Kaip kalbėjo gudai, atvykę į Ispaniją

Vertimas į lietuvių kalbą
(originalas ispanų kalba),
lietuvių kalbos redaktorė
Genovaitė Mačiūtė.

Jūratė Statkutė de Rosales
(Jurate Rosales)
Karakas, Venesuela.

Turinio rodyklė

Prakalba Lietuvos skaitytojams

Šių dienų lietuviams ir latviams būtina suprasti, kad jie yra paskutiniai palikuonys didžiulės baltų tautų masės, kelis tūkstančius metų gyvenusios nuo Vyslos iki Uralo ir nuo Baltijos jūros iki Desnos ir Dniepro santakos. Tos didelės tautų masės istorija daug kartų aprašyta, bet jau nuo XIX a. ji buvo nebesuprasta ir ją pasisavino, išsidalino germanai ir slavai. Gal ne tiek iš blogos valios, kiek negebėdami suvokti, kaip to meto Latvija ir Lietuva kadaise galėjo būti viena didžiausių Europos galybių. Net senieji tautų vardai buvo nesuprasti, prūsų vardą pasisavino germanai, gudų — slavai. O nebelikus kaip vadinti tikrųjų istorinių prūsų ir gudų, buvo priimtas kalbininko Neselmano (Georg Nesselmann) išgalvotas baltų pavadinimas.

Išbraukus tikruosius vardus, išnyko ir istorinė atmintis: mus konkrečiai minintys metraščiai ir istorijos dokumentai buvo suversti „išgalvotų“ ir „nepatikimų“ raštų šiukšlynan. Užmiršta, kad mūsų istorijos suvokimo raktas yra upių keliai iki Juodosios jūros. Vytautas, įsitvirtinęs Juodosios pajūryje, dar gerai suprato to kelio istorinę svarbą, kuri vėliau buvo pamiršta.

Paskutinis istorinis tos didžios tautos žygis įvyko mūsų eros penktajame amžiuje, kai gudai įveikė Romos imperiją. 405 metais rytinių gudų žygis į Šiaurės Italiją baigėsi gudų armijos išžudymu ir jų karvedžio Rėdagaiso egzekucija Romoje. 410 metais vakariniai gudai pakilo keršto žygin už Rėdagaiso mirtį ir rugpjūčio 24 dieną jų armija užėmė Romos miestą. Dukart peržygiavę visą Italiją nuo pietų iki šiaurės, apsistojo Pietų Prancūzijoje ir ten įkūrė savo karalystę. Po pusės šimtmečio prisijungė prie karalystės visą dabartinę Ispaniją. Užimtose žemėse jie paliko ligšiol neišdilusią savo prūsišką tartį. Ją dokumentuotai nagrinėju šiame rašinyje, pavadintame „Kaip kalbėjo gudai, atvykę į Ispaniją“ (El idioma que hablaron los godos

Pridedu pastabą: mūsų laikais, kai palyginti lengvai pasiekiami metraščių originalai, Lietuvos universitetuose neleistina remtis nepatikrintomis svetimų autorių interpretacijomis. Turėtų būti įvesta taisyklė visada tikrinti interpretacijas pirminiais dokumentais. Kurių yra gausu, tereikia juos skaityti, nagrinėti ir perprasti.

Įžanga

Mėginant suprasti, kokia kalba kalbėjo gudai, V a. atvykę į pietų Prancūziją ir kiek vėliau į Ispaniją, reikia prisiminti pakeitimus, kuriuos jie įvedė į lotynų kalbą, sukurdami romanišką kalbą, iš kurios vėliau išsirutuliojo dabartinė ispanų kalba.

Žinome, kad lotynų kalba tuo metu vyravo visuose kraštuose, kurie dar nesenai priklausė Romos imperijai. Lotynų kalba atvykėliams gudams tapo jų „antrąja kalba“, kuria jie susikalbėdavo už savo šeimos ir tautos ribų. Todėl galime daryti išvadą, kad iki lotynų kalbos gudai turėjo savą šneką — jos tartis lėmė ir naujai išmoktos lotynų kalbos tarimą. Žinome, kad suaugęs žmogus naują kalbą gali išmokti, bet jos vartojimą paženklina gimtosios kalbos tartis. Iš tarties požymių galime spręsti, kokia kalba buvo ankstyvesnė už vėliau išmoktą lotynų kalbą.

Klausimas buvo jau ne kartą keltas, nemažai lingvistų jį nagrinėjo. Ispanijoje žinomi du etapai. Pirmasis — entuziazmo, kai vokiečių lingvistai (Friedrich Delius, Friedrich Diez, H. F. Müller) griebėsi lyginti ispanų romanišką kalbą, — kurią toliau vadinsime „romansu“ ir vadinamąją „gotų“ germanišką kalbą, paimtą iš IV amžiuje parašytos vyskupo Ulfilo biblijos. Jos kalba sutapo su tuomet vyravusiu įsitikinimu, jog gudai buvo germanai. Užteko knygos pavadinimo, kad ji yra „gotiška“, ir niekas nebeabejojo, jog taip kalbėjo Ispanijon atvykę gudai.

Gana greitai tyrinėtojai užkliuvo už romanso kalbos kai kurių priebalsių sudėtingo palatizavimo, nemažiau sudėtingo dvibalsių vartojimo ir ypač garso f dingimo, kurį pakeitė begarsė h. Dargi tokia, kuri buvo rašoma, bet kurios tarimas dažniausiai buvo lygus nuliui. Ulfilo germaniška kalba, kaip pridera germanų kalbai, turėjo garsą f, bet romansu kalbantiems buvo per sunku tą garsą ištarti.

Susikaupus neatsakytų klausimų, pirmieji ispanų lingvistai (Ramón Menéndez Pidal, Amado Alonso, Tomás Navarro Tomás) nukreipė dėmesį į tai, ką galėjo surasti pačioje Ispanijoje, nuošaly palikdami klausimus apie ankstyvesnę ateivių kalbą. Prasidėjo antrasis etapas, apsiribojant Ispanijoje tik vietinių kalbos pavyzdžių rinkimu ir interpretavimu. Klausimas, kaip gudai kalbėjo anksčiau, užšalo.

Šio straipsnio tikslas — klausimą kelti iš naujo, vėliausių atradimų šviesoje.

Žvilgsnis į Ulfilo bibliją

XX a. pradžioje pirmieji darbai apie ispanų kalbos susiformavimą rėmėsi romanso lyginimais su gotiška Biblija, parašyta Dunojaus žemupio srityje IV amžiuje. Jos autorius buvo arianų tikėjimo vyskupas Ulfilas (Wulfila, 310–383), išvertęs į „gotų“ kalbą Šventąjį raštą.

Ulfilo originalas mūsų nepasiekė, yra tik jo nuorašas, surastas Vokietijoje, viename Verdeno (Werden) vienuolyne. Nuorašas buvo pavadintas „Sidabriniu kodeksu“ (Codex Argenteus) ir šiuo metu saugomas Švedijoje, Upsalos universiteto bibliotekoje. Iš jo 337 puslapių išliko 186, su keturių Evangelijų tekstu.

Be Biblijos dar buvo surasti keli fragmentiniai palimpsestai, rašyti ta pačia gotų kalba ir 8 puslapiai su komentaru apie šv. Jono evangeliją (Skeireins). Taip pat yra surastas vienas X a. manuskriptas, kuriame pateikta gotiška abėcėlė ir keli gotiški žodžiai su vertimu. „Sidabrinio kodekso“ tapatumas buvo patvirtintas Suomijoje, Tamperės universitete, kai tyrinėtojas David Landau įrodė, jog nuorašas tikrai buvo padarytas VI amžiuje ir kad jį rašė du skirtingi raštininkai (skribai).¹

Pirmasis Ulfilo kalbos tyrėjas buvo Johan Ihre. Per dešimtmetį nuo 1763 iki 1773 m. Švedijoje jis išleido šešias studijas, kuriose įrodė, kad didelė dalis Biblijos kalbos bruožų yra germaniški.

Į Ulfilo bibliją yra žiūrima kaip į seniausią raštu paliudytą germaniškos kalbos pavyzdį. Bet maždaug XX a. vidury ėmė aiškėti, kad nė viena germaniška kalba negali būti priskirta Biblijos kalbos šakai. Germaniškos kalbos buvo suskirstytos į tris grupes: šiaurės germanų kalbos, vakarų germanų kalbos ir, kadangi Ulfilo biblijos kalba negalėjo būti priskirta šioms grupėms, ji sudarė vadinamą „centro“ arba „rytų“ kategoriją.

2002 metais Anglijoje Northumbrijos universiteto viduramžių kalbų profesorius Graeme Davis apie Ulfilo biblijos kalbą parašė studiją „Codex Argenteus: lingua gotorum aut lingua gotica?“². Baigdamas sako:

Į „Sidabrinio kodekso“ kalbą ilgai buvo žiūrima kaip į gotų kalbą — lingua gotorum. Šio straipsnio išvada yra ta, kad į ją reiktų žiūrėti kaip į religinę kalbą — lingua gotica (The language of the Codex Argenteus has long been assumed to be the language of the Goths – lingua gotorum. The contention of this article is that it is better regarded as a religious language for the Gothic peoples – lingua gotica).

Davis aptarė Ulfilo sakinių suraizgytą sintaksę, nusirašytą iš graikų, ir parodė, kad ji praktiškam gyvenimui netinka, nes tokia kalba žmonės negalėtų susikalbėti.

Nors kitu keliu, Jūratė Statkutė de Rosales tuo pat metu yra priėjusi tos pačios išvados, kaip ir Davis. Aptarusi istorines Ulfilo biblijos parašymo sąlygas, Jūratė teigė:

tenka įtarti, kad Ulfilas ne tik išgalvojo naują raidyną, sudarytą iš lotyniškų, graikiškų ir rūniškų raidžių, bet ir pasistengė „patentuoti“ raštu naują kalbą — neonatą. Dabartinius germanistus nuolat trikdo keblumas, kad ši kalba nepritampa nė prie vienos iš daugelio germaniškų kalbų atšakos. Pagal klasifikaciją vokiečių, olandų, anglų, škotų kalbos sudaro vakarų germanų grupę. Kita — šiaurės grupė su skandinavų, islandų kalbomis. Nėra kaip prie jų priskirti gotiškos Ulfilo biblijos kalbos, tad prireikė įsteigti menamą „vidurio“ grupę, kurioje tėra ta viena Ulfilo kalba.³

Pirmieji aiškinimai, kodėl dingo f

„Sidabrinio kodekso“ (Codex Argenteus) tekste priebalsių fonologija yra germaniška:

p, t, k, k^w	f, þ (th), s, h, h^w
b, d, g	v, ð, z, g	m, n, ng	l, r, w, j

Matome garsus f ir h, kas yra normalu germaniškoje kalboje.

Dabar pažvelkime, kaip yra su raide f romanse.

Kai lotynų kalba pavirto Ispanijos romaniškąja kalba t.y. romansu, ji daug kur pradėjo dvibalsiuoti ilguosius balsius (bonus → bueno), palatizavo t´ + Yod (platea → plaça), susilpnėjo g^e žodžio pradžioje (germanus → hermano), c (k) pavirto g (lacrima → lágrima) ir priebalsį f pakeitė begarsis h (ferrum → hierro).

Iš visų čia nurodytų pakeitimų daugiausia rašalo išlieta dėl priebalsio f dingimo, nes tai yra esminis dalykas: jei pripažįstame, kad f dingo nuo gudų atvykimo į Ispaniją, nebėra kaip palaikyti teorijos, kad gudai buvo germanai, nes germanų kalbose garsas f yra neatskiriama tarties dalis. Be to, f sutinkama Ulfilo biblijoje.

Kaip buvo sprendžiama f problema

Daug lingvistų stengėsi paaiškinti, kodėl f dingo romanso kalboje. Jeigu atvykėliai į Ispaniją buvo germanai, jų kalba turėjo ne panaikinti, o sutvirtinti lotynų kalboje įprastą priebalsio f vartojimą. Nes šiame krašte lotynų kalba vyravo jau nuo Ispanijos prijungimo prie Romos imperijos. Imperijos laikais oficiali Ispanijos kalba buvo lotynų. Nė vienas iš daugelio to meto ispanų kilmės rašytojų, neišskiriant ir garsiojo Senekos, savo raštuose niekada neužsiminė, kad jo krašte vengta f priebalsio. O tai yra pernelyg ryškus bruožas, kad jo būtų galima nepastebėti ir nepaminėti.

F klausimui nemažai vietos paskyrė Ramón Menéndez Pidal savo knygoje „Orígenes del Español — Estado lingüístico de la Península Ibérica hasta el siglo XI“. Kadangi jis gana išsamiai atspindi jo laikais tuo klausimu išleistus veikalus, verta peržiūrėti ne tik tai, ką jis sako, bet ir kaip įvertina kitų kalbininkų teorijas.⁴

Menendas Pidalis visų pirma paneigia dviejų kalbininkų — vokiečio Friedrich Christian Delius ir prancūzo Achille Luchaire — teoriją, kad nuo senų senovės Iberų pusiasalyje f nebuvo tariama, tik buvo rašoma. Ramonas Menendas Pidalis primena taiklią kito kalbininko Friedrich Diez pastabą, jog nėra įmanoma, kad per tiek amžių nė viename rašte nebūtų praslydusi kuri nors h vietoj f. Taigi, ši teorija neįrodyta ir atmestina.

Visišką pasipiktinimą Menendui Pidaliui sukelia H. F. Müller teorija, jog istoriniai įvykiai nelėmė kalbos kitimų ir kad tie kitimai priklauso nuo spontaniškos tarimo evoliucijos. Menendas Pidalis šią teoriją atmeta kaip absurdą. Nemažiau kritiškai žiūri ir į J. Orr teoriją, kad tokia buvo dar prieš Romos imperijos laikus Italijoje gyvenusių sabinų tartis. Ją vadina nepriimtina dėl datos, geografinės vietos nesutapimų ir kitų klaidų.

Daug daugiau pritarimo susilaukia trijų pasaulinio garso kalbininkų nuomonė: prancūzo A. Meillet, ispano Amado Alonso ir šveicaro Wilhelm Meyer Lübke. Jinai sutampa su Menendo Pidalio mintimi, kad būta baskų kalbos poveikio, nes, anot jų, baskų kalboje nėra priebalsio f. Šia teorija vėliau Ispanijoje buvo suabejota, nes į ją kritiškai pažiūrėjo kai kurie baskų kalbos žinovai, tačiau nesant pakankamai argumentų jai sugriauti, ir kadangi kito paaiškinimo ligšiol neatsirado, akademiniame lygyje ji liko labiausiai priimtina.

Pats sau prieštarauja

Teorija nepaaiškina, kokiu būdu iš Pirėnų kalnų, kuriuose baskai gyvena, tokia tartis galėjo išplisti visoje Ispanijoje. Yra ir kita aplinkybė, į kurią reiktų atkreipti dėmesį: gudai persikėlė į Ispaniją po to, kai jie jau 45 metus buvo išgyvenę pietų Prancūzijoje, kur buvo ir baskų gyvenama sritis. Jų kelias į pietus ėjo per baskų žemes, kur gudai dar prieš kelionę į pietus irgi ilgai laikėsi. Jeigu tiesa, kad pirmykštė baskų kalba tikrai neturėjo priebalsio f, reiktų pasižiūrėti, kiek jų kalbą lėmė gudų kalba arba kiek šio tarimo sutapimas galėjo jį sutvirtinti abiejose kalbose, turint galvoje, kad gudai nemokėjo ištarti garso f, ką šiame rašinyje norime įrodyti.

Pats Menendas Pidalis nustato dvi jo surastas normas, kurios, jam nežinant, tvirtina nuomonę, kad f → h fenomenas atsirado su gudų invazija. Reikia cituoti jo knygą, kurioje jis pagrindžia du dalykus, paremtus jo surinktais pavyzdžiais — jie yra geografiškai nurodyti ir datuoti:

F → h kitimas paplito visoje Ispanijoje iš Kastilijos, bet tai ne Kastilijoje kilusi tartis;
ankstyvasis h arealas driekėsi daug toliau, negu Kastilija — aprėpė visą šiaurę į rytus nuo Galicijos, baskų žemės tebuvo dalis to arealo.

Menendas Pidalis iliustruoja savo pastabas šiuo žemėlapiu:⁵

Įstriži brūkšniai rodo sritį, nuo kurios prasidėjo f kitimas į h. Nuo ten šis tarimo požymis išplito ir įsigalėjo visame gulsčiai dryžuotame plote. Baltos lieka tos vietovės, kuriose f garsas buvo ir tebėra tariamas, nekeičiamas kitu garsu.

Likęs šiame žemėlapyje baltas plotas vakaruose aprėpia dabartinę vakarų Galiciją ir Portugaliją — žemes, kuriose apsigyveno „suevai“ (liet. švebai, švabai?). Riba, skirianti vakaruose vieną tartį nuo kitos, tiksliai sutampa su siena, skyrusia suevus nuo gudų. Rytuose likęs baltas ruožas irgi sutampa su žemėmis, kurios su protarpiais ilgai išliko Romos valdžioje. Ir germanai suevai, ir romėnai savo kalbose taria priebalsį f.

Pirmoji invazijos banga

Salamankos universiteto senosios istorijos profesorius Pablo C. Díaz Martínez knygoje „Hispania tardoantigua y visigoda“ rašo, kad trys tautos peržengė Pirėnų kalnus 409 metais ir atvyko į Iberų pusiasalį: suevai, vandalai ir alanai. Jis teigia, kad

suevai ir vandalai buvo germanai, o alanai — iranėnai nuo stepių Kaukazo šiaurėje, iš kur juos IV a. išstūmė hunai.⁶

Profesorius abejoja, kaip vadinti tas tris grupes: gentimis, konfederacijomis ar grupuotėmis. Tiktai suevai buvo tikri germanai. Vokiečių istorikai beveik vienbalsiai nustato jų kilmės vietą kairiajame Elbės vidurupio krante, taip jie pavaizduoti ir istoriniuose atlasuose.⁷

Su vandalais kebliau. Kalifornijos universiteto Senosios Europos kuratorė Marija Gimbutienė juos tapatina su archeologams žinoma Przeworsk kultūra, žemėse tarp Vyslos ir Elbės aukštupių. Apie tos kultūros priklausomybę germanams ar slavams yra ginčų ir net atsirado teorija, kuri juos priskiria prie ten nuklydusių keltų.

Dėl alanų jokių neaiškumų nėra. Jų priklausomybė sarmatams, kurie veržėsi iš rytų į Europą nuo maždaug I a. pr. Kr. ir vėliau visai rytų Europai davė Sarmatijos pavadinimą, yra patvirtintas bei pripažintas faktas.

Šios trys tautos — suevai, vandalai ir alanai — atvyko į Ispaniją kartu. Díaz Martínez aukščiau minėtoje knygoje rašo, kad pagal vyskupą Idacių (Idacius, 388–470)

„(vertimas)… alanai, vandalai ir suevai peržengė Pirėnus rugsėjo 28 arba spalio 12 (nėra tikras), bet prisimena, kad antradienį. Pranešimą apie jų įžengimą į Ispaniją pateikia kartu su žiniomis, jog barbarai nusiaubė visą žemę kruvinu žiaurumu. Metraštininkas gyveno Galaicioj (Romos laikais buvusi provincija Gallæcia, kuriai priklausė ir dalis dabartinės Galisijos) ir vėliau ten tapo Aquæ Flaviæ vyskupu. Jis aprašo sukeltą nelaimę: galvijai, puolimai, badas ir ligos radosi lyg būtų apokalipsė, bet apibūdina ją konkrečiais pavyzdžiais.“⁸

411 metais atvykėliai pasidalino pusiasalį. Suevai ir vandalai asdingai užėmė Galaicius:

Suevams teko Galaicių dalis prie jūros, kuri sutampa su dabartinės Galisijos vakarine dalimi ir su šiaurės Portugalija. Vandalai užėmė Centrinę Mesetą šiaurėje. Alanai įsikūrė plačioje juostoje pusiasalio viduryje.

Kita vandalų šaka, silingai, įsitaisė pietuose, žemėse, kurios vėliau buvo pavadintos Andalucija.

Po dvidešimt metų, 429-ųjų gegužės mėnesį, vandalai apleido Iberų pusiasalį ir išplaukė į Afriką. Vargu ar per tokį trumpą laikotarpį jie spėjo palikti kokių nors kalbinių pėdsakų.

Gudai atvyksta atskirai

Gudų atvykimą į Ispaniją aprašo gausūs šaltiniai. Juose piešiamas kitoks vaizdas negu suevų, vandalų ir alanų antplūdžio. 413-414 metais gudai trumpam įžengė į Barseloną (Barcelona) ir tuoj pat ją apleido. Barselonoje buvo nužudytas jų karalius Ataulpis — matyt, jo politiniai planai neįtikino tų, jį išrinkusiųjų. Tuoj po Ataulpio mirties gudai grįžo į pietų Prancūziją, pirmąsias savo užkariautas žemes vakarų Europoje. Jie vertėsi gyvulininkyste⁹, todėl pietų Prancūzijos ganyklos juos labiau viliojo, negu šiaurės Ispanijos kalnynai.

416 metais su karaliumi Valia jie vėl trumpam įsiveržė į Ispaniją, baudos žygiui prieš alanus ir vandalus. Grįžkime prie to, ką pasakoja Díaz Martínez:

Idacijus, geriau informuotas (negu Orozijus) žino, kad 416 metais Valia pasirašė sutartį su imperija ir, vykdydamas sutarimą, puolė alanus ir vandalus silingius Lusitanijoje ir Boetijoje (dabartinė pietų Portugalija ir Andalucija). Pagal sutartį imperatorius už tai jam duoda žemes Galijoje (Prancūzijoje), o gudai atsilygina karine parama. 417 metų užrašuose Idacijus nurodo, kad gudų karalius Romani nominis causa užmušė daug barbarų Ispanijoje. Idacijus sako, kad Valia nugalėjo silingius. Alanai, kurį laiką įveikę suevus ir vandalus asdingus, buvo taip sumušti ir patyrė tiek nuostolių, kad, mirus jų karaliui Addax, jau daugiau nebegalvojo apie nepriklausomą karalystę ir ieškojo prieglobsčio pas vandalą Gunderikį, įsitaisiusį Galicijoj. Gudai tuo metu nutraukė žygį, nes juos atšaukė imperatorius Konstancas atgal į Galijas, kur jiems buvo duotos Akvitanijos žemės.¹⁰

Taigi, 417 metais gudai dar vis negyveno Ispanijoje — jie ten buvo įžengę su kariuomene, bet netrukus atsitraukė.

Teko laukti iki 456 metų, kol gudų karalius Teodorikis II (Tiuderikis) pagaliau nutarė užimti Ispaniją, nes suevai tuo metu stengėsi užvaldyti visą pusiasalį ir grasino tapti pavojingu priešu pietuose. Karaliaus Alfonso X Išminčiaus metraštyje „Estoria de Espanna“ šis žygis ir jį lėmusios kautynės yra smulkiai aprašytos:

„…ir paruošė labai didelius pulkus, ir išvyko iš Prancūzijos, tos gudų Prancūzijos, ir atvyko į Ispaniją, ir buvo tarp jų abiejų mūšis arti Urbikos upės, tarp Astorgos ir Leono, ir įveikė karalius Teodorikas, ir užmušė daug pulkų suevų, ir paėmė į nelaisvę daug jų, o kiti pabėgo.“¹¹

Karalius Alfonsas X Išminčius rašo, kad laimėjęs Teodorikis II tuoj pasiuntė tris kariuomenes užimti visos Ispanijos. Suevai buvo nustumti į savo pirmykštę teritoriją vakarinėje pusiasalio dalyje (dabartinė Portugalija).

Iš to, kas aprašyta, galime daryti tris esmines išvadas:

gudai nedalyvavo pirmojoje invazijoje. Juos domino Pietų Prancūzija;
suevai atvyko į Ispaniją 409 metais. Gudai atsirado Ispanijoje gerokai vėliau, beveik po pusės šimtmečio, 456-aisiais;
kiekvieną karo žygį gudai tuo metu rengė prieš suevus, alanus ir prieš vandalus. Tai rodo, kad gudai į juos žiūrėjo kaip į priešus, bent jau tuo metu.

Gudų kultūra ir jėga

Kitas skirtumas, aiškėjantis įvertinus tuometinės istorijos įvykius — esminis skirtumas tarp suevų ir gudų karo taktikų bei valstybinės santvarkos.

Aprašymai, kuriuos turime apie suevų siautėjimą Ispanijoj, rodo plėšimo žygių taktiką. Idacijaus palikti aprašymai apie paskirų gaujų siautėjimą ir vietinių gyventojų likimą rodo, kad invazijas lydėjo nuolatiniai gyventojų puldinėjimai.

Tuo tarpu gudai naudojo organizuotus kariuomenės pulkus ir mūšių strategiją, kurioje svarbų vaidmenį atlikdavo kavalerijos daliniai. Zosimas rašo, kad mūšiui prieš gudus 376 metais imperatorius Valentas surinko ir vedė „visą kariuomenę“, t.y. visas Romos imperijos pajėgas. Abiejų kariuomenių susirėmimas įvyko netoli Adrianopolio miesto. Gudų pergalę lėmė raitininkų sudėtinga strategija, imperatorius žuvo, bėgdamas iš mūšio lauko.¹² Tuometinė gudų taktika vėliau buvo karo meno specialistų smulkiai nagrinėta, mūšio planas pavaizduotas grafiškai.¹³

Ir ankstesni istorijos įvykiai rodo, kad rytiniai ir vakariniai gudai — ostrogodai ir visigodai — vadovavosi valstybine stanvarka. Antai trumpai prieš Adrianopolio mūšį Baltų dinastija varžėsi su Amalų dinastija dėl visų gudų kariuomenės vadovybės, bet po gausių žudynių buvo priversti susitaikyti ir karaliauti drauge, susitarę, kad Baltų (vakarinių gudų) Atanarikis viršytų Amalų dinastijos (rytinių gudų) Fridigerną. Alfonsas X kronikoje rašo, kad vienas buvo rey mayor, o kitas rey menor, bet abu valdė drauge. Vėliau, kai Baltų dinastija užkariavo Ispaniją, o Amalai užvaldė Italiją, abiem buvo priimtina, kad mažametį Ispanijos karalių globotų Italijos karalius, valdydamas abi valstybes iki karalius užaugo.

Adrianopolio planas

Adrianopolio mūšis 378 metais. Pagal A. Ferril, La caída del imperio romano. Madrid 1989.

Nusistovėjusios valstybinės gudų santvarkos vaizdą, atrodo, suprato ir Romos imperatoriai. Antai gudų karalių Atanarikį imperatorius Teodozijus kvietė apsilankyti pas jį Konstantinopolyje ir, kai ten viešėdamas Atanarikis mirė, jo laidotuvėse imperatorius pėsčias ėjo priešais karstą.¹⁴

Vėliau, kai imperatorius Zenonas pakvietė Amalų dinastijos ostrogodų karalių Teodorikį, „liepė pastatyti jo raito stovylą aikštėje priešais jo rūmus“.¹⁵ Taip imperatoriai nesielgė su germanais, kurie tuomet dar gyveno išsiskirstę atskiromis gentimis. Tai rodo, kad gudai imperijos supratimu tuomet jau buvo valstybė, o germanai — dar gentys.

Ne mažesnis skirtumas matosi užimtų žemių administracinėje santvarkoje. Kalbėdamas apie suevų valdžią, Díaz Martínez rašo:

Praėjo 20 metų nuo to laiko, kai suevai užvaldė vakarų Galaeciją. Plėšimai, apie kuriuos dabar praneša Idacijus, centrinėse provincijos vietovėse liudija, kad suevai dar neturi tvirtų teritorinių bazių. Greičiausiai dar nėra įsitaisę nuolatinės buveinės ir vis dar elgiasi kaip plėšikai, pusiau klajoklių gaujos, prieš kurias vietiniai gyventojai organizuoja gynybos sistemas.¹⁶

Visai kitokia atrodo gudų santvarka, kurią jie įvedė, užėmę žemes pietų Prancūzijoje. Teritoriją nusiaubė suevai — jų įvykdytą krašto niokojimą su pasibaisėjimu aprašė šv. Jeronimas. Tuojau po suevų atvyko gudai. Prancūzų istorikas Julien Sacaze, smulkiai tyręs tų provincijų istoriją romėnų ir gudų laikais, rašo, kad

gudai atvyko vėliau (po suevų praėjimo). Jie įvedė liberalius įstatymus, ir pamažu viskas visur atgijo, net vandens kurortai. Tuo metu gyvenęs Sidonijus Apolinaras rašė savo draugui Aperui, klausdamas, kur jis yra: vandens kurorte ar kalnuose.

Cituodamas tuomet ten gyvenusį Salviną, rašo:

Romėnai netenka simpatijų, o gudai jų įgyja. Pavargę nuo mokesčių, kuriuos užkrauna romėnų gubernatoriai, gyventojai nori verčiau vadintis gudų valdiniais ir gyventi kaip laisvi žmonės, negu turėti fiktyvią laisvę prie romėnų.¹⁷

Darome išvadą, kad gudai turėjo:

kariuomenę, kuri galėjo stoti į atvirą lauko mūšį prieš visas imperijos pajėgas;
stiprius raitelių pulkus;
imperija palaikė su gudais normalius dviejų valstybių santykius;
gudai sugebėjo užimtose žemėse tuojau įvesti organizuotą administracinę tvarką.

Visa tai neatsiranda per trumpą laiką ir mums iškelia klausimą: kokia buvo gudų praeitis prieš jiems atvykstant į Ispaniją.

Gudų praeitis

Jordanis savo „De origine actibusque getarum“ pateikia gudų kilmės vietovės aprašymą.

Jei pasitikime Jordaniu¹⁸, po jo Rodrigu Jiménez de Rada „El Toledano“¹⁹ ir pagaliau Alfonsu X Išminčiumi²⁰, gudų tėvynė buvo Skandijos sala (jie rašo vietomis Scandia ir kartais Sançia). Iš jų trijų plačiausiai apie tai rašo Alfonsas X, kad gudų kilmės vieta yra:

…toje dalyje, kuri yra Europa, ir tai trečia dalis visos žemės, pakraštyje Šiaurės Okeano jūros, įlankoje, vadinamoje Kodano. Sala apjuosia visą žemę kaip lanku, ji yra ilga, užsidaro ant savęs ir į save užsibaigia, tęsiasi į rytus nuo Vyslos upės, tos, kuri išteka iš kalnų, esančių Sarmatijoj. Tai ten pradeda matytis ta Skančios sala, kur ta upė trimis vagomis susijungia su Šiaurės jūra ir sudaro ribą tarp Skitijos ir Alemanijos (Vokietijos).

Karalius išverčia lotynišką Jordanio, ar gal Toledano tekstą, kuris yra toks pat kaip Jordanio, tik prideda papildomą informaciją, nurodydamas, kad sala juosia visą žemę.

Tuo aprašymu šie trys iškilūs Europos senovės žinovai mini vieną labiausiai strateginių tolimos senovės Europos vietovių. Jei šiandieną keliautojas persikelia keltu iš svarbiausio Lietuvos uosto Klaipėdos (Memel, kurią norėjo pasisavinti Hitleris) ir išsilaipina ilgoje saloje, kuri nuo ten juosia visą pakraštį iki Gdansko įlankos, vykdamas tuo keliu nuo Klaipėdos iki Gdansko, turės pereiti keletą sienų iš vienos valstybės į kitą — iš Lietuvos į Rusiją, kuri iškyšulyje išlaikė anklavą su svarbiu karišku uostu. Toliau keliautojas pasieks Lenkiją, šalį, kurioje sala baigiasi prie Vyslos žiočių (ir iš ten matosi), prieš patekdamas irgi į strategiškai svarbų Gdansko uostą.

Šią siaurą žemės juostą gina iš pietų pusės jūra, tuo pačiu sudarydama natūralią apsaugą nuo priešų, kas tolimoje senovėje turėjo būti svarbu. Be to, keliautojas važiuos pro vietoves, kuriose archeologinės iškasenos rodo, kad čia jau gyventa akmens ir žalvario amžiuose. Paminėtina, jog tose vietovėse įkapėse buvo surasta daug romėniškų monetų, ten yra gal net didžiausia tų monetų koncentracija šiaurės rytų Europoje.²¹ Kiek ta vietovė yra strateginė, galima spręsti iš to, kad ir Baltų, ir Amalų dinastijos save kildino iš Skančios salos. Mūsų laikais rusai šioje vietoje laiko savo svarbiausią karinę bazę, vartus į Vakarus — Kaliningradą. Svarba ir tai, kad jis žiemą neužšąla, kaip Peterburgo (Petrogrado) uostas.

Kai Alfonsas X Išminčius kalba apie Skandiją, iš tikrųjų jis nurodo vietovę, kurioje susiformavo sena kultūra, apsaugota itin palankių geografinių sąlygų. Baltiškoje lietuvių kalboje pats žodis skandija yra nerijos sinonimas — seklios vandens pakrantės. Pastaruoju vardu iki šiol lietuviai vadina šią Alfonso minimą Skandiją, kuri yra tas pats, kas dabartinė Nerija.²²

Senoviniai pinigai Semboje

Romėniškų pinigų įkapės, pagal R.M. Wheeler, Beyond the Imperial Frontier, 1955.

Jie negalėjo ištarti f

Anksčiau aprašytoje Skančios vietovėje baltai gyveno nuo antrojo tūkstantmečio prieš Kr.

Baltų žemėlapis I a.

Archeologinis žemėlapis rodo baltams būdingų radinių (pagal ženkliuką: kirvių, papuošalų, ginklų ir t.t.) išsidėstymą akmens ir žalvario amžiuose. Paimta iš Marijos Gimbutienės knygos „The Balts“, 64 psl. Pagal Gimbutienę, baltų-germanų riba persikėlė į Vyslos vagos žemupį maždaug nuo I a. pr. Kr.

Vakarinių baltų, t.y. prūsų, tautos gyveno žemėse, kurias galima matyti nuo Vyslos žiočių, kaip teisingai nurodo karalius Alfonsas X. Jie nuolat gyveno tose žemėse ir jas valdė iki XIV a. Nuo 1309 metų, Prūsiją — taip vadinosi tos žemės viduramžiais — užkariavo germaniškas kryžiuočių ordinas, po 70 metų trukusio intensyvaus ir kruvino karo tarp baltų ir germanų. Baltiška prūsų tauta išgyveno genocidą, o jos likučius visiškai asimiliavo vokiečiai. Vėliau rytų Vokietijos valstybė, valdoma kaizerio, net pasivadino „Prūsija“.

Tenka pabrėžti, kad šiame rašinyje, kalbėdami apie prūsus, minėsime baltiškus prūsus, kurie dingo kaip tautinis vienetas XIV amžiuje ir kurių kalba galutinai užgeso XVIII amžiuje.

Mūsų laikais prūsų kalba yra mirusi kalba, bet svarbūs ir palyginti gausūs kalbininkai ją yra tyrę tiek, kad jų darbai leidžia atpažinti pagrindinius tos kalbos bruožus.

Prūsų kalba skirstomos į tarmes, kurių bendri bruožai yra garsų f, h, š (ʃ)_ ir _ž (ʒ) nebuvimas. Šių keturių garsų trūkumą matome visose vakarinių baltų kalbose (tiksliau visose prūsų kalbos tarmėse).

Prūsų alfabeto priebalsiai yra:

b p m d t n s g k r l v j²³

Priebalsiai yra paimti iš Elbingo žodynėlio, kuris yra seniausias iš mums žinomų mirusios prūsų kalbos platesnių rašytinių dokumentų. Pastebėtina, kad priebalsių sąraše nėra raidžių f ir h. Ir į lietuvių kalbos raidyną tos priebalsės buvo įvestos tik XX a. pradžioje.

(Ne tik prūsų, vakarinių baltų, bet ir rytinių — visos baltų kalbos neturėjo garso f. Vilniaus Universiteto Humanitarinių mokslų habilituotas daktaras, profesorius Aleksas Girdenis viename asmeniškame laiške nurodo:

Tvirtai f (ir ch, h) bendrinėje kalboje įsitvirtino nuo Jono Jablonskio laikų. Net tada daug kas (pvz., didis kalbininkas Jaunius) norėjo, kad būtų tariama, pvz., propesorius, kemija, armonija ir pan. Iš čia — kronika, parapija, armonika ir t. t.

Rašomos tos raidės senokai, bet vargu, ar buvo tariamos. Įdomu, kad pramokęs pats skaityti ir susidūręs su f, seno išmintingo žemaičio paklausiau (apie 1944 metus), kas per raidė. Atsakė taip: „Čia ėp — tas pats kaip pė, tik rašomas tokiuose poniškuose žodžiuose“. Taigi tvirtai f ir kt. įvedė Jonas Jablonskis (Rygiškių Jonas); įdomu, kad dėl šių garsų yra svyravęs net Kazimieras Būga.

Svarbiausias dokumentas, iš kurio sužinome, kaip kalbėjo senovės prūsai, yra Elbingo žodynėlis, parašytas apie 1400 metus. Jame yra 802 žodžiai. Kiti paminklai: Simono Grunau žodynėlis 1520 metais, ir trys katekizmai: du išleisti 1545, vienas 1520 metais. Turime ir smulkesnių šaltinių, pavyzdžiui, onomastika ir toponimija.

Apie prūsų kalbą rašė kalbininkai: Ferdinandas Neselmanas „Prūsų kalbos žodynas“ (Thesaurus linguae Prussicae), 1873; Reinhold Trautmann „Senovės prūsų kalbos paminklai“ (Die altpreussischen Sprachdenkmäler) 1910; Janis Endzelynas „Senovės prūsų kalba“ („Senprūšu valoda“) 1943; William Schmalstieg „Senovės prūsų kalbos gramatika“ (An Old Prussian Grammar) 1974; „Senovės prūsų kalbos studijos“ (Studies in Old Prussian) 1976; Vladimiras Toporovas „Prūsų kalba“ (Владимир Топоров „Прусский язык“) 1975-1984; Vytautas Mažiulis yra parengęs leidinį „Prūsų kalbos paminklai“ (1-2 d. 1966-1981) ir „Prūsų kalbos etimologijos žodyną“ (1-4 t. 1988-1997).

F buvo egzotiška raidė

Turint galvoje, kad gudai buvo baltai ir negalėjo ištarti f garso, reikia neužmiršti jiems iškilusio sunkumo: juos supo lotynų kalbos aplinka, ir jie privalėjo tą kalbą išmokti, bet negalėjo tinkamai jos ištarti.

Pavyzdžiai, kuriuos surinko Menendas Pidalis (Menéndez Pidal), rodo, kaip dingo f. Nors didysis kalbininkas pažymi endogeninę priežastį, vis tik teigia, jog ši tartis plito Iberų pusiasalyje iš šiaurės į pietus. Menendas Pidalis nuolat primena, kad tuomet dingstanti raidė f buvo rašto kultūros ženklas. Įsigalėjo ir vulgarizmas h. Tai, jo nuomone, rodo dvejojimą tarp rašytos kultūringos kalbos ir liaudies tarimo. Matosi, kad žmonės norėjo pakeisti raidę, kurios jie negalėjo ištarti. Menendas Pidalis teigia, jog su pakaitalui naudota h irgi buvo sunkumų, nes minėtos raštiškos h negalima interpretuoti kaip germanišką gomurinę (glotinę) h. Reikia atminti, kad baltai neturėjo priebalsio h, gal todėl ir vengė jį tarti. Menendas Pidalis pažymi, kad retkarčiais vietoje f raidės tardavo b, bet tai nebuvo dažnas reiškinys.

Įdomus ir kitas Menendo Pidalio pavyzdys. Kalbininkas yra aptikęs tėvavardį Fortiz 1078 metais parašytą Forti Fortiz San Millán vietovėje; Forti Fortiç — gretimoje San Juan Peña 1089 metais; Forti Hortiz 1099 metais, ir Orti Ortis 1100 metais.²⁵

Menendas Pidalis įtaria, kad pakaitalas h iš viso nebuvo tariamas ir rašomas:

Rašant raidė h dažnai dingdavo: Hayuela ir greta Ormasa, Rehoyo ir greta Reoyo; nežinome, nuo ko tai priklausė, ar garsas turėjo skirtingus intensyvumo laipsnius, kol visai nebuvo tariamas. O gal jo nerašė todėl, kad tai raidei neteikė tikros raidės statuso ir į ją žiūrėjo kaip į nesvarbų priedą. Greičiausiai buvo šiek tiek ir vieno, ir kito. Tai ir lėmė to fenomeno priežastis.²⁶

Menendas Pidalis nori f dingime įžiūrėti baskų įtaką, bet priėjus prie h netarimo, šis aiškinimas nepagrindžiamas. Tai nėra seno, jau buvusio klodo staigus iškilimas, bet naujo poveikio įsigalėjimas, nes taip kalbėjo žmonės. Matome, kad senasis tarimas užleidžia vietą kitam, kuris jį įveikia ir įsigali. Tenka kelti klausimą: jei yra galvojama drauge su Menendu Pidaliu, kad iškilo senas klodas, tai kodėl jo nebuvo tada, kai imperijos laikais tose pačiose vietovėse buvo kalbama lotyniškai?

Menendas Pidalis aiškiai pateikia f dingimo eigą jo surastuose romanso pavyzdžiuose, kurių seniausi rašyti šaltiniai yra iš IX šimtmečio:

f dingimas tuomet buvo dažnas tiktai srityse, kurios ribojasi su baskų žemėmis: Kantabre ir Akvitanijoje (įskaitant Arano slėnį). Ten h gyvavo kaip vulgarizmas, kurio nepripažino kultūringi žmonės.²⁷

Netyčia Menendas Pidalis nurodo tas dvi vietoves, kurios Ispanijoje ribojosi su gudų apgyventomis vietovėmis pietų Prancūzijoje prieš jų atvykimą į Ispaniją.

Priebalsių palatizacija

Prūsų kalba palatizuoja junginius tj, dj (ispanai juos vadina t + yod) paversdami priebalsius į t’ ir d’. Nors palatizacija yra bendras visų baltiškų kalbų bruožas, šiuo atveju vakarinių baltų, t.y. prūsų, kalba skiriasi nuo kitų baltiškų kalbų tuo, kad palatizacija yra kitokio laipsnio.

Lietuviai palatizuoja t ir d paversdami jas į dž, č, latviai sako ž ir š, o prūsai išlaiko t’ ir d’. Antai miškas: lietuvių kalba tarmiškai — medžias; latvių kalba — mežs, o prūsų kalba — median (d’).

Ispanai palatizuoja tj, ir šis bruožas yra toks ryškus, kad t’ net gali pavirsti z, t’ → z yra vienas iš svarbių romanso bruožų. Antai lot. puteu → pozo. Apie d’ Menendas Pidalis kaip pavyzdį tarp kitų pateikia X ir XI a. mediatat, kuris tampa meyetad ir meyatat XIII, XIV a. raštuose.

Prūsų kalboje nebuvo raidžių š (ʃ) ir ž (ʒ). Tų garsų nėra ir ispanų kalboje. Ispanijoje kalba griebiasi garsų z arba c€, ç tiek, kad vienose provincijose tariama su vadinamuoju yeyizmu, kitur vyrauja cecizmas, o dar kitur vadinamasis sesizmas, pagal palatizuoto priebalsio tarimą. Visais atvejais turime aiškų faktą, kad ispanų kalba palatizuoja t’ ir d’ kaip ir prūsų kalba — nepaversdama jų garsais š, dž arba ž.

Priedas

Kastilijos atvejis
Hipotezė

Baltai 500 metų prieš Kristų

Baltų archeologinis žemėlapis maždaug 600 – 400 metų prieš Kr. Pagal Mariją Gimbutienę, „The Balts“, 1968.

Angliški M. Gimbutienės paaiškinmai:

The ‘face urn’ group of Pomerania and lower Vistula;
1a. The area of expansion of ‘bell grave’ group, successor of ‘face urn’ group.
The west Masurian group, probably connected with the later Prussian Galindians.
The Sembian Notangian group.
The lower Nemunas – western Latvian group connected with the early Curonians (Kurshians).
The east Masurian or Sudovian (Jatvingian) group;
The brushed pottery group ancestral to Lithuanians, Selians, Lettigallians and Semigallians.
The Plain Pottery culture to be identified with the easternmost Balts.
The Milograd group of the seventh-sixth centuries B.C. Location of the Scythian farmers, Neuri and Androphagi based on Herodotus.

Pastaba: Šiame archeologiniame žemėlapyje kvadratais pažymėta grupė Nr.5 yra sūduvių, vadinamųjų jotvingių, teritorija.

Pažvelkime dabar į istorinį baltų žemėlapį.

Baltai VII a. po Kristaus

Baltai XII a. po Kr. Pagal M. Gimbutienę, „The Balts“, 1968.

Vėlyvujų viduramžių laikais dokumentuoti pavadinimai leido aiškiau nubrėžti mus dominančių vakarinių baltų, t.y. prūsų, geografinį išsidėstymą.

Taigi pagal šį žemėlapį turime šias Prūsijos provincijas:

Pamedė;
Pagudė;
Varmė;
Notanga;
Semba;
Nadruva;
Skalva;
Sūduva;
Galinda;
Barta.

Ispanai yra geriausiai išlaikę Ispanijoje pavardes Galindo ir Galíndez. Antroji sutampa su baltiška konsonantinės linksniuotės kilmininko -es galūne, o ji šiuo atveju teisingai nurodo tėvavardį. Pietų Prancūzijoje yra antkapių su Sembo pavarde.²⁸

Sąraše esanti Sūduva iš kitų prūsiškų provincijų išsiskiria keliais požymiais. Pirmasis — jos geografinė padėtis vakarinių baltų grupėje, nes ji yra labiausiai nutolusi į pietus. Jos padėtis viršutiniame archeologiniame žemėlapyje leidžia manyti, kad tos srities gyventojai galėjo naudotis abiejų Bugo upių vandens keliais. Bugo upės yra dvi, viena teka į šiaurę, kita į rytus, bet abi turi tą patį vardą. Tai leidžia įtarti, kad su pervalka jos sudarė vieną bendrą vandens kelią.

Kitas dėmesio vertas požymis: greta įprastų tos provincijos vardų Sūduva, Jotvingija ir Dainava antrojo tūkstantmečio pradžioje randame raštu paliudytą dar vieną vardą, sutampantį su visigodų pavadinimu. Lietuvių kalbininkas Kazys Būga yra aptikęs šiuos pavadinimus germaniškuose kryžiuočių dokumentuose, rašytuose tuo metu, kai jie puldinėjo Galindą, Sūduvą ir Lietuvą: „contra infideles in Galandia, Getwesia, Letowia“ (1268, Prussisches Urkundenbuch, II.196) , ir „terras Galandie et Getvesia“.²⁹ Tas pats žodis su palatalizuota g yra ir „Scriptores Rerum Prussicarum“: Yethwess, Yethwes ir kiek toliau Getwese.³⁰ „Lietuvių enciklopedija“ pateikia tokius Sūduvos pavadinimus: Jatwesonia, Getwesia, Getwezia, Gotwesia ir t.t.³¹ Atstatyti iš gotwesijos vadinamuosius visi-gotus ar Ispanijos vesegodos kalbose, kuriose būdvardį, neišskyrus jo, galima rašyti prieš daiktavardį arba po jo, nėra sunku.

Yra ir trečias požymis, kurį reikia aptarti. Tai — visiškas tos tautos dingimas XIII amžiuje, germanams išnaikinus jotvingius. Vilniaus universiteto Baltų filologijos katedros vedėjas Zigmas Zinkevičius aprašė jotvingių išnykimo aplinkybes:

XIII a. pabaigoje didžioji jotvingių žemės dalis (pirmiausia sūduvių) buvo žiauriai nusiaubta ir pavergta kryžiuočių. 1283 m. daugumą gyventojų kryžiuočiai išžudė, kiti buvo išblaškyti arba patys išsikėlė kitur. Net 1600 sūduvių perkelta į Sembą, kur nuo to laiko atsirado vadinamasis „sūduvių kampas“. Šaltiniuose minima, jog vienas jotvingių būrys, vadovaujamas Skurdo, nepasidavęs kryžiuočiams ir pasitraukęs į Lietuvą.

Nesitikėdami jotvingių žemėje išsilaikyti, kryžiuočiai degino sodybas ir galop kraštą pavertė tam tikra dykra (vok. Wildnis, lot. solitudo, dessertum), kuri turėjo saugoti jų valdas nuo netikėtų puolimų. Bet toji dykra, kaip ir kitur Kryžiuočių ordino ir Lietuvos pasienyje, negalėjo būti visai be gyventojų. Joje slapstėsi krikštytis nenorėję jotvingių likučiai, lietuviai ten statėsi tam tikrų įtvirtinimų. Pietiniai teritorijos pakraščiai, ypač Palenkė, buvę toliausiai nuo kryžiuočių, galėjo išlikti ir gausiau gyvenami.

Iki 1983 metų apie mirusią jotvingių kalbą tebuvo žinoma tik tai, ką buvo galima atsekti iš toponimijos ir iš vardų, rašytų lietuvių, lenkų ar vokiečių viduramžių meto dokumentuose. Z. Zinkevičius pastebėjo, kad antai jotvingių hidronimijoje buvo vakarų baltų priesaga -ing-; kalba turėjo baltų dvibalsį ei; vietoj š ir ž, kaip ir visi vakarų baltai, tarė s ir z. Tačiau žinios apie tą kalbą buvo skurdžios.

Nuo 1983 metų aiškumo įnešė senose jotvingių žemėse surastas žodynėlis. Jo originalas buvo sunaikintas Antrojo pasaulinio karo metu, bet išliko žodynėlio savininko padarytas nuorašas. Žodynėlio pradžioje buvo parašyta, kad tai esama pagonių kalbos.

Išsamus žodynėlio tyrimas, kurį atlikto profesorius Zigmas Zinkevičius, parodė, kad tai turbūt vienintelis toliausiai į pietus gyvenusių vakarinių baltų, manomai jotvingių, kalbos dokumentas. Žodynėlio tyrimas patvirtino, jog ta kalba turėjo pagrindinius, anksčiau išdėstytus, prūsiškų tarmių bruožus.

Tačiau pažengus kiek toliau, peržiūrėjus žodynėlio žodžius, kurių iš viso yra 215, pastebimas ir šioks toks skirtumas tarp ten paliudytos kalbos ir, sakykime, „klasinės“ prūsų kalbos. Tas skirtumas sutampa su panašiu skirtumu, kurį Menendas Pidalis rado, lygindamas bendrą Ispanijos romansą su specifine Kastilijos kalba. Kalbame apie tendenciją monoptonguoti dvibalsius ei, ai, kai kiti dvibalsiai ir kai kurie ei lieka nepakitę.

Jotvingių žodynėlyje Zigmas Zinkevičius lygina atsiradusius monoptongus žodžiuose, kurie kitose baltų kalbose turi dvibalsius (jt. — jotvingių, pr. — prūsų, lt. — lietuvių ir la. — latvių):

jt. brid — pr. braydis (breidis) — lt. briedis — la. briedis;
jt. dins — pr. acc. sg. deinan — lt. diena — la. diena;
jt. kit — lt. kietas — la. ciêts;
jt. lets — lt. lietus — la. lietus;
jt. lawe — lt. laivė, laivas — la. laiva.

Pavyzdžių žodynėlyje yra daugiau, bet tenka grįžti prie Menendo Pidalio ir pasižiūrėti, ką jis sako apie išskirtinį Kastilijos kalbos įprotį tarti e ten, kur kiti įvedė į lotynų kalbą dvibalsį éi.

Ryškiausias, labiausiai pakitęs tvirtapradžio dvibalsio éi tarimas balsiu e, yra Kastilijos srityje. Tik šiaurėje, Ebro aukštupyje ir Santanderio kalnuose, atkakliai išsilaiko aiškaus ei tarimo likučiai.³²

Menendas Pidalis parodė žemėlapyje, kokiu būdu dvibalsio éi monoptongacija, prasidėjusi Kastilijoje, vėliau išplito visoje Ispanijoje. Nes po pergalės buvusi rekonkvistos kovų pradininkų ir laimėtojų provincijos tarmė buvo įvesta kaip oficiali visos Ispanijos kalba. Ir šiandieną Kastilijos tarmė yra oficiali dabartinė ispanų kalba.

Žemėlapyje Menendas Pidalis įstrižais ruožais žymi tas vietoves, kuriose buvo tariama e vietoj ei ir ai. Žemėlapis pateiktas knygoje „Orígenes del Español“. Ji yra tarsi biblija norintiems susipažinti su dabartinės ispanų kalbos kilmės aplinkybėmis, prisimenant, kad ir dabar oficiali Ispanijos valstybės kalba vadinasi castellano.

Dvibalsių ai, ei virtimo e žemėlapis

Dvibalsių ai ir ei pasikeitimas į e tarimą. Pagal Menéndez Pidal.

Surastame jotvingių žodynėlyje nėra datos, manoma, kad tai yra dingusios jotvingių kalbos likučiai. Laikotarpis tarp gudų atvykimo į Ispaniją ir jotvingių tautos išnykimo yra didelis. Be to, dvibalsio suplakimas į vieną balsį gali būti natūralus kiekvienos kalbos tarties trumpinimo padarinys, kaip tai nutiko su lotynų kalba, kurios raštu išlikę dvibalsiai ankstyvaisiais viduramžiais jau seniai nebebuvo tariami. Todėl faktas, kad lotynų kalba dvibalsių netarė net žodyje quo, labiausiai sudomino romanso susiformavimo tyrėjus, pastebėjus staigų ir gausų dvibalsių atsiradimą ilguosiuose lotynų kalbos balsiuose.³³ Stebina sutapimas, kad ir jotvingių žodynėlyje, ir Kastilijos romanse į vieną suplakamas tas pats dvibalsis, o kiti dvibalsiai ir toliau aiškiai tariami ir vienoje, ir kitoje kalboje. Pavyzdžiui, jotvingių žodynėlyje tebėra nepaliesti seni baltams būdingi dvibalsiai kai kur ei, o kitur au ir uo.

Nors dar liko abejonių, iškelta jotvingių ir kastiliečių tapatybės hipotezė, jei bus verta tolimesnio tyrimo, galėtų atvesti prie išvados, kad savita šiaurės Kastilijos tarmė, vėliau davusi pradžią ir oficialiai visos Ispanijos kalbai, atsirado gal tada, kai toje vietovėje įkurtose gudų sodybose apsigyveno daugiausia jotvingių palikuonys. (Reikia turėti omeny, kad gudai žygiavo susiskirstę vėliavomis, kurių kiekviena buvo iš kitos vietovės, su savais vadais).

Jotvingių žodynėlyje nėra dvibalsio oa. Jį randame Elbingo žodynėlio žodžiuose, t. y. greičiausiai Sembos kalboje. Šio oa dvibalsio palyginimo su kitomis baltų kalbomis pavyzdžiai:

pr. roaban — lt. raíbas — la. ràibs;
pr. gramboale — lt. gramboulė;
pr. woasis — lt. uosis — la. uôsis.³⁴

Grįžkime prie romanso. Pagal Menendą Pidalį, greta Kastilijai būdingo balsio e vietoj tvirtapradžio dvibalsio ei, ši tarmė turėjo ir kitą bruožą:

Kastilija kratėsi dvibalsių éi ir óu, bet linko prie tvirtagalių ié ir ué.³⁵

Kiek toliau rašo:

Mūsų dokumentai atskleidžia, kad įvairios formos uo, ua, ue, oa, oe randasi visur — Leone, Kastilijoj, Aragone — rodydamos, kad dvibalsis radosi didelių dvejonių padėtyje, į kurią turėtume žiūrėti kaip į pirmykštę situaciją. Atkreipę dėmesį į dažniausiai vartotus dvibalsius uo, ua ir ue, pastebime, kad jie visi gyvuoja tuo pat metu, tarp kitko, su natūraliu tvirtagaliu kirčiu, tose srityse, kuriose dvibalsis dar nebuvo nusistovėjęs, įtraukiant jį į literatūrinę kalbą.³⁶

Kastilija savo pomėgį tarti tvirtagalį ue įtvirtina, peršokdama nemėgiamą oa, tuomet gyvavusį kitose romanso tarmėse.

Kastilijos savitumas

Kažin ar nevertėtų išvesti paralėlės tarp jotvingių padėties Prūsijoje ir Kastilijos gyventojų Ispanijoje.

Apie kastiliečius rašo Menendas Pidalis:

IX-ame a. pradeda skambėti pavadinimas Castella „tvirtovės“, nurodant mažą, karingą Asturijos karalijos šiaurinį pakraštį.³⁷

Ten pat Menendas Pidalis mini legendą, kaip kastiliečiai labai anksti atmetė Fuero Juzgo įstatymus, galiojusius visoje visigodų valdoje,

ir nors gal jų neatmetė taip karingai ir staigiai kaip pasakoja legenda, tikrai juos panaikino savo teritorijoje. Kastilija XIII amžiuje tikrai skyrėsi nuo Leono, kaip XIV amžiuje skyrėsi nuo Toledo, tuo, kad Kastilijoje negaliojo Fuero Juzgo įstatymai. Visigodų kodeksas galiojo ne tiktai gretimame Leone, bet ir Aragone, Katalonijoje ir tarp mozarabų (arabų užimtose srityse). Kastilija, tokiu būdu atmesdama visigodų dvaro tradiciją, kurios laikėsi Leono valstybė, nutraukė savo priklausomybę normai, galiojusiai visoje Ispanijoje, ir tapo išskirtiniu, naujos pakraipos vienetu.

Įsidėmėkime šį bruožą, kuris mums paaiškins kastilietiškos tarmės esmę. Ir pridėkime įdomų sutapimą: Kastilija, kuri išsiskiria tuo, kad laikosi papročių teisės ir priešinasi rašytai teisei, galiojančiai visoje Ispanijoje, yra sritis, kurios tarmė taps pagrindine kalba visame pusiasalyje.

Grįžtant prie IX a. Asturijos ir Leono karaliaus Alfonso III dokumento, kur rašoma „Vardulies, kurias dabar vadina castella“ (Vardulies qui nunc vocitatur castella)³⁸, reikia pastebėti, kad, nors ir buvo bandyta žodį „Vardulies“ priskirti baskų kalbai, aišku, jog baltų kalbose ši šaknis yra vartojama nurodant įtvirtinimus, pilis (vardines vietoves). Todėl castella yra to baltų žodžio vertimas į lotynų kalbą. Abu terminai yra daugiskaitos vardininke, o antrasis yra tikslus pirmojo vertimas.³⁹

Atviras laukas

Jei sutinkame su teorija, kad į Ispaniją atvykę gudai buvo baltai, ir jei palyginame bendrą vaizdą, kurį mums apie geografinį plotą ir priešistorinę baltų tautų raidą atveria archeologija, turėsime sutikti su tuo, ką apie gudų praeitį parašė Jordanis, Šventasis Izidorius, Rodrigas Jiménez de Rada ir Alfonsas X Išminčius.

Keičiasi ir dabar įsigalėjusi mada gudus aprašyti kaip primityvius, gentimis susiskirsčiusius, atsilikusius laukinius. Neseniai Ispanijoje atlikta daug vertingų istorinių tyrimų apie gudus, surasta gausių ir įdomių faktų. Gaila, kad tų atradimų paaiškinimas nukenčia dėl klaidos, kuri daroma, stengiantis gudus įrėminti į Romos laikais vaizduotą tuomet dar primityvų germanų pasaulį.

Visi rašyti dokumentai, kuriuos turime iš vėlyvų viduramžių, ne tik įrodo baltų kalbų archaiškumą, bet ir atveria mums platų lauką lyginamajai kalbotyrai. Išplėsti tyrimai gali daug ką paaiškinti ne tiktai čia minėtose prūsų ir romanso kalbose. Jei pasiseka atpažinti gudų atneštą klodą Iberų pusiasalyje, atsiranda galimybė tiksliau atskirti gryną baskų kalbą, kol ji dar nebuvo ilgalaikio gudų poveikio kontaminuota.

Romanse paliudytų Rytų Europos fonetinių ir morfologinių ypatumų pažinimas gali padėti atpažinti ir baltų substratą slavų bei germanų kalbose, žemėse, kurios aptuštėjo po žygio į vakarus ir patyrė slavų bei germanų invazijas, turint omeny, kad pirmosios slavų invazijos bangos pajudėjo VI a.

Jei patvirtinama tai, ką šiame trumpame rašinyje bandome įrodyti, t. y. kad į Ispaniją atvykę gudai buvo baltai ir kalbėjo prūsų kalba, atsiveria platus akiratis tolimesniems tyrimams ne tiktai kalbotyros, istorijos srityse, bet ir kitose mokslo šakose.

Priedas lietuviškame vertime, kurio ispaniškame originale nėra.

Fonetikoje tektų įdėmiau pažvelgti į kitoms tautoms priskirtą, bet turbūt baltų kilmės k palatizavimą net po kirčiuoto balsio, bei svarbų tų pačių jotvingių paliudytą g^e palatizavimą, kuris gali padėti suprasti baltų žodžio „jotvingiai“ ir ispanų termino „hidalgo“ kilmę. Morfologijoje vertėtų atgauti baltišką nom.sg.m. -o galūnę, kuri buvo atiduota slavams; patvirtinti V. Mažiulio teoriją dėl neseniai lietuvių kalboje atsiradusio linksniavimo; ir nuodugniai peržiūrėti tematinio ir atematinio asmenavimo svarbą senovėje.

— Jūratė de Rosales

Paskelbė Valensijos universitetas Kultūros instituto žurnale „La Torre del Virrey“ (ISSN 1885-7353, 2009 m. 3 ser. 124 nr.) kaip mokslinę apybraižą „El idioma que hablaron los godos“:

Išnašos

¹ http://modeemi.cs.tut.fi/~david/report.pdf

² http://www.shakespeare.uk.net/journal/1_3/davis1_3.html

³ http://oai.saber.ula.ve/cgi-win/be_alex.exe?acceso=T016300003946

⁴ Menéndez Pidal, Ramón. Orígenes del español, VIII t. Espasa Calpe, S.A., Madrid 1972. 198-233 psl.

⁵ Ten pat, 491 psl.

⁶ Díaz Martínez, Pablo C. Hispania tardoantigua y visigoda. Ediciones Istmo C.A. Madrid 2007. 274 psl.

⁷ Westermann Atlas zur Weltgeschichte. Georg Westermann Verlag. Braunschweig, Berlin, 1956. 24 psl.

⁸ Díaz Martínez, Pablo C. Hispania tardoantigua y visigoda. Ediciones Istmo C.A. Madrid 2007. 176 psl.

⁹ Rosales J. Cultura goda. La Torre del Virrey, Revista de estudios culturales. Valencia, 2008.

¹⁰ Díaz Martínez, Pablo C. Hispania tardoantigua y visigoda. Ediciones Istmo C.A. Madrid 2007. 282 psl.

¹¹ Alfonso X El Sabio, La Primera Crónica General / Estoria de Espanna, par.417.

¹² Zosimo. Nueva Istoria. Liber IV.

¹³ Ferril A. La caída del imperio romano. EDAF, Madrid 1989, psl.62. Cf. Sánchez Martín, José María, Jordanes — Orígen y gesta de los godos, Ed. Cátedra, Madrid, 2001, 137 psl.

¹⁴ Jordanes, XXVIII.

¹⁵ Jordanes LVII.

¹⁶ Dìaz Martínez, Pablo C. Hispania tardoantigua y visigoda. Ediciones Istmo C.A. Madrid 2007. 284-285 psl.

¹⁷ Sacaze, J. Inscriptions antiques des Pyrénées. Toulouse, 1892. 158-190 psl.

¹⁸ Jordanes. De origine actibusque getarum.

¹⁹ Jiménez de Rada, Rodrigo. Historia de Rebus Hispaniae sive Historia Gotica.

²⁰ Alfonso X El Sabio. Primera Crónica General.

²¹ Wheeler, R.M. Beyond the imperial frontier. 1955.

²² http://oai.saber.ula.ve/cgi-win/be_alex.exe?acceso=T016300003946

²³ Levin, Jules F., The Slavic Element in the Old Prussian Elbing Vocabulary. University of California Publications, Linguistics 77, 1974.

²⁴ http://ualgiman.dtiltas.lt/prusai.html

²⁵ Menéndez Pidal, Ramón. Orígenes del español, VIII t. Espasa Calpe, S.A., Madrid 1972. 211-212 psl.

²⁶ Ten pat, 215 psl.

²⁷ Ten pat, 190-191 psl.

²⁸ Sacaze, J. Inscriptions Antiques des Pyrénées, Toulouse, 1892.

²⁹ Būga, K., Raštai. Vilnius, 1961. III t. 155 psl.

³⁰ Scriptores Rerum Prussicarom, Leipzig. 1861-1874, II/707.

³¹ Lietuvių Enciklopedija, Boston, 1956. IX t. 501-502 psl.

³² Menéndez Pidal, Ramón. Orígenes del español, VIII t. Espasa Calpe, S.A., Madrid 1972. 87 psl.

³³ Ten pat, 45-46 psl.

³⁴ Mažiulis, V., Baltų ir kitų kalbų bruožai, Vilnius 1970. 13 psl.

³⁵ Menéndez Pidal, Ramón. Orígenes del español, t.VIII. Espasa Calpe, S.A., Madrid 1972. 87 psl.

³⁶ Ten pat, 45-46 psl.

³⁷ Menéndez Pidal, R., Castilla, Espasa Calpe, 1961.

³⁸ Menéndez Pidal, Ramón. Orígenes del español, t.VIII. Espasa Calpe, S.A., Madrid 1972. 87 psl.

³⁹ Rosales, J. Los Godos, Ariel, Barcelona 2004. 58 psl.

⁴⁰ Rosales, J. El idioma que hablaron los godos, La Torre del Virrey, Valencia, 2009.