2018 m. vasario 16 dieną Venesueloje (dabartinės Lenkijos dydžio Vidurio Amerikos valstybėje lietuviškos kilmės vardu) gyvenanti filologė, tiriamosios žurnalistikos žvaigždė ispanų kalbos pasaulyje, Lietuvos išeivių gudų istorijos tyrinėtoja, LEU garbės daktarė Jūratė de Rosales Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo šimtmečio proga surengė platų Kovo vienuoliktosios paminėjimą per šalies televiziją, dienraštyje „El Nuevo País“ ir populiariausiame kultūros politikos žurnale „Zeta“.

Tai vitražo dailininkės Audronės Mickutės piešinys 2014 m. Velykų proga. Nuo pat ledynmečio ir Akmens amžiaus Velykos buvo didžiausia mūsų tautos metų šventė. Po žiemos atgimstanti gamta, iš Pietų tėvynėn perėti parskridusių paukščių turgus, itin maistingi kiaušiniai buvo tikra atgaiva ir pavasario sulaukusiems žmonėms. Todėl kiaušinis — svarbiausia šventinė auka, apeiga ir puošmena. Tautiniu kiaušinio puošybos papročiu margučio raštais vaizduojamos paukščio pėdos, saulė, gamtos atsinaujinimo ratas, gyvybės sūkurys. Išryškinant kiaušinio sukinį, eiklumą velykinio ridenimo varžybose. O šiame paveiksle (žr. visu dydžiu) pritaikytas dešimtojo amžiaus austinės juostos raštas.

Ilgės — ilgas ir niūrus metų ketvirtis nuo rudens lygdienio ir žiemos saulėgrįžos. Vėlines kaip atskirą šventę atnešė krikščionybė, o lietuvių bendravimas su vėlėmis buvo kasdienis, protėvių patarimo klausinėdavo nuolat, jų nuopelnų pagerbimu prasidėdavo visos šventės. Tik nenaudėliai pražūva ir išnyksta, o dorai gyvenę ir nusipelnę žmonės pakeičia savo būties pavidalą, atsiskyrę nuo mirusio kūno tampa dvasiomis, toliau tarnaujančiomis dievui ir žmonėms, padedančiomis gyventi palikuonims.