Vladas Palubinskas Apie senovės lietuvių visuomenės sanklodą ir santvarką:
Mums toli iki protėvių nuosavybės sampratos —
, 2007-07-13.

Lietuvos vardo kilmė ir prasmė

Atsakymas programuotojui Giedriui, sumaniusiam sukurti internetinį žaidimą apie XIII amžiaus lietuvius, kurie užsienio žaidimuose vaizduojami kone laukiniais. Kadangi istorijos forume niekas iš specialistų nerado ko pasakyti, iš istorijos vadovėlių ir mokslinių veikalų taip pat sunku susidaryti nors kiek aiškesnį bendrą vaizdą tokiu svarbiu klausimu apie protėvių kultūrą ir visuomenės santykius, ryžausi kiek išmanau padėti pats.

2007-07-13 Forum.istorija.net

Dauguma – laisvi zmones gyvenantys lauku bendruomenese (koks procentas?, kokio didumo bendruomenes?) Organizacinis vienetas – zemes (gal galima gauti nuoroda i to laiko zemiu zemelapi?) Zemei vadovauja vietinis – kunigaikstis (kunigas), kurio valdzia paveldima (?).

Žemė — tai kelių gretimų laukų sąjunga (valsčius). Būtinas žemės dalykas — pilis. Pilį pasistato ir paeiliui prižiūri pilėnai — tie laisvi savarankiški laukininkai (valstiečiai). Dirbama žemė yra jų privati nuosavybė, gyvena jie paskirai, sodžiais (viensėdžiais). Pilis, pievos, vandenys ir miškai jau lauko bendruomeninė nuosavybė, naudojama bendrai.

Zemes kunigaikscio valdzia remiasi jo kariauna.

Santvarka laikosi savanoriškumu ir apsimokamumu. Kunigaikštis (viešpats, viešasis pats — bendruomenės vyriausias vyras, tėvas, atstovas) visų pirma yra teisėjas (vaidila). Esminis jo rūpestis yra teisėsauga, ginčų nagrinėjimas, santaikos palaikymas, gynybos organizavimas, santykiai su kitomis žemėmis.

Kariauna sudaro atskiras visuomenės sluoksnis – kariai

Kariai yra patys pilėnai. Kiekvienas sodžius prireikus duoda į draugę (kariauną) bent vieną nevedusį vyrą, turintį nuosavą žirgą ir kalaviją. Karinio parengimo jie mokosi nuo mažens (tokios „senoviškos“ tvarkos likučių dar yra Šveicarijoje).

(bajorai? – ar tai tinkamas terminas tam laikotarpiui?) kurie gyvena islaikomi kunigaikscio, ir gyvena bajorkaimiuose

Bajorai išsilaiko patys. Ūkiniu požiūriu jie pramoninkai, kariniu — riteriai (vyčiai). Bajorkaimis — bereikalingas sudurtinis žodis, nes kaimas ir yra bajoro žemės nuomininkų gyvenvietė (kaimu nedera vadinti lauko sodybų).

(kokio didumo? ar turi priklausomu valstieciu? kiek?

Bajoras turi priklausomų samdinių — tarnų, nelaisvų žmonių. Visi jie vadinami šeimyna, o bajoras šeimininku. Bajoro nuomininkai vadinami kaimynais. Kaimynai savarankiški, priklausomi dalinai – tik prievole atsilyginti už naudojamą ne savo žemę, pastatus, dirbtuves. Atsilygina dalimi derliaus, gyvulių, gaminių arba darbu šeimininko žemėje ir dirbtuvėse.

Ar kariauna irgi laisvalaikiu priziuri savo ukius?)

Lauko sodiečiai taip, o bajorai gali išlaikyti ir nuolatinių karininkų. Iš kovų grįžę bajoro ginklanešiai ir belaisviai tampa šeimyna — tarnais.

Zemes kunigaikstis turi kaimu kurie yra tiesiogiai priklausomi nuo jo. (Kuo skiriasi tie tiesioginiai priklausomi kaimai nuo “laisvu” lauku bendruomeniu?)

Kunigaikštis irgi yra bajoras, turi nuosavą dvarą, šeimyną, kaimynų. Sodžius nuo dvaro skiriasi tuo, kad neturi šeimynos, kaimynų, pramonės — viską nudirba savo jėgomis. Nors sunkiausi metų darbai laukuose dažnai organizuojami talkos (sodiečių savitarpio pagalbos) būdu. Lauko sodybos pavienės, o bajoro kaimai dažniausia gatviniai.

Lauko bendruomes is priklausomi kaimai uzsiima zemes ukiu, gyvulininkyste, bitininkyste, miskininkyste, kazkiek amatu (?).

Pramone ir amatais užsiima tik bajorai, dėl to jie ir atsiskyrę nuo laukų.

Kunigaistis gyvena is renkamos deklos. Dekla renkama is priklausomu kaimu, bet taip pat ir is laisvu bendruomeniu (?).

Kaimas duokle atsilygina už nuomą, o laukas susimeta tik kilus reikalui — statybai, gynybai, nelaimei, nuostolių padengimui.

Kas verciasi prekyba? Tik uzsienio pirkliai? Jie gyvena didesnese gyvenvietese?

Bajorai. Bet profesionalūs pirkliai, vien prekyba verčiasi tik miestelėnai. Nors smulkesni pirkliai glaudžiasi prie pilių, dvarų, turgų, išvis nuolat keliauja.

Is anksto dekoju uz atsakymus.

Žaidimas — vadinasi, netruks smurto? Tad tiktų ir teisėtvarkos paklausinėti. Kur policija, prokuroras, kas atsakingas už nusilaltėlių paiešką? Niekas. Ieškovas pats turi surinkti įrodymus ir pats pristatyti į teismą nusikaltėlį. Lauko pilėnai yra savininkai, atsako savo turtu ir garbe. Tarnai neturi balso, už juos atsako šeimininkas.

Susitarimai galioja tarpusavy — jei žala padaryta kitam laukui, šis turi iškart atlyginti nuostolį, o jau po to susirasti kaltininką savo viduje ir su juo susidoroti. Melagingai ką apkaltinęs šmeižikas atsako lygiai taip, kaip tai grėsė apkaltintajam. Bauda mokama ne kaip dabar įprasta į valstybės iždą, o kaip žalos atlyginimas (įskaitant ir neturtinę skriaudą) nukentėjusiajam (kai nebėra — jo artimiesiems).

Tokią teisėtvarką primenančių vaizdų galima išvysti kaubojiškuose vesternuose, o artimiausi Amerikos naujakuriams mūsų platumose būtų kazokai.

2007-07-13 Forum.istorija.net

Svarbu issiaiskiti stai ka – jei santvarka laikosi savanoriskumu – tai kunigaikstis butu daug maz renkamas laukininku? Tokiu atveju jo valdzia nebutu paveldima? Bet juk pabreziama kad XIIIa pradzioje kunigaiksciu valdzia buvo paveldima. Ar as klystu?

Jei valdzia paveldima – tai tada ji ne tokia jau ir savanoriska – ir kunigaiksciui darosi gana svarbu pasilaikyti pili netgi taikos metu. Ir tureti savo pastovia kariauna kad likti valdzioje.

Tai didelis skirtumas. Ar galima isivaizduoti kad buvo ir taip ir taip?

Taip, tai esminis klausimas. Norint suvokti ne tik pirmykštę, bet ir šių dienų visuomenę. Ne tik baltų — apskritai civilizacijų iškilimo, klestėjimo ir žlugimo priežastis. Kokią socialinę sąrangą protaujantiems žmonėms yra sumanęs sutvėrėjas.

Demokratija — pašaipus graikų keiksmažodis lyginant teises, kviečiant balsuoti ir nenaudėlius (plebėjus, demosą). Argi graikų poliuose tvarką jų piliečiams (pilėnams) įvedinėjo centralizuota kariuomenė? Jei balsuosi savo turtu be veto ir kitų teisių į svetimą, ginčų ir pačių reikalų bus visai nedaug.

Napoleonas sakydavo, kad patarimų perteklius, siūlant gražius projektus įgyvendinti valstybės pinigais ir prievarta, bet paprašius prisiimti atsakomybę savo turtu ir garbe, pasirodo, kad sumanymų netgi trūksta. Štai ką jis pasakė švietimo ministrui: Fontanai, žinai, kas mane labiausiai žavi pasaulyje? Jėgos bejėgiškumas, kai reikia ką nors organizuoti.

Humanitariniu romantizmu persmelkta visuotinė privaloma švietimo sistema mus įtikinusi, kad galia pasiekiama kariniu smurtu (dabar „pinigų valdžia“). Piramides, akvedukus pastatė vergai, vasalus užkariavo senjorai. Atvirkščiai, besisiūlančių vasalų ištikimybės priesaikas buvo perteklius, trūko kas už juos imtųsi atsakomybės. Bajoras kaip karys irgi romantinis įvaizdis, kur kas svarbiau ūkinis jo sumanumas. Nebus turto — nebus nei iš ko, nei dėl ko kariauti.

Natūraliai sėkmingais žmonėmis seka ir kiti, sumaniais pasitiki, protingus iškelia, kilmingus gerbia ir jų veislę puoselėja patys žmonės. Nes drįstančių pasikliauti savo galva ir imtis atsakomybės visada reta. Sąjūdžio metu, staiga netekus tarybų valdžios ir globos, buvo pasirinkimas — bet dauguma tik siūlė save kaip „darbo jėgą“ ir keikė Gorbačiovą „kad jis nieko nedaro“. Konkursai „verslo administravimo“ diplomui gauti buvo dešimtys į vieną vietą, o „verslo organizavimo“ grupių sunku buvo surinkti, nebeliko tokių specialybių universitetuose. Baigę aukštuosius mokslus, dauguma nesugeba ir nenori gyventi oriai, savarankiškai. Visuotinė tarnų kultūra.

2007-07-15 Forum.istorija.net

siuo atveju as nenoriu spresti filosofiniu problemu

Deja, neperpratus tarpusavio santykių žmoniškai, be logiškos santvarkos įsivaizdavimo grįšim į tą pačią aklavietę, suksimės kaip voverės ratu:

Reali valdzia turi buti paremta jega. Jega gali buti tik kariauna. Jei kariauna tik surenkama is tu paciu valsciu karo atveju – reiskia kad priversti viena valsciu kazka daryti – reikia remtis kitais valsciais. Nelabai patikimas dalykas. Man atrodo kad bent jau zemes kunigaikstis turejo tureti sau istikima kariauna is nuolatiniu kariu, o ne siaip pasauktiniu is valsciaus zmoniu.

Kuo geriau už klaidingą užsienio žaidimą savas, bet romantiškai infantiliškas: viskas paremta smurtu, pagrindinė veikla plėšikavimas, o kultūra — vaikams gąsdinti prietarai ir religinės pasakos?

Del grobio – tai jei grobis – zmones, tai is karto duoda ju savininkui darbo jega – ir is karto jo uki padaro daug produktyvesni.

Sakai, kuo darbuotojas labiau pavergtas, tuo didesnis jo našumas? Neįsileidi bent retkarčiais priešingos minties? Kad būtent pramoninkai sukuria tokį ūkio našumą, kad gali duoti uždarbio ir kaimynams, išlaikyti didesnę sargybą, gali sau leisti neproduktyvių išlaidų tarnų išlaikymui, idant pats labiau išsilaisvintų produktyvesnių sumanymų įgyvendinimui.

Jei tu belaisviu yra pakankamai – reiskia savininkas turi dar daugiau laisvo laiko ruostis zygiams. O be to – jei jis is zygiu praturtejo – tai kodel sustoti? Tuo jis vis labiau panaseja i nuolatini kari – t.y – zmogu gyvenanti is karybos. Jo palikuonys taip pat mato sekmingo pragyvenimo pavyzdi is karybos. Tokie gali buti bajoru sluoksnio pradzia.

Lengviausia pragyventi plėšikavimu? Gal turtą kuria smurtas? Tai ko pats neplėšikauji? Todėl, kad tik į kitus žiūrint taip atrodo. Ypač per teleko ar moniko ekraną. Ne, turto ir visų gėrybių kilmė yra protas (Kūrėjas).

“Kaimynai” (belaisviai)

Kaimynai ne belaisviai. O nuoma nebūtinai lemia mažesnį našumą. Apskritai lauko bendruomenėje, nors mums iki protėvių nuosavybės sampratos toli, vis dėlto buvo gana stiprus ir talkos (savitarpio pagalbos, solidarumo) jausmas — ten labai neišsiskirsi. Norint įgyvendinti kokį stambesnį sumanymą, ne bitininkystės ir pan., o pvz. veislininkystės, techninių kultūrų auginimo pramonės užsakymu, malūno, kalvės, metalurgijos įmonei įkurti vien savų išteklių neužteks, teks kraustytis, bent iš pradžių nuomotis ir skolintis, laiduojant savo gaminiais.

Beje, jei ligos, karai, nelaimės neišnaikindavo gausių sūnų, likusiems tapdavo ankšta sodžiuje — tekdavo išeiti užkuriu, naujakuriu, ne vienas galėjo samdytis pameistriu arba nuomotis žemės. Sėkmingai dirbdami ilgainiui galėjo išsipirkti žemę, pastatus, dirbtuves, perpratę patys imtis savarankiško verslo.

todel panasiau kad tuo metu kunigaikstis – netgi jei jis renkamas – tai renkamas is buvusio kunigaikscio gimines. Taigi kunigaiksciu “luomas” yra ryskiai virs kitu bajoru luomo.

Taip.

Netgi jei jo valdzia daugiau laikosi tradicija nei karine galia – vistiek jam reikia tureti kazkokia karine galia kad nebuti tiesiog pasalintam kokio ambicingo bajoro.

Ambicijos ir aršumas neką padės. Prireiks ne tiek ambicijos, kiek amunicijos. Kuo tas bajoras patrauks daugumą eiti su juo, kovoti už jį, pasikliauti juo?

Valdžia remiasi pasitikėjimu. Svariausias pasitikėjimo argumentas — turtas. Dar sumanumas, išmintis — bet juos sunkiau apčiuopti, kol neatneša naudos. Karinė galia irgi iš esmės priklauso nuo turtinio pajėgumo.

Už kokį bajorą ar Tadą Blindą pavojingesnis būtų sūnus, brolis — nes nuosavybė susijusi su visa valdovo gimine. Nesisekant vadovauti, dalies bajorų ir pilėnų pasitikėjimas gali pakrypti kuriuo nors kitu kunigaikščiu, ypač jei jis turėjo progų įrodyti savo didesnį pajėgumą. Jei abu šalininkų surenka apylygiai, gali kilti pagunda įsitvirtinti ginklu.

Uzburtas ratas, nes kad surinkti duokle reikia kariaunos or kad tureti kariauna – reikia pastoviu lesu iplauku kurios gaunamos is duokles – arba sekmingu kariniu zygiu…

Taip, iš užburto rato neišsivaduosi, neišsivadavęs iš pasaulėžiūros, kad turto ir gerovės šaltinis — plėšimas.

Ir kaip tada isikomponuoja tas mislingas bajoru sluoksnis? Kas jie – praturtejusi kariauna?

Protingesnių ir veiklesnių žmonių luomas. Sugebantis išlaikyti ne tik save. Besirūpinantis savo kilmingos veislės išsaugojimu ir puoselėjimu. Ar gali prilygti veisliniam šuniui beveislis? O juk šuns smegenų ne kažin kiek — vadinasi, žmonėms tai kur kas svarbiau.

Leiciai – turbut to nugalejusio kunigaikscio tarnai, arba laukininkai – kurie uz privilegijas tapo istikimesni uz kitus.

Šito nežinau, nebegirdėjau gyvoje kalboje. Greičiausiai liecius (leitis, lacis, litas) ir bus tas pamirštas lietuviškas žodis, reiškiantis bajorą. Tada būtų logiška, kodėl Lietuva tokia plati sąvoka — tai būtų ne žemės, gal net ne genties, o visos bajorų tautos pavadinimas.

Ar Lietuvoj bajorams buvo priimtina uzsiimineti amatais?

Atrodo, tą gėdingumą gerokai vėliau atnešė krikščionybė, fundamentalistinė jos atmaina. Stačiatikiai irgi gana dogmatiški, bet slavų bajorų šiuo požiūriu taip smarkiai nepaveikė.

Velgi noretusi apibrezti bajoro santyki su kunigaiksciu. Ar yra kokie tai vasaliniai santykiai? Ar kunigaikstis gali liepti bajorui eiti i kara?

Nelabai prasmingas klausimas — juk bajoras pats davęs vasalo ištikimybės priesaiką savo kunigaikščiui. Bet aišku neateina šaukimas nepasitarus, kaip perkūnas iš giedro dangaus. O ar smagu išjoti į karą? Matyt būna visko — ir azarto, ir ryžto, ir vilties, ir baimės.

Iki unijų su Lenkija ir visokių sutarčių sudarinėjimų bajorų nebuvo. Buvo kunigaikštukai, kunigaikščiai ir visokia smulki fauna. Bajoras jau yra slaviškas terminas, atsiradęs 15 a., kuomet lietuviai pradėjo kopijuoti lenkišką santvarką.

Gal nebuvo tik bajorų lenkišku pavadinimu? Vis tiek — buvo rusų… Reiks paieškoti sutartyje su lenkais dėl abišalio bajorystės pripažinimo. Iki krikščionybės ir lenkiškos santvarkos įvedimo atrodo turėjo būti tik tiek kunigaikščių, kiek buvo pilių (žemių). O ir Respublikoje išliko kunigaikščių titulai, aukštesni už bajorų.

Kaži ar valstietis taip lengvai gali būt prastumtas į aukščiausią sluoksnį. Genties žemių kunigaikščiai paprastai yra viena įtakinga giminė, esanti valdžioje nuo senų laikų. Tai dinastijos. Manau vienintelis kelias ypač geram kariui (smulkesniam kunigaikščiui) patekt į dinastiją – santuoka. Giminės visvien puoselėjo savo kraują ir su bet kuo nesimaišė.

Taip, santuoka — natūralus pripažinimo būdas, kilmingų žmonių pakvietimas į savo giminę dar nekilmingo, bet savo nuopelnais, protu ir sėkminga veikla įrodžiusio pajėgumą ir vertę būti kilmingesniame luome.

Galbūt Mindaugo laikais galėjo egzistuot kažkas panašaus į romėnų patricijus ir plebėjus.

Kad ir Algirdo laikais. Netgi Radzvilos laikė save Romos princais (Rytų, Konstantinopolio), turėjo kilmės liudijimus. O ir kur galėjo dingti romėnai? Negalėjo visi žūti arba nusižudyti. Griūvant tokiai aukštai civilizacijai, dalis šviesuomenės — inžinierių, pramoninkų, architektų, veislininkų, agronomų, pirklių — turėjo trauktis šiauriau, kurtis demokratijos dar nesugadintose senųjų baltų žemėse.

2007-07-15 Forum.istorija.net

Patyrinėkit LKŽ.

Be abejo ieškojau, bet nesėkmingai. Didžiajame, kur sudėtos ir visokios svetimybės. Lietis, liecius, lietas, leitis, leičiai… Kokiu dar pavidalu įrašytas žodis?

Bet vėl tikrindamas aptikau savo lietuvių kalbos spragą — nežinojau žodžio lieta, kuris gali būti svarbus liečių (leičių, liecių, lacių, litų) bylai. Pirminė jo reikšmė — nauda, pelnas. Išvestinės: tikslas (naudos siekimo prasme, pritaikymas, panaudojimas); įrankis (vėlgi uždarbio, pragyvenimo, pramonės); dalykas, reikalas (verslo prasme); (žmogaus) būdas, gabumas, sumanumas ir galop — valstybė, valdžia (valdžios žmonės).

Vartojimo pavyzdžiai: Pasiuntinių skaitės į šešias dešimtis, mažne visi buvo žemaičių didžiūnai, augaloti, o tarp tų patys lietos vyrai buvo — M. Valančius; Buvo gi pats lietos vyras, karėje ir ūkėje sumanus — S. Daukantas; Pavedė savo valdžią, įduodamas lietos arba ūkės lazdą, krivūle būk vadinamą — Auszra, 1884 m. 81 psl.

Sunku kaip nors kitaip žodį lietis, liecius suvokti, kaip tik bajoras. Šeimininko, valdininko, karininko, ūkininko, pramoninko ir pirmiausia verslininko prasme. Tad Lietuva — šių bajorų, lietuviškų arijų šalis, sąjunga, valstybė (arijais irgi buvo vadinami tik kilmingi, pasiturintys persai, kaip ir lotynų patricijai). Smagu — gražus savas žodis vietoj svetimybės bajoras.

Vladas Palubinskas („Vienuolis“)

Santrauka:

Seno lietuvių kalbos žodžio lieta reikšmė — nauda, pelnas. Išvestinės: tikslas (naudos siekimo prasme, pritaikymas, panaudojimas); įrankis (vėlgi uždarbio, pragyvenimo, pramonės); dalykas, reikalas (verslo prasme); (žmogaus) būdas, gabumas ir galop — valstybė, valdžia, didikai (valdžios žmonės). Lietis — šeimininkas, valdininkas, karininkas, ūkininkas, pramoninkas, bet pirmiausia verslininkas. Lietuva (Lietva, Lietua, Lietuo, o tarmiškai ir Leitva, Litva, Latva) — šių lietuviškų patricijų, arijų šalis, bajorų sąjunga, tautos valstybė. Tik humanitariniu romantizmu persmelkta visuotinė privaloma švietimo sistema mus įtikinusi, kad galia pasiekiama kariniu smurtu (dabar „pinigų valdžia“).

Teiginys:
Mums toli iki protėvių nuosavybės sampratos.
Sritis:
: .
Raktažodžiai:
, , , , , .
Asmenvardžiai:
Algirdas, Gorbačiovas, Mindaugas, Napoleonas, Radvila.
Vietovardžiai:
Konstantinopolis.
Pirminis šaltinis:
http://forum.istorija.net/forums/thread-view.asp?tid=3138&mid=45460
Nuosavybė:
leidžiama neatsiklausus nusirašyti ištrauką su nuoroda į pirminį šaltinį ir autorių.
Autorius:
, 2007-07-13.