Sambūrio „Patirtis“ pasiūlymas atstatyti Vilniaus vartų paminklus:Vilniaus vartų Baltieji stulpai
Vilniaus miesto merui Remigijui Šimašiui
Nuorašai: Prezidentūrai, Seimui ir Vyriausybei.
2018 metų vasario 16 dieną sukaks šimtas metų, kai Lietuvos taryba pasirašė istorinį aktą, pranešdama pasauliui, kad atkuriama nepriklausoma Lietuvos valstybė.
Artėjantis Lietuvos nepriklausomybės šimtmetis sureikšmina valstybingumo raišką mūsų sostinėje. Tenka apgailestauti, kad viešose Vilniaus erdvėse akivaizdžiai trūksta žymenų, rodančių tautos ir valstybės istoriją. Net Vytį — mūsų valstybės herbą — matome tik ant Aušros vartų.
Viena iš galimybių įspūdingai reprezentuoti Lietuvos sostinę istoriniame kontekste — atstatyti jos raidos ribų istorinius žymenis — Baltuosius stulpus. Tai simboliniai miesto vartai: šešių metrų aukščio plytų mūro poriniai stulpai, viršuje vainikuoti metaliniais Vyčiais (architektas Žozefas Pusjė). Devynioliktojo amžiaus pradžioje jie buvo pastatyti miesto užkardų vietoje prie pagrindinių iš miesto vedančių kelių: Jono Basanavičiaus gatvės pabaigoje, Antakalnyje, Liepkalnio gatvėje.
Žinia, vėliau Vyčius keitė dvigalviai Rusijos imperijos ir Lenkijos ereliai. Ilgiausiai išliko Jono Basanavičiaus ir Simono Konarskio gatvių sankryžoje stovėję Baltieji stulpai — jie buvo nugriauti Stalino okupacijos laikais, apie 1952 metus. Tad nebeliko svarbiausios žymės, kad čia būta vartų į Lietuvos sostinę.
Baltieji stulpai turi ir turtingą istorinę atmintį, susijusią su miesto riba: Napoleono sutikimą, sukilėlių kovas, tautos didvyrio Simono Konarskio viešą egzekuciją ir kt. Be jų netenka semantinės jungties ir kiti šios vietos paminklai: keliautojų globėjo Šv. Jackaus koplytėlė, muitinės ir buvusio legendinio Pohuliankos restorano pastatai.
Miesto visuomenė palankiai sutiktų sprendimą atstatyti Baltuosius stulpus kaip valstybingumo simbolį. Realizacijai istoriografinės medžiagos — piešinių, nuotraukų, atvirukų — yra pakankamai. Projekto įgyvendinimas nebūtų brangus nei ilgai trunkantis. Esame įsitikinę, kad Lietuvos sostinės įvaizdžiui tai būtų tikrai svarus papildymas, stiprinantis vilnietiškąją tapatybę bei miestelėnų pilietiškumą.
Šį pasiūlymą būtina neatidėliotinai teikti svarstymui Vilniaus miesto savivaldybės Tarybai.
Ar valstybės šimtmetį ir atvykstančius svečius sutiksime sostinę „papuošę jaunųjų menininkų kūryba“ ant pastatų sienų ir tvorų? Visuomenė stebisi, kodėl miesto valdžia ir tvarkos saugotojai toleruoja terliotojus.
Sambūrio pirmininkas, Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos pirmininkas g. m. dr. prof. Romas Pakalnis, g. m. habil. dr. prof. Libertas Klimka, LKMA ir LMA akad. hum. m. habil. dr. prof. Antanas Tyla, architektė restauratorė Birutė Biekšienė, a. m. dr. doc. Zigmas Urbonas, a. m. dr. Marija Sereikienė, inž. Albinas Jasiūnas, ekon. Venantas Mačiekus, med. m. dr. doc. Jonas Stankus, g. m. habil. dr. prof. Antanas Svirskis, inž. Vladas Palubinskas, žurnalistė Nijolė Baužytė, LKMA akad. Petras Plumpa, gyd. Liudvika Knizikevičienė, inž. Algirdas Stumbras, soc. teisės habil. m. dr. prof. Alfonsas Vaišvila, soc. m. dr. prof. Alvydas Baležentis, kun. Edmundas Paulionis, LKMA akad. hum. m. habil. dr. prof. Irena Regina Merkienė, menotyrininkas Romualdas Budrys, LMA akad. hum. m. dr. prof. Eugenijus Jovaiša.
Vilniaus vartų Baltieji stulpai 1837 metų piešinyje:
