Ar Lietuva dar lietuvių valstybė

Žiniasklaidoje, švietimo sistemoje, politikų žodyne nebeliko lietuvių valstybės.

Lietuvis dar išlikęs pavadinti emigrantui, nusikaltėliui, atsilikėliui. Kuriam būdingi tamsūs patriarchaliniai papročiai, moterų žeminimas, vaikų išnaudojimas, seksualinė prievarta, homofobija, moralinė netolerancija, patologinė neapykanta kitokiems, senovės garbinimas. Tokius reikia apšviesti, perauklėti, išlaisvinti, išleisti į Europą.

Lietuva dar yra, bet tai jau ne tautos namai, ne savarankiška lietuvių valstybė, o pasaulio geopolitikos objektas, Eurozonos kraštas, Baltijos šalis (Прибалтика, Северо-Западный край, Kresy).

Pirmoji miestelėnų karta iš valstiečių dar turi savo žodyne tėvynę, bet jinai jau be turinio, be pagrindo — be nuosavos žemės, savo protėvių sklypo, be bendruomenės piliakalnio. O sekanti karta jau visai kosmopolitai.

Miesčionys tėra pusiau klajokliai, miestas yra ne aukštesnė žmogaus kultūros pakopa, o žemesnė — tą derėtų iš anksto pripažinti. Pirma pripažinti, kad žmogaus kaip protingos būtybės gabumai ir dorybės atsiskleidžia tik nuosavybės sąlygomis. Šeimininkaujant savo sodžiuje, šeimos įmonėje, o ne dirbant tarnu mieste ir gyvenant daugiabutyje. Ypač svarbu, kad vaikai augtų tėvų (ir protėvių!) sodžiuje, gamtoje, matydami gyvybės įvairovę, išmokdami suprasti, puoselėti ir tausoti tėviškę. Sugyventi su tokiais pat savininkais, pažinti juos šeimos, gamtos ir darbo šventėse (talkose), telktis į laisvųjų ūkininkų sąjungą (valsčių) — gyventi savo valioje, laisvės salose, be tarnų ir be ponų.

Nevergovinėje santvarkoje visavertis žmogus yra savininkas, ūkininkas, pats sau ponas, o ne prekė. Nėra prekė ir namai, šeimos ūkis, gimtoji žemė, tėviškė, tėvynė. Prekė yra tai, kas nuolat gaminama ne sau, o parduoti. Žemė nėra nuolat gaminama medžiaga, skirta parduoti, išvežti, eksportuoti. O ūkininkavimo pamatas, šeimos gyvenamoji aplinka, giminės tėviškė, bendrapiliečių tėvynės sklypas, tautos namų kertė.

Nuosavybė, turtas ir prekė yra skirtingi dalykai. Bet šiuolaikiniai liberalai jų neskiria. Jiems prekė yra bet kas, ką galima parduoti, gauti pinigų (pinigai jų sąmonėje — irgi neapibrėžtumas, laikinas rinkos jėgų santykis, be teisės į aukso ar kitą apčiuopiamą atitikmenį). Todėl jų santvarkos esmė yra moralinis reliatyvizmas (amoralumas): pati „einamiausia“ prekė yra jisai pats. Ne tik prostitutė, bet ir „darbo jėga“ — parsidavėlis tarnas, tėviškės žemę pardavęs samdinys, klajoklis miesto kosmopolitas be tėvynės, savanoris vergas „su iniciatyva“.

Iki viduramžiais užneštos feodalinės santvarkos su vergovine demokratija Lietuva buvo likusi vienintelė laisvų žmonių šalis — be mokesčių, be tarnų ir be ponų. Tik ištisiniai vandenys, miškai ir pilis buvo valsčiaus pilėnų prižiūrima bendrai (paeiliui), visa kita buvo nuosavybė. Lietuviai gyveno paskirais sodžiais, šeimomis. Valsčius buvo tų pilėnų, piliečių, valstiečių, ūkininkų sąjunga. Bendromis tik šventėmis ir talkomis. Būtent todėl protėviai ir išlaikė kalbą, dainą, darbštumo, atsakomybės, pagarbos svetimam ir kitus savininkiško padorumo papročius. Namai būstas, namai dvaras, namai mokykla, namai įmonė — sodyba iš keliolikos pastatų, įvairiai pramonei. Jau nuo mažens išmokdavo daugybę amatų ir mokėdavo juos tobulai.

Net ir vėliau, paversti baudžiauninkais, netekę politinių teisių, praradę tautinę valstybę, valstiečiai vis dėlto saugojo ir gynė tautiškumą, nes netapo nei nuomininkais, nei samdiniais, išliko savarankiški nuosavuose ūkiuose, nors ir suvaržyti, nuskurdinti — apkrauti mokesčiais (lažu, pyliavomis). Tik nuosavybės ir šeimos ūkių sąlygomis galima išlaikyti kalbą, dainą, pilietiškumą, taurius tautos papročius. O socializme, visuotinėje tarnų demokratijoje tautiškumas, taurumas, garbė, žmogaus nuopelnai nebetenka vertės.

Tautos referendumas naujosios eros 2014 metais yra proga apsidairyti, susimąstyti ir apsispręsti, ar jau atsisakome Lietuvos kaip lietuvių valstybės, paskutinio žemės sklypo šiame pasaulyje švento padorumo kultūrinės tautos namams. Su protėvių milžinkapiais, seniausia ir tyriausia „indoeuropiečių“ kalba. Ar susigėdę nusisukame nuo daugia­tūkstant­metės lietuvių civilizacijos, išradusios pasauliui savininkišką santvarką ir suklojusios Vakarų kultūros pamatus su gamtajausmio dvasingumo, mokslo ir šeimininkiško ūkininkavimo papročiais.

Lietuvių papročiai nuo mažens ugdė darbštumo, atsakomybės, pagarbos nuosavybei, svetingumo, padorumo, teisingumo, orumo, darnos ir grožio supratimo, atidumo aplinkai, gyvenimo pagal gamtos dėsnius, perspėjo ir saugojo nuo klaidų. Tokių, kurias jau prisidirbome, numetę tautiškumą į muziejus.

— Vladas Palubinskas

Sambūryje „Patirtis“ apsvarstyta ir pritarta 2014 m. birželio 28 d.