Kaip atradau Emanuelį Lėviną
(My Discovery of Emmanuel Lévinas)
Išaugau Kanados lietuvių išeivijoje. Filosofijos studijas pradėjau 1975 metais Toronte. Nors Toronto universiteto programoje buvo dėstoma apie daugelį Europos autorių, tais laikais ten nė karto negirdėjau minint Emanuelio Lėvino. Matyt, tada jis dar buvo mažai žinomas anglų kalbos pasaulyje.
1977 metais persikėliau į Romą ir dviejus metus gyvenau Lietuvių seminarijoj (Collegio Lituano). Ten pradėjau rimčiau susipažinti su Lietuvos kultūra ir istorija. Galėjau gilintis į svarbiausio lietuvių XX amžiaus filosofo Antano Maceinos veikalus. Tačiau per visą tą dviejų metų laikotarpį Romoje nė karto negirdėjau minint Emanuelio Lėvino vardo. Maždaug tuo pat metu du kartus, 1977 ir 1979 metais lankiausi Lietuvoje. Kalbėjausi su intelektualais, rašytojais ir filosofais, bet ir jų neteko išgirsti apie Emanuelį Lėviną. Tuo metu to žmogaus vis dar nežinojau.
1981 metai mane pasitiko Miunchene, kur Hochschule für Philosophie siekiau filosofijos post graduate diplomo. Mokiausi antropologijos filosofijos kurse pas profesorių Gerdą Hefnerį (Gerd Haeffner). Tik ten, jo paskaitose pirmą kartą išgirdau apie Emanuelį Lėviną (Emmaneuel Lévinas, 1906-1995), lietuvių kilmės „prancūzų fenomenologą“. Profesorius net minėjo Lėviną savo knygoje „Filosofinė antropologija“ (Philosophische Anthropologie). Susidomėjau ir nusprendžiau daugiau išgirsti apie tą rašytoją. Pradėjau ieškoti Lėvino knygų. Dauguma jų buvo prancūziškos, o tada prancūzų kalbą dar silpnai temokėjau. Bet pasitaikė ir angliškai išverstų jo knygų, viena jų buvo „Visuotinumas ir begalybė“ (Totality and Infinity). Pradėjau tas knygas skaityti ir supratau, kad esu užtikęs svarbų mąstytoją. Tais laikais dar buvo madoje visa eilė temų, tokių kaip Huserliano fenomenologija ir Heidegerio ontologija. O man didžiausią įspūdį padarė plati mano atrasto autoriaus vaizduotė: visi tie nesuskaičiuojami nagrinėjimai ir pavyzdžiai iš kasdienio gyvenimo, ant kurių Lėvinas statė savo fenomenologijos argumentaciją. Kaip ir daugumą Lėvino skaitytojų, mane paveikė jo dėmesys Kitam. Tai buvo naujiena, niekada negirdėta filosofijoje, kurią tebuvau matęs vien nukreiptą į Save, į savąjį Aš. Filosofija visada yra apie kas Aš esu ir ką Aš galiu žinoti, ką galiu pajausti, kas man yra svarbu, kas man prasminga ir t. t. O čia atsirado žmogus, kuris kalba apie filosofiją ne iš savo „Aš“ išeities taško, o pradėdamas nuo Kito.
Vėliau praleidau vienerius metus Čikagoje, kur yra didelė lietuvių bendruomenė. Tuo metu Čikaga buvo lietuvių laisvo žodžio centras, nes pati Lietuva dar buvo dalis Sovietų sąjungos, kurioje atviras pasisakymas buvo varžomas. Čikagoje pradėjau lankyti seminarus ir paskaitas apie lietuvių kultūrą, istoriją, literatūrą ir filosofiją. Daug sužinojau apie mirusius ir gyvus Lietuvos filosofus, apie jau minėtą Antaną Maceiną, Juozą Grinių, tačiau neteko girdėti minint Emanuelio Lėvino. Nežiūrint to, toliau skaičiau Lėvino knygas, stengdamasis kaskart daugiau sužinoti apie tą mįslingą žmogų.
1983 metų rudenį jau buvau sugrįžęs Kanadon, kur siekiau filosofijos master titulo Monrealio McGill universitete. Nutariau, kad mano teze bus apie Emanuelį Lėviną. McGill universiteto filosofijos departamente dėstė daugiau analitiniai filosofai, tad didelio pritarimo savo projektui nepatyriau, bet man leido jį tęsti su sąlyga, kad surasiu profesorių, kuris sutiktų būti mano tezės vadovu. Profesorius Čarlzas Teiloras (Charles Marvin Taylor, 1931) iš Politinių mokslų departamento maloniai sutiko. Per dviejus metus savo tezę surašiau ir apsigyniau, master titulą gavau. Ta tezė vėliau išaugo į mano knygą „From the Other to the Totally Other“, kurią išleido Peter Lang leidykla Niujorke.
Būdamas McGill universitete, galėjau rimtai gilintis į Lėvino mastymą ir pirmą kartą jį pažinau asmeniškai. Jau minėjau, kad McGill universitete nebuvo didelio susidomėjimo Lėvinu, tačiau prieš kelis metus tame universitete vyko plataus masto tarptautinė konferencija apie Lėviną, kurią neįtikimu būdu surengė Teisės fakultetas. Kai įstojau į McGill, bandžiau ten gauti Lėvino adresą. Tuomet dar nebuvo interneto. Gavęs adresą, parašiau jam lietuviškai ir išsiunčiau laišką į Paryžių. Nežinojau, ar gausiu atsakymą, net nežinojau, ar jis laišką supras. Tiktai galvojau, kad tai bus paskutinis bandymas sužinoti, ar jis tikrai yra lietuvis, ar ne.
Mano dideliam džiaugsmui, Lėvinas atsakė puikia lietuvių kalba. Buvo aišku, kad tai buvo pirmas lietuviškai rašytas laiškas, kurį jis buvo gavęs per keletą dešimtmečių. Paskutinį kartą jis buvo Lietuvoje prieš 45 metus, bet jo kalba tebebuvo puiki ir jis aiškiai suprato viską, kas mano laiške buvo parašyta. Tai buvo nuostabu, ir vėliau stulbino daugybę žmonių, kurie nė nenuvokė, kad Levinas mokėjo lietuvių kalbą.
Užmezgus ryšį tuo laišku, galėjau asmeniškai pirmą kartą susitikti su Emanueliu Lėvinu Otavoje 1983 metais. Otavos universitetas buvo surengęs konferenciją apie Polį Rikiorą (Paul Ricoeur, 1913-2005), į kurią buvo pakviestas ir pats Rikioras. Profesorius Rikioras „atsigabeno“, jo žodžiais, savo gerą draugą Emanuelį Lėviną. Profesorius Lėvinas davė vieną paskaitą. Stebėjausi paskaitos metu, kad jis neskaitė iš konferencijose įprasto švaraus, mašinėle surašyto teksto, bet laikė rankose storai mėlynu rašalu ranka prirašytus lapus ir iš jų skaitė. Baigęs pakvietė mane atvykti kitą dieną į jo viešbutį, kur galėsime pasikalbėti.
Tai ten, jo viešbutyje, pirmąkart pasikalbėjau su Emanueliu Lėvinu ir jam pasakiau, kad rašau savo master diplomui tezę apie jo filosofiją. Pirmas jo atsakas buvo mane atkalbėti. Aiškino, kad mano profesinei formacijai ir bendros filosofinės kultūros pažinimui būtų daug naudingiau rašyti apie kurį nors klasikinį filosofą, pavyzdžiui, apie Kantą. Įrodinėjo, kad, eidamas tokiu keliu, aš daug daugiau galėsiu išmokti. Aš laikiausi savo nuomonės, kad noriu rašyti apie jo mintis. Tikrumoje maniau, kad gal jis yra teisus, bet didžiavausi, jog Lėvinas yra kilęs iš mano tėvų ir protėvių krašto, iš Lietuvos, ir buvo mano pažiūroms artimas žmogus, kurį norėjau pagarsinti anglų kalbos pasaulyje. Tuo metu dar jis buvo žinomas tiktai Prancūzijoje. Lietuvoje iš viso beveik niekas jo nežinojo ir atrodo, kad nė nesidomėjo. Nežiūrint viso to, maniau, kad jis atkalbinėjo iš kuklumo.
Koks buvo mano pirmasis įspūdis apie profesorių Lėviną? Pirmiausia labai nustebau, kad jis visai ramus žmogus — o juk buvęs net koncentracijos stovyklose. Nesimatė jokio nervingo krūpčiojimo, nesijautė kartėlio. Jis jau buvo maždaug 75 metų amžiaus, bet mane pasitiko sveikas, stiprus ir energingas vyras. Iš jo dvelkė kažkoks didelis gerumas.
Filosofas prof. Emanuelis Lėvinas 1993 m. (Sophie Bassouls foto).
Per tą pirmąjį susitikimą Emanuelis Lėvinas man prasitarė, kad kartą vienas jo lietuviškai parašytas straipsnis buvo atspausdintas Lietuvoje, tik jis negalįs surasti, neatsiminė, koks žurnalas paskelbęs. Apie tai išpasakojau leidinyje „Continental Philosophy Review“ (1998, vol. 31, no.1). Dešimtį metų ieškojau to straipsnio. Pradėjau siųsdamas užklausimus bibliotekų bendradarbiavimo tinklui, rašiau laiškus knygų parduotuvėms ir kolekcionieriams, kreipiausi visur, kur tik įmaniau. Pagaliau atsekiau, kad žurnalas vadinosi „Vairas“, bet nesekė jo gauti. Vieną dieną, lankydamasis Lietuvoje 1994 metais, užėjau į Vilniaus universiteto bibliotekos skaityklą, žvilgerėjau į prieš karą išleistų Lietuvoje žurnalų lentyną ir tiesiai priešais save išvydau 1933 metų „Vairą“. Nuostabu! Žurnalas ten išbuvo 60 metų. Išsilaikė toje pačioje vietoje per Antrąjį pasaulinį karą, nacių ir sovietų okupacijas. Esu tikras, kad niekas jo nelietė metų metais, bet visgi buvo nuostabu, kad niekas jo nepasiėmė iš tos lentynos. Surasto Lėvino straipsnio vertimas į anglų kalbą su mano prierašu tuomet įrodė pasauliui, kad Emanuelis Lėvinas giliausiomis savo šaknimis tikrai buvo lietuvis filosofas, anksčiau negu jis tapo prancūzų filosofas.
Antrąkart su Emanueliu Lėvinu susitikau po kelerių metų jo bute Paryžiuje, netoli Bois de Boulogne. Pamenu, kad lipant laiptais link jo buto, prie durų mane pasitiko jo žmona. Ji pakvietė įeiti ir pašaukė savo vyrą. Netrukus išėjo ir kiek vėliau pasirodė su pyragėliais ir kava. Išrodė patikima (discret) moteris labai švelniu žvilgsniu. Per šį susitikimą vėl kalbėjomės apie jo gyvenimą ir darbą. Buvau kiek sukrėstas, matydamas visai kuklias gyvenimo sąlygas, nes buvau įpratęs matyti Šiaurės Amerikos profesorius, gyvenančius dideliuose priemiesčių namuose. Pamačiau seną nedidelį stalą kambario kampe, paklausiau, ar čia jis rašo savo knygas, ir man atsakė, kad taip. Tai buvo tikrai stebėtina. Iškart pajutau daug prielankumo tam didžiam žmogui.
Klausinėjau profesoriaus apie jo darbus įvairiais techniškais požiūriais, nes dabar jau buvau gerokai prisiskaitęs jo knygų. Jis aiškino ir man padėjo patarimais. Papasakojo man, kiek jis yra sklolingas rusų klasikams, visų pirma Dostojevskiui. Apie tai rašiau savo knygoje „From the Other to the Totally Other“ ir taip pat žurnale „Continental Philosophy Review“ po jo lietuviško straipsnio išvertimo į anglų kalbą.
Kanados filosofas prof. Andrius Valevičius 2012 m.
Tai kodėl taip ilgai Lietuvoje nebuvo įvertinta Emanuelio Lėvino kūryba? Bijau, kad atsakymas į šį klausimą turi bendro su prietarais ir tamsumu. Lietuvoje jis visada buvo ne lietuvis, o žydas. Prieškarinėje Lietuvoje būti žydu reiškė turėti kitą tautybę. Prieškariniuose pasuose buvo rašoma: pilietybė — lietuvių, tautybė — žydų. Per Lietuvą perėjo stipri nacionalizmo ir katalikybės banga, prasidėjusi visoje Eruopoje XIX amžiuje ir išsilaikiusi beveik iki Sovietų sąjungos žlugimo. Lietuvos žydų istorija Lietuvoje nieko nedomino. Tai yra liūdnas reiškinys. Įsivaizdinkite vokiečių kultūrą, ignoruojančią Zigmundą Froidą vien todėl, kad jis buvo žydas. Keista, kad žydų kultūra Lietuvoje buvo taip ilgai ignoruota, kai tikrumoje ji Lietuvai buvo svarbi. Žydai Lietuvoje turi ilgą istoriją, prasidėjusią viduramžiais. XIV amžiuje Vytautas Didysis pasikvietė žydus į Lietuvą, kad išvystytų banką ir prekybą, suteikė jiems tas pačias teises, kaip ir bajorams. Lietuvos žydai sukūrė savitą judaizmo formą, jų tarpe atsirado daug pirmaeilių mokslininkų, antai Kanto amžininką Solomoną Maimoną — didį Talmudo žinovą, vadintą Vilniaus Gaonu (genijum). Tai buvo labai išsimokslinusi ir pažangi judaizmo forma. Galima sakyti, kad ta turtinga tradicija mums davė ir Emanuelį Lėviną. Deja, užuot kėlusi pasididžiavimo kaip svarbi Lietuvos istorijos ir kultūros dalis, ši turtinga tradicija Lietuvos intelektualų buvo iš esmės ignoruota.
Pamenu, kartą Čikgaoje 1980 metais lietuvių kultūros renginyje prie manęs priėjo vienas dalyvių ir paklausė, kodėl aš tiek laiko gaišinu su žydais, kai yra tiek daug lietuvių mastytojų, apie kuriuos turėčiau rašyti. Negalėjau tikėti savo ausimis. Tačiau būdamas sąžiningas Lietuvai ir jos tautai, turiu pasakyti, kad dalis nežinojimo apie žydų kultūrą ir istoriją Lietuvoje yra sovietų sistemos vaisius. Lietuva buvo dalis Sovietų sąjungos 50 metų, nuo Pasaulinio karo iki atsiskyrimo 1991 metais. Per tą ilgą laiką visa, kas turėjo bendro su religine kultūra, nesvarbu, katalikų, stačiatikių, žydų ar musulmonų, buvo paprasčiausiai išbraukta iš kultūrinio gyvenimo ir net persekiojama. Visa tai pristabdė tų kraštų pažangą.
Filosofo Lėvino atminimo lentelės Kaune (Andriaus Aleksandravičiaus nuotrauka)
Laimei, laikai pasikeitė. Šiandien pačioje Lietuvoje ir lietuvių bendruomenėse užsienyje, kyla susidomėjimas Lietuvos žydų kultūra. Vilniuje veikia žydų muziejus. 2006 metais Vilniaus universitetas surengė tarptautinę konferenciją apie Lėviną. Didžiuojamasi, kad Emanuelis Lėvinas iš Lietuvos, atsinaujina susidomėjimas žydų filosofais ir jų mokslu.
Jeigu Lėvino teksto atradimu ir išvertimu į anglų kalbą padėjau naikinti prietarus ir suartinti žmones, jei tuo pačiu galėjau Lietuvoje ir už jos ribų pagarsinti Lėviną, jaučiuos laimingas.
2012 m. paskelbta ispanų k. knygoje „Lituania philosophica de Kant a Lévinas“ (ISBN 13: 978-84-695-0793-3) Valensijoje, leidykloje „Nexofia“ išversta iš anglų kalbos: