Lietuva internete: žinių talka

Langobardų germaniškumas remiamas VIII a. vienuolio Pauliaus Djakono lotyniška „Langobardų istorija“, kurioje, kaip ir VI a. Jordanio „Getikoje“, paminėta, kad tiek gudai, tiek ir langobardai į Apeninus atsikraustę iš nuo lėkštos įlankos kranto matomos ilgos išriestos Baltijos jūros salos, vardu „Skendzia“ — klaidingai spėjant, jog tai Skandinavijos pusiasalis. Tačiau GIS analizė, istorinė geografija, numizmatika, genetiniai tyrimai, to meto laukobardų – longobardų raštų kalba, jų lietuviški asmenvardžiai ir ypač gausūs vietovardžiai paneigia langobardų germaniškumą.

Vytis, seniau viedys, viedzys, viezdzys kilęs ne iš vijimosi, o iš vydėjimo (regėjimo, numatymo), kaip ir vyzdys, vaizdas, veidas, vaitas, vieta, vytingas (vietininkas) — visai kitas, tiesiog atvirkščios reikšmės žodis už raitą ginkluotą jaunuolį — tėvynės gynėją kaunių (gaunių, jaunių). Žodžio klaidos padarinius galima palyginti su „indoeuropietiškai“ tebekalbėjusių mūsų protėvių pervadinimu „baltais“ 1845 metais: tokio tautovardžio pėdsakų istorijoje nėra, todėl pagrįstai dabar kyla įtarimų, ar tik ne Jablonskis įsteigęs tokią naujakalbę, ar ne Basanavičius prasimanęs tautos pėdsakų Antikoje.

Krikščionybės teologai ir aukščiausia bažnyčios kurija stengiasi neatsilikti nuo išlaisvinimo ir ištautinimo politikų, teršdami lietuvių kalbą ir darkydami sostinės vardažodžius — Vilniaus unitų sodelį pasiūlė vadinti „Šv. Juozapato skveru“.

Lietuviški kryžiai — saviti ir labai įvairūs, bet be jokios saviraiškos, juose nieko asmeniško, tik priminimas žmogui, kas amžina. Įtaigiomis mokslo ir meno priemonėmis — menas lietuvio požiūriu yra savotiška mokslo išraiška, gamtos dėsnių grožio parodymas. Nes kultūriniam žmogui duota Dievo dovana ne tik matyti, girdėti, uosti, liesti medžiaginius dalykus, bet ir suvokti priežastines priklausomybes, atrasti reiškinių dėsningumus, išrasti jau žinomų dėsnių naujus pritaikymo būdus gyvenimui gerinti, turtui ir grožiui gausinti, žmogaus ir gamtos darnai sodrinti.

Vitražo dailininkės Audronės Mickutės dovana tautai — atvirutė „Aidininkas“ Naujuosius 2022 metus pasitinkant. Viso dydžio paveikslas yra 2480×3507 px 186 KiB.

Kalbų raidos žinyne „Ljęzgů“ jau išleista trijų skyrių dvibalsių naikos dalis istorinėje gramatikoje. Esminė, nepaliekanti jokios vilties nemokslinėms rekonstrukcijoms, prokalbės postulatams, savaiminės pažangos paradogmoms, apverstam žmonijos istorijos naratyvui, šventų tautos papročių paniekai ir parazitinės ideologijos brukimui. Istorinės kalbotyros žygdarbis pavyko! //az.on.lt/dvibalsiai

1941.06.23 — vitražo dailininkės Audronės Mickutės dovana tautos didvyriams pagerbti 1941 m. birželio 23 d. sukilimo aštuoniasdešimties metų sukakties proga (viso dydžio paveikslas yra 2010×3450 px 72 KiB).

Vitražo dailininkės Audronės Mickutės 2021 m. paveikslas Vasario šešioliktosios sukakčiai. Viso dydžio 1920×1430 px raiška 268 KiB.

Vitražo dailininkės Audronės Mickutės sukaktuvinė atvirutė tautai. Viso dydžio JPEG paveikslas yra 3379×2562 px 387 KiB.

Vitražo dailininkės Audronės Mickutės 2020 m. kalėdinis atvirukas „Auseklis 3033“. Viso dydžio paveikslas yra 3725×2785 px 505 KiB.

Vitražo dailininkės Audronės Mickutės dovana tautos vienybės sąšaukai ugnies kuorais ant protėvių piliakalnių rudens lygiadienį 2020-09-22, pagerbiant 1236 m. rugsėjo 22 d. pergalę Saulės mūšyje ir Didžiojo prūsų sukilimo 760 metų sukaktį. Viso dydžio PNG paveikslas yra 3514×2406 px 85 KiB.

Kalbininkai neranda senovės graikų ir lotynų kalbų žodžio pater, avestos ir sanskirtos pitar, menamo indoeuropiečių *pәter- pėdsakų lietuvių kalboje, manoma, kad tokio lietuvių žodžio nebūta. Tačiau netyrinėjami kalbų prastėjimo, tarties duslėjimo ir šveplavimo dėsniai rodo tokį žodį lietuvių kalboje buvus ir tebesant — tai vadas. Iš kurio kilęs Lietuvos gudų žodis batius, batia, batka, backa. O rusų tautosakoje ir metraščiuose žodžiu Batijus vadintas Aukso ordos vadas.

Vitražo dailininkės Audronės Mickutės 2020 m. dovana tautai „Paparčio žiedas“ 2020 metų vasaros saulėgrįžą, artėjant juonių naktigonės šventei. Viso dydžio PNG paveikslas yra 2305×1653 px 129 KiB.

Arių krikščionybę paskelbus erezija ir atsiskyrus katalikams, pakeista balsės Υ ψιλον (upsilon) tartis: balsis ū imtas tarti y. Taip pakitusi tartis išplito ir oficialiose bažnyčios lotynų, slavų kalbose, todėl dabar lietuvių (ir senovės kalbų) žodžiuose balsį ū, u atitinka i, y, и, ы kitų dabartinių kalbų tos pat kilmės žodžiuose. Ankstyvosios krikščionybės vidaus kovų žinovai galėtų dar patikslinti, iš esmės papildyti šio dėsnio aprašymą, gal ką ir pataisyti.

Kieta E yra A, minkšta A yra E, raidžių junginys ia lietuviškame rašte nėra dvibalsė, visada tariama kaip balsis e. Kuo seniau, tuo lietuvių kalbos (ir kitų kalbų) tartis buvusi tikslesnė, lankstesnė ir minkštesnė. Balsio E→A išplatėjimas ir priebalsių kietėjimas yra bendro tarties stabarėjimo apraiška ir ryškus žmogaus nukultūrėjimo, sulaukėjimo, „natūralios humanizmo evoliucijos“ padarinys. Kultūrinio žmogaus „indoeuropiečio“ tartis nėra išsivysčiusi savaime, o buvo išlavinta dirbtinai — įtempiant balso stygas ir liežiuvį, sukeliant veido olų aidą ir taupant orą giedoti visa jėga pratisai. O kasdien nebegiedant, griežtai nebeugdant vaikų tautos atmintimi ir doros papročiais, nebeliko priežasties kalbos padargų įtampai, liežiuvis atsipalaiduoja, balsio E tartis vis dažniau išplatėja iki A.

Vitražo dailininkės Audronės Mickutės drožinys ir paveikslas Danieliaus 3032 (2020) metams prasidedant (PNG, visas dydis — 3456×2304 px 488 KiB).

Vasarvidžio saulėgrįžos šventę vadinome Juoninėmis daug anksčiau už krikščionybę. Mūsų vėliavoje tautos gynėjo vėle pavaizduotas ne senis išminčius aiškiaregys viedys (suprastinta tartimi vytis, vyčas), o atvirkščiai: raitas karžygys jaunuolis, dar nevedęs vaikinas gaunys kaunys kuonys juonys — jojantis ginkluotas raitelis, raitas gaudytojas, gaujos medžiotojas, kaujos karys, besikaunantis brolelis šeimos gynėjas, namų bandos ganys, kaimenės piemuo ganytojas. Juoninės — juonių naktigonės šventė trumpiausiąją metų naktį.

Apsauginė žvaigždė, krustas ir gyvybės sūkurėlis — vitražo dailininkės Audronės Mickutės šventinis atvirukas žiemos saulėgrįžai 2018 m.

„Baltų vienybės diena 2018“ — vitražo dailininkės Audronės Mickutės dovana tautai 1236 m. rugsėjo 22 d. Saulės pergalės garbei per rudens lygiadienį. Viso dydžio PNG paveikslas yra 3495×2490 px 209 KiB. Ugnies šviesybe, ugnies galybe, sujunkite mumis, stiprinkite mumis!

Politikų folkloro dienoje, deja, ir nė vienas mano sutiktas bičiulis nebuvo regėjęs. Net kultūros ministrės. Su tautiniais rūbais per televiziją yra regėję, o folkloro dienoje — ne. Gal, sakau, bijojo, kad jos ypatingo dėmesio nestokojantys, mano kukliu supratimu, antikultūros kūrėjai ir skleidėjai nepamanytų, kad ministrė jų, drįstu manyti, ir savo, šventąsias FLUXUS ir kitokių postmodernizmo atmainų idėjas bus išdavusi… O man, prisipažįstu, gaila, kad ministrės čia nebuvo. Tikrą Švediją ji matė, tikrą Norvegiją matė, o tikros Lietuvos? Ir prezidentės čia nebuvo. Nei su tautiniais rūbais, nei be. Aš, pavyzdžiui, jau imu neįsivaizduoti prezidentės ne vaikų apsuptyje. Ir man tai patinka. Taigi čia, Sereikiškių sode, ji būtų tiesiog maudžiusis tūkstančio vaikiukų-„folkloriukų“ jūroje. Ir jai tai irgi, ko gero, būtų patikę. Nesimaudė… Ir nepamatė tikros Lietuvos… Nemačiau nė vieno rūkančio ar išgėrusio, neaptikau nė mažiausios numestos šiukšlytės. Negirdėjau nė vieno rusiško keiksmažodžio. Mačiau tokią Lietuvą, kokią norisi matyti dažniau. Ir ne vien Sereikiškių sode. Buvo ir kita priežastis. Folkloro dienos, vadinasi, ir tokios Lietuvos, Lietuvai neparodė jokia Lietuvoje rodanti televizija! O aš ją mačiau. Gyvą.

Vitražo dailininkės Audronės Mickutės dovana tautai per vasaros saulėgrįžą — ilgiausią metų dieną ir trum­piausią, šviesiausią 2018 m. naktį. Viso dydžio PNG paveikslas 2338×1653 px 71 KiB,

Negaliu atsitraukti nuo Igno Šeiniaus „Belaukiant stebuklo“. Paimčiau du šios knygos puslapius ir stambiomis raidėmis iškabinčiau Seime, kad jie matytų, kokie lietuviai buvome prieš užeinant internacionalistams, koks buvo patriotizmas — sako Gražina Drėmaitė, pasitraukdama iš valstybinės kultūros paveldo komisijos pirmininkės pareigų. Kadangi kultūros paveldas yra vienas iš nacionalinio saugumo garantų (taip pabrėžta ir Nacionalinio saugumo pagrindų įstatyme), reikia papildyti VSD sudarytą grėsmių nacionaliniam saugumui sąrašą kultūros paveldo niokojimu, kurio mastai mūsų dienomis stačiai žmogėdriški.

Vitražo dailininkės Audronės Mickutės 2018 m. dovana Lietuvos valstybės nepriklausomybės 1991-01-13 aukų atminimui pagerbti. Viso dydžio PNG paveikslas yra 3495×2490 px 0,13 MiB.

Baigiantis ryškiausiom rudens spalvom liepsnojančiam, žaižaruojančiam rugsėjui, Lietuvos kalvių kalvis Vytautas Jarutis iškeliavo amžinybėn – dabar jau iš ten jis stebės, kaip prižiūrime jo pastatytus kryžius, paminklus, ar jį prisimena muziejai, ir kaip dažnai savo lankytojams jie rodo jo dovanotus turtus, ar neužsiguli lobiai saugyklose. Iš Anapus jis džiaugsis, kad gražiai puošiamės. Iš Anapus jis saugos. Tvirta ir brangi, žaizdre užgrūdinta kalvių kalvio apsauga.

Vitražo dailininkės Audronės Mickutės dovana rudens lygiadienio kuorų sąšaukai „Baltų vienybės ugnis 2017“. Viso dydžio PNG paveikslas yra 4000×3000 px 1 MiB.

Apžvelgus istorinės kalbotyros padėtį, apybraižoje pateikta mokslinio metodo (ne)taikymo diachroninėje lingvistikoje kritika. Tada, atsisakius klaidingų indoeuropiečių prokalbės rekonstrukcijos ir savaiminio kalbų tobulėjimo prielaidos, o pritaikius aštuonis nutautėjimo raidos dėsnius, Kaniūkų etimologijos pavyzdžiu visai aiškiai atskleista lietuviška Eurazijos (ne vien indoeuropiečių) valstybių valdovų titulų kilmė.

Atmerkus akis tiesai, bent trumpam suabejojus paika savaiminės pažangos prielaida ir ja paremta parazitine pasaulėžiūra, atsiveria visai kitas raidos vaizdas. Ir supratimas, ant kokių pamatų dar laikosi ši kaip per stebuklą atsiradusi ir dar gyva, bet visai trapi ir nenaudėlių vis aršiau ardoma civilizacija, kam turime būti dėkingi už savo kultūrą ir gerovę. Kaip svarbu atsigręžti į didžiųjų žmonijos atradimų, išradėjų kultūrinės tautos gamtamokslę tikybą — gal dar pavyktų ją suvokti, gal ne per vėlu atstatyti teisingą protėvių santvarką.

Vitražo dailininkės Audronės Mickutės dovana tautai 2017 m. kovo 11 dieną. Viso dydžio PNG paveikslas yra 3495×2485 px 203 MiB.

Neturime pamiršti, kas mes esame. Lietuviams itin svarbu išlaikyti savo papročius, tautinę kultūrą ne tik dainoje, kalboje, bet ir visose srityse. Ne mažiau svarbią vietą užima tautos dailė. Tautodailė — viena iš dvasingesnių sričių mūsų kultūroje. Ne kartą teko dalyvauti mūsų tautodailės parodose užsienyje. Gausūs lankytojų būriai atidžiai apžiūrinėdavo mūsų parodą, išeidami sakydavo: ar suprantate, ką jūs turite?

Nusipelniusių valstybės vadovų pavardžių etimologija iš dalies paaiškina ir jų sėkmės priežastį — teisingos santvarkos supratimo kilmę. Apžvalgoje išnagrinėtos Donaldo Trampo, Andžejaus Dūdos, Piotro Stolypino ir Antano Smetonos pavardžių kilmė, buvusi bendrinė tų žodžių reikšmė.

Naujame vitražo dailininkės Audronės Mickutės kūrinyje „Perkūno žirgai“ pritaikytos Veršvų kapinyne Kauno Šiaurės Vakaruose, Nemuno ir Veršvos santakoje XI – XII a. palaidotų žirgų kamanos. Piešinį galima pavadinti ir „Raktu“. Jo kampuose liepsnoja, auga ir skleidžiasi laimės ženklai — vidurinio gyvybės sūkurio, verpeto, kalvarato plastinės ir prasminės plėtotės. Viso dydžio JPEG paveikslas yra 2347×2390 px 366 KiB.

Lietuvos nacionaliniame muziejuje ruošiama tautodailės paroda, skirta Lietuvos tautodailininkų sąjungos 50-mečiui. Atidarymo iškilmės įvyks 2017-01-26 13:00, paroda veiks iki 2017-03-20 Vilniuje, Arsenalo g. 1 n.

„Sausio tryliktoji“ — vitražo dailininkės Audronės Mickutės dovana Lietuvos valstybinės nepriklausomybės gynimo didvyriams atminti. Tai vien lietuviškų ženklų derinys iš tautinių raštų. Viso dydžio PNG paveikslas yra 3514×2516 px 0,25 MiB. Dangiška mūsų tautos raštų darna ir didybė!

„Baltų vienybės ugnis“ — vitražo dailininkės Audronės Mickutės dovana dar nesu­slavėjusių ir nesu­germa­nėjusių šventosios Tautos palikuonių ugnies iškilmėms Saulės pergalės 780-mečio garbei per rudens lygdienį 2016 metų rugsėjo 22 dieną (viso dydžio PNG paveikslas yra 2488×3520 px 0,7 MiB).

Grupinės lėktuvų akrobatikos meistrai Rolandas Paksas, Robertas Noreika, Algimantas Žentelis, Antanas Marčiukaitis, anksčiau ir Mindaugas Juonys (Leonas Jonis) skraido ir pažemiais — iki penkių metrų nuo paviršiaus. Ruošdamasi pirmajam grupinės lėktuvų akrobatikos pasaulio čempionatui 2017 metais Kinijoje, prezidentinė Lietuvos lakūnų trijulė „ANBO“ 2016-09-03 surengė aerobatikos šventę Druskininkuose — skrydžius po Nemuno tiltu ir virš kurorto Leono Juonio šviesiam atminimui.

Šiemet sukanka 700 metų, kai, mirus Vyteniui, už šventosios Lietuvos vairo stojo Gediminas. Šį atsakingą darbą tautai jis atliko kiek įmanydamas išmintingai ir garbingai — šlovė Gediminui! Valdiškų priminimo renginių nėra ir nenusimato, bet vitražo dailininkė Audronė Mickutė sukūrė proginį paveikslą Lietuvos valdovo Gedimino 700 metų sukakčiai pagerbti (visu dydžiu 3780×2580 px PNG 0,5 MiB).

Mes, Justino Marcinkevičiaus bendražygiai, esame pasiryžę bet kuriuo metu pasakyti visus tuos svarbiausius Jo išmokytus žodžius, padaryti Jo įvardintus darbus ir niekada niekam neleisime menkinti Justino Marcinkevičiaus vardo ir Jo vaidmens istorinėje Lietuvos laisvės byloje.

Ant pagrindinių kelių į Lietuvos sostinę Vilnių pasitikdavo įspūdingi vartai su 6 m aukščio Baltaisiais stulpais ir metaliniais Vyčiais ant jų. Vilniaus vartų Baltieji stulpai — ryškiausi sostinės ženklai. Jie mena Napoleono sutikimą, sukilėlių kovas, tautos didvyrio Simono Konarskio viešą egzekuciją ir kitas istorines gaires. Be jų neteko prasminės jungties ir kiti tų vietų paminklai: keliautojų globėjo Šv. Jackaus koplytėlė, muitinės, užeigos pastatai. Artėjant Lietuvos nepriklausomybės šimtmečiui, reikia atstatyti šiuos svarbius sostinės paminklus. Atstatymas neužtruks ir nebus brangus, istoriografinės medžiagos išlikę pakankamai. Šie paminklai stiprins vilnietišką tapatybę, išdidumą ir pilietiškumą.

2014 m. liepos 13 sekmadienį Marijampolės evangelikų liuteronų bažnyčioje Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Vinco Kudirkos skyriui perduota ir bažnyčioje eksponuota dalis Milvydo Juškausko ir Violetos Sirvydytės sukauptų svarbios įrodomosios vertės 20 iš daugiau kaip 150 Sarmatijos žemėlapių ir 5 iš daugiau kaip 500 senovinių monetų su užrašu SARMATIA (SARMATICÆ, SARMAT, SARM). Surengtoje parodoje šį istorinį rinkinį priėmė Marijampolės skyriaus vadas majoras Algimantas Samuolis. Filmavo operatorius Marius Staronis, redaktorės Justė Lasauskaitė ir Ugnė Joniškytė. 2014-07-18 15 nr. paskelbė ir laikraštis „Karštas komentaras“.

Tautos referendumas naujosios eros 2014 metais yra proga apsidairyti, susimąstyti ir apsispręsti, ar jau atsisakome Lietuvos kaip lietuvių valstybės, paskutinio žemės sklypo šiame pasaulyje tautos namams. Su protėvių milžinkapiais, seniausia ir tyriausia „indoeuropiečių“ kalba. Ar susigėdę nusisukame nuo tūkstantmetės lietuvių civilizacijos, išradusios pasauliui savininkišką santvarką ir suklojusios Vakarų kultūros pamatus su gamtajausmio dvasingumo, mokslo ir šeimininkiško ūkininkavimo papročiais. Sambūrio „Patirtis“ užsakymu išguldžiau savo išvadas, į kokią padėtį esame patekę ir kokius turime pasirinkimus.

2014 metų birželio 29 dieną įvyks referendumas išreikšti tautos valiai ir tramdyti politikams, kurie jau atvirai išduoda savo tėvynę Lietuvą, įžūliai nepaisydami daugumos žmonių nuomonės, niekindami doros papročius ir protėvių atminimą, griaudami paskutinius lietuvių valstybės pamatus. VRK savo išaiškinimu neleido balsuoti už kiekvieną referendumo klausimą paskirai — tik už visus arba prieš visus keturis:
1. Sumažinti referendumui surengti reikiamų parašų skaičių iki 100000;
2. Referendumu priimtus sprendimus keisti tik referendumu;
3. Atstatyti Lietuvos piliečių nuosavybės teisę žemei, miškams ir vidaus vandenims;
4. Gamtos išteklius pramoniniu būdu naudoti tik po privalomojo referendumo.

Įkurtas Mažosios Lietuvos, dabar Rusijos federacijos Karaliaučiaus srities (rusiškai Калининградская область, vokiškai Königsberg) vietovardžių žinynas — kompiuterinė GIS duomenų bazė, jau veikia ir internete, atviruoju KML formatu, pritaikyta tyrinėti „jautriame“ žemėlapyje. Žinyne surinkti duomenys iš daugelio šaltinių: etnografų Vinco Vileišio, Povilo Kušnerio, Aleksandro Miuicelio, Manfredo Švarco, Viliaus Pėteraičio, Marijos Razmukaitės, Valdemaro Šimėno, Rimanto Matulio, Rimanto Lazdyno, bendradarbiaujant su GOV, OSM ir talka Lietuvai.lt. Aprašyta apie 4000 vietovardžių su jų vokiškomis ir rusiškomis atmainomis. Ketiname pridėti dar vandenvardžių, piliakalnių ir kitų išlikusių vietovardžių, plėstis į Lenkiją, Gudiją, bendradarbiaujant su kitų šalių geografais, etnografais, istorikais, kalbininkais.

Tai vitražo dailininkės Audronės Mickutės piešinys 2014 m. Velykų proga. Nuo pat ledynmečio ir Akmens amžiaus Velykos buvo didžiausia mūsų tautos metų šventė. Po žiemos atgimstanti gamta, iš Pietų tėvynėn perėti parskridusių paukščių turgus, itin maistingi kiaušiniai buvo tikra atgaiva ir pavasario sulaukusiems žmonėms. Todėl kiaušinis — svarbiausia šventinė auka, apeiga ir puošmena. Tautiniu kiaušinio puošybos papročiu margučio raštais vaizduojamos paukščio pėdos, saulė, gamtos atsinaujinimo ratas, gyvybės sūkurys. Išryškinant kiaušinio sukinį, eiklumą velykinio ridenimo varžybose. O šiame paveiksle (žr. visu dydžiu) pritaikytas dešimtojo amžiaus austinės juostos raštas.

Europa yra gerai, jeigu mes patys nepersistengiame, suteikdami jai galių, kurių suteikti jokiais būdais negalima. Mes jau esame pardavę visus strateginius objektus, visas gamyklas, visus bankus, todėl jeigu dar ir žemę parduosime, tai Lietuvos paprasčiausiai neliks po kokių 20-30 metų. Tai ne šiaip išgalvota grėsmė — tokia dabar yra pasaulio tikrovė. Todėl šiandien daugybė žmonių prisideda prie referendumo organizavimo „iš apačios“, nes valdžia jau seniai netarnauja žmonėms, kaip turėtų. Tauta laikoma kvailio vietoje ir netgi jos aiškios nuostatos yra ignoruojamos. Valdžia žemina lietuvių tautą, sakydama, kad ji esą nieko negali nuspręsti, nes nėra informuota kažkokiais specifiniais klausimais. Galima pagalvoti, kad Lietuvos valdžioje dešimtmečiais sėdi tik patys geriausi specialistai. Tai kodėl gyvename prasčiau už kaimynus? Ką tie „specialistai“ padarė gero ar tokio stebuklingo sugalvojo? Ogi nieko. Lyginant su šveicarais, mūsų visuomenė yra visiškai užblokuota, iš jos atimta bet kokia teisė spręsti. Šveicarijoje žmonių bendruomenės sprendžia visus klausimus vietoje, pačios priiminėja įstatymus ir nuolat kontroliuoja valdžią, kaip ji vykdo tautos įpareigojimus.

Pirmąjį atkuriamos Lietuvos dešimtmetį vykusi sparti dekolektyvizacija kėlė džiugių vilčių atgaivinti šeimos ūkius, agrarinę pramonę, nuosavybinę santvarką ir tautos kultūrą Lietuvos sodžiuose. Tačiau antrasis dešimtmetis pasižymėjo įtartinai užprogramuotu šeimos ūkių išstūmimu ir prekinės gamybos, sodžių nualinimu, valstiečių vertimu parduoti žemę ir tapti samdiniais. Lygia greta kūrėsi itin stambios latifundinės kompanijos, kai 1 – 2 % bendrovių abejotinais pagrindais užvaldė net 40 % šalies žemės ūkio naudmenų ir kasmet susižeria iki 80 % Europos sąjungos paramos lėšų, skirtų visai Lietuvos žemės ūkio plėtros programai. O dabar įvairūs politiniai agentiniai statytiniai padeda užsienio korporacijoms supirkinėti pelningiausius žemės ūkius, pažangiausias agrarinio verslo ir kultūros sklaidos įmones. Prieštaraujant konstitucijos dvasiai, ES senbuvių valstybių teisinei praktikai ir Lietuvos statutui, nuosekliai siekiama užvaldyti tautos pamatą — žemę. Visa tai, kaip ir prasidėjęs vietinių mokyklų bei bibliotekų uždarinėjimo vajus, naikinant kultūros židinius kaimo vietovėse, sukėlė srautinę jaunimo emigraciją iš tėvynės.

Reikia pagaliau nustoti diskredituoti seniausią indoeuropiečių kalbą, nustoti siaurinti jos vartojimo sritis (moksle, reklamoje, kitur), reikliau vykdyti Valstybinės kalbos įstatymą visoje Lietuvoje, nepasiduoti autonomininkų šantažui keisti abėcėlę. Valstybės pareigūnai privalo nedalinti niekam pažadų įvesti naujas raides ar sugrįžti kaip kažkada prie kirilicos. Sąjūdžio žmonės niekam nedavė tokių teisių ir, jeigu reikės, teisinėmis priemonėmis padės valdžiai apsispręsti ginti tautą savo tėvynėje.

„Čipolino nuotykių“ autorius Džianis Rodaris parašęs įdomią pasakaitę, kokia nelaimė ištiktų Italiją, jei iš jos pasišalintų raidė H. Sąmojis kilęs iš to, kad italai nors H ir rašo, bet jos netaria, todėl galima įsivaiz­duoti, jog H jaučiasi nepaisoma, nevertinama, tarsi nereikalinga Italijoje. O germanų šalyse H tariama, dažna ir ten jinai svarbi, tarsi būtų gerbiama. Kitaip nei ispanų kalboje, kur H irgi dažnai netariama, italų kalboje H yra išnykusi ir iš rašybos. H itališkai rašoma tik kartu su c, tas derinys ch itališkai tariamas kaip lietuviškai k. Yra vos keli itališki žodžiai, paveldėję iš lotynų kalbos pavienę raidę H.

Bestudijuodamas Kanadoje, Amerikoje, Italijoje aštuntajame dešimtmetyje dar nieko nebuvau girdėjęs apie Lėvino filosofiją. Tik 1981 metais Vokietijoje iš profesoriaus Gerdo Hefnerio pirmąkart sužinojau ir susidomėjęs ėmiau skaityti „Visuotinumą ir begalybę“, kitus Emanuelio Lėvino kūrinius. Patraukė Vakarų filosofams nebūdingas gilinimasis ne į save, savo jausmus ir poreikius, o moralinė atsakomybė ir dėmesys kitam žmogui, nagrinėjimą argumentuojant gausiais pavyzdžiais iš kasdienio gyvenimo. Grįžęs Kanadon, profesoriaus Čarlzo Teiloro dėka surašiau disertaciją Lėvino pasaulėvokos klausimu, apsigyniau savo tezę ir gavau mokslų daktaro master laipsnio vardą. Išplėtotos disertacijos ir asmeninių pokalbių su pačiu mąstytoju pagrindu Niujorke išleidau knygą „From the Other to the Totally Other“. O ypač nudžiugau, suradęs Lėvino dar jaunystėje parašytą ir „Vairo“ žurnale 1933 metais paskelbtą filosofinę apybraižą „Dvasiškumo supratimas prancūzų ir vokiečių kultūroje“. Išverčiau ją angliškai ir paskelbiau žurnale „Continental Philosophy Review“, įrodydamas Vakarų pasauliui, kad Emanuelis Lėvinas giliausiomis savo šaknimis buvo lietuvis filosofas, anksčiau negu jis tapo prancūzų filosofas.

Valencijos universiteto profesoriaus Antonio Lastra užsakymu išguldyta esė apie didžiųjų Vakarų kultūros filosofų Imanuelio Kanto ir Emanuelio Lėvino lietuviškas šaknis. Knygoje atskleidžiamas lietuvių kalbos savitumas, nusakant erdvės ir laiko santykį. Iškeliamas lietuvių kalboje glūdintis darnos supratimas, lemiantis žmogaus pasaulėvoką ir įsipareigojimą kitiems žmonėms. Būtent šiomis įžvalgomis išgarsėjo, padarė poveikį Vakarų galvosenai, dėl to labiausiai vertinami filosofai Kantas ir Lėvinas. Kanados filosofo Andriaus Valevičiaus dėka dokumentuojama, kad Lėvinas gerai mokėjo ir rašė lietuviškai. Knyga papildyta XVIII amžiaus pabaigos vokiečių mąstytojų, paties filosofo Kanto ir oficialios vokiečių valdžios argumentais, kodėl lietuvių kalbą būtina išsaugoti.

2012 m. spalio 2 dieną Amerikoje pasibaigusiose pasaulio galiūnų varžybose aukščiausias vietas užėmė Lietuvos stipruoliai: auksą iškovojo Žydrūnas Savickas, o sidabrą — Vytautas Lalas. Žydrūnui stipriausio pasaulio vyro World’s Strongest Man vardas pripažintas jau trečius metus, prieš tai keliskart yra pripažinusi ir IFSA federacija, Pasaulio čempionų lyga, WSC, „Fortissimus“, kitos organizacijos, o garbingiausia Arnoldo taurė įteikta net šešis kartus. Po savaitės Vilniuje visą SCL garbės pakylą užėmė vien lietuviai: Žydrūnas tapo rąsto kėlimo pasaulio čempionu ir pasaulio čempionų čempionu, Vidas Blekaitis atitinkamai ketvirtas ir antras, Vytautas Lalas abipus trečias ir dar pagerino akmenų krovimo pasaulio rekordą.

„Lietuvos televizijos“ laidoje „Ryto suktinis“ 2012 m. gegužės 26 d. 11 val. parodytas reportažas apie Jūratės de Rosales nuopelnus ankstyvajai Lietuvos istorijai, apie Rosales viešnagę 2011 m. biržely Lietuvoje, apie Jūratės darbą, leidžiant populiariausią Venesueloje politikos ir kultūros žurnalą „Zeta“ ir apie jos sutelktos Venesuelos lietuvių bendruomenės gyvenimą. Beje, žodis Venesuela reiškia Veneciją, o Venecija (Venecia, Venetia) kilusi iš antikinio Vakarų baltų genties tautovardžio venetai — galbūt jie kadaise įsteigė šią Ądrijos jūros uosto respubliką. LTV laidos vedėja Zita Kelmickaitė, filmuotos medžiagos autorius LTV operatorius — Stasys Petkus, nuotraukos Arūno Dingelio. Plačiau viešnagės įspūdžius antrašte „Operatoriui Petkui Venesueloje pavyko išvengti pagrobimo“ aprašė Snieguolė Davidavičienė portale Alfa.lt 2012-05-05.

Gražią rugpjūčio 4 dieną surengėme pažintinį žygį Juozapo Montvilos atminimui ir jo nuopelnams pagerbti. Juozapas Mantvilius (1850-1911), rusiškai Юзеф Монтвиллъ, lenkiškai Józef Montwiłł) pastatė keturis naujus gyvenamuosius kvartalus, Vilniaus senbuvių ligšiol tebevadinamus Montvilos kolonijomis, „Žemės banko“ (dabar „Lietuvos banko“) pastatą Gedimino pr. 6, savo namą (dabar Susisiekimo ministerija) Gedimino pr. 17 ir kitas įžymybes, ypač daug nusipelnė šelpdamas neturtingo jaunimo mokslus, steigdamas švietimosi ir kitokias visuomenines draugijas, tarp kitų sudarė sąlygas reikštis ir būsimajam prezidentui Antanui Smetonai.

Kovo mėnesio 31 dieną 17:30 kviečiame į Kauno apskrities viešąją biblioteką Kaune, Radastų g. 2 — „Kupolė“ pristatys naują, tik šiemet išleistą CD plokštelę. Joje — lietuvių sodžiuose gyvai dainuotos, ansamblio tautosakos žygiuose paliudytos pašaipios 1944–1954 metų karo atminties dainos. Pašaipos buvo atsvara komunistinei propagandai, okupantų gražbylystei ir stribų siautėjimui. Nežmoniškos išgyvenimo sąlygos, nuolatiniai pavojai, bendražygių žūtys ir išdavystės nepalaužė pasipriešinimo dvasios. Dainos išreiškė panieką socialistinei santvarkai, išjuokė prisitaikėlius aktyvistus, buvo mėgiamos žmonių, stiprino jų pasitikėjimą, skatino nuosavybės, garbės ir orumo gynimą.

Nors Čikagos lietuvių dienraštyje „Draugas” pasitaiko įmantrių sakinių ir mandrų žodžių, bet pasigirsta balsų, kad išeivijos lietuvių kalba darosi „per gryna” ir dėl to sunku susikalbėti su Lietuvoje gyvenančiais lietuviais! Įsikandę laikykimės to grynumo ir nuolat jo siekime. Tai išeivijos lietuvybės pagrindinis ramstis — Vytautas Matulionis (Cleveland Heights, OH, USA).

Lietuviški šiaudiniai dangaus sodai yra UNESCO pripažinti žmonijos kultūros paveldo brangenybe. Savo geometriniu sudėtingumu, darna, grožiu primena pasaulio stebuklu vadinamą senovės Tarpupio pakartąjį sodą. Tauto­dailininkė Marija Liugienė pasakoja, kiek kruopštumo, proto, darnos ir grožio supratimo reikėjo sukurti tokiam įspūdingam tvariniui iš šiaudų, ašutų ir vaško. Dailininko profesijos nebuvo, kurti mokėjo visi. Nors puošyba lietuviai garsėjo, bet nieko nekūrė be paskirties. Sauliaus Noviko ir Ričardo Martišiaus 2010-12-27 laida per „Init“ televiziją. Apie ženklų prasmę soduose 2013 m. yra parašęs etnologas dr. Vytautas Tumėnas.

Prieš karą Lietuvos menas buvo pasaulyje garsus, nors modernus, bet buvo tautiškas. Šiuo metu įsigali fluxus idėja — tautiškumo niekinimas, logikos, darnos ir grožio niokojimas, turto griovimas. Pasibaigė laikai, kai inteligentas buvo ant kranto. Dabar laive, neaiški kryptis, neaišku, kas už vairo. Kai laivas skęsta, nebereikia partijų, reikia gelbėti skęstantį laivą — Aloyzas Stasiulevičius.

Ilgės — ilgas ir niūrus metų ketvirtis nuo rudens lygdienio ir žiemos saulėgrįžos. Vėlines kaip atskirą šventę atnešė krikščionybė, o lietuvių bendravimas su vėlėmis buvo kasdienis, protėvių patarimo klausinėdavo nuolat, jų nuopelnų pagerbimu prasidėdavo visos šventės. Tik nenaudėliai pražūva ir išnyksta, o dorai gyvenę ir nusipelnę žmonės pakeičia savo būties pavidalą, atsiskyrę nuo mirusio kūno tampa dvasiomis, toliau tarnaujančiomis dievui ir žmonėms, padedančiomis gyventi palikuonims.

Nors valstybė neužsakinėja istorinio meno kūrinių, Lietuvos valdžia išvis priešiška tautinei dvasiai ir protėvių nuopelnų pagerbimui, individualistų grupė savo lėšomis surengė istorinio paveikslo parodą, skirtą Žalgirio mūšio 600 metinėms. Paroda veikia Lietuvos dailininkų sąjungos menėje „Arka“ Vilniuje, 2010 m. nuo rugsėjo 15 iki spalio 2 dienos. Šią parodą ir istorinio meno svarbą tapytojas Aloyzas Stasiulevičius pristato Lietuvos radijo 2010-09-25 laidoje „Kultūros savaitė“, kalbina laidos vedėja Jolanta Kryževičienė.

Česlovo Gedgaudo fondo steigėjas Leopoldas Krušinskas menotyrininkei žurnalistei Ingai Berulienei apie svarbias žinias lietuvių tautosakoje — 2010-05-21 16:03-16:30 per „Lietuvos radiją“, laidai „Gyvoji istorija“. Deja, garso kokybė visai prasta, jau pačio pokalbio įrašymo metu.

Į devintąją dainų šventę Toronte (Kandoje) ketina susrinkti daugiau kaip 1100 choristų iš Šiaurės Amerikos, Anglijos, Lenkijos, Lietuvos. Jie sudarys šventės koncerto jungtinį chorą. Iš Lietuvos atvyksta ir dainininkas Marijonas Mikutavičius, kurio koncertu penktadienį prasidės dainų šventės savaitgalis. Bus smagi šeštadienio „Miestelio vakaronė“ ir iškilmingas užbaigimas — pokylis „Miško balsai“ sekmadienį. Bilietus galima užsisakyti svetainėje Dainusvente.org (angl. Lithuaniansongfest.org).

Vasario šešioliktąją prieš knygų mugę dera pagerbti rūpestingai renkamą ir kruopščiai tvarkomą tautinės kraštotyros žinyną „Lietuvos valsčiai“. Valsčiai — tai protėvių savivaldos žemės, savarankiškos valstybės, pilietinės visuomenės. Kiekviena su savo piliakalniais — kapinėmis, gynybos ir švenčių pilimis, kurias paeiliui prižiūrėjo patys pilėnai, nuosavuose sodžiuose įsikūrę ūkininkai. Įvedus krikščionybę, pilys panaikintos vardan bažnyčių, bet parapijos ilgainiui beveik atitiko valsčius. Tik 1950 metais valsčiai suskaidyti į apylinkes, dabar į seniūnijas, jos sujungtos į dirbtinius „rajonus“, o šie dar ir į apskritis.

Kazimieras Garšva: Vyriausybės atstovai stengiasi siaurinti Lietuvos nepriklausomybę ir kalba kaip tarybiniai propagandistai, nutylėdami jiems prieštaraujančius dalykus ir iškraipydami kitką: „sprendimas siūlomas įvertinus kalbininkų išvadas, kuriose teigiama, jog asmenvardis yra unikalus konkretaus asmens tapatybės žymuo, tad jam netaikomi lietuvių kalbos sistemos dėsniai“. Bet kalbininkai visą laiką siūlo priešingai, tik už juos kalba valstybės apmokami diletantai, užsiėmę priešvalstybine veikla.

Darius Kilinskis: Kalba nėra jos raštas. Atrodo aišku savaime, bet rašto žmonėms dažnai būna nelengva tai suvokti. Kai daugiau skaitai, rašai, nei kalbi, tai ir kalba ima atrodyti labiau jos raštas, nei pati kalba, t.y. tariami garsai. Žodis rašto žmonėms yra jo užrašas, o ne pats žodis, ištartas balsu. Kad gali būti kitaip, kad užrašas tai ne žodis, daugeliui žurnalistų, politikų, teisininkų, atrodo net sunku įsivaizduoti. Tikroji pavardė — tai jos užrašas, neabejoja Anatolijus Lapinskas. Tapatybė — tai pavardės užrašas, akivaizdu Rimvydui Valatkai. Ar yra kitaip manančių? Perskaičius jo straipsnį, atrodo, kad nėra, nebent esi pasiklydęs tarp trijų pušų tautininkas arba linkęs tyčiotis iš kitų tautybių nacis.

Prisitaikyti kompiuterius vietos sąlygomis ir išsiversti programas gimtąja kalba visada verta, nes ir mokant angliškai, gimtąja kalba suvokiama greičiau, darbas spartesnis — vieno ar kelių vertėjų sugaištą laiką atsveria daugybės naudotojų santaupos ir patogumas. O tautų, kurių kalbos šiuo metu nėra kompiutery — nebeišliks.

Svastikos — paprasčiausi Visatos veikimo brėžiniai. Yra senovinių ženklų, kurie naudoti nebetinka, nes nebėra tų valstybių, tų veiksmų, buvusiųjų tikslų. O svastikų ženklai tiks, kol veiks gamtos dėsniai, kol veiks Visata. Kosmoso tyrėjų ir branduolinės fizikų nuotraukos įrodo, kad viskas subalansuotai sukasi — nuo elektronų apie atomų branduolius iki galaktikų. Svastikų pripažinimas būtent mūsų protėvių ženklais — mums garbė. Įrodymas lengvas ir nebrangus.

Keletas Antano Baranausko tautinių giesmių iš 1998 metais išleistos MC kasetės, 2007 metais perrašytos į CD plokštelę. Jas dar tebegieda Lietuvos sodžiuose ir Anykščių „Valaukis“ (vadovė Violeta Juciuvienė).

34 metų 191 cm ūgio 170 kg svorio stipruolis Žydrūnas Savickas iš Biržų nugalėjo šiandien, 2009-10-03 šeštadienį, pasibaigusiose pasaulio galiūnų pirmenybėse. Pirmenybių finalas vyko Maltoje tris dienas, nuo 2009 spalio 1 iki 3 dienos.

Antanas Baranauskas „Anykščių šilelį“ sukūrė ne skaitymui ir juo labiau ne deklamavimui, o giedojimui. Apskritai deklamavimas, išpūstas deklaratyvus maivymasis, jausmų demonstravimas, humanitarinis romantizmas ir bulvaras yra svetimas lietuvių padorumo papročiams ir grožio suvokimui, tautos kultūra yra kur kas aukštesnio lygio.

Biržai garsėja ir toliau garsinami kaip alaus kraštas. Reklaminiuose lankstinukuose, internete ir turizmo agentūrose turistams siūloma susipažinti su alaus gaminimo papročiais, paragauti naminio alaus. Iš anksto susitarus ir didesnei turistų gaujai tai gal ir pavyktų pamatyti. Tačiau pavieniams turistams belieka eiti į „Zinutę“ ar „Piceriją“ arba pirkti bambalį „bravorinio“. Tuo pažintis su „alaus kraštu“ ir baigiasi. „Biržiečių žodžio“ žurnalisto Dariaus Mikelionio tyrimas, ar tikrai naminis alus dar gaminamas, kaip tai skelbia reklamos ir kodėl niekam nereikia privačių turistų pinigų.

Ryškiausias dailės kūrinys ir bene vienintelis tokio lygio statinys per dvidešimt vėl laisvos Lietuvos metų. Aišku, asmeninėmis lėšomis, per ilgą vargą ir nepaisant visų politikų trukdymų. Paminklakalys Arūnas Sakalauskas, architektas Ričardas Krištapavičius, Vlado Palubinsko nuotrauka. Ant paminklo stiklo išrašyti Tautinės giesmės žodžiai.

Žinių radijo pertraukos ir savaitgalis užpildytas svetimkalbiais rypavimais, kurie ne tik erzina, bet ir žemina mūsų tautinį orumą. Lietuvį daina lydėjo nuo neatmenamų laikų, nuo žilos senovės. Dainoje jis rasdavo nusiraminimą ir paguodą. Ir džiaugsmo kibirkštį, kuri suteikdavo jėgų ir stiprybės ištverti ir išlikti savo sunkiame gyvenimo kely. Dainoje yra sukaupti mūsų tautos dvasiniai lobiai, jos unikalios kultūros atspindžiai ir meilė savo kraštui. Šventvagiška ir net pavojinga visa tai užmiršti ir paniekinti.

Profesorius Olegas Poliakovas, studentas iš Maskvos atvykęs išmokti gyvos kaimo žmonių šnekos, išleido dar neregėto masto, kruopštumo ir svarbos enciklopediją „Pasaulis ir lietuvių kalba“. Nei valdžia, nei vadovaujantieji kalbininkai žinyno pristatyme nedalyvavo, jokios mokslinės recenzijos nei viešo atsiliepimo ligšiol nepaskelbta.

Povilo Mataičio Lietuvių folkloro ansamblis Rumšiškėse pagerbia Antano Degučio, Prano Puskunigio ir Skriaudžių kanklininkų atminimą. Scenografijos dailininkė Dalia Mataitienė. Stilizuota, grojimas ir dainavimas suprastintas. Neišsaugotas buvęs skambesys, nebeliko nei giedojimo papročio, nei gaidų, nei garso įrašų. Šis koncertas įrašytas į filmą, čia daugiau jo ištraukų.