Langobardų germaniškumas remiamas VIII a. vienuolio Pauliaus Djakono lotyniška „Langobardų istorija“, kurioje, kaip ir VI a. Jordanio „Getikoje“, paminėta, kad tiek gudai, tiek ir langobardai į Apeninus atsikraustę iš nuo lėkštos įlankos kranto matomos ilgos išriestos Baltijos jūros salos, vardu „Skendzia“ — klaidingai spėjant, jog tai Skandinavijos pusiasalis. Tačiau GIS analizė, istorinė geografija, numizmatika, genetiniai tyrimai, to meto laukobardų – longobardų raštų kalba, jų lietuviški asmenvardžiai ir ypač gausūs vietovardžiai paneigia langobardų germaniškumą.

Vytis, seniau viedys, viedzys, viezdzys kilęs ne iš vijimosi, o iš vydėjimo (regėjimo, numatymo), kaip ir vyzdys, vaizdas, veidas, vaitas, vieta, vytingas (vietininkas) — visai kitas, tiesiog atvirkščios reikšmės žodis už raitą ginkluotą jaunuolį — tėvynės gynėją kaunių (gaunių, jaunių). Žodžio klaidos padarinius galima palyginti su „indoeuropietiškai“ tebekalbėjusių mūsų protėvių pervadinimu „baltais“ 1845 metais: tokio tautovardžio pėdsakų istorijoje nėra, todėl pagrįstai dabar kyla įtarimų, ar tik ne Jablonskis įsteigęs tokią naujakalbę, ar ne Basanavičius prasimanęs tautos pėdsakų Antikoje.

Pasaulinio žiniatinklio raidos metraščio bibliografai „Laiko karietos“ archyvo dvidešimt­penkmečio proga paskelbė numatomų interneto įvykių ir jo santvarkos permainų metraštį dar dvidešimt penkeriems ateities metams.

Kalbų raidos žinyne „Ljęzgů“ jau išleista trijų skyrių dvibalsių naikos dalis istorinėje gramatikoje. Esminė, nepaliekanti jokios vilties nemokslinėms rekonstrukcijoms, prokalbės postulatams, savaiminės pažangos paradogmoms, apverstam žmonijos istorijos naratyvui, šventų tautos papročių paniekai ir parazitinės ideologijos brukimui. Istorinės kalbotyros žygdarbis pavyko! //az.on.lt/dvibalsiai

Kalbininkai neranda senovės graikų ir lotynų kalbų žodžio pater, avestos ir sanskirtos pitar, menamo indoeuropiečių *pәter- pėdsakų lietuvių kalboje, manoma, kad tokio lietuvių žodžio nebūta. Tačiau netyrinėjami kalbų prastėjimo, tarties duslėjimo ir šveplavimo dėsniai rodo tokį žodį lietuvių kalboje buvus ir tebesant — tai vadas. Iš kurio kilęs Lietuvos gudų žodis batius, batia, batka, backa. O rusų tautosakoje ir metraščiuose žodžiu Batijus vadintas Aukso ordos vadas.

Jei mano istorinės kalbotyros ir istorinės geografijos tyrimai „Gintaras“, „Gauniai“, „Vilkiai“, „Velykos“, „Juoninės“, „Lietuvio būdas“, jeigu ir ruso Iljos Tarasovo „Lietuvių Maskva“ buvo per menkas dirgiklis sužadinti moksliniam ir tautiniam orumui, tai nuo kito ruso istorinės kalbotyros ir geografijos išvadų „maža nepasirodys“. Rusijos valstybinis Prieamūrės universitetas išleido Rusijos vandenvardžių Azijoje kilmės tyrimų apžvalgą, autorius Olegas Fedčenka (Oleg Fedchenko). Олег Федченко: «Балтская гидронимия Сибири и Урала».

Dabartinėje Vidurio Rusijoje vietiniai lietuviai pirmajame tūkstantmetyje gyveno turtingai, laisvų ūkininkų valsčiais laikėsi ilgai ir atkakliai, Volgos ir Okos tarpupyje iki XV amžiaus nepripažino su krikščionybe brukamos feodalinės vergovės. Atmintis apie litvinus, galinius, galius, galindus, galietius (Голѧдь), apie Lietuvą (Литва) Pamaskvėje buvo gyva dar ir XIX amžiuje. Daugelis iš metraščiuose aprašytų XIII amžiaus Litvos antpuolių buvo ne iš tolimo Pabaltijo, o vietinių lietuvių nepriklausomybės kovos.

Arių krikščionybę paskelbus erezija ir atsiskyrus katalikams, pakeista balsės Υ ψιλον (upsilon) tartis: balsis ū imtas tarti y. Taip pakitusi tartis išplito ir oficialiose bažnyčios lotynų, slavų kalbose, todėl dabar lietuvių (ir senovės kalbų) žodžiuose balsį ū, u atitinka i, y, и, ы kitų dabartinių kalbų tos pat kilmės žodžiuose. Ankstyvosios krikščionybės vidaus kovų žinovai galėtų dar patikslinti, iš esmės papildyti šio dėsnio aprašymą, gal ką ir pataisyti.

Kieta E yra A, minkšta A yra E, raidžių junginys ia lietuviškame rašte nėra dvibalsė, visada tariama kaip balsis e. Kuo seniau, tuo lietuvių kalbos (ir kitų kalbų) tartis buvusi tikslesnė, lankstesnė ir minkštesnė. Balsio E→A išplatėjimas ir priebalsių kietėjimas yra bendro tarties stabarėjimo apraiška ir ryškus žmogaus nukultūrėjimo, sulaukėjimo, „natūralios humanizmo evoliucijos“ padarinys. Kultūrinio žmogaus „indoeuropiečio“ tartis nėra išsivysčiusi savaime, o buvo išlavinta dirbtinai — įtempiant balso stygas ir liežiuvį, sukeliant veido olų aidą ir taupant orą giedoti visa jėga pratisai. O kasdien nebegiedant, griežtai nebeugdant vaikų tautos atmintimi ir doros papročiais, nebeliko priežasties kalbos padargų įtampai, liežiuvis atsipalaiduoja, balsio E tartis vis dažniau išplatėja iki A.

2018 metais „Vaga“ išleido literatūros istoriko ir kritiko, poeto, literatūrologijos teoretiko dr. Algimanto Bučio monografiją „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de facto ir de jure Viduramžių Europoje (Literatūrologinė istorinių šaltinių ir istoriografijos analizė)“, kurioje pateikta medžiaga atskleidžia istorikų klastotes, siekiant ištrinti tautos atmintį, sumenkinti nepriklausomos Lietuvos valdovų aukščiausius kilmės titulus ir jų pripažinimą Viduramžių Europoje.

2018 m. kovo 8 dieną Krėvės muziejuje Vilniuje iškilmingai pristatyta Rimanto Matulio 302 psl. monografija „Lietuvių tautos kilmė“ (ISBN 9789955739630). Dalyvavo muziejaus direktorius Vladas Turčinavičius, Vilniaus savivaldybės atstovė Eglė Mirončikienė, skaitovas Virgilijus Kubilius, giedojo „Raskila“, Iškilmes nufilmavo Pogon.lt leidėjas Ryšardas Maciejkianiecas.

Apžvelgus istorinės kalbotyros padėtį, apybraižoje pateikta mokslinio metodo (ne)taikymo diachroninėje lingvistikoje kritika. Tada, atsisakius klaidingų indoeuropiečių prokalbės rekonstrukcijos ir savaiminio kalbų tobulėjimo prielaidos, o pritaikius aštuonis nutautėjimo raidos dėsnius, Kaniūkų etimologijos pavyzdžiu visai aiškiai atskleista lietuviška Eurazijos (ne vien indoeuropiečių) valstybių valdovų titulų kilmė.

Atmerkus akis tiesai, bent trumpam suabejojus paika savaiminės pažangos prielaida ir ja paremta parazitine pasaulėžiūra, atsiveria visai kitas raidos vaizdas. Ir supratimas, ant kokių pamatų dar laikosi ši kaip per stebuklą atsiradusi ir dar gyva, bet visai trapi ir nenaudėlių vis aršiau ardoma civilizacija, kam turime būti dėkingi už savo kultūrą ir gerovę. Kaip svarbu atsigręžti į didžiųjų žmonijos atradimų, išradėjų kultūrinės tautos gamtamokslę tikybą — gal dar pavyktų ją suvokti, gal ne per vėlu atstatyti teisingą protėvių santvarką.

Nusipelniusių valstybės vadovų pavardžių etimologija iš dalies paaiškina ir jų sėkmės priežastį — teisingos santvarkos supratimo kilmę. Apžvalgoje išnagrinėtos Donaldo Trampo, Andžejaus Dūdos, Piotro Stolypino ir Antano Smetonos pavardžių kilmė, buvusi bendrinė tų žodžių reikšmė.

Interneto pradžia buvo laisva, klostėsi savaiminė tvarka ir gero elgesio standartai, mezgėsi tiesioginiai ryšiai ir žinių sklaida asmenine atsakomybe — taip reiškėsi nesuvaržyti gamtos ir visuomenės dėsniai, todėl pažanga buvo audringa, neregėtai sparti, veržli kaip sprogimas. Bet užplūdus internetą visuomenės daugumai ir juo susirūpinus politikams, socialinė santvarka persikėlė ir į internetą, todėl pažanga iš esmės sustabdyta, įsigali monopolizmas ir teršimas, duomenų uždarumas ir propaganda, biurokratizmas ir niekieno atsakomybė. Dabar būtų gerai apginti bent pradinį sumanymą, esminius interneto principus: decentralizaciją, tiesioginius ryšius ir asmeninę atsakomybę.

2015-11-17 19:00 kraštotyros žygeivių ir tautinių dainų klubas „Raskila“ kviečia į susitikimą su Gintautu Šapoka. Gintautas Šapoka pristatys naują savo knygą „Vilniaus krašto lenkinimas“.

2015 m. vasario 12 dieną 15 valandą įvyks dailininkų Juozo Kalinausko ir jo dukters Linos autorinių kūrinių — Lietuvos istorijos medalių parodos „Iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia“ atidarymo iškilmės Karo muziejuje Kaune su šventiniu Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijos studentų koncertu Lietuvos valstybės atkūrimo dienai ir Vytauto Didžiojo karo muziejaus 94-osioms įkūrimo metinėms paminėti (žr. skelbimą visu dydžiu). Renginys nemokamas, paroda veiks iki 2015 m. balandžio 27 dienos.

2014-11-14 penktadienį kviečiame į Mokslų akademijos rūmus Vilniuje, Gedimino pr. 3, kur Lietuvos edukologijos universitetas su Lietuvos mokslų akademija 15:00 Didžiojoje menėje rengia trilogijos „Aisčiai“ antrosios knygos „Raida“ pristatymą. Iškilmes ves Vilniaus universiteto Archeologijos katedros profesorius hab. dr. Albinas Kuncevičius, dalyvaus monografijos autorius Lietuvos edukologijos universiteto Baltų proistorės katedros profesorius, Istorijos fakulteto dekanas akademikas Eugenijus Jovaiša.

Kai lenkmečiu valdininkams buvo leidžiama savivaliauti, laikyti lietuvius ir Lietuvos gudus žemesnės rūšies lenkais, vadinti juos bydło, — pateisinti negalima, bet galima paaiškinti fašistine Želigovskio okupacija. Kai stribams buvo leidžiama išvadinti dorus ūkininkus бандиты ir tuo pagrindu juos kankinti, žydyti, tremti į Gulago lagerius, dar suprantama komunistine Stalino aneksija. Bet ką galvoti ir ko tikėtis, kai dorus lietuvius, praskolintus ir apiplėštus žemiau skurdo ribos taikos metu, savi Lietuvos politikai vadina vagimis ir banditais, durniais vargoleis, duskit, pavidolei?

75 min. trukmės dokumentiniame filme pristatoma Nemuno žemupio archeologinė kultūra, Jūros paupio gynybinių piliakalnių tyrinėjimų išvados, Karšuvos kraštotyra. Atkreipiamas dėmesys į buvusią aukštą vietos kultūrą, itin prabangias įkapes, kurios dabar eksponuojamos Vytauto Didžiojo karo muziejuje Kaune. Kalba mokslininkai Eugenijus Jovaiša, Valdemaras Šimėnas ir Vytenis Almonaitis.

2014 m. liepos 13 sekmadienį Marijampolės evangelikų liuteronų bažnyčioje Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Vinco Kudirkos skyriui perduota ir bažnyčioje eksponuota dalis Milvydo Juškausko ir Violetos Sirvydytės sukauptų svarbios įrodomosios vertės 20 iš daugiau kaip 150 Sarmatijos žemėlapių ir 5 iš daugiau kaip 500 senovinių monetų su užrašu SARMATIA (SARMATICÆ, SARMAT, SARM). Surengtoje parodoje šį istorinį rinkinį priėmė Marijampolės skyriaus vadas majoras Algimantas Samuolis. Filmavo operatorius Marius Staronis, redaktorės Justė Lasauskaitė ir Ugnė Joniškytė. 2014-07-18 15 nr. paskelbė ir laikraštis „Karštas komentaras“.

Įkurtas Mažosios Lietuvos, dabar Rusijos federacijos Karaliaučiaus srities (rusiškai Калининградская область, vokiškai Königsberg) vietovardžių žinynas — kompiuterinė GIS duomenų bazė, jau veikia ir internete, atviruoju KML formatu, pritaikyta tyrinėti „jautriame“ žemėlapyje. Žinyne surinkti duomenys iš daugelio šaltinių: etnografų Vinco Vileišio, Povilo Kušnerio, Aleksandro Miuicelio, Manfredo Švarco, Viliaus Pėteraičio, Marijos Razmukaitės, Valdemaro Šimėno, Rimanto Matulio, Rimanto Lazdyno, bendradarbiaujant su GOV, OSM ir talka Lietuvai.lt. Aprašyta apie 4000 vietovardžių su jų vokiškomis ir rusiškomis atmainomis. Ketiname pridėti dar vandenvardžių, piliakalnių ir kitų išlikusių vietovardžių, plėstis į Lenkiją, Gudiją, bendradarbiaujant su kitų šalių geografais, etnografais, istorikais, kalbininkais.

2013 m. rugsėjo 9 dieną, Jūratės de Rosales 84-ųjų metinių proga ją kalbina televizijos žurnalistas Sigitas Valadka apie ką tik išleistą trilogijos „Europos šaknys“ antrąją dalį ir šiuo metu rašomą trečiąją, apie pernai Valensijos universiteto profesoriaus Antonio Lastros išleistą knygą „Lituania philosophica“, apie istorijos mokslo naujoves, apie kosmopolitizmą ir tautiškumo išsaugojimą. Pokalbis parodytas „Init TV“ laidoje „Nuomonės“ 2013-09-12.

„Laisvosios bangos“ radijo laidos „Korys“ vedėjas Audrys Antanaitis kalbina Lietuvoje vėl viešinčią Jūratę de Rosales iš Venesuelos apie jos monografijos „Europos šaknys“ antrąją dalį ir apie istorijos bei kalbotyros mokslo padėtį 2013 metų rugsėjo 7 dieną, trukmė 47 minutės.

Rugpjūčio 14 dieną su Sambūrio „Patirtis“ nariais susitiko Lietuvoje viešinti, Kaune gimusi, Venesueloje gyvenanti lietuvė, populiariausio Venesuelos politikos, ekonomikos ir kultūros savaitinio opozicinio žurnalo „Zeta“ vyriausioji redaktorė, senosios protėvių istorijos ir Lietuvos senovės tyrinėtoja, Lietuvos edukologijos universiteto garbės daktarė, Lietuvos ir Venesuelos ordinų kavalierė Jūratė de Rosales. Selemono Paltanavičiaus ir Vlado Palubinsko nuotraukos.

Dr. Algimantas Liekis leidžia visiems nemokamai internete skaityti savo knygą „Juodieji Lietuvos istorijos puslapiai“ (Lenkų skriaudų lietuviams istorijos apžvalga) — 2011 metais išleistą dvitomį UDK 947.45.07 ISSN 1392-8465 (I t. 506 psl. iki 1921 metų ISBN 978-9986-795-66-7 ir II t. 456 psl. 1921-1939 m. ISBN 978-9986-795-67-4). Šią Pietų Lietuvos slavinimo apžvalgą kaip mokyklinį vadovėlį turėtų gerai perskaityti kiekvienas lietuvis (ir lenkas), nes politikai, švietimo sistema ir žiniasklaida piešia neatpažįstamai iškraipytą Lietuvos praeities ir net dabarties vaizdą.

Kovo 11-osios proga siūlau atsakyti į klausimą, kas yra tauta — ką reiškia ši sąvoka, koks jos turinys? Kokia tautiškumo vertė, netgi nauda — kodėl verta laikytis protėvių papročių, argi ne geriau apsimokėtų perimti iš kiekvienos tautos, kas jų papročiuose naudinga ir nevaržyti savęs tautiniais prietarais, priklausomybe vienai tautai, o būti laisvu pasaulio piliečiu? Atsakant paprastai pasipila tuščiažodžiavimai, gražbylystė apie dvasios slėpinius ir sielos virpulius, tarsi objektyviai dalykas būtų nepažinus, nešališkai nepatikrinamas ir neįrodomas. Patyrinėjęs pats, priėjau išvados, kad tikroji tautiškumo prasmė pamiršta, iškreipta ir paniekinta. Tai kadaise buvusi žmonių veislininkystė savęs atžvilgiu — griežtas ugdymas, kilmės puoselėjimas ir tarpusavio pagalba (talka). Ne vienas faktas ir jų derinys veda į tai, kad mūsų protėviai gali būti kalti dėl žmogaus kilmės — jo atsiskyrimo nuo gyvulio. Šią prielaidą paremia kalbotyra, o neseniai patvirtino ir naujausi genetikos mokslo atradimai, padedant antropologijai, archeologijai, matematiniam klimato modeliavimui.

Lietuvoje ilgai nenorėta pripažinti, kad baltų etninės žemės toli už dabartinių Latvijos ir Lietuvos sienų. Baltistikos mokslas atsirado užsienyje, Lietuvoje vienintelis Kazys Būga tada gvildeno vandenvardžių kilmės hipotezę. Iki Marijos Gimbutienės pripažinimo baltų paveldo paieškos plačiame Europos ruože išvis buvo laikomos „nemoksliškomis“ (ir dabar praeities iki Mindaugo tyrinėjimai vadinami „proistore“, net „paraistorija“). Jei dabartinis Nepriklausomos Lietuvos mokslas laiku nesujudės, vėl gali atsirasti naujų pangermanų ar panslavų, kaip jau buvo nutikę praeityje, kai germanai pasisavino gudus, o slavai griebėsi „baltoslavų“ kalbos klasifikacijos. Lietuvių kalbotyra negali užsidaryti vien dabartinės Lietuvos sienose, turi veikliai reikštis pasaulinėje romaniškų ir slaviškų kalbų genezės tyrimų plotmėje, kur baltų kalbos gali pasirodyti raktas, atveriantis vaizdą ir į pačių baltų buvusį didžiulį poveikį romaniškoms kalboms V-XI amžiuose, ir slavų kalbų susidarymui nuo VI-VII amžiaus ir vėliau.

2012 m. sausio 22 dieną Lietuvos mokslų akademijos mažojoje menėje dr. Algimantas Bučys pristatys ką tik išleistą didžiulės svarbos žinyną tyrinėtojams ir studentams — „Seniausios lietuvių literatūros istorija ir chrestomatija“. Apsvarstysime ir ankstesnių autoriaus tyrimų išvadas bei iškeltus opius litaratūrologijos, kultūrologijos, istoriografijos, tautotyros klausimus. Apie įvykius XIII amžiuje, kuriuos Marija Gimbutienė yra pavadinusi didžiausia tautos tragedija per keturis tūkstančius metų. Dalyvaus akademikai Romualdas Grigas, Eugenijus Jovaiša, Vytautas Martinkus, Viktorija Pakerienė, dr. Vykintas Vaitkevičius su dr. Daiva Vaitkevičiene, rašytojas Vytautas Girdzijauskas. Vilniuje, Gedimino pr. 3, 17:30.

Parsidavėliška tėvynės išdavikų politika Lietuvoje būtų neįmanoma be stipraus užnugario. Ne, ne Varšuvoje — gerokai toliau ir stambiau. Tačiau gaila ir kaimynų lenkų — net kurstoma dauguma juk dar nenusiteikusi agresyviai. Lenkija tėra įrankis kurstytojų rankose: atlikusi juodą darbą, jau tikrai pagrįstai bus nuteista ir sutrypta už šovinistinę agresiją, o valdžią perims tolerantiškoji litvakų tarptauta.

Jūratė de Rosales: Pro tą angą, kurią mano surasti dokumentai atvėrė, jau tekės pažinimo srovė. Kaip sakė Maironis — nebeužtvenksi upės bėgimo. Antra — anksčiau ar vėliau nebegalėsime kliautis vien apgavimais. Tikrieji senieji dokumentai, tuo labiau dabar, elektronikos laikotarpiu, kada jie staiga pasidarė labai prieinami, patys susiras skaitytoją. Aš juos jau suradau ir paskelbiau — nieko neišgalvojau. Toliau viskas vyks savaime. Kas tam priešinasi, liks praeity, užmaršty, kitapus.

Protėvių senovės kultūrą iki krikšto oficialūs istorikai neigia politiniais tikslais, o ne dėl metraščių trūkumo — senovės graikai, romėnai protėvius minėjo plačiai ir smulkiai, žinių yra netgi žydų Biblijoje ir Egipto raštuose. Menamų indoeuropiečių pagrindą sudarė lietuvių protėviai getai. Rimantas Matulis apie lietuvių kilmę 2011-10-01 „Žinių radijo“ laidoje „Avilys“, vedėjas Audrys Antanaitis.

Politiniai aferoistorikai rengia pseudomokslines konferencijas ir kursto tautinę nesantaiką, slepia ir klastoja praeities įvykius, nežino ir nepaiso svarbiausių mūsų praeities faktų. Skitijos, Sarmatijos, Lietuvos imperinę praeitį vadina „proistorija“ — priešistore, neistoriniais įvykiais, mitologinėmis legendomis, tautosaka, net prasimanymais. Tuo tarpu surinkta ir ekspertų sertifikuota daugiau kaip du šimtai senoviškų monetų, nemažai žemėlapių, kitų įrodomąją vertę turinčių daiktinių duomenų, pakankamų proistorei pripažinti istorija. Priešingai, jokių duomenų, rodančių buvus „Abiejų tautų respubliką“, „Rzeczpospolita“ rasti nepavyko, atrodo, tai tėra šių laikų politinių istorikų pramanas. Lietuvos, Lenkijos ir kitų kaimyninių valstybių vadovai, pasitelkę ekspertus, turi patikrinti ir deramai įvertinti surinktus tikrovės įrodymus.

Vakar išvažinėjau beveik visą Karaliaučiaus kraštą. Miestus ir miestelius. Pasikalbėjau Tilžėje su Lietuvos respublikos konsule. Pasisvečiavau pas kleboną, išgėrėme keletą (kas gi skaičiuoja, kiek) „kleboniškų“. Išvažiavau iš viešbučio 08:00 ryto ir grįžau vakare po 11:00. Parodau aplankyto geležinkelio tilto Lenkijos ir Rusijos pasienyje nuotraukas. Tilto, ties kuriuo, kaip rašė Juozas Lukša (Daumantas), jo būrys susikovė su rusų ir lenkų sargybiniais.

„Init“ televizijos laida apie dr. Jūratės de Rosales viešnagę Lietuvoje 2011 metų birželio 13 – 23 dienomis: apie mokslinių tyrinėjimų pripažinimo iškilmes, apdovanojant Lietuvos edukologijos universiteto (VPU) medaliu ir suteikiant garbės daktarės vardą (honoris causa), apie paskaitą ir knygos „Europos šaknys“ pristatymą Lietuvos mokslų akademijoje, apie dalykinius susitikimus su kalbininkais Vytauto Didžiojo universitete, su archeologais Klaipėdos universitete, su istorikais, kraštotyros ir tautinės kultūros puoselėtojais, savo talkininkais. „Init TV“ laidos autoriai Vaida Stagniūnaitė ir Saulius Novikas.

Nors Lietuvos valdžia skatina ir apmoka lietuvių kultūros niekinimo kūrybą, Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys, Lietuvos edukologijos universiteto (VPU) istorijos dekanas profesorius Eugenijus Jovaiša savo darbais per iPad2 įrodo, kad, išmanant istoriją, tautos kultūrą ir šiuolaikines technologijas, Lietuvą galima pristatyti labai patraukliai. Valstybės dienos proga profesorių kalbina „Žinių amžiaus“ vedėja Jolanta Jurkūnienė per „Lietuvos radiją“ 2011 m. liepos 6 d.

Doc. Edvardas Satkevičius iš Kauno papildo dr. Jūratės de Rosales paskaitą Birštone 2011 m. birželio 18 d. apie baltų paminėjimus kinų metraščiuose, apie gerai išsilaikiusius baltiškus kapus I tūkst. pr.m.e. ant Gintaro ir Šilko kelio Gobio slėnyje (dabar dykuma Vakarų Kinijoje), apie tų baltų iš kinų perimtos tarties dzūkiškus bruožus ir apie II a. pr.m.e. bei V m.e. a. piliakalnius, rodančius pilių grandinės liekanas ant buvusių valstybių sienos dabartinėje Lietuvoje. Šių duomenų politiniai istorikai ir kalbininkai ligšiol netyrinėja, nepaiso (ignoruoja).

Keldama hipotezes apie didį probaltų vaidmenį visoje Europos istorijoje ir kultūroje, autorė remiasi daugybe istorinių šaltinių, archeologų, kalbininkų tyrinėjimais ir išvadomis. Jos keliamos ir grindžiamos hipotezės apie getų – dakų ir trakų įspaudą Europos istorijoje, apie probaltiškojo kamieno ypatingą reikšmę, grindžiamos labai svarbiais įvairiais šaltiniais ir jų aiškintojų, interpretatorių svarstymais bei diskusijomis. Man nekelia abejonių Jūratės Statkutės de Rosales gera savijauta tame rate, palaikoma dalykų žinojimo, fundamentalumo, erudicijos ir sąžiningumo. Imponuoja rašančiosios geismas, jai susitikus su tai, kas istorijoje atrodytų nesuprantama, nuodugniai aiškintis, dėliotis, vengti visažinio povyzos.

Šiandien pasaulyje skamba Lietuva. Ne sporto, meno, ne vienadienių nuotykių sraute, o Lietuva kaip Europos kultūros lopšys, kaip Vakarų civilizacijos tėvynė. Vakar vakare stambiausia Ispanijos (ir penktoji pagal dydį pasaulyje) naujienų agentūra EFE paėmė iš Jūratės de Rosales platų interviu apie Lietuvą ir baltų kilmę, apie lietuvių kalbą ir praeitį. Jau po dviejų valandų EFE apskelbė visam pasauliui apie jos viešnagės savo tėvynėn Lietuvon prasmę, apie garbės daktarės vardo (honoris causa) Jūratei suteikimą, apie revoliucinių jos tyrinėjimų pripažinimą Amerikos ir Europos universitetuose, apie šiuo metu Vakarų akademiniuose sluoksniuose vykstančias svarbias permainas, keičiančias senovės istorijos supratimą, apie praeities vertinimą dabartinių raidos problemų ir vis aštriau kylančių kultūros likimo klausimų požiūriu.

Turiu padėkoti akademinei bendruomenei už mano triūso pripažinimą Lietuvai svarbia moksline veikla — už garbės daktarės vardo (doctor honoris causa) suteikimą. Pripažinimo iškilmės įvyko birželio 15 dieną 11 valandą Vilniaus pedagoginio universiteto centrinių rūmų aktų salėje (Studentų g. 39), inauguracinė paskaita ir naujos knygos „Europos šaknys“ pristatymas — Lietuvos mokslų akademijoje (Gedimino g. 3) birželio 16 dieną 16 valandą. Paskaita Birštono savivaldybės salėje — birželio 18 dieną 15 valandą, paskaita Vytauto Didžiojo karo muziejuje Kaune — birželio 20 dieną 14 valandą. Jotvingių ir prusių atminimo pagerbimas Punske — birželio 21 dieną (atšaukiau). Mokslinė diskusija Klaipėdos universiteto senato salėje — birželio 22 dieną 11 valandą, o 17 valandą — paskaita Klaipėdos viešojoje bibliotekoje. Dabar čia vaizdinė ir kitokia medžiaga, kurią pavyko surinkti talkininkų dėka.

Senojo geležies amžiaus pradžioje atsiradus juodajai metalurgijai, suklestėjo artojų tauta baltai: geležinių noragų dėka dirvą išmokta arti giliau, išrastas dalgis, pjautuvas, daug kitų naudingų padargų ir našių ūkininkavimo būdų. Žmonės pakilo ieškoti naujų žemių į pietus ir rytus. Apsigyvenus vieniems gudams rytuose, kitiems vakaruose, atsirado ostrogudų ir visigudų pavadinimai. Skirtumas tarp vadinamųjų griautingų ir dervingų atrodo reiškė dvi skirtingas agrotechnikas. Archeologų vadinamos Černiachovo kultūros atsiradimą atitinka gudų kilmės romėnų istoriko Joradanio „Getikoje“ aprašyta trečioji gudų, o netrukus ir gepidų migracijos banga iš Vyslos žemupio į Pietus. Gepidų karaliaus Fastido susirėmimo su gudų karaliumi Ostrogodu aprašymas liudija, kad gudai ir gepidai buvo gentainiai.

Kas gi atsitiko, kad laisvoje Lietuvoje XXI a. radikalioji katalikų bendruomenė ėmė judėti beveik priešinga kryptimi? Kodėl tarsi tyčia demonstratyviai kapojamos katalikybės sąsajos su patriotinėmis lietuvių nuostatomis? Kodėl ir kieno yra palaikoma ir skatinama visokeriopa senovės Lietuvos istorijos diskreditacija švietimo tinkle nuo pradinių iki aukštųjų mokyklų? Kam taip baisiai trukdo lietuvių išsiugdyta ir šimtmečiais oficialiai bei pogrindžiuose ginta ir puoselėta daugkartinių Lietuvos Atgimimo šauklių kunigų, pamokslininkų, poetų bei tautos patriarchų tradicija? Ką ir kodėl taip patologiškai erzina mažiausia užuomina apie lietuvių teisę ir pilietinę pareigą ugdyti pasididžiavimą ne tik katalikiškąja mūsų praeitimi, ne tik europinės integracijos dabartimi, bet ir ikikrikščioniškąja Lietuva? Kas ir kodėl stengiasi žūtbūt sumenkinti ikikrikščioniškosios Lietuvos valdovus ir herojus, senovės Lietuvos tikybą ir valstybinę galią? Ir net savo gimtąją kalbą, archajiškiausią iš visų indoeuropiečių kalbų pasaulyje, taigi — ir toje pačioje globalizacijos tautiškai sterilizuojamoje Europoje?

Šiuo metu rašau plačios apimties knygą „Europos šaknys“. Tai daugelį metų savo ir kitų tyrinėtojų surinktos medžiagos apibendrinimas apie indoeuropietiškos Vakarų kultūros šaknis, apie dabar baltais vadinamos tautų tėvynės reikšmę, apie seniausią ir didžiausią Europos valstybę, apie proistore arba net paraistorija dabar vadinamą praeitį prieš Lietuvos krikštą. Čia knygos pristatymas, turinio rodyklė, šeši pirmieji skyriai ir vis papildomi bibliografiniai duomenys, leidybos naujienos.

XX amžiaus pradžioje Vyslos žemupyje prie Vielbarko archeologų atkasta kultūra, datuota I a. po Kr. Kapai buvo padengti akmenų vainikais, vyrai laidoti be ginklų. Tokia laidosena tuo metu buvo žinoma tik Gotlando saloje Baltijos jūroje, dabartinėje Švedijoje. Todėl buvo nutarta, kad į Pavyslį iš salos atsikėlę germanai. Tačiau tuo metu dar nebuvo tirtos baltų vietovės. Vėlesni Lietuvos archeologų tyrimai parodė, kad tokia pati laidosena jau seniai ir dar labiau buvo būdinga Vakarų baltams, ypač Semboje ir Lietuvos pajūryje. Kalbotyros duomenys rodo godų ir gepidų tautovardžių baltiškumą ir paremia „Getikos“ autoriaus antikos istoriko Jordanio teiginius, kad gudai kilę iš prūsiško Baltijos pajūrio. Taip sugriūva nuo praėjusio šimtmečio pradžios pasaulyje įsigalėjusi istorikų teorija, kad vadinamoji gotų-gepidų migracija — pakilusi nuo Vyslos žiočių II a. po Kr., atvykusi į Balkanų pusiasalį ir įveikusi Romą V a. po Kr., — buvo germaniška. Vėliausi archeologijos atradimai Lietuvoje įrodo, kad ta migracija buvo baltiška.

Iš Baltijos pajūrio Skančios pakilę gudai įveikė spalus Dono baseine ir užvaldė visą Skitiją — Rytų Europą nuo Baltijos iki Juodosios ir Kaspijos jūrų. Užsitikrindami susisiekimą Vislos, Nemuno, Dauguvos ir Dunojaus, Dniestro, Bugo, Dniepro, Dono, Volgos upėmis. „Getikos“ autoriaus istoriko Jordanio teigimu, Dakijos ir Skitijos užvaldymą gudai nuolat kartojo savo tautinėse dainose, jų žygdarbius smulkiai ir nuosekliai aprašė Ablavius ir daugelis kitų senovės rašytojų, patvirtino gudų kilmės Ispanijos vyskupai ir karalius Alfonsas X Išminčius. Ilgametė gudų valdžia tuomet vadinamoje Skitijoje klaidino daugelį rašytojų, ėmusių juos vadinti skitais. Pačių gudų istorikai paaiškino, kodėl klaida įvyko, ją ištaisė ir smulkiai aprašė, kokie buvo tikrieji gudai, tuo pačiu paneigdami dabar paplitusią multietnicizmo teoriją.

Ispaniją užkariavusių gudų vadai ir vėlesni gudų autoriai mini senovės dakų ir vėlyvesnių gudų bendrą kilmę ir tautybę. Tačiau XIX amžiaus istorikai kategoriškai tą giminystę neigia. Šiame knygos skyriuje peržiūrimi vienos ir kitos pusės teiginiai. Baigiama kalbotyros duomenimis, pagal kuriuos dakų kalba priskirtina Dunojaus baltų kalbų grupei.

Gotų kilmės hipotezių glausta apžvalga, išvardijant svarbiausius gotų germaniškumo argumentus, nurodant tokių teiginių klaidas, jų priežastis, prieštaringumą ir nepagrįstumą. Gudų baltiškos kilmės pagrindimas, remiantis pačių gudų didikų (Tautorikio Didžiojo, Jordanio, Šv. Izidoriaus, arkivyskupo de Rados, karaliaus Alfonso X Išminčiaus ir kitų) raštais, kur jie aiškiai save kildina iš prūsiškojo Baltijos pajūrio. Šį teiginį paremia ir gausūs lyginamosios kalbotyros duomenys, Prūsijos istorikas Praitorius bei visa knygoje nuosekliai suverta tolimosios senovės įvykių raidos grandinė.

Česlovo Gedgaudo labdaros fondo vadovo Leopoldo Krušinsko vedamos televizijos laidos „Mūsų praeities beieškant“ apie senovės baltų civilizaciją, lietuvių kilmę, mūsų protėvių tolimą praeitį. Rodo kabelinė televizija „Vinita“ Vilniuje, „Init“ Kaune, Trakuose, Birštone, „Sugardas“ Visagine ir Druskininkų TV pirmadieniais 20:30 – 21:00. Be to, laidas transliuoja ir „Balticum“ Vilniaus rajone, Pajūryje ir Šiauliuose, „Elekta“ ir „Kateka“ Panevėžyje, „Rygveda“ Vilniuje, Kėdainiuose, Jurbarke ir Biržuose, „S plius“ Šiaulių apskrityje ir Klaipėdoje.

Nors valstybė neužsakinėja istorinio meno kūrinių, Lietuvos valdžia išvis priešiška tautinei dvasiai ir protėvių nuopelnų pagerbimui, individualistų grupė savo lėšomis surengė istorinio paveikslo parodą, skirtą Žalgirio mūšio 600 metinėms. Paroda veikia Lietuvos dailininkų sąjungos menėje „Arka“ Vilniuje, 2010 m. nuo rugsėjo 15 iki spalio 2 dienos. Šią parodą ir istorinio meno svarbą tapytojas Aloyzas Stasiulevičius pristato Lietuvos radijo 2010-09-25 laidoje „Kultūros savaitė“, kalbina laidos vedėja Jolanta Kryževičienė.

Aivaro Lileikio paskaita apie Sarmatijos, LDK ir dabartinės Lietuvos respublikos sąsajas ir apie Lietuvos svarbą ateities geopolitikai įvyks Vilniaus savivaldybės salėje rugpjūčio 26 dieną 16-18 val.

Durbės mūšis, kurio 750 metų jubiliejų minėsime liepos 13 dieną, yra viena svarbiausių pergalių prieš Vokiečių ordiną. Savo reikšme ir mastais jis nusileidžia tik Žalgiriui. Bet kai kuriais atžvilgiais Durbės mūšis įspūdingesnis net ir už jį, nes prie Durbės žemaičiai sutriuškino jungtines ir gerokai gausesnes Livonijos ir Prūsijos kryžiuočių pajėgas, be to, padarė tai bemaž vieni — padedami tik mūšio metu į jų pusę perėjusių kuršių. Vis dėlto svarbiausia yra tai, kad Durbės mūšis pakeitė visą karo eigą — be jo Žalgirio tiesiog nebūtų buvę.

Nors lenkomaniška Lietuvos valdžia nemėgsta tautinės šventės, stengiasi tylomis preleisti didžiąją 750 metų sukaktį, kai, išdavikui Mindaugui parsidavus okupantui, Durbės mūšyje žemaičiai, narsaus ir sumanaus karvedžio Almino vedami, vieni sutriuškino abu kryžiuočių ir kalavijuočių ordinus ir išlaisvino baltus, žmonės patys rengia gražias paminėjimo ir pagerbimo šventes. Žemaičių sąjunga Kaupų kaime prie buvusios žiemių sostinės Tverų liepos 2 – 4 dienomis organizuoja iškilmes, mūšio inscenizaciją, baltų kovos ratą, riterių galynes, vyriškas varžybas, žaidimus ir koncertus. Liepos 9 – 10 latviai pačioje Durbėje pagerbs didvyrius jiems pastatytu paminklu, paroda, amatų muge ir tautiniais koncertais. Liepos 13 Medžiokalnio ąžuolyne prie Kražių — žemaičių vėliavos atkūrimo iškilmės, dainos, šokiai, jodinėjimas žemaitukais, šaudymas iš lanko. Liepos 13 draugija „Pilis“ Vilniaus įgulos karininkų ramovėje surengs istorijos tyrinėjimo paskaitas, pristatys Ingos Baranauskienės romaną „Durbės mūšis. Nepasidavę lemčiai“ bei dokumentinę tų įvykių apžvalgą „Durbės mūšis: istorija, priežastys, pasekmės“.

Česlovo Gedgaudo fondo steigėjas Leopoldas Krušinskas menotyrininkei žurnalistei Ingai Berulienei apie svarbias žinias lietuvių tautosakoje — 2010-05-21 16:03-16:30 per „Lietuvos radiją“, laidai „Gyvoji istorija“. Deja, garso kokybė visai prasta, jau pačio pokalbio įrašymo metu.

Lietuvos „elito“ atstovai kaskart atviriau, nusimesdami kaukes, visai nebesidrovėdami ima atstovauti ir ginti svetimos valstybės interesus.

Prof. Algirdas Girininkas TV.delfi.lt Rolandui Maskoliūnui ir Robertui Narmontui apie „Lietuvos archeologijos“ šešiatomį, įvertintą 2009 metų mokslo premija (su dr. Audrone Bliujiene ir prof. Vladu Žulkumi už pateiktį „Baltai Baltijos jūros erdvėje“).

Čikagoje susibūrė Lietuvos istorijos diskusijų klubas. 2009 metų gruodžio 13 dieną, sekmadienį, 11:30 klubas kviečia į vakaronę, kur teisininkas, rašytojas ir praeities tyrinėtojas Pranas Jurkus pristatys garsios žurnalistės ir mokslininkės Jūratės de Rosales veikalus apie gudų žygius ir seniausią Europos valstybę.

Penktajame mūsų eros amžiuje gudams užvaldžius Pirėnų pusiasalį, pasikeitė ir vietinė lotynų kalba (romansas), virtusi ispanų kalba. Sprogstamųjų priebalsių p→b, t→d, k→g suskardėjimas, šnypščiamųjų ir gomurinių priebalsių f, h, th išnykimas rodo, kad gotai buvo ne germanai, o baltai (gudai).

Sigito Valadkos televizijos laida „Nuomonės. Istorija, kurios nežinome“ vyksta ketvirtadieniais per „Init TV“, vaizdo įrašai čia skiltyje „Raiškiai“, URL http://on.lt/filmai/.

Lietuvos istoriniai santykiai su lenkais Lietuvai buvo baisiai kenksmingi. Praradome daug savo kultūros, praradome savo sostinę Vilnių, praradome senas Lietuvos gyvenvietes, kai buvome susidėję su lenkais į bendrą Respubliką, lenkams valdant, praradome visą savo valstybę.

2009-09-09 „Klasikos“ radijo laidos „Muzikinis pastišas“ vedėja Jūratė Vičienė kalbina Gabrielių Gykį, Leopoldą Krušinską ir Jūratę Rosales jos 80-ojo gimtadienio proga. Apie šios darbščios, protingos ir garbingos moters, gyvenančios Venesuelos sostinėje Karakase, nuopelnus Lietuvai. Bei apie Kastilijos ir Leono karaliaus gudų kilmės Alfonso X Išminčiaus nuopelnus klasikinei muzikai, Europos kultūrai ir lietuvių protėvių istoriografijai.

Sarmatijos ir Lietuvos istorijos esmę privalo žinoti kiekvienas valstybės tarnautojas ir politikas. Būtina patikrinti valstybės įstaigų istorikų veiklą dėl protėvių ir mūsų valstybės istorijos netyrimo ir neviešinimo, dėl Sarmatijos vertinimo klaidų ir duomenų tyčinio klastojimo, dėl aplaidaus pareigų nevykdymo pradėti ikiteisminį tyrimą.

Rimantas Matulis: Minske rusų kalba išleista amžiaus knyga apie mūsų tautos ištakas — net 327 psl. Jono Laurinavičiaus akademinė monografija „Senovės Lietuva: valstybė ir civilizacija“ (Древняя Литва: Цивилизация и государство).

Istorinės kalbotyros duomenys patvirtina metraščius, kad vadinamieji gotai buvo ne barbarai germanai, o baltai išeiviai — gudai (godai). Ir kad gudai buvo ryškiai aukštesnės kultūros už tuometinius Europos barbarus. Atsikraustę į Pirėnų pusiasalį, gudai pakeitė lotynų tartį į romansą, iš kurio kilo ispanų kalba.

2007-11-03 „Žinių radijo“ laidoje „Avilys“ Audrys Antanaitis kalbina iš tolimosios Venesuelos į Lietuvą atvykusią Jūratę de Rosales jos knygos „Didžiosios apgavystės“ išleidimo proga.

Archeologijos profesorius akad. Eugenijus Jovaiša apibūdina ankstyvųjų viduramžių pradžios baltų visuomenę, apžvelgia kunigaikščių, karo vadų ir kariaunos atsiradimo baltuose laikus, paliečia kunigaikštiškų kapų etniškumo klausimus, gotų, hunų, avarų ir baltų santykius naujojo Europos politinio žemėlapio susidarymo aušroje. Atkreipdamas dėmesį į daugelį prabangių palaidojimų, turtingų ne tik atvežtinių, bet ir vietinės gamybos aukšto meistriškumo itin puošnių įkapių, Eugenijus Jovaiša paneigia visuomenės „polietniškumo“ ir maišymosi su „ateiviais“ hipotezes, baltų sėslumo, tamsumo, skurdumo ir atsilikimo apkalbas.

Forumas man kaip istorikui davė nemažai. Visų pirma — supratimą, kokios temos yra iš tiesų svarbios visuomenei. Istorikai, deja, dažnai užmiršta, o gal kartais ir nenori pripažinti, kad dirba ne sau, ne abstrakčiam „mokslui“, o būtent visuomenei. Tuo anaiptol nenoriu pasakyti, kad istorikas turi pataikauti visuomenei ir rašyti tik taip, kaip to norėtų eilinis istorijos mėgėjas. Kartais reikia elgtis atvirkščiai — paprieštarauti istorijos mėgėjui, nurodyti, kas iš tiesų svarbu, į ką reikia atkreipti dėmesį. Bet visa tai turi turėti ryšį su tuo, kuo gyvena istorijos mokslų universitetuose nestudijavęs žmogus. Ne vienas mano straipsnis spaudoje kilo iš problemų, kurios išryškėjo forumo diskusijose. Be to, forumas suteikia galimybę sekti istorijos naujienas, sužinoti istorijos tyrimams naudingų interneto resursų adresus.

Profesoriaus Gintauto Česnio 65 metų sukakčiai pažymėti Janina Tutkuvienė pateikia šios iškilios asmenybės — Lietuvos mokslų akademijos nario eksperto, buvusio Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto dekano (1988-1999), Anatomijos, histologijos ir antropologijos katedros vedėjo (1988-2001), Lietuvos valstybinės premijos laureato (1989) ir Estijos valstybinio apdovanojimo (2005) — mokslinės veiklos ir kitos kūrybos apžvalgą. Gintautas Česnys baigė Vilniaus universiteto Medicinos fakultetą 1963 metais. Jo mokslinė ir pedagoginė veikla rutuliojosi nuo auksologijos (pirmoji disertacija „Lietuvių kūdikių auksologinė charakteristika, longitudinalinis tyrimas“, 1970) iki lietuvių etnogenezės (antroji disertacija „Senųjų Lietuvos gyventojų antropologija“, 1986) problemų nagrinėjimo. Dabar profesorius daugiausia laiko skiria svarbiausių Lietuvos antropologijos istorijos periodų apibendrinimui, iškiliausių jos asmenybių mokslinės veiklos nagrinėjimui.

Kūrėjų ir vartotojų pilietinės nuostatos demokratinėje santvarkoje labai skiriasi. Kūrėjas labiausiai pasikliauja savimi. Ėmėjai kliaujasi svetimas gėrybes skirstančia valdžia. Kūrybingas davėjas yra taikus. Bedvasiai ėmėjai yra aršūs. Kūrėjas dažniausiai būna individualistas. Agresyvūs svetimo turto dalintojai lengvai spiečiasi į būrius ir minias. Ėmėjai aršiai kovoja su kūrėjais, kad šie jiems atiduotų kuo daugiau. Kūrėjas kovoja ne su žmonėmis, o su žmogiškomis ydomis — pirmiausia savo paties ydomis. Kūrėjas stoja už lygias teises visiems veikti savarankiškai, už veikos padarinius atsakant savo turtu ir garbe. Ėmėjai griebiasi tikrinti, apskaičiuoti ir pažaboti veikiančių kūrėjų, mūru stoja tik už teisę visiems po lygiai suvartoti, savo atsakomybę perkeliant valstybiniam socialiniam draudimui. Kūrėjas susitaiko su valdžia, kuri gerbia kūrybą ir gina nuosavybę. Ėmėjai trokšta valdžios, kuri juos gintų, šelptų ir gerbtų.