Gudų kilmės vieta

Knygos „Europos šaknys“ I skyrius
(vertimas iš ispanų kalbos)

Turinio rodyklė

1. Pirmieji šaltiniai
2. Vertėjas – išdavikas
3. Skandia – baltiškas žodis
4. Gudų įlanka
5. O ką sako Ispanijoje?
6. Alfonsas X gerai žinojo
7. Strateginė padėtis
8. Gdansko pavadinimas
9. Ispaniškai (PDF)
10. Išnašos
11. Santrauka
12. Svarstymai (kiek)

Iš rytų Europos pakilę gudai užkariavo Romą 410 metais ir per sekančius tris šimtmečius palaipsniui įsikūrė Pietų Prancūzijoje, Ispanijoje ir Italijoje. Jų kultūrinis palikimas greičiausiai buvo stambus, todėl stebina, kad tiek maža yra žinoma apie jų kalbos, papročių, santvarkos ir kultūros įnašą, tarp kitų ir išlikusi įsteigta dabartinė Ispanijos karalystė.

XVIII, XIX šimtmečiais, o ir pirmoje XX a. pusėje daugelis tyrėjų nuo filologo Johan Ihre iki vokiečių archeologo Gustav Kossinna teigė, kad gudai yra germaniška tauta, kilusi iš Skandinavijos. Taip maniusiems tyrėjams priklausė pirmaeilės mokslo asmenybės, tokios kaip Mommsen, Lübke, Götz, minint tik kelis svarbesnius. Jie naudojo primityvius tyrimo metodus ir vadovavosi nusistatymu — kurio nereikėjo nei įrodyti, nei svarstyti, nes buvo visuotinai priimtas, — kad gudai buvo kilimo iš Skandinavijos, ir tuo pačiu, kad buvo germanai.

Germanų rasės pranašumo teorija, kurią iš dalies sukūrė Kossinna ir aistringai pasisavino nacionalsocializmas, žlugo Berlyno bunkerio griuvėsiuose. Trečiajam reichui dingus, keletą dešimtmečių niekas nebekalbėjo apie gudus.

Gudų tema vėl susilaukė dėmesio maždaug nuo 1980 metų. Tuomet buvo persimesta nuo vieno kraštutinumo į kitą: kas anksčiau buvo „gryna arijų rasė“, dabar pasidarė „multietniškumo“ pavyzdys (Wolfram, Heather, Amory ir kiti).

Šiuo metu Herwig Wolfram, Peter Heather, Patrick Amory ir jų pasekėjai naudoja tikslius akademinius metodus ir pritaiko internetą tirti senovės raštams originalioje formoje, atšviestus senus lapus. Minėti autoriai yra parašę rimtų veikalų, kuriuose nemažai dokumentuotos medžiagos. Jie tebesilaiko įpročio vadinti gudus „germanais“, bet kadangi jiems jau nėra kaip tos teorijos laikytis, turint daug medžiagos, neatitinkančios jų teorijos, jie bando aiškinti neatitikimus, kalbėdami apie gudų „multietniškumą“.

Taigi šioje tarptautinių tyrimų stadijoje belieka iškelti pasiūlymą: jeigu jau yra pervedamas reikalas į patikrinimų departamentą, gal atėjo metas tikrinti viską? Užuot atsiklausus nuomonių, užrašytų praėjus daugeliui šimtmečių po įvykių, ar ne geriau yra užklausti tų, kurie gyveno įvykiams vykstant ar bent netrukus po jų? Užuot klausus švedų, vokiečių, anglų ir amerikiečių mokslininkų išvedžiojimų, kodėl nepaklausti pačių gudų? Jie, gudai, geriau negu bet kas kitas gali atsakyti į svarbiausią klausimą: kas jie tokie ir iš kur atėjo.

Pirmieji šaltiniai

Iš visų mums žinomų dokumentų seniausias, nurodantis gudų kilmės vietą, buvo parašytas 551 metais. Tai yra gudų tautos istorija, pavadinta „Apie gudų kilmę ir darbus“ (De origine actibusque Getarum), surašyta lotynų kalba Bizantijoj. Jos autorius save vadina Jordaniu. Knygos pradžioje autorius aiškina, kad jam teko sutrumpinti dvyliką tomų gudų istorijos, kurią ostrogudų karalius Teodorikis padiktavo Romos senatoriui Kasiodorui.

Teodorikis Didysis, gimęs 454 metais Dakijoj ir miręs Ravenoje 526 metais, užkariavo Italiją 493 metais ir įkūrė ten galingą ostrogudų valstybę. Jis buvo žinomas kaip išsimokslinęs valdovas — jo amžininkas Ennodius savo sanvade „Panegyricos“ mėgdavo priminti karaliaus graikišką išsilavinimą: „educavit te in gremio civilitatis Graecia praesaga ventur“¹. Kai kurie karaliaus priešai šaipydamiesi teigė, kad jis esąs beraštis ir pasirašydavęs dokumentus su specialia lentele, kurioje buvo išpjauti tarpai vesti rašikliui². Jei priimame už tiesą abi versijas, galime prieiti išvados, kad karalius pažinojo graikiškas raides („in gremio civilitatis Graecia“) ir jam svetimos buvo lotyniškos raidės. Vaikystėje jis buvo išsiųstas kaip įkaitas į Bizantiją, kur buvo dėstoma graikų kalba.

Kasiodoras, kuriam karalius diktavo gudų istoriją, buvo Romos senatorius, vardu Magnus Aurelius Cassiodorus. Manoma, kad jis gimė maždaug 485 metais ir žinoma, kad mirė 580 metais. Ostrogudo Teodorikio valdymo Italijoje laikais Kasiodoras buvo vienas iš karaliui artimų intelektualų ir 507-511 metais vedė karaliaus korespondenciją. Kritus Italijoje ostrogudų karalystei, atrodo, kad Kasiodoras arba gal slapstėsi kurį laiką Italijoje, arba trumpam buvo pabėgęs į Konstantinopolį. Grįžęs į Italiją, įsteigė Vivariumo vienuolyną, kuriame vienuoliai perrašinėjo manuskriptus.

Kalbėkime dabar apie Jordanį. Apie jį žinome tiktai, kad svarbiausias jo veikalas — gudų istorija, paprastai vadinama „Getika“ — buvo jo parašytas 551 metais, ir kad jis pats sakėsi esąs gudų kilmės. Knygos pradžioje jis aiškina, kad ją rašo prikalbėtas savo draugo Kastalijo ir, kad bando sutraukti Kasiodoro rašytą istoriją, kurią jis pats turėjo savo rankose tik tris dienas.

Taigi su Jordaniu susiduriame nuo pirmų žodžių su savotiška mįsle. Kadangi autorius mini savo gudišką kilmę³, jis jau turėjo būti susipažinęs su savo tautos istorija, nes kaip kitaip jis būtų galėjęs sutraukti, — iš atminties? — Kasiodoro 12 tomų veikalą, turėjęs tas knygas rankose vos tris dienas, kaip pats sako.

Ypatingos aplinkybės, kuriomis Jordanis parašė tą gudų istoriją, buvo nuodugniai aptartos Amerikos filologų draugijos pirmininko James O´Donnell trumpoje monografijoje „The Aims of Jordanes“, prieinant išvados, kad Jordanis buvo sąžiningas istorikas. O´Donnell išvados patvirtina tai, ką ir kiti istorikai nuo seno įtaria: kad Kasiodoras jautėsi esąs pavojuje dėl savo buvusio bendradar­biavimo su tuomet neseniai mirusiu Teodorikiu ir greičiausiai jis pats sunaikino savo veikalą, parašytą tuomet, kai jis tarnavo karaliui. Jordanis trumpai galėjo prieiti prie teksto, kurį jam trumpam paskolino Kasiodoro tarnas, greičiausiai be autoriaus žinios.

Galėtume pridėti, kad yra neįmanoma perrašyti tokią plačią istoriją iš atminties, jeigu iš tiesų jos turėta tik tris dienas, nebent Jordanis jau anksčiau žinojo bent dalį tos praeities. Jis pats mini kai kuriuos kitus šaltinius ir ypač atrodo laikosi istoriko Ablabijaus, svarbios gudų istorijos autoriaus, kurio raštai yra dingę, bet Jordanio laikais tai buvo palyginti neseniai parašytas veikalas.

Jordanio „Getikos“ iki mūsų laikų išsilaikė gana daug nuorašų. Iš jų du seniausi yra: 1) vadinamoji Heidelbergensis kopija, surasta Heidelberge ir datuojama VIII štm., ir 2) Palerme rasta Panormitanus kopija, irgi arba VIII a. galo, arba IX a. pradžios. Jos skiriasi kalbos stiliumi ir viena kita smulkmena, bet turinys yra tas pats.

Heidelbergo kopiją, po to kai ją palygino su kitais vėlesniais nuorašais, paskelbė vokiečių latinistas Theodor Mommsen (1817-1903). Tos kopijos viduramžių meto lotynų kalba yra prasta. Vienas Heidelbergo teksto nuorašas, dalinai išvalius kalbą ir su pilnu vertimu į anglų kalbą, neseniai buvo patalpintas internete, latinisto Theedrich Yeat rūpesčiu⁵. Tikrumoje visi vertimai į vokiečių, anglų ir prancūzų kalbas buvo padaryti iš Momseno paskelbto Heidelbergo teksto.

1880 metais įvykusiame Momseno namo gaisre kai kurie manuskriptai, naudoti Momseno versijai, vadinamai Heidelbergensis, ir pats manuskriptas H sudegė, kiti drauge gulėję išliko gerokai apgadinti. Tačiau žala nebuvo didelio masto, nes tuo metu jau buvo padarytas visas manuskripto H nuorašas.

Kitas seniausias žinomas Jordanio istorijos nuorašas yra vadinamasis Panormitanus, rastas 1929 metais. Jį išnagrinėjo italai F. Giunta F. ir A. Grillone (1991) ir to teksto vertimą į ispanų kalbą padarė profesorius José María Sánchez Martín (2001)⁶. Abu mokslininkai ir pats vertėjas giria gryną klasikinę to Jordanio teksto lotynų kalbą.

Traduttore – traditore

Taigi vadinamoji Heidelbergensis (H) kopija yra ta, kurią išskaitė ir 1882 metais savo didžiame veikale „Monumenta Germaniae Historicae“ paskelbė vokiečių latinistas Theodor Mommsen (1817-1903), 1902 metų Nobelio laureatas. Šios kopijos tekstą išvertė į vokiečių kalbą latinistas Wilhelm Martens 1884 metais, ir vertimas vėliau buvo atkartotas 1912 metų ir 1986 metų laidose⁷. Vertimą į anglų kalbą padarė Charles Christopher Mierow ir jį išleido Princeton universitetas 1915 metais, bet faktas, kad angliškas vertimas atkartoja klaidas, kurias padarė Martensas savo vokiškame vertime, verčia suabejoti jo tikslumu, palyginus su lotynišku originalu.

Tarp vertimo klaidų, kurias teko susekti, svarbiausia atrodo yra ta, kuri sukūrė skandinaviškos kilmės mitą.

Jordanio originalas (H) III skyriuje aprašo gudų kilmės vietą tokiais žodžiais:

„Est in Oceani arctoi salo posita insula magna, nomine Scandza, in modum folii citri, lateribus pandis, per longum ducta concludens se. De qua et Pomponius Mela in maris sinu Codano positam refert, cujus ripas influit Oceanus. Haec a fronte posita est Vistulae fluminis, quod, Sarmaticis montibus ortum, in conspectu Scandiae septentrionali Oceano trisulcum illabitur, Germaniam Scythiamque disterminans.“

Martenso vokiškas vertimas, beveik pažodžiui atkartotas Mierow anglų kalba, yra toks:

„Yra Šiaurės Okeane didelė sala, vardu Skandza, pavidalo citrinos medžio lapo, lenktais šonais, toli ištįsusi į ilgį. Apie ją kalba ir Pomponijus Mela, kad ji randasi Kodano įlankoje, kurios krantus skalauna okeanas. Ji randasi priešais Vyslos žiotis, kuri išteka iš Sarmatijos kalnų ir priešais Skandzą, atskirdama Germaniją nuo Skitijos, trimis šakomis įteka į šiaurės okeaną.“ (Draussen im nördlichen Eismeer liegt eine grosse Insel namens Skandza, von der Gestalt eines Zitronenblatts mit krummen Seitenkanten, weit in die Länge gezogen. Von ihr berichtet auch Pomponius Mela, dass sie im Kodanischen Meerbusen gelegen sei, dessen Ufer der Ozean bespült. Sie liegt von der Mündung der Vistula, welche auf den sarmatischen Gebirgen entspringt und gegenüber von Skandza, Germanien und Scythien scheinend, in drei Mündungen in den nördlichen Ozean fliesst.)⁸

Vertėjas Martensas daro tris vertimo klaidas.

1. Kalbėdamas apie salą Skandza, praleidžia, kad sala „pati ant savęs užsibaigia“ (per longum ducta concludens se), ir tuo pačiu nutyli svarbiausią ir būdingiausią salos bruožą — kad ji užsibaigia taip, kaip prasidėjo.
2. Vertėjas apverčia žodžio fronte prasmę, (lot. fronte, abl.sg. — „priekiu“, o ne „priešais“). Sala, esanti Vyslos žiočių priekinėje pusėje, vertėjo yra perkelta į priešingą jūros pusę.
3. Vertėjas praleidžia žodžius „in conspectu“, nurodančius, kad sala „matosi“ iš tos vietos, kurioje Vysla trimis vagomis įteka į jūrą.

Štai ką tikrumoje parašė Jordanis, jei jį verčiame pažodžiui:

„…Šiaurės vandenyne yra didelė sala, vadinama Skandza, pavidalo citrinos medžio lapo, lenktais šonais, po ilgo išsitęsimo užsibaigianti ant savęs. Apie ją kalba ir Pomponijus Mela, kad ji yra jūros įlankoje, vadinamoje Kodanu, kurios krantus skalauja vandenynas, jos priekyje yra Vyslos upė, kuri išteka iš Sarmatijos kalnų, ten kur matosi Skandza, ji įteka trimis šakomis į Šiaurės vandenyną ir atskiria Germaniją nuo Skitijos“.

Iš tiesų, ten, kur Vysla įteka trimis vagomis į Gdansko įlanką, rytų pusėje matosi prasidedanti ilga sala, kuri juosia krantą, įsijungia į dabartinio Kaliningrado iškyšulį, grįžta į ilgos salos pavidalą ir taip kaip prasidėjo, užsibaigia prie Klaipėdos. Ši geografinė sandara, neturinti jai panašios visoje Europoje, iš tiesų pareikalavo vaizdingo aprašymo, kurį autorius įveikė nurodydamas, kad sala „į save užsibaigia“.

Jordanis mus „įstato“ į vietoves, kurios jau nuo paleolito ir mezolíto laikų buvo apgyventos Narvos kultūros protobaltiškų genčių⁹, vėlesniais laikais baltiškos, ką patvirtina ir archeologiniai radiniai, ir toponimija, nurodant ten buvusį nepertraukiamą baltiškų genčių buvimą.

„Scandia“ yra baltiškas žodis

Jordanio knygoje aprašomų gudų kilmės vietovių visi pavadinimai yra baltiški, be išimties.

Dabartiniais laikais tik dvi baltų kalbos teišliko gyvos: lietuvių ir latvių. Žodis „Scandia“ (tark Skandija) išlaikė lietuvių kalboje neabejotiną potvynių lankomo kranto prasmę. To žodžio formas galima rasti dabartinės lietuvių kalbos žodyne (www.lkz.lt): „skandenė“, „skandynė“ ir „skendena“. Atitikantis lietuviškas veiksmažodis yra „skandinti, skandina, skandino“.

Lietuvių kalboje du žodžiai yra sinonimai, nurodantys panėrimą po vandeniu: „skandinti, skandina, skandino“ ir „nerti, neria, nėrė“¹⁰. Abu veiksmažodžiai sudaro savo daiktavardžius, nurodančius pajūrius su potvyniais. Salą, kurią Jordanis vadina „Scandia“, dabartiniais laikais lietuviai vadina „Nerija“, ir abu žodžiai yra sinonimai. Lietuvių kultūros tyrinėtojas Algirdas Patackas neseniai pastebėjo laiške autorei abiejų žodžių panašią darybą: dabartiniame lietuvių kalbos žodyne yra žodis nerčia (smėlio juosta prie vandens), o senuose Ispanijos raštuose žodis „Scandia“ dažnai yra rašomas „Scançia“.

Sekdami ir toliau vietinių šaltinių patiektą informaciją, užklauskime ką sako istorikas Matthaeus Praetorius, gimęs 1625 metais Klaipėdoje, t. y. ten, kur yra vadinamosios Skandijos „sala“. Jo knygoje „Orbis Gothicus“ (1688) yra skyrius antrašte „De nomine Scandiae derivatione“¹¹. Tarp kitų paaiškinimų Praitorius nurodo, kad žodis „Scandia“ yra kilęs iš veiksmažodžio „skandinu“, jį teisingai verčia į lot. „submergere“ ir prideda, kad žodžiu „scanzia“ senieji žmonės vadina Baltijos jūros pakraščius:

in designanda Scanzia, quam ex potiori argumento in nostris designandam censeo maris Baltici oris.¹²

Praitorius rašė lotyniškai, buvo kilęs iš tos „skandijos“ ir tenka juo patikėti, kad taip buvo vadinami Baltijos jūros krantai. Tie krantai yra daugumoje žemi ir smėlėti, potvyniai ten padengia platesnę kranto juostą, negu kitose Europos vietovėse, kas pateisina pavadinimą.

Senose vakarinių baltų žemėse, upelio Liva pakrantėje, yra vietovė Skandava. Lenkai rašo vietovės pavadinimą Skandawa, vokiečiai jį pavertė Skandau. Toje vietovėje darytos iškasenos parodė žalvario amžiaus vakarinių baltų reikmenis ir tam tikrą kiekį romėniškų II ir III a. po Kr. monetų¹³. Vietovės pavadinimas patvirtina baltišką žodžio Skandava kilmę.

Dėl Skandinavijos. Archeologinis žalvaro amžiaus Europos žemėlapis¹⁴, kurį sudarė Senosios Europos kuratorė Kalifornijos universitete Marija Gimbutienė (1921-1994), rodo baltų tuometinį buvimą ištisai visame Baltijos pajūryje nuo Odros (Oderio) žiočių iki pietų Suomijos imtinai. Nenuostabu, kad jie paliko savo kalbos pavadinimą jūros krantui apibūdinti ten, kur atplaukdavo ar gyveno. Baltų gamybos segių archeologiniai radiniai Skanijos provincijoje Švedijoje¹⁵ rodo, kad tokio susisiekimo būta. Beje, Skanija yra ta Švedijos provincija, kurios krantai yra žemi.

Gudų įlanka

Jordanis rašo, kad Skandija yra Kodano įlankoje: Codanus sinus. Kadangi nurodo, kad toje vietoje į jūrą įteka Vysla, yra aišku, kad jis kalba apie Gdansko įlanką.

Codanus yra lotyniškas prūsiško žodžio godian, reiškiančio „gudas“ (n.), tarimas. Matthaeus Praetorius patvirtina, kad sinus Codanus pavadinimo reikšmė yra gudų įlanka:

Sunt qui Gothicum nomen a Godan & Codano Sinu derivare fatagunt.¹⁶

Tuo Praitorius sutinka su kitu, irgi vietiniu liudininku, Dancige gimusiu geografu, Leideno universiteto profesoriumi, istorinės geografijos pradininku Philippus Cluverius (1580-1623). Apie jį rašo Praitorius:

„Taigi Kluverijus yra iš čia, iš Kodano ar Godano įlankos, (iš) pagarsėjusio ir karaliaus verto prūsų miesto Genaro, kurį liaudis vadina Dantisku, t. y. Dancigu. Taip yra todėl, kad senovėje jį vadino Gydonijumi, tuomi nurodant jo kilmę.“ (Cluverius ab hoc Codano seu Godano sinu, celeberrimam Regalis Prussiae Urbem Gedarum dictam, vulgo Dantiscum, seu Danzig. Quod aliis Gythonium, veterum cultorum nomine vocatum, audit.; suma traxisse originem testatur.)¹⁷

Kad jau aiškiai esame Prūsijoj, kitoje savo knygoje „Mars Gothicus“ (1691) Praitorius papildo, jog visa ta apylinkė esanti gudų kilmės vieta:

Prussia antiqua ac nativa gothorum sede.¹⁸

Tenka vėl pabrėžti, kad Prūsija buvo nepertrau­kiamai apgyventa vakarinių baltų genčių nuo proistorės iki XIV amžiaus.

O ką sako Ispanijoje?

Ketvirtame ir penktame mūsų eros amžiuose būta nemažai rašytojų, palikusių savo laiškus ir kronikas, aprašančius ano meto įvykius.

• Šventasis Jeronimas, miręs 420 metais, gimė Dalmatijoj maždaug 340 metais. Savo gimtajame mieste Estridone 392 metais išgyveno gudų okupaciją, kai gudai veržėsi į Panonę. Vėliau šv. Jeronimas gyveno Romoje ir iš ten persikėlė į Betlėjų, kur atsidūrė tuomet, kai gudai 410 metais paėmė Romą ir 412 metais persikėlė gyventi į Akvitaniją Prancūzijoje.
• Paulius Orosijus (Paulo Orosio, 383-420), gimęs Ispanijos Galicijoj, buvo priverstas bėgti 409 metais, artinantis į Ispaniją suevų, vandalų ir alanų invazijai (ne gudų, nes gudai atvyko į Ispaniją puse šimtmečio vėliau).
• Hidacijus (Hidacio, 400-469) — Akva Flavijos vyskupas, buvo tiesioginis suevų invazijos Portugalijoj liudininkas ir aprašė jos žiaurumus, ypač smulkiai išdėstydamas savo metraštyje vietiniams gyventojams daromą skriaudą. Senatvėje buvo gudų atvykimo į Ispaniją 465 metais liudininkas ir juos sutiko kaip išlaisvinimo pulkus.

Išskyrus Šventąjį Jeronimą, kuris turėjo iš tolo susidariusį vaizdą apie gudus ir išlaikė jų atžvilgiu pagiežą iš jaunystės laikų, kiti to meto svarbūs kronikininkai Orosijus ir Hidacijus nuolat pabrėžia savo raštuose kontrastą tarp suevų ir gudų. Tačiau abu rašė tiktai kaip savo laikotarpio liudininkai ir nė vienas jų nekalbėjo apie ankstyvesnę gudų istoriją.

Apie ją kalbėjo Šventasis Izidorius iš Sevilijos (San Isidoro de Sevilla, 560-636) savo knygoje apie gudus, vandalus ir suevus „De regibus Gothorum, Vandalorum et Suevorum“. Lygiai kaip ir Jordanis įtraukia plačią ir seną gudų tautos praeitį į savo istoriją. Jo sakinys „jie yra tie, kurių Aleksandras patarė nejudinti, Pyrus irgi jų bijojo, Cezaris vengė minėti“ (enim sunt quos etiam Alexander vitandos pronuntiavit, Pyrrhus pertimuit, Caesar exhorruit) buvo vėliau gudų plačiai su pasididžiavimu kartojamas Ispanijoje (žiūr. Alvaro Cordobensis laiškus) ir ją dar žymiai vėliau atkartojo Rodrigo Jiménez de Rada, jau XIII amžiuje.

Šv. Izidorius pradeda savo istoriją nuo Julijaus Cezario laikų ir tuomet prasidėjusių gudų susirėmimų su Roma. Baigia istoriją su vizigotų karalijos įvykiais Ispanijoje iki 624 metų. Tuo pačiu patvirtina, kad jo laikais gerai buvo žinoma tolima gudų istorija, ankstyvesnė už IV-tą amžių.

Kalbėdamas apie gudų kilmės vietą, šv. Izidorius tepasako, kad jie išvyko iš šiaurės, „ten, kur šiaurinis šaltis nuolat supa Skitijos karalystę“ (Septentrionis glacialia juga inhabitantes circa Scythica regna) ir prideda, kad iš ten nusileido gudai iki Dunojaus¹⁹. Rašydamas „Skitijos karalystė“, Izidorius tuo savaime išbraukia Skandinaviją, nes Skitija niekada nesiekė Skandinavijos — Skitijos vardu buvo vadinamos žemės nuo Baltijos jūros pietryčių pakrantės iki Juodosios jūros.

Ne mažiau svarbus už Izidorių buvo Toledo arkivykupas Rodrigo Jiménez de Rada (1170-1247), vadinamas El Toledano ir svarbios „Historia Gótica“²⁰ autorius. Dabartinis to veikalo kuratorius Juan Fernández Valverde nurodo, kad „norint susidaryti vaizdą apie tai, kiek šaltinių naudojosi Jiménez de Rada, reikia įsidėmėti jo bibliotekos Santa Marta de Huerta vienuolyne dydį: 5,53 metrai ilgio“, kas anais laikais buvo neįprasta.

Fernández Valverde išvardina veikalus, kuriais atrodo daugiausiai naudojosi arkivyskupas, rašydamas pirmuosius „Gudų istorijos“ (Historia de los Godos) skyrius. Valverdes nuomone, tai buvo Izidoro ir Jordanio istorijos, tačiau „kalbant apie tuos pirmuosius skyrius, reikia turėti omeny, kad Jiménez de Rada naudojasi šaltiniais savo nuožiūra. Tas bruožas būdingas jo rašymo sistemai: niekada nepasitenkina tik vienu šaltiniu, visada turi prieš save du ar daugiau šaltinių.“²¹

Skyrius, kuriame arkivyskupas kalba apie gudų kilmės vietą, prasideda asmenišku paaiškinimu. Jiménez de Rada sako tyręs gudų kilmės ir darbų klausimą pas įvairius autorius, panaudojęs dar ir tai, ką savo laikais pats surinkęs ir perrašęs. Išvadoje kartoja tai, ką rašė Jordanis, bet savaip:

„Vandenyne yra didelė sala, vadinama Skancia, apie kurią Pompėjus Mela sako, kad ji yra vandenyno Kodano įlankoje, kad ji yra vingiuotais kraštais, tęsiasi į ilgį ir ant savęs užsibaigia. Ir kad ji driekiasi į rytus nuo Instulos upės, kuri išteka iš Sarmatijos kalnų, ir ten, kur matosi Skancia, trimis šakomis įteka į šiaurės vandenyną ir skiria Skitiją nuo Germanijos.“ (in Occeani solo esse magnam insulam nomine Schanciam, quam Pompeius Mela dicit esse positam in Codono Occeani maris sinu, lateribus pandis per longum ducta sese concludens. Et habet ab Oriente Instulam fluuium, qui a Sarmaticis montibus ortus in conspectu Schancie trissulcus illabitur Océano septentrionali et diuidit Scitiam et Germaniam).

Taigi Jiménez de Rada rašo, kad sala Schancia yra į rytus nuo „Instulos“ žiočių (Vysla tuomet buvo vadinama Įstula), Codono įlankoje, ir kad ten, kur upė įteka į įlanką, matosi Skancios sala. Būdinga, kad vartodamas savo laikų pavadinimus, autorius parodo žinojęs, apie kokią geografinę vietovę yra kalbama.

Alfonsas X gerai žinojo

Karalius Alfonsas X Išminčius (Alfonso X el Sabio, 1221-1284) gudų istoriją įtraukė į Ispanijos „Didžiąją visuotinę istoriją“ (Grande e general estoria).

Kai karalius nurodo, kokius šaltinius naudojo, rašydamas savo monumentalią Ispanijos istoriją, kurioje neišvengiamai turėjo figūruoti gudų istorija, jis visų pirma mini Rodrigo Jiménez de Rada:

„Paėmėme arkivyskupo don Rodrigo kroniką, kurią jis parašė mūsų tėvo, karaliaus don Fermando įsakymu, ir tai, ką rašė Tujo vyskupas Maistras Lukas, ir Paulius Orosijus, ir Lukanas, ir Šventas Izidorius Jaunasis, ir Galicijos vyskupas Idacijus, ir Toledo vyskupas Sulpicijus, ir kitus raštus iš Toledo konsiliumų, ir Šventųjų Rūmų kancleris don Jordanas, ir Klaudijus Ptolomėjus, kuris geriau už visus kitus iki jo laikų išdėstė žemės lanką, ir Dioną, kuris parašė tikrą gudų istoriją, ir Pompėjų Trogą, ir kitas Romos istorijas.“ (tomamos la cronica dell Arçobispo don Rodrigo que fizo por mandado del rey don Ffernando nuestro padre, et la de Maestre Luchas, Obispo de Tuy, et de Paulo Orosio, et del Lucano, et de sant Esidro el mancebo, et de Idacio Obispo de Gallizia, et de Sulpicio Obispo de Gasconna, et de los otros escriptos de los Concilios de Toledo et de don Jordan, chanceller del sancto palacio, et de Claudio Tholomeo, que departio del cerco de la tierra meior que otro sabio fasta la su sazon et de Dion que escribio verdadera la estoria de los godos et de Pompeyo Trogo, et dotras estorias de Roma)²²

Šiame sąraše, kuris prasideda su Rodrigo Jiménez de Rada ir minima istorija, kurią Toledo arkivyskupas parašė karaliaus Fernando III Šventojo laikais, atsiranda dar vienas don Jordan, greičiausiai Jordanis, nors nėra žinoma, kad „Getikos“ autorius būtų kada nors buvęs popiežiaus kancleris. Įdomus yra Dion, greičiausiai Dion Cassius, kurio raštų dauguma dingo, mus pasiekė tik maža jų dalis.

Aišku yra tai, kad, nors Alfonsas X Išmintingasis ir naudojo Rodrigo tekstą, gal lygindamas jį su Jordaniu, karaliui buvo visai aišku, iš kokio krašto kilo gudai. Jis tai aprašo smulkiau už kitus, skyriuje antrašte „Čia prasideda gudų istorija ir pasakojimas, kokie jie buvę žmonės ir iš kurių žemių jie kilę“ (Aqui se comiença la estoria de los godos et cuenta de que yentes fueron et de quales tierras salieron).

„…ir Šiaurės vandenyno jūros pakraštyje yra didelė sala, kurią vadina Skancia. Ir apie tą salą mokslininkas, vardu Pomponijus Mela, sako, kad ji yra Okeano jūros (dalyje), kuri vadinama Kodanu. (Sala) juosia visą žemę ir tenykščius krantus kaip lanku, ji yra ilga, uždara, baigiasi savimi. Ir tęsiasi rytuose nuo Vyslos upės, tos, kuri išteka iš kalnų, esančių Sarmatijoje. Tai ten pradeda matytis toji Skancios sala, (kur upė) trimis vagomis susijungia su Šiaurės jūra.“ Originale: …en el suelo del mar Océano de septentrión a una grand ysla que dicen Scancia. Et desta ysla cuenta un sabio, que ouo nombre Pomponio Mela que es assentada en el seno del mar Océano que es llamado Codano que cerca toda la tierra, et a las costas aduchas cuemo en arco, et es luenga et encierra se en si, et en si misma se acaba. Et correl aparte de orient el rio Vistula, que sale de los montes de Sarmacia et dalli o comiença a parescer a la ysla de Scançia ua partido por tres canales, et ayuntan se cercal mar de septentrión, et ua partiendo frontera entre tierra de Sciçia et de Alemanna.

Karalius tiksliai apibūdina dabartinio Frisches Haff geografinę padėtį: ilga sala lanku juosia žemę ir prasideda į rytus nuo Vyslos žiočių, ten kur upė trimis šakomis įteka į jūrą ir atskiria Skitiją nuo Vokietijos.

Strateginė padėtis

„Sala“, apie kurią Jordanis, Rodrigas ir Alfonsas X rašė, buvo tolimoje senovėje viena strategiškiausių Europos vietovių. Žvelgiant iš rytų į vakarus, jei dabartinis keliautojas persikelia keltuvu iš svarbiausio Lietuvos uosto Klaipėda („Memelis“, kurio troško Hitleris) ir išlipa saloje, kuri nuo tos vietos lyg juosta juosia krantą iki Dancigo įlankos, keliaudamas vakarų link per tą ilgą juostą keleivis turės pereiti tris valstybių sienas: iš Lietuvos į Rusiją, kuri ten Sembos pusiasalyje tebelaiko atskirtą karinę teritoriją; iš ten teks pereiti sieną tarp Rusijos ir Lenkijos, ir kelionė pasibaigs prie Vyslos, o iš ten, kitoje įlankos pusėje, jau matosi lygiai toks pat strategiškai svarbus Gdansko (Dancigo) uostas.

Ši siaura žemės juosta yra apsaugota jūros iš pietų pusės. Tolimoje senovėje tai buvo idealios tvirtovės situacija. Ten archeologai rado žalvario amžiaus žmonių buvimo klodą, ten surastas didžiausias šiaurės Europoje Romos monetų kiekis²³. Strateginę vietovės svarbą pabrėžia ir tai, kad pagrindinės dvi gudų dinastijos, Baltų ir Amalų, save kildino iš Skančios salos. Dabartiniais laikais rusai čia laiko savo svarbiausią šiaurės vakarų Europoje karišką laivyną, nes jų antras artimas uostas Sankt Peterburgas žiemą užšąla.

Mūsų laikais šios „salos“ vietovėje yra trys svarbūs Baltijos jūros uostai: Klaipėda rytuose, Kaliningradas vidury ir Gdanskas vakaruose.

Gdansko pavadinimas

Neseka užbaigti šio skyriaus apie „Skandijos“ praeitį, nepaminėjus vardo, gudų duoto vietovei, kurioje išlipo iš laivų po pirmos „Getikoje“ aprašytos ekspedicijos. Pavadino vietovę Gothiscandza ir, rašo Jordanis 551 metais, ji dar ir dabar taip vadinasi. XII amžiuje Jiménez de Rada kartoja, kad vietovę pavadino Gothiscancia ir vis taip pat ji vadinasi. XIII amžiuje Alfonsas Išmintingasis patvirtina, kad davė tai vietai vardą Gothiscançia ir dar dabar taip vadinasi. XXI amžiuje galime patvirtinti lygiai tą patį — tikrai ji dar taip vadinasi.

Įsivaizdavimas, kad gudai kilo iš Skandinavijos, privedė vokiečių kalbininkus prie aiškinimo, kad žodis Gothicandza kilo iš dviejų germaniškų teoriškai atstatytų terminų: Gutisk andja — goto galas, suprask gotų galo vietovė. Šis dirbtinis darinys yra Theedrich Yeat atliktame „Getikos“ vertime. Viename simpoziume, kurį neseniai surengė anglų istorikas Peter Heather, germaniškų kalbų specialistas profesorius Dennis H. Green pripažino, kad pavadinimas greičiausiai nurodo Gdansko miestą, bet užkliuvo svarstydamas įvairias hipotezes, kurių nė viena jo neįtikino dėl fonetinių priežasčių. Jam kliudė nei iš šio nei iš to pridėta raidė n ir nepatiko raidės t pakeitimas į d, nes tokia eiga prieštarauja germanų kalbų dėsniams. Green žino, kad yra baltiškas žodis „gudas“ ir jis galvoja, kad tas žodis atėjęs į baltus iš germanų, bet jam nėra aiškus t→d²⁴. Kadangi jis nepripažįsta baltiškos žodžio kilmės, savaime aišku, tokie išvedžiojimai jam „nesiklijuoja“. Galime sakyti, kad jo galvosenoje fonetinio kitimo eiga keliauja priešinga kryptimi.

Galėtume Grynui padėti. Baltų kalbose gudų sugalvotas pavadinimas būtų godum skandia — dabartine lietuvių kalba „gudų skandija“ — išlaikiusi kilmininko daugiskaitos dylantį nosinį garsą. Išliko pavadinimo priebalsiai ir tik vienas balsis a: GDaNSK. Jordanis neklydo, kai vertė žodį į lotynų kalbą, sakydamas, jog jis reiškė „gudų Skandija“. Vertimą Jordanis 551 metais surašė, tuo pačiu pateikdamas kilmės pažymėjimo dokumentą. Randame ispanų tarties balsį o šaknyje, lygiai taip, kaip jis atitinka Lietuvoje Saugų tarmei prie Klaipėdos.²⁵ Yra ir priebalsis d, t. y. godo, ir daugiskaitos kilmininkas su senoviška galūne m t. y. godum, ir net paduodama Ispanijoje retkarčiais jau palatizuota galūnė Scandia→Scançia, būdinga baltų kalboms, dargi prūsišku, be lietuviško č, tarimu.

Karaliaus, kuris anot Jordanio vedė žygį, Alfonsas X nevadina sugermanintu Berigo vardu, o stačiai Buerico²⁶, kurio antra vardo dalis yra rikis — karvedys, karo vadas, o pirmoji išlaiko šaknį Bue-, sutampančią su Boyen, senuoju Sembos vardu. Semba yra pusiasalis tarp Kuršių marių ir Aistmarių, kuriame yra dabartinė rusų karo laivyno Kaliningrado bazė. Kalbininkas Kazys Būga rado viduramžių dokumentuose Semboje pavadinimą Boyan 1258 m. Taip pat mini Boynseme ir Boyensemme 1253 metais ir Boyenseme 1338 metais (Boyen žemė). Būga aptarė šio žodžio dvibalsį ir patį žodį sugretino su latvių buoju ir kuršų buojun zeme²⁷. Kaip bebūtų, esame visiškoje baltų toponimikoje.

Gudai kilo iš žemių, kurios nuo žiliausios senovės buvo baltų apgyventos, kaip tai patvirtina toponimija, archeologija ir vėlesniais laikais istorija. Jei šiuokart kalbame tik apie Prūsiją, tai galima pažymėti, kad prūsų žemės buvo germanų užkariautos tiktai 1309 metais, kai germaniškas kryžeivių ordinas įveikė vakarų baltų tautą prūsus. Baltiška prūsų kalba dar išsilaikė gyva Prūsijoj iki XVIII šimtmečio.

Boyen ir godian yra vakarų baltų kalbos žodžiai. Jordanis puikiai žinojo, ką jis rašė.

— Jūratė de Rosales

Paskelbė ir Valensijos universitetas ispanų kalba žurnale „La Torre del Virrey“ (ISSN 1885-7353, 2011 m. 9 ser. 2 nr.) „Las raíces de Europa“: „El origen de los godos“:

Išnašos

¹ Ennodius, Panegyricus, II.3.

² Excerpta Valesiana, 14.79.

³ Jordanes, De origine actibusque Getarum LX.

⁴ O´Donnell, J. The aims of Jordanes, Historia 31, 1982.

⁵ www.harbornet.com/folks/theedrich/Goths/Goths1.htm

⁶ Sánchez Martín, J.M., Jordanes, Origen y gestas de los godos, Ed.Cátedra, Madrid, 2001.

⁷ Jordanis Gotengeschichte, Leipzig 1913, Phaidon, meal Stuttgart 1985/1986, ISBN 3-88851-076-7.

⁸ Jordanis Gotengeschichte, übersetzt von Dr. Wilhelm Martens, Phaidon, Stuttgart, 1986, p. 23.

⁹ Girininkas, A., Baltų kultūros ištakos. Vilnius, 1994. ISBN 9986-420-00-8.

¹⁰ Los verbos se presentan en el infinitivo, y en la 3a persona sg. del t.presente y del pretérito.

¹¹ Praetorius, M. Orbis Gothicus, 1688. Lib I, cap. IV, p. 34.

¹² Idem, p. 35.

¹³ Lietuvių enciklopedija, Boston 1962, t. XXVII, p. 542.

¹⁴ Gimbutas, M., The Balts, Frederick A. Praeger, New York – Washington, 1963. p. 63.

¹⁵ Bitner-Wröblewska, A. Between Scania and Samland. From Studies of Stylistic I.inks in the Baltic Basin during the Early Migration Period. Fornvännen 86, Stockholm. 1991.

¹⁶ Idem. Lib. I, Cap. I.III.

¹⁷ Idem. Lib. I, Cap. I.III.

¹⁸ Praetorius, M., Mars gothicus, 1691 Cap. IV.VI.

¹⁹ Isidoro de Sevilla, Santo, Historia de regibus Gothorum, Vandalorum et Suevorum. Par. 66.

²⁰ Roderici Ximenii de Rada, Historia de Rebus Hispanie sive Historia Gothica , Turnholti, Typographi Brepols Editores Pontifici, 1987. Cura et Studio: Juan Fernández Valverde.

²¹ Idem. p. XLVII.

²² Idem, p. XXX.

²³ Wheeler, R. M. Beyond the Imperial Frontier, 1955.

²⁴ The visigoths from the migration period to the seventh century, edited by Peter Heather, The Boydell Press, 1999. „Linguistic evidence for the early migration of the Goths“ by Dennis H. Green, p. 17.

²⁵ Užpurvis, Jonas. Drei Sprachwissenschaftliche Studien, Foundation of Lithuania Minor, Inc. Chicago, Illinois, USA, 1990. Library of Congress Catalog Card Number 90-84042. Cap. 1 „Gründzüge del Saugener Litauischen Mundart, p. 24.

²⁶ Menéndez Pidal, R., La Primera Crónica General, Estoria de Espanna, Madrid, 1906. Par. 386.

²⁷ Būga, K., Raštai, t. I, Vilnius 1961, p. 522-3.