Nuo Baltijos iki Juodosios jūros

Tai knygos „Europos šaknys“ IV skyrius
(vertimas iš ispanų kalbos)

Turinio rodyklė

1. Įžanga
2. Šiaurės šaltinis
3. Skitai ar gudai?
4. Upių keliai
5. Žemės keliai
6. Kiti šaltiniai
7. Santrauka
8. Svarstymai (kiek)

Visas žemes nuo Juodosios jūros iki pietrytinio Baltijos jūros kranto graikai ir romėnai vadino Skitijos vardu. Senovės Graikijoj Herodotas rašė ne tiktai apie tautas, gyvenusias „Skitijoj“ jo laikais (V a. pr. Kr.)¹, bet minėjo ir upes, tekančias tame dideliame žemių plote. Herodotas jas vadino graikiškais jų vardais: Tyras (Τύρας – Dniestras), Hypanis (Γυπανίς – Bugas) ir Borystenis (Βορυσθένης – Dniepras Netiksliai nurodė, kad Dniepras prasideda pelkėse, gal Dniepro aukštupiu laikydamas jo intaką Pripetę, kuri tikrai išteka iš Pinsko pelkių. Nežiūrint to, Herodotas teisingai rašė, kad kiek toliau nuo tos pelkės gyveno niauriai (gr. Νευροί, lot. Neuri)³ — šiandieną žinome, jog tai būta rytinių baltų, ką mums patvirtina archeologija.⁴

Į tą didžiulį plotą, vadintą Skitija, per vidurį įsiterpia Karpatų kalnai. Kaip senasis visos teritorijos vardas buvo Skitija, taip Karpatai tuomet dažnai buvo vadinami Rytų Alpėmis. Kai romiečiai užėmė Dakiją, jie pritaikė tą kalnyną imperijos šiaurinei sienai Balkanuose įtvirtinti. Sustatė grandį sargybos postų kalnuose ir ten laikė įgulas. Kas dėjosi anapus kalnų, pasidarė nebeįdomu. Pasaulis buvo Roma, o kas ne Roma, to iš viso nėra.

Istorikams terūpėjo, kad iš kitos kalnų pusės neatvyktų neprašytų svečių. Du svarbūs to meto istorikai Amianus Marcelinus ir Prokopijus iš Kaisarėjos savo rašytose istorijose nė vienu žodžiu neužsimena apie tai, kas vyko į šiaurę nuo Romos įtvirtinimų sienos Balkanuose. Invazijas jie aprašo tik nuo to laiko ir vietos, kai kas įkeldavo koją į imperijos žemes.

Mūsų laikais XIX ir XX šimtmečio istorikai, tyrinėję „barbarų invazijas“, dažniausiai rėmėsi romėnų šaltiniais. Jie nekreipė dėmesio į Jordanį, nelaikė jo patikimu šaltiniu, nors ir žinojo, kad jo „Getika“ yra vienintelė iš mus pasiekusių raštų, teikianti žinių apie Skitijos šiaurinės pusės įvykius. Pagrindinis priekaištas Jordaniui daromas sakant, kad jo žinių nepatvirtina Romos šaltiniai.

Šiaurės šaltinis

Jordanio „Getikoje“ yra keletas patvarių esminių dalykų.

• Vienas jų — tęstinumas, nepertraukiama susijusių įvykių gija nuo gudų išvykimo iš Skančios iki Romos užkariavimo ir įsikūrimo Ispanijoje.
• Kitas — Rytų Europos laikymas vientisa, paskiromis dalimis nesuskaidyta teritorija, kurioje gudai judėjo palyginti lengvai nuo Baltijos iki Juodosios jūros.

Stebina, kad Jordaniui nekliudo kalnų grandis. Jis ją gerai pažįsta, apie ją kalbą detaliai, bet Skitija jam yra viena ir ta pati, nuo jūros iki jūros.

„Getikos“ IV skyriuje Jordanis kalba apie pirmąjį ankstyvosios gudų istorijos žygį į rugių žemes prie Baltijos jūros, kurią Jordanis vadina „okeanu“:

„Jie netrukus pajudėjo link krašto hulme-rugių, kurie tuomet gyveno prie Okeano“ (Unde mox promoventes ad sedes Hulme-Rugorum, qui tunc Oceani ripas insidebant).

Žinia, kad rugiai tuomet buvo dabartinės Šiaurės Vokietijos gyventojai. Iš ten gudai išvyksta su karaliumi Filimeru (pas Alfonsą X Išminčių — Philomer ir Pilomer⁵). Perskrodžia Skitiją, įveikia spalus, kurie, pasak modernių istorikų, gyveno dabartinėje pietų Ukrainoje ir Dono baseine (M. Gimbutienė, G. Vernadskis) ir pagal Jordanį užvaldo žemes iki Juodosios jūros.

Visą tai atpasakojęs, Jordanis praplečia geografines žinias ir padaro tais laikais neįprastą vertingą išimtį — nurodo šaltinius, kuriais naudojosi, aprašydamas tą gudų kelionę į Skitiją.

Jordanio nurodyti žinių šaltiniai yra:

1. Žodinė tradicija. Greičiausiai skanduota arba dainuota, gal tam, kad būtų lengviau įsiminti, nes Jordanis kalba apie mintinai kartojamas gudų tautines dainas, sakydamas, jog

„taip, kaip jie savo senose dainose lyg istorijos ritualą bendrai įsiminė“ (quemadmodum et in priscis eorum carminibus paene historico ritu in commune recordantur).

2. Istorikas Ablavius (quod et Ablabius), kurio svarba pabrėžiama sakant, kad tai buvęs

„iškilus gudų tautos metraštininkas, parodantis jų tikrąją istoriją“ (descriptor Gothorum gentis egregius verissima attestatur).

3. Rašytojų dauguma. Be abiejų pirmųjų šaltinių, Jordanis prideda, kad dauguma rašytojų sutinka su tuo, ką anieji pirmi šaltiniai sako:

In quam sententiam et nonnulli consensere majorum.

4. Šioje vietoje, pasakęs, kad dauguma rašytojų su gudų kilmės aprašymu sutinka, Jordanis nustemba, kad Juozapas (Flavius Josephus, 37-101 m. po Kr.), kurį jis laiko tiesą rašiusiu istoriku, kitaip interpretuoja gudų kilmę ir juos vadina skitais, su kuo Jordanis, atrodo, nesutinka.

Skitai ar gudai?

Čia tenka padaryti pertrauką ir paaiškinti, kas buvo Ablavius, ir ką sakė Juozapas.

Apie Morkų Ablavių (Αβλάβιος, Marcus Ablavius), kurio raštai yra pradingę, pirmasis Jordanio vertėjas į vokiečių kalbą Wilhelm Martens rašė:

„Iš tikrųjų nežinome, ar jis rašė graikiškai, ar lotyniškai, nei kokia buvo jo tautybė. Galime tik pasakyti, kad jis gyveno apytikriai 500 metais po Kr. ir kad daug žinių apie vidinę gudų tautos istoriją iš jo yra paimta.“⁶

Dauguma specialistų neabejoja, kad Jordanis turėjo ir naudojosi Ablavio raštais, nes „Getikoje“ keliose vietose jį nurodo kaip šaltinį.

Juozapo (Flavius Josephus) problema yra kitokia. Jis buvo garsus žydų istorikas, gyvenęs Romoje mūsų eros pirmajame šimtmetyje. Studijavo Bibliją ir ja naudojosi, aiškindamas „skitų“ gilią senovę. Jordanio vertėjas į ispanų kalbą José María Sánchez Martín nurodo, kad Juozapas pirmoje jo rašytos „Antiquitates judicae“ knygoje teigia, jog Jafeto sūnus Magogas buvęs skitų giminės pradininkas (1,6,1). Jordanis, atrodo, nesutiko su Juozapo teigimu⁷, bet keli vėlesni istorikai, tarp jų Šv. Jeronimas ir Šv. Izidorius iš Sevilijos gudus vadino skitais. Tas vardas buvo vartojamas klasinėje literatūroje, pradedant Herodotu.

Taigi tarp autorių, atkartojusių Juozapo pasakymą, yra Šv. Izidorius iš Sevilijos (560-636 m.). Pirmajame savo parašytos gudų istorijos „Historia de regibus Gothorum, Vandalorum et Suevorum“ skyriuje Izidorius teigia, kad getai yra kilę iš Gogo ir Magogo. Prideda, kad žodis „getas“ reiškė gudų kalboje „jėgą“. Bet kiek toliau jis jau kalba apie „gudus“, nes jo istorija vadinasi „Historia de regibus Gothorum…“, t. y. gudų istorija. Iš tiesų Izidorius, gyvenęs šimtą metų vėliau už Jordanį, vadovaujasi hebrajiškuoju šaltiniu.⁸

Išsamiai šį nesusipratimą išaiškina kitas gudų istorikas, anksčiau minėtas vyskupas Rodrigas Chimėnas de Rada (Rodrigo Jiménez de Rada, 1170-1247 m.) — jis, nežiūrint savo paties pakartotinai išreikštos pagarbos Šv. Izidoriaus raštams, pateikia skirtingą versiją, gerokai platesnę ir sutampančią su tuo, ką rašė Jordanis. Kalbėdamas apie gudų vadinimą „skitais“, Toledo vyskupas aiškina, kad gudai tiek ilgai valdė Skitiją, jog kai kurie autoriai pradėjo ir juos pačius vadinti skitais. Tarp tokių autorių buvo Juozapas ir Izidorius, nors pastarasis juos apibūdino kaip „getus“. Be to, aiškina Chimėnas de Rada, kai gudai išvykdavo į žygius, palikdavo Skitijoj savo regentus (rectores suos) gyventojams apginti.

Vyskupas prikiša Juozapui ir Izidoriui, kad jie nemini gudų tėviškės, kuri yra Schancia. Anot jo, Juozapas ir Izidorius gudus vadino pagal vietovę, kurioje gyveno, o ne pagal kilmės vietą:

„ab incolatu patrie, non ab origine apellantur.“⁹

Toledo vyskupas praplečia tikrosios tėviškės svarbos temą, išdėstydamas, kokie buvo gudų žygiai, laimėti mūšiai ir įkurtos valstybės. Ir pateikia svarbią žinią — kad išeities punktas visada būdavęs Šiaurėje:

„išsiplėsdami kaip srovė, kylanti iš šiaurės, gudai valdė kalnuotas karalijas Skitijoj. Viena jų dalis dar šiandieną vadinasi Gothia“ (Hii septentrionalia iuga temptantes, Scithica regna montibus ardua possederunt. Et pars illa adhuc hodie Gothis appellatur.).¹⁰

Jis teisus, nes iki pat vėlyvųjų viduramžių buvo įprasta neišskiriant sakyti Dacia arba Gothia.

Nepasitenkino vyskupas pasakojimu, ką gudai užkariavo nuo jų išvykimo iš Skančios — kurią jis rašo Schancia, — bet dargi matė reikalą aprašyti juos kaip atskirą tautą (šiandieną gal nesąmoningai įkirsdamas multietnicizmo teorijai):

„Iš kitos pusės jie buvo iš prigimties taurūs ir drąsūs, gražaus ir mandagaus elgesio, reikaluose atsargūs ir patvarūs, išbandytos veiklos ir papročių, vyriškai tvirti, aukšto ūgio ir liekni, kantrūs žaizdoje, greitos rankos, stipraus kūno, vikrių kojų, ramaus būdo, šviesios spalvos“ (Fuerunt autem naturaliter magnanimi et audaces, ingenio faciles et subtiles, in proposito providi et constantes, gestu et habitu aprobando, viribus prepollentes, statura ardui et proceri, duri vulneris, manu pronpti, corpores validi, membris apti, disposicione compositi, coloris albi).¹¹

Nemažiau įdomi yra Alfonso X Išminčiaus (1221-1284 m.) versija. Nors yra žinoma, kad karalius dažniausiai sekė Rodrigo Chimėno de Rados istorija, šiuo kartu ją praplečia. Karalius rašo, kad gudai

„nuėjo į paskutinę Skitijos dalį, kuri yra prie Ponto“ (Juodosios jūros), „ir eidami, ir kovodami, ir įveikdami, užkariavo Skitiją ir paėmė ją į savo valdžią. Ilgai jie buvo tos žemės valdovai, dėl to kiti žmonės pradėjo juos vadinti skitais, kaip buvo vadinami tenykščiai gyventojai.“¹²

Karalius atkartoja, kad Juozapas juos vadino skitais, o Izidorius getais, bet prideda, kad jiems išvykus iš Skitijos, nuo tada jau visi vienodai juos vadino gudais.

Baikime įtarpą. Grįžkime prie Skitijos sienų klausimo.

Upių keliai

Jordanis aprašo Skitijos geografinę padėtį „Getikos“ V skyriuje. Jordanio pateikiama informacija yra tiksli, smulki ir prasideda upėmis.

„Taigi Skitijos žemė ribojasi su Germanija ten, kur Histeris“ (Įstro vardu vadino Dunojaus žemupį) „prasideda iš Mursianų pelkių“ (vėliau nusausintos Mursijos pelkės dabartinėje Vengrijoje); „joje“ (Skitijoje) „teka upės Tyras Danastras“ (du Dniestro vardai) „ir Vagasola“ (Bugas) „bei didysis Danapras“ (Dniepras), „kuris siekia Tauro kalnus, ne tuos, kurie yra Azijoj, o tuos, kurie yra Skitijoj.“ (Skitija) „Paskui apsuka Majotidą“ (Azovo jūrą), „praeina pro Bosforo sąsiaurį į Kaukazo kalnus iki Arakso upės, pasuka į kairę greta Kaspijos jūros (Azijos gale, kur baigiasi Šiaurės Europos okeanas, prasideda kaip grybas — pradžioj siauras, paskui daros ilgesnis ir apskritesnis), link hunų, albanų ir serių žemių nepertraukimai nutolstantis.“ (Scythia si quidem Germaniae terrae confinis eo tenus, ubi Hister oritur amnis vel stagnum dilatatur Morsianum, tendens usque ad flumina Tyram Danastrum et Wagosolam, magnumque illum Danaprum Taurumque montem (non illum Asiae, sed proprium, id est Scythicum) per omnem Maeotidis aditum; ultraque Maeotida, per angustias Bosphori, usque ad Caucasum montem amnemque Araxem; ac deinde in sinistram partem reflexa, post mare Caspium (quod in extremis Asiae finibus ab Oceano euroboro in modum fungi, primum tenui, posthaec latissima et rotunda forma exoritur), vergens ad Hunnos, Albanos et Seres usque, digreditur.)

Išvardijęs upes, Jordanis apibrėžia Skitijos sienas:

„Tai ta, sakau, yra Skitijos žemė, kuri tęsiasi ilga ir yra platesnė rytuose, ten, kur ribojasi su seriais, gyvenančiais prie Kaspijos jūros kranto; Vakaruose ribojasi su germanais ir Vislos upe; Šiaurėje ją supa Okeanas“ (Baltijos jūra), „o Pietuose — Persija, Albanija, Iberija“ (dabartinė Gruzija) „ir Pontas“ (Juodoji jūra). „O gale yra Įstras, kurį vadina Dunojumi nuo žiočių iki šaltinio.“ (Haec, inquam, patria, id est Scythia, longe se tendens lateque aperiens, habet ab oriente Seres, in ipso sui principio litus Caspii maris commanentes; ab occidente Germanos et flumen Vistulae; ab arcto, id est septentrionali, circumdatur oceano, a meridie Persida, Albania, Hiberia, Ponto atque extremo alveo Histri, qui dicitur Danubius ab ostio suo usque ad fontem.)

Galop, nurodęs sienas ir išvardijęs tautas, su kuriomis Skitija siejasi, Jordanis dar patvirtina, kad rytinė siena yra Uralo (Rifeo) kalnai, skiriantys Europą nuo Azijos.

Be priekaištų yra ir Jordanio duotas devynių Juodosios jūros uostų sąrašas, kuriuos

„skitų tautos leido graikams pasistatyti prekybai su jais“.

Kitas ilgas sąrašas Skitijos tautų ar genčių, kurios Jordanio laikais, t. y. jau po didžiojo tautų kraustymosi gyveno tame plačiame plote, mums dabar mažai tepadeda. Tuomet Balkanuose, hunų valdžiai sugriuvus, būta didelės tautų mišaties. Sąrašas įdomus tik tuomi, kad parodo gerą Jordanio supratimą, kalbant apie Skitiją.

Mus domina ankstyvesni laikai, o apie juos byloja archeologija. Pagal ją, baltų vakarinė siena buvo Vislos žiotys, pietinė — Dėsnos ir Dniepro santaka, Rytuose baltai driekėsi per dabartinę Europos Rusiją.

Išskyrus Dunojų, dauguma didžiųjų Rytų Europos upių išteka iš baltiškų žemių. Reikia turėti omeny, kad upės buvo senovės vieškeliai. Bugas, Dniestras, Dniepras ir Donas vedė į Juodąją jūrą, o iš ten galima buvo pasiekti Graikiją, Anatoliją ir Kaukazą. Priešinga kryptimi Visla, Nemunas ir Dauguva vedė į Baltijos jūrą ir tris uostus: Gdanską, Klaipėdą ir Rygą.

Žemės keliai

Greta upių kelių, kurių buvimą ir naudojimą patvirtina raštiški liudijimai (Ζώσιμος, Zosimus – Zosimas ir Κωνσταντίνος Ζ΄ Πορφυρογέννητος, Konstantinos VII Porphyrogenitos – Konstantinas VII Purpurinis), Jordanis žinojo ir žemės kelius, nes XII „Getikos“ skyriuje mini dvi kalnų perėjas per Karpatus. Jordanis rašo, kad per Dakiją plaukia Dunojus, iš ten matosi Moisia (dešiniajame Dunojaus žemupio krante) ir Dakija. Kaip karūna šiaurėje Dakiją gaubia Karpatų kalnai, kuriuose yra dvi perėjos, viena per Boutas, kita per Tapas.

Quae patria in conspectu Moesiae sita trans Danubium corona montium cingitur, duos tantum habens accessus, unum per Boutas, alterum per Tapas.

Ilgai buvo spėliojama, kur yra Jordanio minėtos Boutas ir Tapas. Atsakymą neseniai pasiūlė rumunas profesorius Decebal-Radu Ciurchea, pastebėjęs, kad keliaujant iš šiaurės į Dakiją, yra lyg ilgas „įėjimas“ per kalnus, kurio vienas galas prasideda ties dabartine Toplita (Bouta), kitas prie dabartinio Tusnad (Tabas), netoli Aluto upės šaltinio. Ciurchea studijuoja senuosius tekstus su satelitiniais žemėlapiais, kuriuose aiškiai matosi perėja.¹³

Be minėtų perėjų yra ir vadinamieji „Geležies vartai“, ten kur Trajanas liepė pastatyti ant Dunojaus tiltą’s_bridge, kuris išgarsėjo kaip stebuklas. Trajanui tilto reikėjo pervesti kariuomenei į Dakiją (Dion Cassius). Vieta yra prie dabartinės Rumunijos sienos su Serbija.

Istorikas Pyteris Heteris (Peter Heather) savo knygą „Gotai“ (The Goths) pradeda nuo I a. po Kr., kai įveikta Dakija jau buvo tapusi Romos imperijos dalimi. Jis rašo, kad Karpatų kalnai sudarė Romai patogią apsauginę sieną nuo puolimų iš šiaurės. Todėl gudų puolimai iš šiaurės į Dakiją-Transilvaniką vykdavo, apsukant kalnus ir įžengiant arba per „Geležies vartus“ viduriniame Dunojuje, arba per siaurą kalnų koridorių už Aluto upės, ties limes transalutanus. Galėtume pridėti, kad esame tiksliai „koridoriuje“ kurio abu galai sutampa su profesoriaus Ciurchea nurodytomis Boutas ir Tapas vietovėmis. Kaip bebūtų, Heteris sprendžia, kad

„perėjus sieną per vieną iš tų dviejų kelių, buvo galima pasiekti palyginti turtingas Trakijos, Makedonijos ir Graikijos romėniškas provincijas.“¹⁴

Belieka sužinoti, kas buvo ir iš kur ėjo tie, kurie, atvykdami iš Šiaurės, peržengdavo sieną Trakijos, Makedonijos ir Graikijos puolimams.

Ieškant atsakymo, vėl teks kreiptis į pačius gudus.

— Jūratė de Rosales

Tai dar rašomos knygos „Europos šaknys“ IV skyrius.

Išnašos

¹ Herodoto, Libro IV.

² Herodoto, Libro IV, LI, LII, LIII.

³ Herodoto, Libro IV, LI.

⁴ Gimbutas, M., The Balts, p. 83.

⁵ Menéndez Pidal, R., Primera Crónica General, Estoria de Espanna, Madrid, 1906., par. 387.

⁶ Martens, W., Jordanis Gotengeschichte, Phaidon, 1986. p.11.

⁷ Sánchez Martín, J.M., Origen y gestas de los godos, Jordanes, Madrid, 2001. p. 73.

⁸ Isidorus Hispalenses, Historia de regibus Gothorum, Incipit Historia, 1.

⁹ Rodrigo Jiménez de Rada, De rebus Hispaniae, 1. VIIII.

¹⁰ Rodrigo Jiménez de Rada, De rebus Hispaniae, 1. VIIII.

¹¹ Rodrigo Jiménez de Rada, De rebus Hispaniae, 1. VIIII.

¹² Alfonso X El Sabio, Primera Crónica General, Estoria de Espanna, Madrid, 1906. Cap. 387.

¹³ Prof. Decebal-Radu Ciurchea, www.academic.ro.

¹⁴ P. Heather, The Goths, Blackwell Publishing, 2009, p. 40.