Kūrėjo tiesa

Manoji visuomenės raidos samprata

Įvairiais amžiais, skirtingose pasaulio vietose žmonės yra sukūrę klestinčių civilizacijų. Žmonijos istorija vaizdžiai rodo, kad civilizacijos anksčiau ar vėliau sunyksta ir žlunga. Ant jų griuvėsių kuriasi naujos civilizacijos. Neretai taikią ir kūrybišką evoliuciją pakeičia viską griaunančios revoliucijos ar pilietiniai karai.

Galima teigti, jog žmonijos istorija — tai kūrėjų ir griovėjų kova. Griovėjai tesugeba niokoti ir švaistyti kūrėjų sukurtas gėrybes. Tačiau sveikas ir turtingas visuomenes ir net ištisas civilizacijas sutveria vien savarankiški žmonės kūrėjai. Tik jie kuria, daugina ir medžiaginį turtą, ir dvasines gėrybes.

Nemenka dalis žmonių iš tingumo, nesusivokimo arba net piktos valios renkasi primityvų buvimo būdą. Tokie žmonės, susimetę į daugumą ir pasitelkę jėgą, nusavina arba tiesiog atima turtą, kurį sukūrė darbštieji ir atkaklieji. Aš stoju žmonių kūrėjų pusėn, griovimą ir eikvojimą siekiu pakeisti statyba ir kaupimu.

Norint sočiai ir laisvai gyventi, pirmiausiai reikia sukurti pakankamai daug patogių ir naudingų žmogui gėrybių. Sąlygų tokiai kūrybai negali sudaryti turto nusavintojai ar svetimų pinigų dalintojai. Sąlygų žmonių kūrybai sudarymas man yra svarbiausias pilietinis uždavinys.

Kūrėjo dalia

Žmogaus veikloje visada esama ir kūrybos, ir jau sukurtų gėrybių naudojimo. Jeigu žmogus sukuria daugiau negu suvartoja, jeigu nors šį tą atiduoda kitiems — jį dera vadinti kūrėju arba davėju. Jeigu vartoja daugiau nei sukuria, jeigu bendrai ima iš kitų — žmogų dera vadinti ėmėju. Vis daugiau žmonių apskritai nieko nekuria — vien minta kitų sukurtomis gėrybėmis. Aš už kūrėjus ir davėjus, stengiuosi ir pats toks būti.

Kuriantis davėjas būna savarankiškas ir nepriklausomas. Kitų sukurtu labu mintantys ėmėjai visiškai priklauso nuo davėjų. Todėl šių žmonių pilietinės nuostatos labai skiriasi.

Kūrėjas labiausiai pasikliauja savimi. Ėmėjai kliaujasi svetimas gėrybes skirstančia valdžia.

Bendrą turtą kūrėjas stengiasi padalyti pagal kiekvieno kūrybinį įnašą. Ėmėjai viską dalija po lygiai, stambiausią turto dalį pasilikdami sau kaip tariamo teisingumo įgyvendintojai.

Kūrybingas davėjas yra taikus. Bedvasiai ėmėjai yra aršūs.

Kūrėjas dažniausiai būna individualistas. Agresyvūs svetimo turto dalintojai lengvai spiečiasi į būrius ir minias.

Ėmėjai aršiai kovoja su kūrėjais, kad šie jiems atiduotų kuo daugiau. Kūrėjas kovoja ne su žmonėmis, o su žmogiškomis ydomis — pirmiausia savo paties ydomis.

Kūrėjas stoja už lygias teises visiems veikti savarankiškai, už veikos padarinius atsakant savo turtu ir garbe. Ėmėjai griebiasi tikrinti, apskaičiuoti ir pažaboti veikiančių kūrėjų, mūru stoja tik už teisę visiems po lygiai suvartoti, savo atsakomybę perkeliant valstybiniam socialiniam draudimui.

Kūrėjas susitaiko su valdžia, kuri gerbia kūrybą ir gina nuosavybę. Ėmėjai trokšta valdžios, kuri juos gintų, šelptų ir gerbtų.

Lietuvos dalia

Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje Rusijoje įvykdytas bolševikų perversmas iš esmės panaikino nuosavybės santykius visoje imperijoje. Gan liberalią santvarką pakeitė totalitarinė.

Lietuvai istoriškai pasisekė: du dešimtmečius šalis buvo nepriklausoma, o jos piliečiai galėjo bent kiek laisviau verstis. Lietuvos kaimas, kur gyveno bene devyni dešimtadaliai visų žmonių, išsiskirstė į sodžius ir galėjo tvarkytis ūkį gan savarankiškai. Deja, nauja imperijos okupacija sutrikdė šalies pažangą net pusšimčiui metų.

Buvo iškart nuosekliai atrinkti ir metodiškai sunaikinti kūrybiškiausi Lietuvos žmonės. Pokario kovose žuvo ir tie laisvę mylintys žmonės, kurie išliko per pirmuosius prieškario persekiojimus bei deportavimus.

Lietuvos kūrybinės galios jau tuomet buvo veik nepataisomai sužalotos. Vėliau dar pusę amžiaus slopinta nuosavybės dvasia visai sunyko. Ji sunkiai atgimė tik paskutinįjį praėjusio amžiaus dešimtmetį. Deja, toli gražu neįsivyravo. Bent keturi penktadaliai Lietuvos žmonių menkai teįsivaizduoja gyvenimą be tiesioginės valdžios pagalbos ir paramos. O šitai reiškia, kad net keturi penktadaliai svetimos kūrybos vaisių vartotojų bando išsilaikyti ant vieno penktadalio kūrėjų pečių.

Lietuvos žmonės blaškosi po partijas pagal lytį, tautybę, religiją, orientaciją į Rytus arba Vakarus (į Rusiją arba Lenkiją). Vis mažiau žmonių, kurie nuosekliai orientuotųsi į idėjas ir principus. Europos sąjunga šiuo metu atlieka nuobodžius socialistinius eksperimentus, ten kerojasi pašalpų ir paramų vertybės.

Mano kvietimas

Jei norime sukurti savą klestinčią Lietuvą, būtinai derėtų smarkiai pakeisti kūrėjų ir vartotojų santykį. Šalyje turėtų rastis vis daugiau laisvų kūrybingų žmonių. O šie dar turėtų užkrėsti nuosavybės etika kol kas nelabai ja tikinčius ir tiesiog tinginčius skirti laiko visuomeninei veiklai.

Kuriantis žmogus neturi laukti, kad jam ir jo bendraminčiams tinkamą tvarką šalyje sutvertų vartotojai ir valstybės tarnautojai, kurie patys nemoka ir nenori gyventi savarankiškai, asmenine atsakomybe.

Nelogiška keikti valdžią bei tvarką, jeigu pats nieko nepadarei, kad ji nebūtų tokia arši kuriančiam žmogui.

Ginkime kūrybiškąjį visuomenės pradą ir stenkimės pažaboti ėmėjų agresiją, kol šie dar netapo atėmėjais.

Jei jaučiatės esąs kūrėjas ir davėjas, jeigu norite ne tik priimti tai, kas jums peršama iš šalies, bet ir perkurti aplinkinį pasaulį — kviečiu mintimis ir darbais telktis į apmąstomą, kol kas virtualią „Savą Lietuvą“.

— Juozas Zykus