Dr. Jūratės de Rosales perspėjimas

Kadaise priversta su šeima bėgti iš Lietuvos nuo tarybinio socializmo, dabar ji oponuoja valdančiajam Čiavio (Hugo Chávez) režimui. Kone tris dešimtmečius Venesuelos politikos, ekonomikos ir kultūros savaitraščiui „Zeta“ vadovaujanti žurnalistė, istorijos tyrinėtoja Jūratė Statkutė de Rosales neslepia: už tai ne sykį sulaukė grasinimų susidoroti, o jos žurnalą dabartinis režimas bandė uždaryti. Tik įsikišus tarptautinei žiniasklaidai šio ketinimo teko atsisakyti, o redaktorės — atsiprašyti.

Lietuvoje šiemet biržely lankiusis ir televizijos laidai „Stilius“ išskirtinį interviu davusi išeivijos lietuvė Jūratė de Rosales sako, kad žurnalistika yra pavojingas kelias, tačiau iš jo nesirengianti trauktis: „spaudos pareiga — išsakyti viską: ir tai, kas gerai, ir tai, kas blogai; jokiai valdžiai tai nepatinka ir negali patikti.“

Miela Jūrate, pasakykite — ar tikrai niekada nekilo pagundų būti „pozicijoje“ — paklusti valdžiai, tapti jai palankia ir mėgautis gyvenimu?

Jūs sakote, ar nekilo pagundų? Kitaip tariant — ar man už tylėjimą nesiūlė postų ir pinigų? Žurnalistas, kuris ima pinigus, Venesueloje vadinamas palangre. Paaiškėjus, kad žurnalistas ima palangre, pirmoj vietoj jis bus išmestas iš darbo, antroj vietoj — gaus „vilko bilietą“. Imti pinigus — žiauriausia nuodėmė. Taip padariusiam vienintelis kelias — dirbti skelbimų laikraštyje arba kokiai nors valdžios įstaigai, kur jo darbas yra sakyti: „žiūrėk — ta bendrovė yra pati geriausia!“ Šiuo atžvilgiu reikalavimai žurnalistui ypatingi, per daug dėl to buvo kovų, per daug sudėta aukų. Čia nuolat tenka atlaikyti spaudimą, atlaikyti grasinimus. Žurnalistai čia nuolat rizikuoja savo galva. Šis išbandymas tenka kiekvienam ir nutinka beveik kas dieną.

O Jums pačiai tai teko patirti?

Buvo toks atvejis, bet taip ir nesužinojau, ar buvo kilęs pavojus mano gyvybei, ar tai buvo tik pagąsdinimas. Na, išpuolių prie durų su bombom irgi buvo. Tiesa, tų grasinimų man buvo palyginti daug mažiau, nei daugumai. Nežinau — gal dėl pamažu didėjančio mano amžiaus, o gal iš nežinojimo — kas aš esu, ką su manimi daryti. Neaišku, tai gal geriau palikti mane ramybėje? Žurnalistika Venesueloje — pavojinga, daugeliu atvejų herojiška profesija. Šitą karjerą baigę būna išbandyti žmonės.

Visą laiką esate opozicijoje ir viską laiką Jūs ir Jūsų kolektyvas rizikuojate?

Tokia padėtis tęsiasi gal dešimt metų. Žiūrint, kokia valdžia. Vienu metu valdžia buvo labai korumpuota, spausdinom apie tai daug straipsnių. Paskui valdžia pasikeitė, o šalies prezidentas netgi pakvietė mane į prezidentūrą norėdamas įteikti aukščiausią ordiną už darbą kultūroje. Buvo iškilmės tik man vienai. Ordiną įteikė prezidentas, prie jo stovėjo keli ministrai. Iškilmėse dalyvavo visa mano šeima. Aš padėkojau, pasakiau, kad man tai didžiausia garbė — juk į šitą kraštą atvykau su lagaminėliu rankoje ir pradėjau viską nuo pat pradžios. Kai mano vyras Luisas po ceremonijos paklausė, kaip jaučiuosi gavusi ordiną, atsakiau, kad yra tokia išeivių daina: „Tiktai ne šiandien, tiktai ne šičia, toli nuo savo tėvų namų…“ Bet kai vasarą Lietuvoje, Vilniaus pedagoginiame universitete, gavau tą garbės daktaro vardą, pagalvojau: „Šičia ir šiandien!“

Ar lengva žmonėms dirbti su Jumis? Esate griežta, reikli vadovė? O gal suteikiate kūrybinę laisvę?

Dirbti su manimi — geras ženklas, nes aš esu griežta mokytoja. Darbe aš griežtas žmogus, kietas. Daug reikalaujantis. Pas mane ateina dirbti, o mano pirmas pasakymas: „Valandų skaičiaus čia nėra. Jeigu nepatinka, eik kitur dirbti…“ Kitas dalykas: kiekviena tema, kad ir pati rimčiausia, kad ir pati sunkiausia, turi būti paduota skaitytojui tokioj formoj, kad būtų įdomu skaityti. Jeigu paduosi straipsnį, kuris yra nuobodus, aš į žurnalą jo nedėsiu. Sakau: straipsnį parašyk iš naujo — duok jam gyvybės. Jis turi būti parašytas tokiu greitu, gyvu braižu, kad skaitytojas, perskaitęs antraštę, jaustųsi tarsi gavęs kumščiu į kepenis. Susilenktų ir skaitydamas neatsitiestų. Tokie mano reikalavimai žurnalistams.

Kiek jų turite?

Nemažai, bet daugelis dirba ne įstaigoje. Juk šiais laikais iš visur gali rašyti. Yra korespondentų Europoje, pačioje Venesueloje, praktiškai visame krašte. Jie labai keičiasi — nuolat atsiranda labai gerų žurnalistų, stengiuosi visus priimti.

Vis dėlto, ko gero, esate pasirengusi situacijai, kai valdžios vyrai lieps susirinkti daiktus ir uždarys Jūsų leidinį?

Labai gali būti. Kiekvienu momentu gali tai atsitikti. Jau bandė kelis kartus uždaryti, bet nepaėmė… Paskambinau savininkui į užsienį, ant kojų pakėliau savo draugus, ir jiems teko atsiprašyti. Beje, pati Čiavį esu kalbinusi dar tada, kai jis buvo kalinys, sėdėjo kalėjime. Tada jis buvo herojus. Po dabartinių jo veiksmų jį išbraukiau iš savo pašnekovų sąrašų ir pažadėjau jo niekada nekalbinti.

Supratome — esate stipri moteris. Vis dėlto kada pasijuntate pažeidžiama?

Na, turbūt šeimos reikaluose esu net per jautri. Mano vyras už mane vyresnis, todėl stengiuosi, kad jam viskas būtų kuo geriau: kad būtų sveikas, nesirgtų. Labai išgyvenau kai mirė mama, dėdės…

O savo sūnus išlepinote ar išauginote stipriais vyrais?

Kai šeimoje penki vaikai, tai nelabai palepinsi. Jie visi labai savarankiški. Augindama nejutau labai didelių sunkumų, tiesa, su penkiais berniukais visą laiką visko atsitikdavo, nes jie visi buvo kaip gyvas sidabras. Bet mūsų santykiai visada buvo labai patikimi ir labai atviri. Galiu pasakyti, kad vadinamojo kartų skirtumo niekada nejutau ir niekada netrūko pasitikėjimo.

Esate ašis, apie kurią sukasi šeimos gyvenimas?

Nežinau, nemanau… Manau, kad ta ašis — mano vyras. Jis taip gražiai bendrauja su sūnumis, jis taip myli savo anūkus. Aš visuomet lieku lyg truputį atokiai, neturiu to instinktyvaus vaikų reikalavimų supratimo. O man vyras turi tą supratimą.

Kaip susipažinote su savo vyru, kodėl ištekėjote? Bėgote nuo sunkaus emigrantės gyvenimo ar vis dėlto tekėjote iš meilės?

Negalima rinktis vyro gelbėjantis nuo sunkaus gyvenimo, nes tada tas gyvenimas pasidarys dar sunkesnis. Kai renkiesi vyrą, renkiesi žmogų visam gyvenimui. Man atrodo, kad aš labai gerai pasirinkau. O gal jis labai gerai pasirinko. (Juokiasi.) Po karo pabėgusi nuo sovietų ir baigusi mokslus Paryžiuje, atvykau į Venesuelą, anglų kalbą studijavau Kolumbijos universitete ir Niujorke, lankiau Ispanijos istorijos paskaitas Madride. 1960-aisiais ištekėjau už inžinieriaus Luiso Rosales ir prasidėjo dar vienas etapas — šeimos gyvenimas.

Patekote į svetimą šeimą, kultūrą. Kaip pavyko įveikti kultūrų skirtumus?

Tie skirtumai nebuvo labai dideli, gal todėl, kad Rosales šeima yra ispanų kilmės kalniečiai, sunkiai dirbantys žmonės, kurie turi tvirtus šeimos papročius. Vėliau labai nustebome, kad po keleto metų jaunesnysis vyro brolis pranešė, kad jis veda mano jaunesniąją seserį. Tada ir tapome dar glaudesne ne tik šeima, bet ir gimine. Niekada šeimos gyvenime nesijuto skirtumų, tradicijos susiliejo savaime. Rosales šeimoje ryšiai tarp tėvų, vaikų, brolių, seserų — labai stiprūs. Pas lietuvius irgi. Aišku, valgiai, papročiai skiriasi, bet mes ir tai išsprendėme: vieną dieną tas, kitą — kitas. Per Kūčias ant stalo — tradiciniai lietuviški ir venesuelietiški, pavyzdžiui, bananų lapų valgiai.

Karjeros siekėte augindama vaikus. Kas jus išleisdavo į archyvus, pavaduodavo, padėdavo namuose?

Mano mama, mano teta, mano vyras, kuris labai moka su vaikais apsieiti, mėgsta juos ir myli anūkus. Tai jis — tikroji močiutė, o ne aš. (Juokiasi.)

Jūs užauginote net penkis sūnus. Jie buvo vargas ar Jūsų gyvenimo laimė?

Vaikai visada yra laimė. Visi jie buvo beveik to paties amžiaus, labai greitai viens po kito gimė. Kai susituokėm, nei vyras, nei aš nebuvome jaunikliai. Taigi negalėjome ilgai laukti. Tiesa, aš visą laiką norėjau mergaitės, bet ta mergaitė niekada ir neatsirado. Bet užtai Dievas dovanojo labai geras marčias. Viena už kitą mielesnė, artimesnė. Kai man ko reikia, pirmos pamato, pirmos supranta, pirmos atbėga. Kai reikėjo man važiuoti į Lietuvą, žiūriu, kad aš jokio švarkelio neturiu, nes tropikuose jo nereikia. Po dviejų dienų gavau nuostabų švarkelį, kurį viena marti nupirko Hjūstone (Houston).

O Jūs palepinate savo marčias dovanomis, žinote, kas joms patinka?

Nelabai, nes nežinau, kas labiausiai patinka, bet iš ankstesnių kelionių į Lietuvą joms esu parvežusi papuošalų iš gintaro. Labai mėgsta, nuolat nešioja. Tarp kitko, kalbant apie lietuviškus papuošalus: kai man suėjo aštuoniasdešimt metų, iš artimų mūsų draugų iš Vilniaus dovanų gavau varinę apyaklę — kaip iš archeologijos lobio. Venesueloje yra tokia televizija, kuri 24 valandas per parą transliuoja žinias. Taigi jie parengė trijų valandų programą — pasikalbėjimą su manimi. Labai populiarus tas kanalas, labai daug kas matė. Taigi daugiausia klausimų sulaukiau dėl to papuošalo, kurį buvau toje laidoje būdama užsinėrusi ir, galima sakyti, kad maždaug trečdalis pasikalbėjimo vyko apie Lietuvą, apie mano darbus, apie Lietuvos istoriją, atradimus. Man tai buvo malonu.

Gyvenate nuo Lietuvos taip toli. Kokiais būdais siekėte jos nepriklausomybės? Kalbėjote per televiziją, rašėte straipsnius?

Mano straipsnių apie Lietuvą Venesuelos spaudoje buvo visada. Kai į Venesuelą iš Amerikos atvažiavo diplomatas Vytautas Dambrava, mes paeiliui — tai jis, tai aš — labai intensyviai rašėme straipsnius, Lietuvai reikalaudami nepriklausomybės. Sykį vienas venesuelietis, vedęs lietuvę, man sako: „Jūrate, kodėl tu taip vargsti? Juk nėra jokios objektyvios galimybės, kad Lietuva gali tapti nepriklausoma“. Aš jam atsakiau: „Gali vargti su objektyviom galimybėm, bet gali vargti iš principo ir įveikti tas objektyvias galimybes.“ Tuo pokalbis ir pasibaigė. Bet kai Lietuva atgavo nepriklausomybę, tą patį vakarą aš jam paskambinau ir priminiau jo klaidingus žodžius su tokiu dideliu malonumu! Taip pat būna malonu, kai gatvėje mane sustabdo Karakaso žmonės ir sako: „Visada skaitau Jūsų straipsnius, Jūs niekada neklystate“ Aišku, kad esu suklydusi, bet vis tiek malonu, kai tau taip pasako.

Ar tokius malonius žodžius sako ir valdžios vyrai?

Stengiuosi, kad su jais būtų kuo mažiau asmeninių kontaktų. Na, kai atvažiuoja kurios nors šalies prezidentas ir mane pakviečia susitikti, nueinu, nes būtina, bet… Duodama sutikimą vadovauti žurnalui pasakiau sąlygą, kuri visus nustebino: „Gerai, aš žurnalą kas savaitę jums padarysiu, bet nenoriu jokių socialinių įsipareigojimų“. Pradėjo įkalbinėti, kad man privalu turėti visokių santykių, tada aš pasakiau: „Bendraukite jūs. Manęs nebus. Man laisvalaikio pirmenybė yra šeima.“ Oi, kiek daug į krepšį po stalu tų pakvietimų per savaitę primesdavau — kol daug kas suprato, kad aš į pakvietimus nė neatsakau. Yra išimtini atvejai, ir kai mes su vyru nueinam į tą išimtinį atvejį, tai būna įvykis, nes „atėjo Jūratė“.

Kokie Jūsų santykiai su televizija, kuri, ko gero, Venesueloje turi didžiulę įtaką?

Valdžia visus televizijos kanalus seniai arba nupirko arba papirko. Jie nelaisvi, užtai prie tokių net neprisiartinu. Vieną seniausią Venesuelos kanalą valdžia uždarė vien dėl to, kad jis buvo opozicijoje. Ten aš buvau nuolatinė viešnia. Dabar savarankiškas teliko vienas žinių kanalas, kuris didvyriškai laikosi. Nors niekada nesiprašau, bet ten mane kviečia. Ir prieš kelionę į Lietuvą pakvietė tam, kad geriausiu metu papasakočiau, ko aš važiuoju į Lietuvą. Ir buvo toks momentas, kai laidos vedėjas manęs paklausė: „Jūrate, ką tu padarei su ta gudų tema, kad dabar tave į Lietuvos universitetą kviečia?“ Atsakiau: „žinai ką, jeigu tau papasakočiau, manimi niekas nepatikėtų“. O jis man: „tu gali sakyti ką nori — tavimi visi tikim.“ Argi tai išgirsti nemalonu?

Ar turite laiko pagalvoti apie savo sveikatą, malonius, o ne būtinus darbus?

Nėra laiko apie tai galvoti. Priešingai — man atrodo, kad tai lyg ir laiko gaišimas. Yra kitų dalykų — skubesnių. Kol kas net labai norėdama negalėčiau išeiti į pensiją. Nors pagalvoju: pensijos metai gali būti nepaprastai turiningi. Įsivaizduokite — tau duoda amžinų atostogų daryti ką tu nori! Argi ne puiku? Bet šiuo metu įsipareigojimų turiu labai daug. Visokeriopų.

Ką svajojate veikti, kai neliks tų įsipareigojimų?

Kadaise, kai buvau vaikas, atsiguldavau ant žolės, žiūrėdavau į plaukiančius debesis ir svajodavau… Tropikuose jūs negalite atsigulti ant žolės. Ten žolė yra labai graži, vešli, žalia, bet toje žolėje yra visokių vabalų. Atsigulsi ir koks nors šimtakojis gali taip įgelti, kad ir gyvybės neteksi. Atsigulti ant minkštos žolės, tokios, kaip Lietuvoje, ir žiūrėti į dangų — tai viena iš mano svajonių.

Ar atsivešite čia savo šeimą — parodyti, kokia Lietuvoje graži žolė?

Visi mano sūnūs — Luisas, Jonas, Šarūnas, Rimas ir Saulius — yra buvę Lietuvoje ir ją palyginti gerai pažįsta. Visi palyginti gerai kalba lietuviškai. Tik Šarūnui sunkiau kalbos sekasi, bet jis labai stengiasi… Su jais kalbėdama jūs neatskirtumėt, kad jie yra iš išeivijos. Galit susirašinėti, galit jiems siųsti lietuviškų knygų. Jauniausias Saulius beveik galėtų mokytojauti.

Kokie Jūsų įspūdžiai po kelionės po Lietuvą, susitikimų su žmonėmis?

Tai jau trečias kartas, kai aš Lietuvoje. Kiekvieną kartą svečiuodavausi po dešimt dienų. Pirmą kartą buvau pakviesta Sąjūdžio — kad pati galėčiau kalbėti apie Sąjūdį, antrą kartą — kai Lietuvoje pristačiau knygelę „Didžiosios apgavystės“, kurioje pirmą sykį pasakiau lietuviams, kur jiems buvo meluota. To melo buvo tiek daug. Buvo netiksliai padaryti dokumentų vertimai, žodžiai išversti priešinga prasme. Nuslėpta be galo daug dokumentų. Tai — ilga ir labai liūdna mūsų tautos istorija, nes to melo už gryną pinigą dar pirmosios Nepriklausomos Lietuvos metais buvo pirkta labai daug. Taigi dabar tenka aiškinti ne tik tai, kaip senovėje buvo, bet kaip nepriklausomoje Lietuvoje buvo.

Galėjote grįžti į Lietuvą su graudžių eilėraščių rinkiniu, bet Jūs atsivežėte rimtą istorinę knygą, kurioje įrodinėjate, kad esame kilę iš gudų (gotų), ir kurią perskaitę Jūsų oponentai jums primeta pseudoistorikės vardą. Buvote pasirengusi konfrontacijai, esate pasirengusi gintis?

Nei konfrontacijos, nei gynybos man nereikia. Vienas dalykas — pro tą angą, kurią mano surasti dokumentai atvėrė, jau tekės pažinimo srovė. Kaip sakė Maironis — nebeužtvenksi upės bėgimo. Antra — anksčiau ar vėliau nebegalėsime kliautis vien apgavimais. Tikrieji senieji dokumentai, juo labiau dabar, elektronikos laikotarpiu, kada jie staiga pasidarė labai prieinami, patys susiras skaitytoją. Aš juos jau suradau ir paskelbiau — nieko neišgalvojau. Toliau viskas vyks savaime. Kas tam priešinasi, liks praeity, užmaršty, kitapus.

Kalbino Snieguolė Dovidavičienė

2011-10-09 TV laidos įrašą saugo Lrt.lt, o pokalbio tekstą paskelbė Alfa.lt.
Nuotraukoje — dr. Jūratė de Rosales su vyru Luisu universiteto iškilmėse 2011-06-15: