Pažangos sprogimas užgesintas

Šiemet spalio mėnesį sukako 25-eri metai nuo interneto atsiradimo Lietuvoje ir 18 metų nuo šviesolaidinio tinklo įvedimo. Ta proga „Penki kontinentai“ pakalbino Lietuvos interneto metraštininku vadinamą Vladą Palubinską (žr. nuotraukoje). Jis atidarė lietuviškų duomenų internete žinyną www.online.lt ir jame fiksavo visas tuomečio lietuviškojo interneto naujienas. Žinynui pernai sukako 20 metų. Čia nesutrumpintas ir šiek tiek patikslintas pokalbis.

Kada buvo sukurta pirmoji lietuviško turinio svetainė?

Tiksliai nepasakysiu, atmintyje seniausias išlikęs „Lithuania Mirror“ 1995 m. tinklalapio vaizdas Amerikoje — skirtas Lietuvoje esančios svetainės atvaizdui, kurios tuo metu dar lygtai nebuvo. O sukurta vėliau išsiplėtojo į ilgai gyvavusią Lietuvos prisistatymo pasauliui svetainę „Lithuania Home Page“ http://neris.mii.lt/.

Lietuvos mokslų akademijos Matematikos ir informatikos institute 1991-10-10 pradėjo veikti pirmasis interneto serveris. Su pasauliu 9,6 kilobitų per sekundę duomenų laidumu jis buvo sujungtas per Oslo universitetą Norvegijoje, o palydovinė ryšio antena buvo užkelta netoliese ant Seimo rūmų stogo. Įsteigus „Litnetą“, savo svetainę (daugiau techninio turinio) įsikūrė ir KTU NOC. Smulkiau interneto Lietuvoje pradžia tam vadovavusio akad. Telksnio akimis aprašyta enciklopedijoje Lietuvai.lt.

Bet nuo akademinio tinklo neatsiliko ir verslas. Dr. Kazicko „Omnitel“ (iš pradžių „Litcom“ vardu), netrukus „Aiva“, vėliau ir valstybinė interneto ryšio įmonė „Infostruktūra“ — visos turėjo savo WWW buveines, kur nuo 1996 metų pradėjo kurtis ir programavimo įmonių, asmeninių svetainių.

Kai 1997 metais „Atviros Lietuvos fondas“ užkūrė nemokamo ryšio serverį, į jį persikraustė ir prieš internetą buvusio populiaresnio „Fidoneto“ jau prityrusių veikėjų bendruomenės.

Ypač didele jėga į internetą įsiveržę „Penki kontinentai“ gerokai išjudino leidybos ir paslaugų internetu rinką Lietuvoje. Jie įkūrė visavertį šachmatų serverį Chess.lt, multimedijos tvarkyklę, knygyną Books.lt, tęstinės spaudos WWW leidyklą Press.lt su News.lt, Search.lt paieška ir išrankia sudėtine prenumerata visuose leidiniuose, lankomumo Top100.lt, apklausų Voting.lt, automatinio žiniasklaidos stebėjimo, specialistų paieškos ir daugelį kitų pažangių naujovių. „Penki kontinentai“ pirmieji ėmėsi daugiabučius jungti optiniais ryšio kabeliais, įkūrė Penki.TV.

Kas pasikeitė Lietuvoje, atsiradus šviesolaidiniam internetui?

Iki šviesolaidžio internete būdavo skelbiami paveiksliukais iliustruoti tekstai, bet vis tiek tekdavo laukti, kol jie pasirodys ekrane. Dėl stiklinių laidų švaros (atsparumo trikdžiams, elektromagnetiniam triukšmui), didžiulio pralaidumo ir ryšio patikimumo atsivėrė naujos erdvės: raiški WWW leidyba, galimybė per internetą bendrauti balsu, tiesiogiai stebėti „gyvą“ vaizdą, rengti videokonferencijas, kurti ir perduoti internetu filmuotą medžiagą, transliuoti abipusės sąveikos televiziją (interaktyvią IPTV).

Kokiais tikslais tuomet žmonės naudojo internetą ir kaip pasikeitė interneto naudotojai, jų poreikiai, pomėgiai?

Iš pradžių, kol internetu naudojosi tik programuotojai, kiti meistrai ir verslininkai, tai ir internetas buvo išnaudojamas profesinėms žinioms, mokslui, verslui. Bet kai internetą užplūdo visuomenės dauguma ir ja susirūpino politikai, internete įsigalėjo bulvarinė propaganda, jos neseka išvengti nė socialinių tinklų bendruomenėse.

Ar žmonės ateityje dar turės stacionarius kompiuterius, ar naudosis tik telefonais?

Nešiojamų ryšio bei užrašų prietaisų taip pat reikia, gal net daugiau. Bet namuose, juolab darbe, reikia ir rimtų kompiuterių — nesunkių, bet dideliu ekranu. Kuris pakeistų politikų atkakliai proteguojamą vienkryptės propagandos televizorių — jo tai tikrai namuose nereikia. Ypač jei rūpi vaikų ugdymas ir lavinimas.

Jums televizija visai nieko verta? Ar tik manote, kad tam tikrus televizijos kanalus (pvz., mokomuosius, vaikiškus ugdomuosius) verta žiūrėti per kompiuterio ekraną?

Televizija seniai galėjo (ir turėjo) susilieti su internetu, pačiame ekrane juk nėra nieko blogo. Blogį padarė politikai, nes jiems reikia vienkryptės propagandos, o ne pasirinkimo ir abipusio ryšio, kurio technologijos tinka, buvo kurtos ir televizijai.

Dabar jokios TV laidos užsakovams neturi vertės be propagandos. Ir šiaip kvailinimo, gąsdinimo, demoralizavimo, jausmų ir sąmonės teršimo. O tam pasitarnauja bet kas, net orų pranašystės („orai Lietuvoje ir rytoj bus nemalonūs“), sportas (kalbos tarša ir logikos niokojimas), laidos vaikams (bukinimas, amoralumas, nuopelnų niekinimas, patyčios).

Gal pamenate skandalą, kai TV žinių vedėja Gražina Išganaitienė (Sviderskytė) metė darbą, apkaltinusi režisierius tyčiniu demoralizavimu ir pareikalavusi darželyje išjungti televizorius, kad negadintų jos dukros, kad nepamatytų ten savo motinos.

Kadaise dar kartais pažiūrėdavau BBC mokslinės dokumentikos, „Viasat History“ laidų, bet pagailo laiko — pernelyg retai ir ten pasitaiko dalykinių žinių. Nebežiūriu TV nė internetu, nes ten juk tų pačių laidų įrašai (arba kartais tiesioginės transliacijos).

Bet Idrakas į Penki.TV atrodo neįsileidžia antikultūros, tikiu, kad pas jus yra vertų dėmesio, prasmingų laidų.

Taip, stengiamėss kurti šviesų turinį be smurto, politikos ir visokių skandalų. Siūlyčiau pasižiūrėti bent vieną kultūros laidą „Užkulisiai“. Ją veda labai jautri esybė — poetė Indrė, vien dėl jos laida persismelkia šiluma. Taip pat „Knygų“ laidą. Suprantama, negalime atsakyti už tai, ką laidose kalba pašnekovai, bet laidų kūrėjos stengiasi atsirinkti įdomius ir vertingus pašnekovus.

Ar žmonės ateityje dar kurs asmenines svetaines, tinklaraščius (blogus) ar liks tik Facebook.com, o gal ir jo neliks?

Ligšiol sutinku su nuomone, kad dalykinę WWW buveinę dera turėti kiekvienam meistrui. Reikia ir giminės svetainės, ir bendruomenių. Bet savilaidos ir savivaldos, o ne centralizuotų propagandos, kiršinimo, demoralizavimo ir sekimo soc. tinklų, tik sudarančių apgaulingą nuoširdaus bendravimo įspūdį.

Peikiate socialinius tinklus, bet pats jais naudojatės?

Išbandyti visas siūlomas technologijas tai man priklauso, kitaip negalėčiau jų vertinti, pranešinėti naujovių, palyginti, patarti. Paskyras centralizuotuose socialiniuose tinkluose turiu, bet ten beveik nieko neveikiu, negaištu laiko.

Kokia buvo jūsų misija tais laikais?

Pirminis tikslas buvo visai praktiškas. Kadangi į internetą net programuotojai ilgai žiūrėjo kaip į gražų, bet tolimą, kasdieniame savo darbe nepritaikomą dalyką, aš interneto ryšį žmonėms siūlydavau kaip jau dabar jo darbe ir profesinio domėjimosi srityje labai naudingą priemonę. Siūlydavau konkrečiais jam tinkamais pavyzdžiais.

Tų pritaikomų pavyzdžių sąrašą buvo lengviau rodyti ne popieriuje, o tiesiai ekrane, iš internete skelbiamos žinynų ir paslaugų rodyklės. Lietuviškų nuorodų tada dar nebuvo daug, jų rodyklę dar nesunku buvo tvarkyti, o pasaulinių (JAV) išrinkdavau tik svarbiausias. Tokia mano veikla buvo naudinga ir ryšio tiekėjams, todėl gražiai sutardavome, bendradarbiavome.

Online.lt žinyną toliau prižiūrėjau ir plėtojau dėl to, kad internautai būtų apsaugoti nuo niekų, apgaulės, tauškalų ir šiukšlių, kad būtų atrinktos, išsamiai ir aiškiai pristatytos visos naudingos paslaugas tiesiogiai internetu, o vėliau ir dalykinės nuorodos į įmonių, įstaigų, organizacijų buveinių bei asmeninių svetainių išsamų WWW registrą.

Kaip tais laikais įsivaizdavote interneto ateitį?

Interneto ateitį įsivaizdavau gražią, galimybes neaprėpiamas. Ne gėda ir dabar perskaityti dar 1997 metais „Naujosios komunikacijos“ užsakymu išsakytą savo pranašystę.

Bet ir politikos pavojų suvokiau blaiviai, anksti įžvelgiau ir laiku perspėjau apie atžangos reiškinius, tik nesitikėjau tokių monopolizmo mastų ir agresyvumo.

Argi neturite pasakyti ko optimistinio ir ateičiai?

Paskirų džiugių dalykų tai dar vis pasitaiko, tokių kaip antai lietuvių kūrybos vienos pažangiausių pasaulyje WWW leidybos staklės.

Ir paskutinis mano pranešimas metraštyje buvo optimistinis, apie tikrai esminės pažangos proveržį — kuris tačiau netrukus buvo sunaikintas, tyčia. Ir tokių šiurpių naujovių naikinimo pavyzdžių internete daugybė.

Kada nustojote vesti naujienų metraštį? Kodėl?

Žinyno „Lietuva internete“ dešimtmečio iškilmėse (2005-12-08), atsakydamas į priekaištą, kad naujienas leidžiu vienas pats, kad leidinys nepritaikytas bendradarbiauti, pasižadėjau įkurti talkos leidyklą. Leidyklą „Sava Lietuva“ įkūriau pavyzdinę, pritaikytą ir mokslinei leidybai, bet darbo padėjau daug, apžvalgas tuo tarpu sustabdžiau.

Deja, dalykinei leidybai pasiūlos net ir nemokamai neatsirado, o aš per tą laiką pasinėriau į bendrų atžangos klausimų nagrinėjimą, kuriam mokslinė leidykla ir savišvietos talka gerai tinka. Bet dar norėčiau pratęsti ir interneto naujovių apžvalgas (tokia skiltis yra), jei būtų mokios paklausos.

Kas jums dabar svarbu gyvenime? Kuo užsiimate, ko siekiate?

O, daug kuo. Man ir anksčiau interneto leidyba nebuvo svarbiausias dalykas, o tik gera priemonė susižinoti ir susisiekti.

Dar kol nebuvo interneto, aš jau buvau išradęs ir itin sėkmingai įdiegęs gyvenime teisingos santvarkos principus — kurių dėka žmonės uždirba keliskart daugiau, nors dirbdami netgi mažiau (nedirbdami ko nereikia, netrukdydami ir nedarydami žalos), o svarbiausia — oriai, švariai, kultūringai, neujami.

Pritaikyti visai Lietuvai, paskleisti pasaulyje nepavyko (Sąjūdžio politikų užduotys buvo kitos), bet jaučiu tokią pareigą ir stengiuosi ieškoti būdų, ieškoti besidominčių žmonių. Dėl to įkūriau mokslinę leidyklą savišvietos sąjūdžiui, savai žiniasklaidai — kaip būdui apsieiti be vienkryptės agentūrinės žiniasklaidos, be centralizuotų socialinių tinklų.

Kitas būdas — kultūros raidos dėsningumų, pažangos ir atžangos priežasčių moksliniai tyrinėjimai. Ypač pasinėriau į istorinę kalbotyrą — pasirodo, lietuvių kalboje yra daugybė praeities įvykių ir reiškinių liudijimų, objektyviai įrodomų duomenų mums brukamoms istorijos klastotėms atpažinti ir paneigti.

Kaip manote, kam internetas bus naudojamas ateityje? Kas dar naujo laukia?

Savaiminė interneto plėtra jau sustabdyta, sprogimas užgesintas, ryškesnės pažangos tikėtis nebeverta. Būtų gerai bent išsaugoti, kas yra, apginti nuo politikų esminius interneto principus: decentralizaciją, tiesioginius ryšius ir asmeninę atsakomybę. Dešimtmečio priesakai tebegalioja, jų svarba tik auga.

Paaiškinkite glaustai tuos priesakus — kokiu būdu tramdyti anarchiją, kaip ir kodėl nemokamai teikti savitarpio pagalbą, švietimą, paramą silpnesniems?

Oi ne, priešingai: turėjau omenyje, kad valstybė neturi imtis socialinės rūpybos, nes nesuvaržyto interneto patirtis akivaizdžiai parodė, jog rūpyba ir žmonių tarpusavio pagalba vyksta savaime — matyt, tokia yra gamtos tvarka. Todėl ir pradėjau tokiu raginimu.

1. Moksliškai tyrinėti tuos savaiminio visuomenės susiorganizavimo dėsningumus, išvadas taikant santvarkai taisyti. Bet dabar jau vėlu, tokią puikią progą praleido net Laisvosios rinkos institutas.
2. Pripažinti, gerbti ir diegti WWW leidyboje tuos savaime susiklosčiusius geros patirties W3.org standartus, mokyti jų universitetuose ir gimnazijose, padaryti privalomais valstybės užsakymų konkursuose. Tuo klausimu pernai esu paskelbęs savo raginimą (Online.lt viršelio nuorodoje auditas).
3. Nesižavėti bulvarine reklama, o gerbti, užsakinėti ir patiems pasitikėti dalykine rinkodara.
4. Tautos suneštų duomenų registrus valstybė turi atverti visuomenei, o ne slėpti ir pardavinėti. Atvėrus verslas greitai suras būdų, kaip duomenis pritaikyti viešosioms paslaugoms kurti. Užuot skelbus konkursus, valstybei derėtų pirma pagerbti ir atlyginti tas paslaugas jau teikiančių savanorių triūsą, taip paskatindama jas plėtoti — toks kelias gerokai taupesnis ir veiksmingesnis.
5. Laikytis padorumo ir žiniasklaidos kultūros internete, pradedant pagarba pirminiams žinių šaltiniams.

Ar popierinės knygos turi ateitį, ar pasmerktos visai išnykti?

Popierinės knygos visai tai gal neišnyks: aukštos kokybės popierinis leidinys gali būti gera dovana, iškilmingas dokumentas. Gali ir atvirkščiai, prireikus praversti pigus laikinas tiražas. Nors apskritai popierinė leidyba ligšiol aiškiai pervertinama, saugant kartais ir svarbų turinį nuo jo pasirodymo internete.

Šiuo metu visos popierinės knygos surinkinėjamos kompiuteriu, tad dalykinę knygą išspausdinus, tos skaitmeninės medžiagos išmetimas — yra nusikaltimas. Net jei knyga skirta parduoti, uždirbti pinigų, vis tiek prekybos metu jos pristatymas internete, ištraukų skelbimas, skaitytojų atsiliepimai ir lankytojų svarstymai tik skatina pardavimą — augina, o ne sekina pajamas.

Išvardinkite penkias interneto svetaines, kurias rekomenduotumėt atsiversti kiekvienam žmogui.

Siūlymai labai priklauso nuo profesijos, gyvenimo būdo, domėjimosi ir pomėgių. Nors manau, kad visiems kone kasdien internete prireikia žinynų, žodynų, žemėlapių. Internetu jau tenka lankytis ir savo banke, apsipirkti pamėgtose parduotuvėse, pasižvalgyti darbo, verslo, buitinių skelbimų. Prireikus — ir sveikatos, teisės, būsimos kelionės žinių.

Subrendus dera domėtis istorija, teisingo vaikų ugdymo žiniomis. Reikia nuolat pagilinti ir savo profesines žinias, pasidomėti mokslo ir technologijų naujienomis, skirti laiko ryšiams su bendruomene, artimaisiais.

O bendru atveju tai tiktų pasinaudoti Online.lt rodykle, atsiversti enciklopediją Lietuvai.lt parūpusiu klausimu. Vėliau ir savo sukauptomis, gyvenime patikrintomis žiniomis dera pačiam papildyti enciklopediją, iliustruoti ją savo nuotraukomis, dokumentais. O bent kartą per savaitę svarbiais gyvenimo klausimais kviečiu užeiti ir „Savon Lietuvon“.

Ką patartumėt jaunajai kartai? Kas gali ją išgelbėti nuo socialinių tinklų blogio?

Patarčiau kritiškai vertinti raginimus, brukamas madas ir nuomones, tikrinti žinias ir jų šaltinius. Bet patarinėti lengva, o atsilaikyti visuotiniam spaudimui — ne. Gal geriausiai gintis padeda konkretus naudingas darbas ir su juo susijusios žinios. Savarankiškoms bendruomenėms telktis padėtų On.lt ir panašios žinių talkos leidyklos.

Vladas Palubinskas

2016-10-21 Penki.lt, pakartojo Skynet.lt. Kalbino Loreta Šeibak.

2015 m. vitražo dailininkės Audronės Mickutės paveikslas „Žvaigždė“: