Rimantas Matulis Kaip sovietmečiu žygeiviai gelbėjo lietuvių piliakalnius:
Stora velėna piliakalnius saugo, o krūmai ir medžiai ardo —
, 2006-04-14.

Lietuvos piliakalniai

Bet koks persekiojimas visada sukelia atvirkštinį atoveiksmį. Todėl, kai sovietmečiu mus vertė garbinti „tarptautinę kalbą, kuria kalbėjo Leninas“ arba kurti kažkokią bedvasę sovietinę kultūrą, kaip tik stengėmės puoselėti savo tautos gražiausius papročius, rengėme keliones susipažinti su garbinga mūsų tautos praeitimi, stengėmės kiek galima daugiau išsaugoti praeities paminklų. Taip kilo įvairios mintys registruoti ir rerstauruoti senovinius kryžius, koplytstulpius. O kai žygiuose aptikdavome gamtos arba žmonių griaunamus piliakalnius, nukasamus pilkapius, sprogdinamus istorinius akmenis, tuoj eidavome į Kultūros ministeriją ir kitas įstaigas pranešti apie nykstančias tautos vertybes. Pagaliau nusprendėme, kad dideli žmonių sambūriai turistiniuose žygiuose gali ir patys mėginti stabdyti gamtos ir žmonių griaunančius veiksmus.

Aplankę labai daug piliakalnių, pastebėjome, kad tie iš jų, kurie yra apaugę tvirta velėna, stovi visai mažai pakitę nuo seniausių laikų. O tie, kurie apaugę brūzgynais, labai greitai virsta paprasčiausiu žemės kupstu. Geriausias toks pavyzdys yra Girmuvos (dabar Ruskoje) mažasis piliakalnis Semboje, prie pat Girmuvos kaimo. Kol jis buvo neapaugęs, nepaprastai gražiai atrodė ovalinis pylimas piliakalnio viršuje. O kai jį aplankėme po kelių dešimtmečių, piliakalnį radome apaugusį krūmais ir nutryptą į ganyklas varomų gyvulių bandų. Palyginimui tą patį galime pasakyti apie du netoli vienas kito esančius miniatiūrinius piliakalnius prie kelio Vilnius – Prienai: Lepelionių („Napoleono kepurė“) ir Lavariškių (kiek toliau nuo kelio). Pirmasis, matyt, niekada nebuvo apaugęs medžiais ir išsilaikė labai gerai. Antrasis ilgą laiką buvo apaugęs brūzgynais (pastaruoju metu nuvalytas) ir buvo pavirtęs tiesiog kupstu, gerokai deformavosi.

Mažai piliakalnių mačiusių žmonių tarpe buvo paplitusi klaidinga nuomonė, kad medžiai apsaugo piliakalnius nuo slinkimo. Didžiausi ir skausmingiausi ginčiai sovietmečiu buvo kilę dėl Gedimino pilies kalno Vilniuje. „Mūsų gamtoje“ šių eilučių autoriui parašius, kad Gedimino kalne reikia labai išretinti medžius, paliekant jų nedidelį skaičių, kilo pasipriešinimo banga. Tik vėliau, kai dėl medžių pavėsyje išnykusios velėnos prasidėjo ryški Gedimino pilies kalno erozija, šlaituose atsirado plačios lietaus vandens išgraužtos rėvos, medžiai buvo gerokai išretinti, vis dėlto per daug jų paliekant pietiniame šlaite. Eroziją pavyko sustabdyti, nes medžiai Gedimino pilies kalne auga tik kiek daugiau kaip šimtą metų, tačiau pietiniame šlaite ir dabar velėna yra per silpna. Aiškiai matyti, kaip nedrausmingiems lankytojams laipiojant šiuo kalno šlaitu iš po kojų slenka žemė.

Nežinau, ar čia pasigyrimas, ar partizaninė veikla, bet šių eilučių autoriui su istoriku Gintautu Ereminu net teko iškirsti kalno pietiniame šlaite bedygstančius naujus medelius. Neleidžiant jiems ataugti, po kurio laiko tai audra nuvers kokį medį, tai kitas nudžius dėl senatvės ir medžiai patys išretės. Kalno šlaituose reikėtų palikti tik nedidelį skaičių kilmingiausių medžių: ąžuolų, uosių ir kt. (ąžuolų galbūt ir nėra). Tai reikėtų padaryti jau vien dėl to, kad senovėje piliakalniai niekada nebuvo apaugę medžiais. Ir jeigu pradės augti medžiai ant stogo, jų tenai nepaliksime.

Pasistengsiu trumpai išvardyti žygeivių atliktas piliakalnių valymo talkas. Dar prieš įsikuriant Sąjūdžiui, Talkos klubas ne tik atkasinėjo Valdovų rūmų pamatus, bet ir kirto brūzgynus Gedimino pilies kalne. Žygeiviai surengė ne vieną talką brūzgynams kirsti Medininkų pilies apsauginiuose pylimuose (kai kur medžių šaknys jau buvo įaugę į patį pilies mūrą) bei Eišiškių piliavietėje. Be abejo, su kirviais galėjome iškirsti tik nedidelius medelius ir krūmus, kurie, deja, po kelerių metų vėl ataugdavo.

Spaudoje pasirodydavo ir priešiškų pareiškimų. Vienai mūsų grupei iškirtus medžius Birštono piliakalnyje, teko skaityti tikrą pasipiktinimą. Kad nereikėtų talkininkams daug vargti, vietinė valdžia rajonuose turėtų leisti žmonėms patiems kirsti piliakalniuose medžius. Tik čia turėtų būti užkirstas kelia piktnaudžiavimui ir korupcijai. Už šiuos medžius niekas neturėtų reikalauti iš vietinių žmonių jokio atlyginimo ir, kita vertus, turėtų būti griežtai kontroliuojama, kad piliakalnių valymo pretekstu nebūtų kertami medžiai ir gretimose teritorijose.

Kita piliakalnių apsaugos sritis yra juos graužiančių upelių vagos nukreipimas. Archeologams gerai žinoma, kad daugelį piliakalnių upeliai ir didesnės upės yra visiškai nušlavusios nuo žemės paviršiaus. Iš šių eilučių autoriaus vykdytų darbų sudėtingiausia buvo apsaugoti Paparčių piliakalnį (Kaišiadorių r.), kurio visą aikštelę jau pasiglemžė greta tekantis upelis. Laimei, kitame upelio krante buvo mažai naudojamos ganyklos, pievos. Pačiame Sąjūdžio įkarštyje Vilniaus hidrogeologijos ekspedicijos vyr. inžinieriaus A. Misiūno dėka pavyko vienai dienai gauti ekskavatorių, kuris prakasė naują upelio vagą apie 10 metrų nuo piliakalnio. Kadangi nauja upelio vaga buvo visai negili, tai ją teko gilinti, o seną vagą užkasti. Čia daug padėjo Sąjūdžio laikų aktyvisto kunigaikščio Vildaugo (Urniežiaus) suorganizuotas jaunimo būrys. Be to, gavęs vienai dienai savivartį sunkvežimį, Naujininkuose pamačiau griaunamą namą ir krūvas besivoliojančių plytų. Sumečiau jas į mašiną ir nuvažiavęs prie Paparčių piliakalnio plytomis užverčiau senąją upelio vagą. Kiek teko girdėti, upelis prasigraužė naujai prakasta vaga, o slenkantis šlaitas, deja, apaugo daugiau krūmais negu velėna. Taip išlikęs piliakalnio gynybinis pylimas kuriam laikui tapo išgelbėtas.

Žygių metu aptikome, kad bevardis upelis buvo įsigraužęs beveik iki Nemenčinės piliakalnio vidurio. Norint apsaugoti piliakalnį, reikėjo ištiesinti upelio kilpą ir taip žymiai jį atitolinti nuo graužiamo šlaito. Mūsų grupė šiuos darbus tik pradėjo, o užbaigė, jei neklystu, Vytauto Musteikio vadovaujami jaunieji žygeiviai.

Be upelio nukreipimo Nemenčinės piliakalnyje dar ėmėmės visiškai neįprastų darbų. Po piliakalnyje vykdytų archeologinių kasinėjimų gynybinio pylimo viršus liko įdubęs: matyt, per kasinėjimus dalis iškastos žemės nebebuvo supilta atgal į perkasą. Surengėme talką, kurios metu visą dieną iš pakelės kupstų, esančių tiesiog piliakalnio papėdėje, nešėme į viršų žemę ir pylėme į susidariusią įdubą. Tik taip galėjome pajusti, ką reiškia supilti piliakalnius. Po dienos darbo įduba piliakalnio viršuje tik nežymiai sumažėjo. O kai kasant prie kelio aptikome kažkokius kaulus, buvęs archeologinių kasinėjimų vadovas Pranas Kulikauskas liepė darbus nutraukti, nors pakelės kaulai vargu ar galėjo būti iš kokio nors palaidojimo. Tai galėjo būti ir gyvulių kaulai. Taip iki galo ir neatkūrėme senesnio piliakalnio vaizdo.

Prie Dūkštų kaimo esančio Brodeliškių piliakalnio (Vilniaus r.) didelę dalį jau pasiglemžė Dūkštos upelis. Čia talkos metu bandėme ant graužiamo piliakalnio šlaito upelyje krauti žabų klojinius ir juos užremti akmenimis. Buvome skaitę, kad taip sutvirtinto šlaito upė negraužia, bet atvirkščiai – sąnašauja. Deja, dėl mažos darbų apimties vargu ar galima buvo tikėtis geresnių rezultatų. Daugiau naudos turbūt davė surengtos kelios šio piliakalnio aikštelės nuo brūzgynų valymo talkos.

Ne visada ant šlaitų suaugę medžiai juos griauna. Nukirtus medžius nuo vieno Kernavės piliakalnio šlaito, visas šlaitas nuslinko į upelį. Bet tas pakibęs paplautas šlaitas vis tiek kada nors būtų nuvažiavęs. Jį sutvirtinti galima būtų tik apačioje atlikus didžiulius tvirtinimo darbus, kuriems lėšų tikrai niekas nebūtų paskyręs. Pakibusio piliakalnio nuslinkimas buvo tik laiko klausimas.

Žygių metu teko aptikti daugelį ariamų, ganomų arba žvyrui nukastų piliakalnių. Vieną nukastą piliakalnį aptikome net Aukštaitijos nacionaliniame parke prie vieno didžiausių ežerų. Tačiau daugiausiai tokių atvejų pasitaikydavo Karaliaučiaus srityje.

Tenka apgailestauti, kad mūsų archeologai po kasinėjimų visiškai neatkuria buvusio pilkapių vaizdo. Dažniausiai iš jų lieka tik apgailėtini kupstai. Mūsų žygeiviai ne kartą yra siūlę iš naujo supilti po kasinėjimų sudarkytus pilkapius, bet tikrovėje to niekada nepavyko įgyvendinti. Tik pastaruoju metu teko skaityti, kad kai kur tokie darbai jau vykdomi. Belieka tik pasveikinti!

Pabaigoje nori nenori reikia palyginti, kaip palieka piliakalnius po kasinėjimų Lietuvos ir kaimyninių šalių archeologai. Daugiau kaip prieš 30 metų lankant Smolensko srities baltų piliakalnius, teko matyti po kasinėjimų likusį Tušemlios piliakalnį. Niekas nepriminė čia buvusio piliakalnio: žiojėjo tik milžiniški surausti kupstai. Linkime mūsų archeologams ir toliau išsaugoti prieš kasinėjimus buvusį piliakalnių vaizdą, taikant tai ir pilkapiams.

Rimantas Matulis

2006 balandžio 14 „Lietuvos aidas“ (ISSN 1648-4215) 1 ir 3 psl., iliustruota.

Teiginys:
Stora velėna piliakalnius saugo, o krūmai ir medžiai ardo.
Sritis:
: .
Raktažodžiai:
, , , .
Asmenvardžiai:
Gintautas Ereminas, Pranas Kulikauskas, A.Misiūnas, Vytautas Musteikis, Vildaugas.
Vietovardžiai:
Brodeliškės, Dūkšta, Eišiškės, Girmuva, Karaliaučius, Lavariškės, Lepelionys, Medininkai, Nemenčinė, Paparčiai, Semba, Smolenskas, Tušemlia.
Kiti tikriniai daiktavardžiai:
Žygeiviai.
Pirminis šaltinis:
http://on.lt/lietuvos-piliakalniai
Nuosavybė:
leidžiama neatsiklausus nusirašyti ištrauką su nuoroda į pirminį šaltinį ir autorių.
Autorius:
, 2006-04-14.