Neparduokime tėvynės

Užsienio kapitalo statytiniai Lietuvoje strategiškai supirkinėja pažangiausias žemės ūkio bendroves ir įmones

Lietuvos prezidentei Daliai Grybauskaitei,
Seimo pirmininkui Vydui Gedvilui,
Ministrui pirmininkui Algirdui Butkevičiui.

Sambūrio „Patirtis“ nariai, pakiliai vertindami Lietuvos valstybės ir jos vadovų pirmininkavimo Europos Sąjungos Tarybai istorinės misijos reikšmę, savo šalies ekonomikos ir kultūros stiprinimą bei tarptautino bendradarbiavimo siekius, negali taikstytis su tuo, kad įvairiausi politiniai agentiniai statytiniai, naudodamiesi Lietuvos Respublikos įstatymų spragomis, valdžių užimtumu, koalicinės vyriausybės narių politiniu neįžvalgumu, nuomonių ir interesų skirtingumu bei visišku abejingumu, be atodairos strategiškai gviešiasi ir padeda užsienio kompanijoms supirkinėti pažangiausias bei pelningiausias žemės ūkio bendroves, agrarinio verslo ir kultūros sklaidos įmones. Tokiu būdu nuosekliai siekiama užvaldyti tautos pamatą — žemę.

Būdingas pastarojo meto įvykis:

Viena didžiausių Lietuvoje žemės ūkio investicijų bendrovių „Linas Agro Group“ kreipėsi į Lietuvos Konkurencijos tarybą dėl leidimo įsigyti iki 100 % įmonės „Žemės ūkio investicijos“, kuri kontroliuoja Panevėžio rajono Žibartonių žemės ūkio bendrovę, akcijų. Prašymą maždaug 18,5 milijono litų vertės sandoriui Konkurencijos taryba gavo liepos 22 d. Kaip skelbė „Linas Agro Group“, gavus Konkurencijos tarybos leidimą, susitarimas dėl bendrovės akcijų įsigijimo įsigalios rugsėjo 30 dieną.

Konkurencijos tarybos pranešimas žiniasklaidai.¹

O štai ir bendrovės „Linas Agro Group“ tarptautinės priklausomybės byla:

Kovo pabaigoje 55,16 % „Linas Agro Group“ akcijų valdė Danijos bendrovė „Akola“, 9,30 % Švedijos SEB, 5,84 % Estijos „Svedbank“ klijentai, 10,73 % tūlas Darius Zubas, 18,97 % — kiti akcininkai.

Ten pat.

Taigi, per 70 %, o gal ir daugiau lietuviškos žemės ūkio investicijų bendrovės „Linas Agro Group“ akcijų priklausė Skandinavijos bendrovių ir bankų kapitalui. Tai kas gi, jei ne užsienio šalių kapitalas, tariamai mūsiškės, lietuviškos įmonės statytiniams tarpininkaujant, užsimojo užvaldyti pamatinę lietuvių tautos vertybę — žemę, — ką Lietuvos Respublikos įstatymai iki šiol draudžia?

O kuo Žibartonys, kaip ir daugelis kitų į ją panašių bendrovių, vilioja žemės ūkio investicijų milžinę?

Ji patraukli, nes turi modernų pieno ūkį ir kartu neapsiriboja vien pienininkyste. Žibartonių žemės ūkio bendrovė dirba 3,2 tukstančio ha žemės, joje yra 105 darbuotojai. Bendrovė verčiasi pieno gamyba, laiko beveik 2 500 galvijų, iš jų daugiau kaip 870 melžiamų karvių, taip pat verčiasi augalininkyste: augina kviečius, miežius, kukurūzus, rapsus bei cukrinius runkelius. Per finansinį devynių mėnesių laikotarpį — 2012 m. liepą – 2013 m. kovą — įmonės pajamos siekė 16,9 mln. litų, grynasis pelnas 2,7 mln. litų.

„Linas Agro Group“ gen. direktoriaus pavaduotojas Andrius Pranckevičius.²

Tarptautinis milžinas „Linas Agro Group“, įsitvirtinantis ir Latvijoje, kaip ir jo varžovas ar bendražygis „Agro Will“, tarsi strateginiai desantai glemžiasi geografiškai išsklaidytas pačias moderniausias ir pelningiausias, derlingiausių Lietuvos dirvožemių žemės ūkio bendroves bei kitas agrarinio verslo įmones: Kėdainių rajono Labūnavos ir Montviliškių, Radviliškio rajono Skėmių, Šakių rajono Lukšių bei daugelį kitų, taip pat „Kupiškio grūdai“ ir agrokultūros sklaidos įmonę, nuolatinę „Agro Balt“ parodų prizininkę „Dotnuvos projektai“ — tarpvalstybiškai prekiaujančią veislinėmis sėklomis, pažangiausia žemės ūkio technika, pesticidais… Yra žinių, kad superkami ir šių bendrovių darbuotojų pajai.

Apžvelgiant visą antrąkart atkurtos Lietuvos kaimo raidą, derėtų išskirti du statmenai priešingos veiklos ir sėkmės dešimtmečius: pirmąjį — džiaugsmingo dekolektyvizacijos įkvėpio laikotarpį su itin viltinga šeimos ūkių atgaiva ir antrąjį — Lietuvos valdžių strategino neįžvalgumo bei aklo klusimo Europos sąjungos rekomendacijoms dėl žemės ūkio gamybos siaurinimo, šalinant smulkius ir vidutinius šeimos ūkius iš prekinės gamybos, panaikinus kaime pieno supirkimo punktus bei kitos produkcijos pardavimo sąlygas, tuo paliekant šeimas be darbo pajamų savame ūkyje ir ES žemės ūkio paramos. Tai reiškia atvirą, įtartinai užprogramuotą kaimo sodžių nualinimą, socialinę kaimo žmonių degradaciją. Lygia greta itin stambių latifundinių ūkių kūrimo dešimtmetį, kai 1 – 2 % stambių ūkių savininkų abejotinais pagrindais užvaldė iki 40 % šalies žemės ūkio naudmenų ir kasmet susižeria iki 80 % Europos sąjungos paramos lėšų, skirtų visai Lietuvos žemės ūkio plėtros programai. Nacionalinė mokėjimo agentūra prie žemės ūkio ministerijos, tarsi vengdama viešumo, nežinia kieno parėdymu paramos lėšas planuoja ir suvestines skelbia tik pagal techninės pažangos priemones, visai neminėdama paramos gavėjų — subjektų. Visa tai, kaip ir prasidėjusi kaimo mokyklų bei bibliotekų uždarinėjimo kampanija, likviduojant kultūros židinius kaimo vietovėse, sukėlė srautinę jaunimo emigraciją.

Tačiau tiesog skaudu ir tragiška, kad per visą atkurtos nepriklausomybės laiką nemažą dalį politikų, įtakingų valdininkų ir verslininkų, pagal Seimo ir savivaldos valdžių rinkimų ciklą besikeičiančių tarnybomis ir vaidmenimis, tartum nenutrūkstama gija akivaizdžiai vienijo itin ydingas bei visuomeniškai žalingas tautos pamatinės vertybės — žemės — ir bendru darbu sukurto turto glemžimosi godulys. Pradedant likviduojamų kolūkių ir tarybinių ūkių technikos ir kito turto ištampymu, paveldėtų, o dažniausiai pigiai prisipirktų žemių atokiuose rajonuose „įstatymišku“ persikėlimu į gražiausias gamtinės aplinkos vietoves, užsitveriant tvoromis paežeres ir paupius. Arba savų latifundinių ūkių kūrimu iki šiandienos masiško žemių supirkimo ir išpardavimo užsieniečiams užmojais. Pagal grupės politikos lyderių absurdiškų pareiškimų logiką: „tegul perka, kas tik nori — niekas žemės svetur neišsiveš!“ Taip manantiems patartume: parduokite savo butus ir namus, juk jų niekur neišsiveš.

Tokiu politinio užtemimo metu visa didybe iškyla lietuvių tautos istorija, kai nepalyginamai patriotiškiau už daugelį šiandienos politikų mąstė ir elgėsi net tolimi mūsų protėvių protėviai:

Žygimanto Senojo, o ypač Žygimanto Augusto ir Mikalojaus Radvilos Juodojo laikais Lietuvos humanistai žvelgė į Tėvynę kaip į nepriklausomą šalį, o Lietuvos valstybinę sąmonę grindė tautinio savitumo idėja. LDK kanclerio Alberto Goštauto ir jo globotų inteligentų pastangomis 1529 metais buvo priimtas I Lietuvos Statutas, kuris draudė svetimšaliams Lietuvoje įsigyti turtų ir užimti valstybinius postus.

„Lietuva 1009 – 2009“, 103 psl.³

Žemės saugojimo svarbą gerai suprato mūsų protėviai:

Mes, viešpatis, pripažindami ir tęsdami jo malonybės karaliaus Žygimanto Pirmojo senąjį statutą, prisiekdami tautai, pasižadame, kad šioje lietuvių valstybėje ir visose jai priklausančiose žemėse jokių dvasininkų ir pasauliečių valdų, miestų, dvarų, naudojamos žemės, seniūnijų, žemės ir rūmų pareigų, nuosavybės laikyti, valdyti, naudoti nei apsigyventi svetimtaučiams ir užsieniečiams, nei šios valstybės kaimynams neturime leisti, bet visa tai mes ir mūsų palikuonys Lietuvos valdovai privalome leisti tik lietuviams, rusiams, žemaičiams, vietiniams gentainiams ir senbuviams, kilusiems iš Lietuvos ir kitų jai priklausančių žemių.

III Lietuvos statutas (3 skyrius, 12 straipsnis).⁴

Dėkingi esame pirmtakams už tai, kad išliko Lietuvos valstybė, joje gyvenusi sąmoninga tauta, išlikome ir mes.

Deja, istorijos nežinojimas arba jos pamokų nepaisymas skaudžiai baudžia; vis iškyla tautų santarvės ir net valstybės stabilumo problema.

Sambūrio „Patirtis“ nariai, siekdami tautinio Lietuvos kaimo visapusiško gyvybingumo, socialinės ir kultūrinės gerovės, drįsta teigti ir siūlyti:

1. kadangi Lietuvos konkurencijos taryba galimai viršijo valstybės jai suteiktus įgaliojimus, apsprendžiant ir išduodant leidimus tarptautinio kapitalo kompanijoms įsigyti Lietuvos žemės ūkio bendrovių, valdančių pamatinę tautos vertybę — žemę, siūlome Lietuvos Vyriausybės teisės aktais ir teismų nutartimis nedelsiant panaikinti visus neteisėtus pastarojo meto tarptautinio kapitalo sandorius, susietus su Lietuvos žemės ūkio bendrovių akcijų, bei pamatinės lietuvių tautos vertybės — žemės — įsigijimu;
2. žemė nėra tik prekė ir negali būti spekuliacijos objektas. Nedelsiant turi būti nustatytos Lietuvos žemių nacionalinio vientisumo išsaugojimo valstybinės priemonės ir teisiniai rodikliai.

Apie tai jau rašėme 2013 m. kovo 16 d. pareiškime „Išsaugokime Lietuvos žemių vientisumą, stiprinkime lietuviškąjį šeimos ūkių kaimą“. Be savo žemės, klestinčio kaimo — Lietuva be ateities. Tautai gresia samdinių ir klajoklių likimas. Valstybinės užtvaros žemei įsigyti veikia Danijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje ir kitose Europos sąjungos šalyse. Bet koks teisinis Lietuvos žemių nacionalinio vientisumo apsaugos neapibrėžtumas ardo kaimo žmonių ir lietuvių tautos socialinį stabilumą, menkina visuomenės pasitikėjimą nepriklausomos valstybės laikysenos tvirtumu, Vyriausybės ir kitų valdžių politikos vieningumu ir atvirumu. Antai:

Notarai laukia valstybės institucijų išaiškinimo, ar turi teisę tvirtinti žemės ūkio ir miškų ūkio paskirties žemės perleidimo sandorius užsienio subjektams.

Lietuvos notarų rūmų prezidentas Marius Stračkaitis.⁵

Dar kartą siūlome telkti Vyriausybės, žemės ūkio ministerijos, žemės ūkio mokslų institucijų, žemės ūkio rūmų ir rajonų savivaldybių pastangas prioritetinei šeimos ūkių plėtrai ir stiprinimui bei kaimo bendruomenių socialinei – kultūrinei darnai užtikrinti.

Esame įsitikinę, kad šeimos ūkiai — tai iš esmės neribota ir neišsenkanti profesinės kūrybos darbo vietų ir jaunimo reemigracijos, ekologiškų produktų auginimo, gamtinės aplinkos tausojimo, Lietuvos jaunimo patriotiško ugdymo ir etninės kultūros puoselėjimo sąlyga.

Kaimas — lietuvybės ištakos, čia nuo amžių ir amžiams istoriniai lietuvių tautos namai.

Branginkime, rūpestingai puoselėkime ir jokiomis aplinkybėmis nei dingstimis neišsiparduokime tėviškės sodžių!

To neleiskime ir kitiems daryti!

Sambūris „Patirtis“

Sambūrio „Patirtis“ pirmininkas, Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos pirmininkas, gamtininkas dr. Romas Pakalnis, a. m. dr. doc. Zigmas Tadas Urbonas, Petras Plumpa, menotyrininkas Romualdas Budrys, a. m. dr. Marija Sereikienė, med. m. dr. doc. Jonas Stankus, prof. habil. dr. Antanas Svirskis, inž. Vladas Palubinskas, inž. Albinas Jasiūnas, inž. Algirdas Stumbras, prof. habil. dr. Irena Regina Merkienė, LR MA narys prof. habil. dr. Zigmas Zinkevičius, Tarptautinės teatro akademijos akademikas aktorius Donatas Banionis, kun. Edmundas Paulionis, LR MA narys ekspertas prof. habil. dr. Antanas Tyla, prof. habil. dr. Libertas Klimka, Lietuvos rašytojų sąjungos narys gamtininkas Selemonas Paltanavičius.

¹ Šarūnas Keserauskas: Lietuvos respublikos Konkurencijos tarybos 2013-08-16 nutarimas Nr. 15-111 Dėl leidimo vykdyti koncentraciją UAB „Linas Agro konsultacijos“ įsigyjant iki 100 proc. UAB „Žemės ūkio investicijos“ akcijų.

2013-08-19 BNS pranešimas žiniasklaidai apie Konkurencijos tarybos nutarimą.

² Mažvydas Karalius: „Linas Agro Group“ už 18,5 mln. Lt. perka „Žemės ūkio investicijas“ — 2013-07-22 „Verslo žinios“ (ISSN 1392-2807).

Vanda Vasiliauskaitė: „Keičiasi Žibartonių bendrovės šeimininkai“ (pokalbis su bendrovės „Linas Agro Group“ valdybos nariu ir generalinio direktoriaus pavaduotoju Andriumi Pranckevičiumi) — 2013-08-03 „Kaimo laikraštis“ (ISSN 2029-1248) 31 nr. 2 psl.

³ Dalia Klajumienė (sud. Adomas Butrimas, Rūta Janonienė, Tojana Račiūnaitė): „Lietuva 1009 – 2009“ (ISBN 978-9955-854-53-1) — 2009 m. Vilniaus dailės akademijos leidykla, 103 psl.

⁴ Статут Вялiкага княства Лiтоўскага, Розделъ третий, Артыкулъ 12. — 1588 г. Вильнюс, 2002-2003 Минск, подг. О. Лицкевич.

⁵ Jolita Žvirblytė: „Triukšmas dėl žemės beprasmis“ — 2011-07-04 „Vilniaus diena“ (ISSN 1822-7791) 5 psl., 2011-07-04 „Kauno diena“ (ISSN 1392-7639) 9 psl., 2011-07-05 Lietuvos notarų rūmai.

Julius Girdvainis: „Valdininkai leido išparduoti Lietuvą“ — 2011-06-30 „Respublika“ (ISSN 1392-5873) 3 psl.

Vėlinės Lietuvoje — Odetės Abromavičiūtės nuotrauka: