Kaip gyvuoji, Vilnija?
Žmogui būdinga dairytis toli ir nepastebėti, kas po kojom. Taip ir su Rytų bei Pietryčių Lietuva, arba Vilnija, kuri čia pat prie sostinės, valdžios rūmų, tiesioginio televizijos spindulio rate, tačiau nematoma, užmiršta, palikta likimo valiai arba tiems, kurie pasinaudoja tokia padėtimi. O procesai, kurie čia vyksta, yra labai specifiniai, skirtingi nei kituose šalies regionuose ir verti nuolatinio stebėjimo, analizės ir įtakojimo, antraip galime sulaukti labai netikėtų ir negerų dalykų. Panašiai kirvarpų daugelį metų graužiamas staiga įlūžta namo stogas. Tada jau – oi, oi, o reikėjo taip nedaug – laiku apsižiūrėti.
Jonas Mikelinskas („Literatūra ir menas“, 2008, Nr 14) įžvalgiai diagnozuoja visuomenės ligą, kuri vadinasi „Ne mūsų reikalas“. Skęsta žmogus, skęsta tauta ir valstybė, o aš tyliai sau kiurksau, ramiai, šiltai ir sočiai egzistuoju, nes kitkas – ne mano reikalas, tegu valdžia rūpinasi, aš vis tiek nieko nepakeisiu. Deja, ir tokios visuomenės valdžia elgiasi panašiai – jai labiausiai rūpi nuolat alkanus rinkėjus šerti duona kasdienine ir reginiais, tikrąsias, didžiąsias problemas nustumiant į šalį, atidedant tolimai ateičiai – tegu sprendžia kiti, kurie ateis po mūsų, o po mūsų – mums dzin. J. Mikelinskas užsimena ir apie Vilniją, pastebėdamas, kad „visa Vilnija pamažu, bet planingai išsprūsta iš mūsų įtakos sferos“. Taikli, verčianti sunerimti pastaba, bet tai balsas tyruose, nes išgirsti jį nėra kam.
Turėtume raudonuodami pripažinti, kad ne tik partijos, politikai, žiniasklaida, bet ir kūrėjai, rašytojai ganėtinai abejingi Vilnijai, menkai ja domisi ir menkai išmano jos rūpestėlius. Nors dar 1956 metais rašytojas A. Vienuolis iš aukštos deputato tribūnos, labai rizikuodamas, išdrįso pasisakyti prieš lietuviškų mokyklų uždarinėjimą, nors Sąjūdžio laikais grupė rašytojų pasirašė viešą kreipimąsi į valdžią, vėliau viešojoje erdvėje apie Vilniją įsivyravo tyla, susirūpinę balsai prapuolė. Jau dvidešimt metų kovoja už lietuvybę šiame krašte „Vilnijos“ draugija, tačiau jos jėgos per menkos.
Mūsų žmonės, ypač valdžia, supratimą apie Rytų Lietuvą grindžia momentiniais statistiniais duomenimis. Tai klaidina. Štai statistika pateikia, kad krašte šiuo metu gyvena tiek ir tiek procentų lenkų, kad jų dauguma. Iš kur jų tiek ėmėsi, galima paklausti. Patyrinėjus pasirodys, kad tokiais juos užrašė anoniminiai surašinėtojai, kad kalba jie ne lenkiškai, o paprastąja kalba, kad jų pavardės – iškraipytos lietuviškos, kad jie ne „lenkų tikėjimo“, o katalikai, kad jie arba jų tėvai dar lankė lietuvišką mokyklą, anksčiau buvusią jų apylinkėje, kad jie, jų tėvai ir protėviai neatsikraustė iš didžiosios Lenkijos, o per amžius gyveno šioje žemėje. Tad kokios jie tautybės pagal kraują, kilmę, kalbą? Yra užfiksuota daugybė atvejų apie prievartinį lietuvių užrašymą lenkais Vilniaus okupacijos, Armijos Krajovos siautėjimo ir žiauriuoju sovietinio laikotarpiu. Tai vyko masiškai.
Nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje nesudarytos galimybės atstatyti jų teisę nei į tikrąją tautybę, nei tikrąją pavardę. Nejaugi, kaip kažkada okupantai užrašė, taip ir turi būti ir bus per amžius? Lietuviai nė nedrįsta pasakyti vietiniui, užrašytam nelietuviu dažnai jau per kelias kartas, kad šis iš tiesų – lietuvis. Baltarusiai, prisijungę Vakarų Baltarusiją, ir ukrainiečiai, prisijungę Vakarų Ukrainą, buvo drąsesni, tuoj nutraukė polonizaciją.
Apžvelgę šimto penkiasdešimties metų laikotarpį, matytume tautinės sudėties šuolius, nelygu, kokia valdžia surašinėjo: carinė, pilsudskinė, lietuviška, vokiška ar sovietinė. Tačiau smarkus lietuvių skaičiaus sumažėjimas savo tautybės ir valstybės lopšyje yra tragiškas ir paaiškinamas ne fiziniu sunaikinimu, ne migracija, o nutautėjimu. Antilietuviškas spaudimas buvo beveik visą šį laikotarpį. Krašto žmonės nežino savo istorijos, savo šaknų, nes praeitis buvo ištrinta arba sufalsifikuota. Lietuva dažnam senoliui tebėra žemė už buvusios demarkacinės linijos, o čia – Lenkija. „Lenkų žemė“,- rasite apibrėžimą vietiniuose lenkiškuose leidiniuose, rajoniniame laikraštyje. Lietuviai neturi galimybės paneigti šį melą. Dar rašoma ir kalbama, kad tik Ribentropo ir Molotovo pakto išdavoje šis kraštas atplėštas nuo Lenkijos, suprask, litvinai čia okupantai, skriaudėjai, grobikai, atėmę žemes savo miestams ir sodams.
Taip varomas pleištas tarp „jų ir mūsų“, statomos menamos barikados, kviečiama kovoti ir priešintis. Dirbtinai kuriama įtampa naudinga telkiant rinkėjus balsuoti už vienintelius kandidatus, vienintelius kovotojus už „lenkų žemę“. Tos menamos barikados tarnauja, kai kliudoma susižinoti, bendrauti, suartėti. Tas rezervatas nors ir užkonservuoja atsilikimą, tačiau jame esančius margus individus sulieja į vienį. Taip užrašytoji, primestoji tautybė ilgainiui priauga kaip oda, tampa tikrąja, o senoji užmirštama. Ir buvęs lietuvis eina mušti lietuvio. Arba išžudo visą kaimą – kaip tai buvo 1944 metais Dubingiuose ir 1994 Draučiuose.
Nelaimingieji iškankintieji vietiniai yra praėję ne vieną golgotą dėl savo lietuviškumo: pirmoji – carinės Rusijos metais po 1863 metų sukilimo, kai nė rašto neduota, antroji – Lenkijos okupacija, su šiurkščiais teisių pažeidimais, kai mokytis gimtąja kalba neduota, trečioji – bolševikinė, su šaudymais, trėmimais, kolonistų antplūdžiu, galima sakyti, tebesitęsianti švelnesne forma nepriklausomoje Lietuvoje, neatkūrusioje nei faktinių lietuvio teisių, nei galimybių juo būti, išlikti ar atgyti. Visose šiose golgotose buvo raunama, dusinama, kariama tautinė savimonė, tad jos arba nelikę visai, arba ji dar bręsta įvairiais pavidalais. Dabartiniai vietiniai užsirašys arba neprotestuos užrašomi bet kuo, jei tik jaus kieno pusėje galia. Taigi tautinės tapatybės formavimosi procesas vyksta iki šiol!
Šiandien statistika skelbia vienokią tautinę sudėtį, vakar ji buvo kitokia, o rytoj bus dar kitokia. Šis kraštas gali integruotis į Lietuvą, bet gali ir išslysti iš jos tautiškai, kultūriškai, galiausiai valstybiškai. Pavojus didžiulis. Ar supranta tai mūsų politikai? O jei supranta, ką daro? Reikia pripažinti, tuos visus dalykus puikiai supranta lenkų sąjungos Lietuvoje veikėjai. Ir aktyviai veikia: tariamai gina, saugoja lenkiškumą, bet iš tikrųjų, žiūrėkime tiesai į akis, agresyviai dirba krašto sulenkinimo kryptimi. Apgaulingi statistiniai duomenys pasitarnauja, reikalaujant lenkų teisių ir privilegijų, mokyklų, darželių, kultūros įstaigų, pinigų, o dar labiau naudojamasi mūsų bejėgyste ir abejingumu, trumparegiškumu ir bukumu, nuolaidžiavimu ir tolerancija.
Apie tai, kas vyksta, pakalbėsime šiek tiek plačiau.
Savivalda ar autonomija?
Išplėtota vietinė savivalda mūsuose ne visada yra gėris, nes ji sudaro galimybę vietinei organizuotai grupuotei uzurpuoti valdžią. Aukštesnioji, respublikos vadovybė čia neturi galių, išskiriant valstybės saugumo, vidaus reikalų (policijos), mokesčių ir kai kurias kitas bendrąsias sritis. Nepriklausomybės pradžioje Vilniaus, Šalčininkų rajonuose taip aršiai veikė autonomininkai ir tiesioginiai nepriklausomybės priešininkai, kad reikėjo paleisti savivaldybes ir įvesti tiesioginį valdymą. Jį atšaukus, valdžią paėmė Lietuvos lenkų rinkimų akcija (LLRA) – agresyvus šovinistinis blokas, politinė partija, kuri apkritai neturėjo būti teisiškai įteisinta, nes tai prasilenkia su demokratija. Lenkų tautybės žmonių išskyrimas, kitų tautybių diskriminavimas, antilietuviški ir antivalstybiniai veiksmai – akivaizdūs. Bet yra, kaip yra, LLRA nuo 1993 m. – beveik vienvaldė šeimininkė. Šiuo metu Šalčininkų rajono savivaldybės taryboje lenkus atstovauja 18 deputatų iš 19, Vilniaus rajone – 21 iš 27, nors gyventojų pasiskirstymas pagal tautybes visai ne toks. Bet juk ir rinkimus organizuoja ta pati lenkiškoji savivaldybė, ir čia lengva pasinaudoti įvairiais svertais. Žmones atveža į balsavimo apylinkes, nurodo, už ką balsuoti ir kontroliuoja, ar taip pabalsavo.
Paėmusi vietinį valdymą į savo rankas, Lenkų rinkimų akcija tvarkosi saviškai, rūpindamasi daugiausia lenkų interesais, nuosekliai laikydamasi kitų tautų diskriminavimo ir krašto lenkinimo politikos, ciniškai nepaisydama aukštesnės valdžios pabarimų bei įstatymų. Vyriausybei priversti jų laikytis – vadinasi įsivelti į nepabaigiamą bylinėjimąsi per visas teismų instancijas, kur vieno klausimėlio išsprendimas gali trukti metų metus, o čia dar galingas strateginis kaimynas ne tik šnairuoja, bet ir aukščiausiu lygiu spaudžia suteikti savo tautiečiams vis daugiau teisių. Ir ką gi, net Lietuvos prezidentas pasižada Lenkijos prezidentui pakeisti lietuvišką abėcėlę ir šalia raidžių š, č, v įvesti sz, cz, w ir kitas, o po visko, matyt, poetą Adomą Mickevičių turėsime rašyti vieninteliu „teisingu“ būdu – Mickiewicz. Neseniai buvo susitarta abiejų tautų prezidentus kviesti dalyvauti Liublino unijos 440 metinių minėjime, unijos, panaikinusios Lietuvos valstybingumą. Lenkai valdo didžiausią Lietuvos įmonę – naftos perdirbimo gamyklą Mažeikiuose, turės nemažą dalį būsimos atominės elektrinės akcijų, jau antrą dešimtmetį vilioja, žaidžia elektros tilto į Vakarus korta, daro įtaką mūsų vežėjams, eksportuotojams bei importuotojams. Anksčiau jie kėlė įvairius tautinius reikalavimus, Lietuvai siekiant narystės NATO.
Turėdama tokį užnugarį užsienyje, Lietuvos lenkų rinkimų akcija tvarkosi drąsiai – visą vietinės valdžios piramidę sustato pagal nacionalinį partinį principą: apylinkių seniūnai, savivaldybei pavaldžių įstaigų ir įmonių vadovai, savivaldybės darbuotojai – visi savi, lenkai. Atleidžiama iš darbo net valytoja, išdrįsusi leisti vaikus į lietuvišką mokyklą. Viena vertus, tokiu būdu įdarbinami visi LLRA nariai ir rėmėjai, kita vertus, sukuriamos visos galimybės vykdyti savo nacionalinę politiką. Du procentus pajamų mokesčio tokie darbuotojai, net mokytojai be išlygų perveda LLRA. Partijos reikalams neoficialiai naudojamasi valdiškomis ar mokyklos patalpomis, transportu, telefonu ar net fiktyviais etatais. Žemė grąžinama pirmiausia saviškiams, tarp kurių yra ir kovotojų prieš Lietuvą ar jų palikuonių, tą žemę gavusių neteisėtai. Savivaldybė finansuoja reikiamas visuomenines organizacijas, aišku, pirmiausia Lenkų sąjungą ir LLRA. Jeigu nori steigti verslą, statyti namą, keisti žemės paskirtį ir esi ne baltai raudonas, teks nueiti kryžiaus kelius. Į tam tikros gyventojų dalies (nesaviškių) skundus ir prašymus nereaguojama. Dotacijos, užsakymai, mokesčių lengvatos, leidimai – saviems. Vyriausybės projektas susmulkinti Vilniaus rajono savivaldybę į kelias mažesnes su pasipiktinimu atmetamas. Bendrojo plano parengimo terminas metai iš metų nukeliamas. Valstybinės kalbos įstatymo reikalavimai nevykdomi – galima nemokėti lietuviškai ir valstybės tarnyboje, būti mokyklos ar vaikų darželio direktoriumi, net valstybinės kalbos kvalifikacinės komisijos pirmininku (kurioziškas atvejis Vilniaus rajone). Švietimo ministerija su savo raštais zyzia kaip įkyri musė – tegu sau zyzia, nesuės.
Tiek Vilniaus, tiek Šalčininkų rajonai ekonomiškai neblizga, nors vien sostinės artumas turėtų teikti daugybę galimybių ūkininkams ir verslininkams. Tačiau kaip įsileisi į rajoną nesaviškius. O kaltę už atsilikimą nesunku suversti ant Lietuvos valdžios.
Ir gyvuoja sau respublika respublikoje, autonomija de facto. Ir visi, regis, su tuo susitaikė. Nors pirmutinis tautos ( ir jos deleguotos valdžios) uždavinys turėtų būti – įgyvendinti valstybingumą visoje teritorijoje. Tačiau užsimerkti ir nieko nedaryti ramiau. Kol kas, kol neatėjo matininkai ir nepasakė, kad lietuvių gyvenamas plotas dar tiek ir tiek kilometrų susiaurėjo iš rytų pusės.
XXI amžiuje be mokyklos
Antraštė gal kiek šokiruojanti: negali to būti,- sušuks ne vienas. Na, mokykla iš tiesų lyg ir yra. Bet ne ta. Ne ta, kuri turėtų būti Lietuvoje, prieinama kiekvienam Lietuvos vaikui – valstybinė lietuviška mokykla. Čia nekalbėsime apie tai, kad visos valstybinės mokyklos normalioje valstybėje turėtų būti tik valstybine kalba, o tautinės mažumos galėtų turėti savo bendruomenines ar privačias tautines mokyklas. Nekalbėsime, nes toli dar mums iki to supratimo, vis dar jaučiamės silpni savo valstybėje, bijome, kad treptelės kaimynai. Toli mums ir iki latvių: nors jų yra mažiau kaip 60 procentų savo šalyje, o nepabijojo – ėmė diegti mokymą latviškai ir rusiškose mokyklose.
Mes iš savo skurdaus biudžeto leidžiame vadovėlius ir išlaikome mokyklas rusų ir lenkų dėstomąja kalba sovietinių okupantų palikuonims ir nutautusiems Vilnijos gyventojams. Absurdas! Mes nesudarome visiems galimybių leisti vaikus į lietuviškas mokyklas, nes dar apie trisdešimtyje gyvenviečių ir apylinkių jų paprasčiausiai nėra. Nėra, nepaisant to, kad praėjo septyniolika nepriklausomybės metų! O lenkiškos ten yra. Tai ar ten Lietuvos valstybė, ar kokia kita?
Vilniaus ir Šalčininkų rajono savivaldybės buvo ir tebėra visiškai kurčios gyventojų prašymams steigti lietuviškas mokyklas. Jas steigė tik apskritis ir vyriausybės įgaliotinis, įsteigė apie 30. Tačiau daugelis lietuviškų mokyklų dirba apverktinomis sąlygomis: prastose patalpose, susispaudę, kelios pradinės klasės kartu, trūkstant mokymo priemonių, vadovėlių, kompiuterių ir kita. Ką ten kompiuterių, trūksta suolų. O šalia puikuojasi suremontuota, puikiai aprūpinta lenkiška. Švietimo ministerijos komisija nustatė, kad lietuviškų mokyklų aprūpinimas kai kur perpus menkesnis. Štai techninėmis priemonėmis lietuviška Maišiagalos vidurinė mokykla aprūpinta 48 procentais, o lenkiška – 116 procentų, Paberžės lietuviška mokykla – 42 proc., o lenkiška 87 proc. ir t.t. Bezdonių vidurinė mokykla (netoli dviejų šimtų mokinių) dirba sukišta į pradinės mokyklos patalpas. Šiuo metu jos direktoriumi savivaldybė paskyrė lenką, išvariusi į pensiją patriotę A.Šatienę, taip daroma ir kitose mokyklose, įdarbinant jose ne tik blogai kalbančius lietuviškai vadovus, bet ir mokytojus. Tokie LLRA kontroliuojami vadovai lietuviškas mokyklas ne ugdo, o stengiasi visaip žlugdyti.
Dieveniškių vidurinės mokyklos pastatas padalintas taip, kad mažesnioji dalis tenka lietuviams, nors jų mokosi kur kas daugiau negu lenkų. Vaikų darželis padalintas analogiškai. Iš Avižienių buvo dvi dešimtys prašymų įsteigti lietuvišką vaikų darželį, susidarytų apie 40 vaikų, savivaldybė prašymų nepatenkino, veikia dvikalbis darželis, per mažas, kad sutalpintų visus norinčius.
Jei leidi vaiką į lenkišką darželį, galimas daiktas, savivaldybė apmokės išlaikymą. Lenkiškoje mokykloje pažerta etatų trims direktoriaus pavaduotojams, psichologui, socialiniam darbuotojui, o lietuviškoje džiaugiasi, jei yra bent vienas pavaduotojas. Lietuvių mokytojams apgyvendinti neskiriami būstai, juos aplenkia įvairios lengvatos. Tokie skirtumai yra jau daugelį metų, tai aiški diskriminacija, tačiau padėtis negerėja. Valstybės skiriami „moksleivio krepšelio“ pinigai patenka į savivaldybes, o šios dalina žinomu principu: saviems kaušas, svetimiems trupiniai. Valstybės kontrolės atlikto patikrinimo duomenimis kai kuriose lietuviškose mokyklose iki normatyvinio „moksleivio krepšelio“ trūko net penktadalio, o kai kuriose lenkiškose buvo dešimtadaliu per daug. Perskirstant lėšas, 2003 – 2007 metais vien iš Maišiagalos, Paberžės, Marijampolio, Rudaminos lietuviškų mokyklų atimta po pusę milijono litų. Atrodytų, dėl to turėjo kilti didelis skandalas, kaltininkai patraukti net baudžiamojon atsakomybėn, bet tylu, savivaldybėms nė motais valstybės kontrolė. Ir šiais metais, atėmus iš lietuviškų mokyklų, lenkiškoms pridėta 1,68 mln. litų.
Nepaisant to, kad nacionalinių mažumų mokykloms ir taip skiriama daugiau lėšų, kad tendencingai perskirstomas „moksleivio krepšelis“, lenkiškoms mokykloms atplaukia parama ir labdara iš Lenkijos. Jau kelinti metai Lenkija skiria milijonus litų (2008 metais – 6 mln.) lenkiškų mokyklų renovacijai, kartu reikalaudama, kad savivaldybės toms mokykloms skirtų dviem procentais lėšų daugiau negu kitoms mokykloms. Savivaldybės, aišku, skiria, ir skirtumas tarp mokymosi sąlygų lietuviškose ir lenkiškose mokyklose dar padidėja pastarųjų naudai. Nors buvo prašyta remontuoti ir rekonstruoti Bezdonių, Maišiagalos, Paberžės, Rudaminos, Lavoriškių, Baltosios Vokės ir kitas lietuviškas mokyklas, buvo statomos ir remontuojamos lenkiškos: Sudervės, Visalaukės, Egliškių, Eitminiškių, Lavoriškių, Karvio, Mickūnų. Geresnė lietuviškų mokyklų padėtis yra apskrities pavaldumo mokyklose. Būtų geriausia, jei jos visos pereitų apskrities ar ministerijos žinion, tačiau to negalima padaryti be savivaldybės sutikimo. O savivaldybė rodo špygą (Maišiagalos ir Bezdonių atvejai).
Matydami, kad lietuviška mokykla toli ir sunkiai pasiekiama, o jos būklė prasta, mokymo priemonių trūksta ir mokymo lygis turbūt žemas, veikiami veiklių agitatorių, viliojami labdara, pašalpomis ir nemokamais pietumis (vėlgi iš bendro savivaldybių biudžeto), baimindamiesi netekti darbo ir patekti valdžios nemalonėn, vietiniai vien dėl to dažnai vaikui parenka lenkišką mokyklą. Daug lemia ir tai – yra ar nėra lietuviškas darželis (lenkiškas paprastai yra), kokios perspektyvos baigus pradinę mokyklą mokymąsi tęsti pagrindinėje ar vidurinėje. Lenkų moksleiviai vyksta į nemokamas ekskursijas, į harcerų (skautų) stovyklas Lenkijoje, gali lankyti nemokamus būrelius, skatinami dalyvauti saviveikloje,- viskam pažeriama pinigėlių. Nelegaliai daug metų Vilniuje veikęs veikęs lenkų universitetas pernai tapo Baltstogės universiteto filialu, ir vadovauja jam lenkų pogrindžio veiklos Vilnijoje 1939-1944 metais istorikas, aukštinantis Armijos Krajovos „žygdarbius“.
Šiuo metu dėl bendro moksleivių mažėjimo uždarinėjamos kaip tik lietuviškos mokyklos, pagrindinės pertvarkomos į pradines. Štai Glitiškėse lietuvišką mokyklą sujungė su lenkiška, ir pusė mokinių buvo pervilioti į pastarąją. Tas pats mėginama Sudervėje ir Dūkštose. „Reorganizuota“ Parudaminio pagrindinė mokykla sumažėjo perpus, vyresnių klasių nebeliko Daroma viskas, kad baltarusiai, rusai, tapatybę praradę vietiniai pasirinktų lenkišką mokyklą arba neturėdami kitos išeities, arba sugundyti geresnėmis sąlygomis. Turint savo rankose didžiumą galios svertų, šis darbas puikiai einasi.
Kultūrai skirti pinigai taip pat panaudojami daugiausia lenkiškai saviveiklai, lenkiškoms šventėms švęsti, lenkiškai spaudai remti, visokiems leidiniams apie Solecznykus, kaip tikrai lenkišką kraštą. Spaudoje ir mokyklose iškraipoma istorija, patriotizmas ugdomas su Lenkijos simbolika, lenkų harcerų būriai gauna J.Pilsudskio vardus, veikia genocidą vykdžiusios Armijos Krajovos veteranų klubai, lietuvių žudikams statomi paminklai. Vilniaus rajone kultūros įstaigų vadovai iš 30 yra 25 lenkai, seniūnai – visi lenkai. Kviečiami ansambliai iš Lenkijos, apmokamos gastrolės į Lenkiją. Lietuviškai kultūrai pinigų nesti. Užtat dosniai remiamas propagandai tarnaujantis laikraštis „Tygodnik Wileńszczyzny“ – kasmet be konkurso gaunantis apie 370 tūkst. litų.
Mūsų spauda pastaruoju metu daug rašė apie keletą nacionalistinių ir rasistinių išpuolių. Tie atvejai – tik žiedeliai, palyginus su tuo lenkiškojo nacionalizmo ir šovinizmo pasireiškimu, kuris jau keliolika metų tarpsta Pietryčių Lietuvoje ir liečia šimtus tūkstančių gyventojų. Bet apie tai kažkodėl nemadinga kalbėti. O tokia tyla labai paranki juodiems darbeliams.
Kyla klausimas, kodėl tokią diskriminaciją toleruoja švietimo ir kultūros ministerijos, respublikos valdžia, kodėl neranda būdų padaryti tam galą, atstatyti teisingumą, įvesti finansinę drausmę ir t.t. Toleruoja, neranda. Deja. Tik gūžiasi iš baimės prieš LLRA veikėjus, nepaliaujamai rėkiančius apie lenkų teises.
Lietuvybė stovi basa ir su kepure rankoje. Kaip prieš šimtą metų, taip ir dabar.
Čia kalbėjome apie Vilniaus ir Šalčininkų rajonus, tačiau ir Visagine, rusakalbių mieste, ne geriau, bet apie jį jau atskiro straipsnio tema.
Ką daryti?
Pirmiausia, aišku, turi būti vykdomi visi įstatymai ir nutarimai. Valstybės galia turi veikti visoje respublikoje. Visiems turi būti garantuotos vienodos teisės. Lietuvybės, lietuvių kalbos išsaugojimo ir įtvirtinimo uždaviniai – pirmaeiliai. Reikalinga taisyti Švietimo įstatymą, Savivaldos įstatymą, Rinkimų įstatymą ir kitus. Būtina sudaryti sąlygas visiems mokytis valstybine kalba ir apskritai pereiti prie mokymo valstybine kalba. Leisti atstatyti lietuvišką pavardę ir lietuvių tautybę. Pribrendo reikalas reorganizuoti savivaldybes.
Darbų bei uždavinių daug. Reikalinga tam tikra strategija, ministerijų ir žinybų veiklos koordinavimas. Iki 2003 metų veikė valstybinė Rytų Lietuvos ekonominio ir socialinio vystymo programa. Vilčių į ją buvo dedama daug. Nepaisant to, kad nepavyko pasiekti visų užsibrėžtų tikslų, programa atliko teigiamą vaidmenį, todėl reikėtų priimti naują programą. Nemažai gero padarė anksčiau dirbusi Regioninių ir etninių reikalų komisija, jos veiklą taip pat būtina atnaujinti. Atsisukime veidu į Vilnijos kraštą, bet nepamirškime ir mūsų etninių žemių lietuvių, šiuo metu gyvenančių kitapus valstybės sienos Rusijoje, Baltarusijoje ir Lenkijoje. Šengeno erdvės reikalavimai smarkiai apsunkino bendravimą su tautiečiais už šios erdvės. Nejaugi leisim jiems nykti anapus naujos „geležinės uždangos“?
Taigi dirbkim, broliai.
2008 m. rugpjūčio mėn. 8 ir 9 d. „Lietuvos aidas“,
2008 m. liepos mėn. 11 d. „Literatūra ir menas“ 14 nr.