Sąlygos rašytojų kalbai
Esminiai lietuvių kalbos savitumo, skirtingumo nuo vėlesnių indoeuropietiško paveldo kalbų bruožai. Skirtingų kalbų derinimo tarpusavyje ir rašybos taisyklės.
- Kalba yra pirminė, o raštas antrinis. Raštas tėra kalbos užrašas — turi tarnauti, kuo mažiau varžyti, kuo tiksliau išreikšti gyvą kalbą, išsaugoti sklandžią šneką, tekėti nuosekliais sakiniais.
- Lietuvių kalba veiksmažodinė — dar gyva, nesukalkėjusi daiktavardinė, kaip germanų, nemaža dalimi ir dabartinėse romanų, slavų kalbose.
- Lietuviai išlaikę pirminį kalbos sodrumą ir tikslumą, turi skirtingus žodžius bendram ir paskiram, daiktui ir gyviui, žmogui, lyčiai, porai, krypčiai ir kt. — kalbos skurdinimas šnekėti per bendrais žodžiais ir klaida painioti tikslius: „apvalus stalas“, „plauti rankas“, „katė valgo“, „myliu savo šunį“, „jinai jau vedusi“, „sužalotas vairuotojas“.
- Dar išlikusi dalykinė kalba — nepriimtina šiuolaikinei tarnų kultūrai būdinga gražbylystė, rašymas didžiosiomis raidėmis, daugžodžiavimas ir saldžialiežiuvavimas: „Jūs“, „žinutė“, „rakteliai“, „staliukai“, „marškinėliai“, „žvakutės“, „etnologinės tradicijos“, „meilė žmonėms“, „tarnauti Lietuvai“.
- Lietuviškų sakinių sandara dar nesuirusi — gramatika žodžių viduje, be artikelių, pagalbinių žodelių ir kitų išorinių paramsčių: ne „bendrovei Omnitel“, „nuo DELFI“, „į namus“.
- Žymimasis arba nežymimasis daiktavardžių pavidalai lietuvių kalboje reiškiami linksniais: nežymimasis kilmininku, o vardininku arba galininku tiktai žymimasis: „atnešk vandens“, bet „išpilk vandenį“ (neigimo atveju žodis tampa nežymimuoju, todėl visada kilmininku: „žinau ką“, o „nežinau ko“).
- Kalbėti ir rašyti reikia arba švaria lietuvių, arba taisyklinga kitos tautos kalba — nedera iškraipyti nei vienos, nei kitos, maišant abi į vieną sakinį ar net žodį.
- Svetimžodžiai lietuviškame sakinyje leistini tik kai nėra lietuviško atitikmens. Nedera teisinti svetimžodžių, vadinant juos „tarptautiniais“ — tarptautinė kalba būtų esperanto, iš bėdos lotynų, anglų, ispanų, kinų, rusų, prancūzų, vokiečių.
- Svetimžodžiai ir naujadarai neturi griauti gimtosios kalbos nelietuviškais priebalsiais, dvibalsiais ir linksniavimo draudimu (LEO, τεο):
- tikriniai daiktavardžiai (asmenvardžiai, vietovardžiai, kt.) lietuviškame sakinyje rašomi taip, kaip jie girdimi — panašiausiu ištarimu lietuviška rašyba (skliausteliuose galima pridėti užrašą kitos kalbos rašyba);
- nelietuviški užrašai turi būti nekaitomi, neiškraipomi lietuviškai (G.Bushas, W.Churchillui, G.Michelinu, R.Shchedrino, F.Lisztą), nejungiami su lietuviškais į sudurtinius žodžius (superkaina), o lietuviškame sakinyje išskiriami skliausteliais, kabutėmis, pasvirosiomis raidėmis, spalva arba kitokiu būdu: Bušas (Bush), Čerčiliui (Churchill), Mikeliniu (Michelini), Ščedrino (Щедрин), Listą (Liszt).