Rosales sukaupti ir sistemingai tarsi kokio juvelyro gludinti svarbūs daikčiukai reflektuoja mūsų proistorės žinojimą ir taip pasitarnauja nuolatiniam mūsų kultūrinio akiračio plėtros ir savimomės prieaugiui.
Jūratė Statkutė de Rosales, kaip ir visi hipotezių meistrai, neišvengiamai patenka į Martino Haidegerio (Martin Heidegger) hermeneutinį ratą — suprantame tai, ką jau žinome, išgirstame tik tai, ką tariamės žiną. Toks hermeneutinis ratas yra neišvengiamas istoriko, kultūrologo, apskritai humanitaro daliai. Ne vienam tenka įeiti į jį ir išeiti iš jo, jaustis jame ne vien komfortabiliai, bet kartais kvėpuoti jame tarsi sukalkėjusiais plaučiais.
Man nekelia abejonių Jūratės Statkutės de Rosales gera savijauta tame rate, palaikoma dalykų žinojimo, fundamentalumo, erudicijos ir sąžiningumo. Imponuoja rašančiosios geismas, jai susitikus su tai, kas istorijoje atrodytų nesuprantama, nuodugniai aiškintis, dėliotis, vengti visažinio povyzos. Staiga man ateina į galvą viena Hanso Georgo Gadamerio (Hans-Georg Gadamer) mintis, itin deranti šių svarstymų tema — tikriausiai taip nepažįstame savosios istorinės būties, kaip tada, kai pajuntame visai svetimų istorinių pasaulių alsavimą.
Keldama hipotezes apie didį probaltų vaidmenį visoje Europos istorijoje ir kultūroje, autorė remiasi daugybe istorinių šaltinių, archeologų, kalbininkų tyrinėjimais ir išvadomis. Jai pačios Europos senoji istorija nėra spalvingas spektaklis ar uvertiūra į dabartį. Ji žino, kad tos istorijos neįmanoma pažinti ar numatyti kaip kokios būtinybės.
Jūratės Statkutės de Rosales keliamos ir grindžiamos hipotezės apie getų – dakų ir trakų įspaudą Europos istorijoje, apie probaltiškojo kamieno ypatingą reikšmę, grindžiamos labai svarbiais įvairiais šaltiniais ir jų aiškintojų, interpretatorių svarstymais bei diskusijomis. Tų šaltinių arealas labai platus, pradedant Jordano 551 m. parašyta istorija „Apie gudų kilmę ir dabartį“ iki Šv. Idzidoriaus Seviliečio knygos „Apie gudus, vandalus ir suevus“, iki karaliaus Alfonso X Išmintingojo XIII a. įtrauktos gudų istorijos, t. y. probaltų istorijos į „Didžiąją visuotinę istoriją“ ir vėlesnius raštus. Ji neabejotinai atveria mūsų istorijos mokslui, jo diskusinei dvasiai didesnes erdves, drauge ir visiems žmonėms gilesnę savo vertės pajautą.
Gal ir gerai, kad neįprastiems, giluminiams požiūriams į tradicinius ar nekeliančius abejonių teiginius ir sprendimus, istorinių permainų modelius tenka išlaukti savo valandos. Tačiau tik taip bręsta visa, kas esminga ir svarbu: kūnas, vaisiai, mintys ir netgi svajonės.
2011 m. birželio 15 d. Vytauto Daraškevičiaus nuotraukoje — Lietuvos edukologijos universiteto rektoriaus, Lietuvos mokslų akademijos tikrojo nario, habilituoto socialinių mokslų daktaro, kelių užsienio universitetų garbės daktaro prof. Algirdo Gaižučio prakalba garbės daktarės Jūratės de Rosales pripažinimo iškilmėse:
