Broliai Liuisas ir Jonas Rosales kartu su studijų bendrakursiais iš Paryžiaus kino operatoriumi Xavier Robino ir prodiusere Florence Borelly apsilankė Lietuvoje 1989 metais dar prieš atsiskyrimą nuo TSRS ir neformaliai pakalbino žmones gatvėse daugelyje vietų, iš surinktos medžiagos įamžino dokumentinį filmą „Žodžiai. Lietuva – 1989“ — liudijimą apie tuometinę tautos padėtį, pažiūras, ryžtą gyventi savarankiškai tautinėje valstybėje. Alvydo Statkaus ir Stasio Petkaus rūpesčiu filmas perduotas LRT mediatekon, jį pristatė Tomas Vaitelė 2024-03-11.

Lietuviški kryžiai — saviti ir labai įvairūs, bet be jokios saviraiškos, juose nieko asmeniško, tik priminimas žmogui, kas amžina. Įtaigiomis mokslo ir meno priemonėmis — menas lietuvio požiūriu yra savotiška mokslo išraiška, gamtos dėsnių grožio parodymas. Nes kultūriniam žmogui duota Dievo dovana ne tik matyti, girdėti, uosti, liesti medžiaginius dalykus, bet ir suvokti priežastines priklausomybes, atrasti reiškinių dėsningumus, išrasti jau žinomų dėsnių naujus pritaikymo būdus gyvenimui gerinti, turtui ir grožiui gausinti, žmogaus ir gamtos darnai sodrinti.

Politikų folkloro dienoje, deja, ir nė vienas mano sutiktas bičiulis nebuvo regėjęs. Net kultūros ministrės. Su tautiniais rūbais per televiziją yra regėję, o folkloro dienoje — ne. Gal, sakau, bijojo, kad jos ypatingo dėmesio nestokojantys, mano kukliu supratimu, antikultūros kūrėjai ir skleidėjai nepamanytų, kad ministrė jų, drįstu manyti, ir savo, šventąsias FLUXUS ir kitokių postmodernizmo atmainų idėjas bus išdavusi… O man, prisipažįstu, gaila, kad ministrės čia nebuvo. Tikrą Švediją ji matė, tikrą Norvegiją matė, o tikros Lietuvos? Ir prezidentės čia nebuvo. Nei su tautiniais rūbais, nei be. Aš, pavyzdžiui, jau imu neįsivaizduoti prezidentės ne vaikų apsuptyje. Ir man tai patinka. Taigi čia, Sereikiškių sode, ji būtų tiesiog maudžiusis tūkstančio vaikiukų-„folkloriukų“ jūroje. Ir jai tai irgi, ko gero, būtų patikę. Nesimaudė… Ir nepamatė tikros Lietuvos… Nemačiau nė vieno rūkančio ar išgėrusio, neaptikau nė mažiausios numestos šiukšlytės. Negirdėjau nė vieno rusiško keiksmažodžio. Mačiau tokią Lietuvą, kokią norisi matyti dažniau. Ir ne vien Sereikiškių sode. Buvo ir kita priežastis. Folkloro dienos, vadinasi, ir tokios Lietuvos, Lietuvai neparodė jokia Lietuvoje rodanti televizija! O aš ją mačiau. Gyvą.

Tautos referendumas naujosios eros 2014 metais yra proga apsidairyti, susimąstyti ir apsispręsti, ar jau atsisakome Lietuvos kaip lietuvių valstybės, paskutinio žemės sklypo šiame pasaulyje tautos namams. Su protėvių milžinkapiais, seniausia ir tyriausia „indoeuropiečių“ kalba. Ar susigėdę nusisukame nuo tūkstantmetės lietuvių civilizacijos, išradusios pasauliui savininkišką santvarką ir suklojusios Vakarų kultūros pamatus su gamtajausmio dvasingumo, mokslo ir šeimininkiško ūkininkavimo papročiais. Sambūrio „Patirtis“ užsakymu išguldžiau savo išvadas, į kokią padėtį esame patekę ir kokius turime pasirinkimus.

2014 metų birželio 29 dieną įvyks referendumas išreikšti tautos valiai ir tramdyti politikams, kurie jau atvirai išduoda savo tėvynę Lietuvą, įžūliai nepaisydami daugumos žmonių nuomonės, niekindami doros papročius ir protėvių atminimą, griaudami paskutinius lietuvių valstybės pamatus. VRK savo išaiškinimu neleido balsuoti už kiekvieną referendumo klausimą paskirai — tik už visus arba prieš visus keturis:
1. Sumažinti referendumui surengti reikiamų parašų skaičių iki 100000;
2. Referendumu priimtus sprendimus keisti tik referendumu;
3. Atstatyti Lietuvos piliečių nuosavybės teisę žemei, miškams ir vidaus vandenims;
4. Gamtos išteklius pramoniniu būdu naudoti tik po privalomojo referendumo.

Žemių pardavimas nuosavybės teise užsieniečiams yra vienas iš svarbiausių klausimų, garantuojant tautos ateities egzistenciją, jos laisvę ir nepriklausomybę ir todėl turėtų buti sprendžiamas tautos referendumu. Seimas, 1996 ir 2003 metais pakeitęs Konstitucijos 47 straipsnį, suteikiantį „užsienio subjektams“ teisę įsigyti Lietuvoje žemę nuosavybės teise be tautos referendumo, sukūrė specialią konstitucinę normą, pažeidžiančią Konstitucijos 9 straipsnio 1 dalį, kurioje įtvirtintas konstitucinis principas, nustatantis, kad „svarbiausi tautos ir valstybės klausimai sprendžiami referendumu“. Kolizijos atveju Konstitucijos principai turi viršenybę prieš specialias konstitucines normas. Šio straipsnio pakeitimas be referendumo pažeidė ir Konstitucijos 2 straipsnį — principą: „suverenitetas priklauso tautai“ o taip pat Konstitucijos preambulę, teigiančią „Tautos teisę laisvai gyventi ir kurti savo tėvų ir protėvių žemėje“.

Už Lietuvos konstitucijos 47 straipsnio pakeitimą 2003 m. kovo 20 dieną balsavo tik 90 LR Seimo narių, todėl pakeitimo projektas turėjo būti nepriimtas ir atidėtas 12 mėnesių, kaip kad nurodyta tame pat 148 konstitucijos straipsnyje. Kadangi to nebuvo padaryta, pakeitimas yra neteisėtas ir dabar tebegalioja Lietuvos konstitucija, kurios 47 straipsniu draudžiamas Lietuvos žemės pardavimas nuosavybės teise užsieniečiams, paliekant išlygą tik Lietuvos akredituotoms užsienio valstybių ambasadoms.

Europa yra gerai, jeigu mes patys nepersistengiame, suteikdami jai galių, kurių suteikti jokiais būdais negalima. Mes jau esame pardavę visus strateginius objektus, visas gamyklas, visus bankus, todėl jeigu dar ir žemę parduosime, tai Lietuvos paprasčiausiai neliks po kokių 20-30 metų. Tai ne šiaip išgalvota grėsmė — tokia dabar yra pasaulio tikrovė. Todėl šiandien daugybė žmonių prisideda prie referendumo organizavimo „iš apačios“, nes valdžia jau seniai netarnauja žmonėms, kaip turėtų. Tauta laikoma kvailio vietoje ir netgi jos aiškios nuostatos yra ignoruojamos. Valdžia žemina lietuvių tautą, sakydama, kad ji esą nieko negali nuspręsti, nes nėra informuota kažkokiais specifiniais klausimais. Galima pagalvoti, kad Lietuvos valdžioje dešimtmečiais sėdi tik patys geriausi specialistai. Tai kodėl gyvename prasčiau už kaimynus? Ką tie „specialistai“ padarė gero ar tokio stebuklingo sugalvojo? Ogi nieko. Lyginant su šveicarais, mūsų visuomenė yra visiškai užblokuota, iš jos atimta bet kokia teisė spręsti. Šveicarijoje žmonių bendruomenės sprendžia visus klausimus vietoje, pačios priiminėja įstatymus ir nuolat kontroliuoja valdžią, kaip ji vykdo tautos įpareigojimus.

Pirmąjį atkuriamos Lietuvos dešimtmetį vykusi sparti dekolektyvizacija kėlė džiugių vilčių atgaivinti šeimos ūkius, agrarinę pramonę, nuosavybinę santvarką ir tautos kultūrą Lietuvos sodžiuose. Tačiau antrasis dešimtmetis pasižymėjo įtartinai užprogramuotu šeimos ūkių išstūmimu ir prekinės gamybos, sodžių nualinimu, valstiečių vertimu parduoti žemę ir tapti samdiniais. Lygia greta kūrėsi itin stambios latifundinės kompanijos, kai 1 – 2 % bendrovių abejotinais pagrindais užvaldė net 40 % šalies žemės ūkio naudmenų ir kasmet susižeria iki 80 % Europos sąjungos paramos lėšų, skirtų visai Lietuvos žemės ūkio plėtros programai. O dabar įvairūs politiniai agentiniai statytiniai padeda užsienio korporacijoms supirkinėti pelningiausius žemės ūkius, pažangiausias agrarinio verslo ir kultūros sklaidos įmones. Prieštaraujant konstitucijos dvasiai, ES senbuvių valstybių teisinei praktikai ir Lietuvos statutui, nuosekliai siekiama užvaldyti tautos pamatą — žemę. Visa tai, kaip ir prasidėjęs vietinių mokyklų bei bibliotekų uždarinėjimo vajus, naikinant kultūros židinius kaimo vietovėse, sukėlė srautinę jaunimo emigraciją iš tėvynės.

Reikia pagaliau nustoti diskredituoti seniausią indoeuropiečių kalbą, nustoti siaurinti jos vartojimo sritis (moksle, reklamoje, kitur), reikliau vykdyti Valstybinės kalbos įstatymą visoje Lietuvoje, nepasiduoti autonomininkų šantažui keisti abėcėlę. Valstybės pareigūnai privalo nedalinti niekam pažadų įvesti naujas raides ar sugrįžti kaip kažkada prie kirilicos. Sąjūdžio žmonės niekam nedavė tokių teisių ir, jeigu reikės, teisinėmis priemonėmis padės valdžiai apsispręsti ginti tautą savo tėvynėje.

2012 m. spalio 2 dieną Amerikoje pasibaigusiose pasaulio galiūnų varžybose aukščiausias vietas užėmė Lietuvos stipruoliai: auksą iškovojo Žydrūnas Savickas, o sidabrą — Vytautas Lalas. Žydrūnui stipriausio pasaulio vyro World’s Strongest Man vardas pripažintas jau trečius metus, prieš tai keliskart yra pripažinusi ir IFSA federacija, Pasaulio čempionų lyga, WSC, „Fortissimus“, kitos organizacijos, o garbingiausia Arnoldo taurė įteikta net šešis kartus. Po savaitės Vilniuje visą SCL garbės pakylą užėmė vien lietuviai: Žydrūnas tapo rąsto kėlimo pasaulio čempionu ir pasaulio čempionų čempionu, Vidas Blekaitis atitinkamai ketvirtas ir antras, Vytautas Lalas abipus trečias ir dar pagerino akmenų krovimo pasaulio rekordą.

Lietuvos konstitucijoje įrašytas prieš daugelį amžių gyvavusios lietuvių valstybės tęstinumas. 1917 m. Didysis Vilniaus seimas ir 1918 m. Lietuvos valstybės taryba nutarė atkurti LDK. Nei 1918 m. Vasalio 16-osios, nei 1990 m. Kovo 11-osios nepriklausomybės aktuose respublika net nepaminėta. 1918 metais buvo išrinktas Lietuvos karalius Mindaugas Antrasis. Šie ir daug kitų duomenų verčia abejoti respublikos teisėtumu. LDK buvo Sarmatijos tęsėja, respublika neatitinka Lietuvos esmės. LDK tolygi TSRS, ES, su popiežiumi Lietuvos valdovas turi kalbėtis lygiomis teisėmis. Tačiau Lietuvos dvasininkija veikia ne savo valstybės tikslais, neužkerta kelio dorovės griovimui. Respublikos valdžia skatina neįgalumą, jaunimo mainus, emigraciją ir imigraciją, lietuvių kalbos ardymą ir teršimą svetimybėmis. Kai lietuvių kalba daug sodresnė, raiškesnė, aiškesnė ir tikslesnė, turėtų būti UNESCO saugoma kaip pasaulinės reikšmės kultūros paveldas, raktas visų indoeuropiečių ir kitų tautų kalbotyrai. 2012 m. Pasaulio žemaičių sueigos nutarimas, Milvydo Juškausko, Vaido Leskučio ir Vaido Želvio pareiškimai 2012-06-05 BNS preskonferencijoje, atsakymai į žurnalistų klausimus. Apie tai plačiai skelbė Alfa.lt, Delfi.lt, Diena.lt, Pogon.lt ir kt.

„Lietuvos televizijos“ laidoje „Ryto suktinis“ 2012 m. gegužės 26 d. 11 val. parodytas reportažas apie Jūratės de Rosales nuopelnus ankstyvajai Lietuvos istorijai, apie Rosales viešnagę 2011 m. biržely Lietuvoje, apie Jūratės darbą, leidžiant populiariausią Venesueloje politikos ir kultūros žurnalą „Zeta“ ir apie jos sutelktos Venesuelos lietuvių bendruomenės gyvenimą. Beje, žodis Venesuela reiškia Veneciją, o Venecija (Venecia, Venetia) kilusi iš antikinio Vakarų baltų genties tautovardžio venetai — galbūt jie kadaise įsteigė šią Ądrijos jūros uosto respubliką. LTV laidos vedėja Zita Kelmickaitė, filmuotos medžiagos autorius LTV operatorius — Stasys Petkus, nuotraukos Arūno Dingelio. Plačiau viešnagės įspūdžius antrašte „Operatoriui Petkui Venesueloje pavyko išvengti pagrobimo“ aprašė Snieguolė Davidavičienė portale Alfa.lt 2012-05-05.

Mūsų kaimo žmonės yra padaryti išmaldos prašytojais. Išmaldos, kuri duodama tada, kai valstietis atsisako prekinės gamybos ir pasirenka išlaikytinių padėtį. Žmogų pradėta vertinti ne už darbą, o už tinginiavimą. Dar daugiau: jeigu nedirbsi — gausi pinigų, o jeigu dirbsi — gali būti nubaustas ir turėsi nuostolių. Todėl Lietuvoje dirvonuoja didžiausi plotai, kaimiečiai nebelaiko gyvulių nei paukščių. O juk darbštumas Lietuvos šeimų ūkiuose nuo amžių buvo viena pagrindinių žmogaus dorybių. Lietuvių tautą sukūrė, jos papročius ir valstybę visais amžiais gynė savarankiški ūkininkai. Dabar atvirai propaguojamas artimiausiu metu prasidėsiantis šeimos ūkių (sodybų) žemės valdų „konsolidavimas“ — jų supirkinėjimas bei stambinimas iki ne mažesnio kaip 500 hektarų. Tai niekuo nepateisinamas, tiesiog nusikalstamas kėsinimasis į Lietuvos sodžius — tautos tapatumo, demografinio ir kultūrinio gyvybingumo, sveiko gyvenimo būdo bei sveikų žemės ūkio produktų gamybos lobyną — šeimos ūkių likimą.

Kovo 11-osios proga siūlau atsakyti į klausimą, kas yra tauta — ką reiškia ši sąvoka, koks jos turinys? Kokia tautiškumo vertė, netgi nauda — kodėl verta laikytis protėvių papročių, argi ne geriau apsimokėtų perimti iš kiekvienos tautos, kas jų papročiuose naudinga ir nevaržyti savęs tautiniais prietarais, priklausomybe vienai tautai, o būti laisvu pasaulio piliečiu? Atsakant paprastai pasipila tuščiažodžiavimai, gražbylystė apie dvasios slėpinius ir sielos virpulius, tarsi objektyviai dalykas būtų nepažinus, nešališkai nepatikrinamas ir neįrodomas. Patyrinėjęs pats, priėjau išvados, kad tikroji tautiškumo prasmė pamiršta, iškreipta ir paniekinta. Tai kadaise buvusi žmonių veislininkystė savęs atžvilgiu — griežtas ugdymas, kilmės puoselėjimas ir tarpusavio pagalba (talka). Ne vienas faktas ir jų derinys veda į tai, kad mūsų protėviai gali būti kalti dėl žmogaus kilmės — jo atsiskyrimo nuo gyvulio. Šią prielaidą paremia kalbotyra, o neseniai patvirtino ir naujausi genetikos mokslo atradimai, padedant antropologijai, archeologijai, matematiniam klimato modeliavimui.

Pirma, Vilnijoje jau keliolika metų įtvirtinta vienos partijos — neištikimos Lietuvai, priešiškos ir kitoms tautoms partijos — Lietuvos lenku rinkimų akcijos (LLRA) valdžia, labiau panaši į diktatūrą. O pačios partijos valdymą užgrobęs šeimyninis klanas. Antra, čia nuolat diskriminuojami visi nelenkai, nelenkiškos įstaigos, mokyklos, organizacijos, pažeidžiamos žmogaus teisės į mokslą (nepakanka lietuviškų mokyklų), į darbą, į teisingą atlyginimą (kur dairosi mūsų akylieji lygių galimybių kontrolieriai?). Trečia, valstybinėse mokyklose vyksta mokymas ir ugdymas nevalstybine kalba, iškreipiama istorija ir geografija, o pilietinio ugdymo turinys skatina patriotizmą svetimai valstybei, savąją pateikiant kaip šių žemių neteisėtą valdytoją. Ketvirta, čia arba nevykdomi, arba pažeidinėjami įstatymai ir kiti teisės aktai, jei jie nepatinka LLRA. Lietuvos valdžios, galima sakyti, čia nėra: čia sava tvarka, savos taisyklės ir savotiškas gyvenimas, kreipiamas viena aiškia vaga — į šio krašto sulenkinimą.

Parsidavėliška tėvynės išdavikų politika Lietuvoje būtų neįmanoma be stipraus užnugario. Ne, ne Varšuvoje — gerokai toliau ir stambiau. Tačiau gaila ir kaimynų lenkų — net kurstoma dauguma juk dar nenusiteikusi agresyviai. Lenkija tėra įrankis kurstytojų rankose: atlikusi juodą darbą, jau tikrai pagrįstai bus nuteista ir sutrypta už šovinistinę agresiją, o valdžią perims tolerantiškoji litvakų tarptauta.

Ferdinandas Kauzonas: Šiandien, kai su globalizmu kolaboruojantys politikai ir jiems patarnaujantys politinio, asmeninio pasitikėjimo valstybės tarnautojai, keliaklupsčiaudami prieš didesnį, svarbesnį, galingesnį, stengiasi iš mūsų išpumpuoti paskutinius tautos ir valstybės orumo gurkšnius, vis dažniau ateina į galvą keista mintis. Ar tai, ką jie daro, jau reiškia, kad kultūros ministrą Arūną Gelūną, jo patarėją „etnologą“ Imantą Melianą, švietimo ir mokslo viceministrę Neriją Putinaitę, kai kuriuos kitus politikus ir istorikus jau galime lyginti su giljotina, ar dar ne?

Maria Wiernikowska: Dauguma lenkų Seimo narių balsavo prieš Lietuvos nepriklausomybę, o Šalčininkų rajone, kur gyvena daugiausia lenkų, buvo vykdomas šaukimas į sovietų armiją ir referendume balsuota už prijungimą prie Sovietų Sąjungos. Ir dabar save vadinantys lenkais klausosi rusų radijo, žiūri rusų televizijos, o ne „TV Polonia“ ar „Radijo znad Wilii“. Tiesa apie Vilnijos lenkus nebūtinai mums maloni. Tačiau geriau nemitologizuokime patriotinio pasipriešinimo prieš lietuvių priespaudą.

Jūratė de Rosales: Pro tą angą, kurią mano surasti dokumentai atvėrė, jau tekės pažinimo srovė. Kaip sakė Maironis — nebeužtvenksi upės bėgimo. Antra — anksčiau ar vėliau nebegalėsime kliautis vien apgavimais. Tikrieji senieji dokumentai, tuo labiau dabar, elektronikos laikotarpiu, kada jie staiga pasidarė labai prieinami, patys susiras skaitytoją. Aš juos jau suradau ir paskelbiau — nieko neišgalvojau. Toliau viskas vyks savaime. Kas tam priešinasi, liks praeity, užmaršty, kitapus.

Jūratės de Rosales 2011 m. birželio 20 d. pokalbis su TV laidos „Susitikimai“ vedėju Sigitu Valadka apie Lietuvos ūkinę ir dvasinę raidą, apie emigracijos mastą ir išeivių pasirinkimą, apie mokslą, žiniasklaidą ir žurnalistiką. Parodyta per „Init“ televiziją 2011 m. spalio mėn. 4 d.

Vakar išvažinėjau beveik visą Karaliaučiaus kraštą. Miestus ir miestelius. Pasikalbėjau Tilžėje su Lietuvos respublikos konsule. Pasisvečiavau pas kleboną, išgėrėme keletą (kas gi skaičiuoja, kiek) „kleboniškų“. Išvažiavau iš viešbučio 08:00 ryto ir grįžau vakare po 11:00. Parodau aplankyto geležinkelio tilto Lenkijos ir Rusijos pasienyje nuotraukas. Tilto, ties kuriuo, kaip rašė Juozas Lukša (Daumantas), jo būrys susikovė su rusų ir lenkų sargybiniais.

Žmogus pats sau yra niekas, jo vertė ir nuopelnai matosi tik kitų žmonių, šeimos, tautos atžvilgiu. Prieštautinė valstybė neišvengiamai skatina blogį, švaisto ir naikina turtą, griauna gerovę. Turime arba sugrąžinti patriotizmą, arba nešdintis iš tokios valstybės.

Lietuvos politikai įprato apibendrintai kaltinti visą tautą pavienių žmonių nusikaltimais. Šiuo atveju Seimo pirmininkė Irena Degutienė, Vyriausybės premjeras Andrius Kubilius kaltinimus pareiškė būtent lietuviams, nors teisėsauga to nenustatė, panašu, kad tai jau įprasta priešlietuviška provokacija. Teisinėje valstybėje nusikaltėlio tautybė neturi reikšmės, viešas kalbėjimas apie teisės pažeidėjo tautybę yra nusikalstamas, o apkaltinimas tautos pavienių žmonių veikomis yra grynas nacizmas.

Ferdinandas Kauzonas: Prieš Hitleriui atplėšiant nuo Lietuvos Klaipėdos kraštą ir ten, kaip ir dabar, nacionaliniu pagrindu buvo sukurta partija. Ji irgi viešai deklaravo susirūpinimą ten gyvenančių vokiečių švietimu, kultūriniu gyvenimu. Kai ši pseudopartija triuškinamai laimėjo krašto seimelio rinkimus, buvo pradėta rengti sukilimą prieš Lietuvos valdžią, sukurti smogiamieji būriai, mokyklos imtos valyti nuo visko, kas lietuviška. Ir kaip į visa tai tada reagavo Lietuvos valdžia? 1934 metų vasario 9-ąją valstybės saugumo policija suėmė aktyviausius nacistus. Buvo sustabdyta jų partijų veikla. Daugiau nei tris mėnesius Kaune truko teismo procesas. Įrodyta kaltinamųjų antivalstybinė veikla ir ryšiai su nacistine Vokietija. Nuteisti 87 naciai. Du mirties bausme, vienas kalėti iki gyvos galvos. O kaip elgiasi dabartiniai valstybės saugumo politikai?

Kosmopolitinių virštarybinio „pasaulio piliečio“ internacionalinių madų pasitaikydavo jau Brežnevo laikais, bet atvirai lietuvių tautą ir jos valstybingumą niekinti pradėjo tik prezidentas Adamkus ir jo patarėjos Nerija Putinaitė, Irena Vaišvilaitė, Katalikų mokslo akademijos pirmininkas Paulius Subačius, valdančios konservatorių partijos Vilniaus tarybos lyderis Mantas Adomėnas ir kiti politikai, jau ne vien politologai, istorikai, filosofai ir panašūs humanistai. Atkakliai niūkindami lietuvius pripažinti ne savo kaltes, tuo tarpu Jeruzalės žydų istorijos profesoriaus, buvusio komunistinio Vilniaus partizano Dovo Levino knyga „Mažesnė iš dviejų blogybių“ arba karo metais lietuvių išgelbėto žydo prof. Marko Petuchausko dienoraščiai „Santarvės kaina“ politinės žiniasklaidos liko nepastebėta, nors dar nepersekiojama. Bet taiki jaunimo tautinė šventė jau persekiojama, viešai pasauliui smerkiama, vadinant šovinistiniu nacių Holokaustu.

Lenkijos etnografų 1912 metais sudarytas lenkų tautybės žmonių apgyvendinimo tankio žemėlapis, lenkų dalies % santykis su kitomis tautomis. „Tautų pavasary“ lenkų nebuvo daugiau kaip lietuvių, o su latviais, Suvalkijos ir Prūsijos lietuviais (kurie tebekalbėjo lietuviškai) Lietuva dar buvo ryškiai didesnė. Valstybę suskaldė ir nutautino lenkų ir sulenkėjusių Lietuvos bajorų (Pilsudskio, Želigovskio ir kitų) sukeltas karas, agresija prieš atsikuriančią Lietuvą ir kitas kaimynines tautas. Spustelėjus žemėlapis atsiveria visu dydžiu, o jo aprašymas — „Rokiškio“ dienyne.

Senojo geležies amžiaus pradžioje atsiradus juodajai metalurgijai, suklestėjo artojų tauta baltai: geležinių noragų dėka dirvą išmokta arti giliau, išrastas dalgis, pjautuvas, daug kitų naudingų padargų ir našių ūkininkavimo būdų. Žmonės pakilo ieškoti naujų žemių į pietus ir rytus. Apsigyvenus vieniems gudams rytuose, kitiems vakaruose, atsirado ostrogudų ir visigudų pavadinimai. Skirtumas tarp vadinamųjų griautingų ir dervingų atrodo reiškė dvi skirtingas agrotechnikas. Archeologų vadinamos Černiachovo kultūros atsiradimą atitinka gudų kilmės romėnų istoriko Joradanio „Getikoje“ aprašyta trečioji gudų, o netrukus ir gepidų migracijos banga iš Vyslos žemupio į Pietus. Gepidų karaliaus Fastido susirėmimo su gudų karaliumi Ostrogodu aprašymas liudija, kad gudai ir gepidai buvo gentainiai.

Justinas Marcinkevičius atkartojo savo pirmtako Maironio žygdarbį — atkūrė lietuvių tautą siejančius dvasinius ryšius. Kaip gerasis voras be atvangos pynė ir taisė tą įstabų tautos vienybę saugantį ir jos žaizdas gydantį „voratinklį“. Poetas įprastiems ir nuvalkiotiems žodžiams sugrąžindavo pirmykštį jų šventumą, suteikdavo jėgos ir įtaigos. Ypač skaudžiai išgyveno valstybės išdavystę, valdžios puolimą prieš gimtąją kalbą ir kraštotyros panaikinimą mokyklose. Jaunoji karta mažai žino Justino Marcinkevičius kūrybos, bet jei moksleivis poetą priimtų į savo širdį, vargu ar gundytųsi amžiams palikti savo tėvų ir prosenelių šalį.

Šiuo metu rašau plačios apimties knygą „Europos šaknys“. Tai daugelį metų savo ir kitų tyrinėtojų surinktos medžiagos apibendrinimas apie indoeuropietiškos Vakarų kultūros šaknis, apie dabar baltais vadinamos tautų tėvynės reikšmę, apie seniausią ir didžiausią Europos valstybę, apie proistore arba net paraistorija dabar vadinamą praeitį prieš Lietuvos krikštą. Čia knygos pristatymas, turinio rodyklė, šeši pirmieji skyriai ir vis papildomi bibliografiniai duomenys, leidybos naujienos.

XX amžiaus pradžioje Vyslos žemupyje prie Vielbarko archeologų atkasta kultūra, datuota I a. po Kr. Kapai buvo padengti akmenų vainikais, vyrai laidoti be ginklų. Tokia laidosena tuo metu buvo žinoma tik Gotlando saloje Baltijos jūroje, dabartinėje Švedijoje. Todėl buvo nutarta, kad į Pavyslį iš salos atsikėlę germanai. Tačiau tuo metu dar nebuvo tirtos baltų vietovės. Vėlesni Lietuvos archeologų tyrimai parodė, kad tokia pati laidosena jau seniai ir dar labiau buvo būdinga Vakarų baltams, ypač Semboje ir Lietuvos pajūryje. Kalbotyros duomenys rodo godų ir gepidų tautovardžių baltiškumą ir paremia „Getikos“ autoriaus antikos istoriko Jordanio teiginius, kad gudai kilę iš prūsiško Baltijos pajūrio. Taip sugriūva nuo praėjusio šimtmečio pradžios pasaulyje įsigalėjusi istorikų teorija, kad vadinamoji gotų-gepidų migracija — pakilusi nuo Vyslos žiočių II a. po Kr., atvykusi į Balkanų pusiasalį ir įveikusi Romą V a. po Kr., — buvo germaniška. Vėliausi archeologijos atradimai Lietuvoje įrodo, kad ta migracija buvo baltiška.

Justino Marcinkevičiaus asmenybė susijusi su pačia tautos sąvoka. Apmaudu, kad ligšiol neturime lietuvių – sanskrito kalbų žodyno, čia kažkoks nesusipratimas, o gal sąmokslas. Sanskrito kalboje tauta reiškia tyrą grynuolį. Justino poetikoje nėra įmantrių žodžių, vien paprasti, tautiniai, kaimo žmogaus. Ir tie žodžiai suspindėdavo deimantu, įgydavo šventumo. Akademikas Romualdas Grigas Lietuvos mokslų akademijoje 2011 vasario 22 dieną, palaidojus lietuvių tautos poetą akademiką Justiną Marcinkevičių.

Nors Čikagos lietuvių dienraštyje „Draugas” pasitaiko įmantrių sakinių ir mandrų žodžių, bet pasigirsta balsų, kad išeivijos lietuvių kalba darosi „per gryna” ir dėl to sunku susikalbėti su Lietuvoje gyvenančiais lietuviais! Įsikandę laikykimės to grynumo ir nuolat jo siekime. Tai išeivijos lietuvybės pagrindinis ramstis — Vytautas Matulionis (Cleveland Heights, OH, USA).

600 metų Lietuvoje ramiai gyvenę ir laisvai čia kūrę savo turtingą kultūrą, žydai atvirai priešiškai pasirodė lietuviams baisiausios 1940 m. nelaimės dienomis. „Žydo – bolševiko“ įvaizdį buvusios Lietuvos didžiosios kunigaikštystės tautose ligšiol stengiamasi paneigti argumentu, kad aktyvistų nebuvo dauguma. Bet aktyvistų niekada nebūna dauguma, tačiau aktyvistai lemia. Jie rėmė Stalino okupaciją, stojo į bolševikų partiją ir miliciją, vykdė trėmimus, nusavino turtą, organizavo kolchozus, auklėjo komunistiškai ir mokė ūkininkus ūkininkauti. Lietuviai ir žydai regėjo ir išgyveno 1940–1941 metų įvykius iš visiškai skirtingų pusių. Abi tautos iškentėjo baisias nelaimes, bet kentėjo ne kartu, o atskirai, taip, kaip visus šešis šimtmečius lietuviai ir žydai Lietuvoje gyveno — greta, bet atskirai, susitikdami dažniausiai tiktai turguje, prekyboje.

Durbės mūšis, kurio 750 metų jubiliejų minėsime liepos 13 dieną, yra viena svarbiausių pergalių prieš Vokiečių ordiną. Savo reikšme ir mastais jis nusileidžia tik Žalgiriui. Bet kai kuriais atžvilgiais Durbės mūšis įspūdingesnis net ir už jį, nes prie Durbės žemaičiai sutriuškino jungtines ir gerokai gausesnes Livonijos ir Prūsijos kryžiuočių pajėgas, be to, padarė tai bemaž vieni — padedami tik mūšio metu į jų pusę perėjusių kuršių. Vis dėlto svarbiausia yra tai, kad Durbės mūšis pakeitė visą karo eigą — be jo Žalgirio tiesiog nebūtų buvę.

Nors lenkomaniška Lietuvos valdžia nemėgsta tautinės šventės, stengiasi tylomis preleisti didžiąją 750 metų sukaktį, kai, išdavikui Mindaugui parsidavus okupantui, Durbės mūšyje žemaičiai, narsaus ir sumanaus karvedžio Almino vedami, vieni sutriuškino abu kryžiuočių ir kalavijuočių ordinus ir išlaisvino baltus, žmonės patys rengia gražias paminėjimo ir pagerbimo šventes. Žemaičių sąjunga Kaupų kaime prie buvusios žiemių sostinės Tverų liepos 2 – 4 dienomis organizuoja iškilmes, mūšio inscenizaciją, baltų kovos ratą, riterių galynes, vyriškas varžybas, žaidimus ir koncertus. Liepos 9 – 10 latviai pačioje Durbėje pagerbs didvyrius jiems pastatytu paminklu, paroda, amatų muge ir tautiniais koncertais. Liepos 13 Medžiokalnio ąžuolyne prie Kražių — žemaičių vėliavos atkūrimo iškilmės, dainos, šokiai, jodinėjimas žemaitukais, šaudymas iš lanko. Liepos 13 draugija „Pilis“ Vilniaus įgulos karininkų ramovėje surengs istorijos tyrinėjimo paskaitas, pristatys Ingos Baranauskienės romaną „Durbės mūšis. Nepasidavę lemčiai“ bei dokumentinę tų įvykių apžvalgą „Durbės mūšis: istorija, priežastys, pasekmės“.

Česlovo Gedgaudo fondo steigėjas Leopoldas Krušinskas menotyrininkei žurnalistei Ingai Berulienei apie svarbias žinias lietuvių tautosakoje — 2010-05-21 16:03-16:30 per „Lietuvos radiją“, laidai „Gyvoji istorija“. Deja, garso kokybė visai prasta, jau pačio pokalbio įrašymo metu.

Gitana Gugevičiūtė: Gegužės 7-oji — spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena. Veržiasi vulkanai banalybės pelenų apie išsaugotą kultūrinę ir tautinę tapatybę, laimę rašyti, skaityti, kalbėti ir mąstyti lietuviškai, džiaugsmą šildytis bendrame tautą vienijančiame (deja, jos negausinančiame) kalbos patale. Džiaugiamasi gausia periodinės spaudos pasiūla, filosofuojama apie spaudos sąžiningumą kaip valstybės demokratijos pamatą ir dar apie daug ką džiūgaujama. Deja, su tikrove, kasdienybės ritmu bei nuotaika šventė turi mažai ką bendro, labiau primena puotą maro metu. Lietuva kelia taurę už laisvę rašyti ir kalbėti, nors grįžta į spaudos draudimo metus, kai lietuviška knyga buvo stebuklas. Prisipažinsiu, buvau optimistė, tikinti, kad krizė ir mokesčių reforma kai ką išspręs į gera: sumažės leidyklų, sumažės šlamšto, o likusieji leidiniai ir juos leidžiantys organai tarpusavy varžysis kokybe. Gėdingai kliedėjau ir klydau.

„Init TV“ 2009 m. rudens ir 2010 m. pavasario savaitinių laidų „Pokalbiai pilyje“ vedėjas Seimo narys (Tautininkų frakcijos pirmininkas) Gintaras Songaila kalbina archeologus, baltų praeities istorikus, protėvių kultūros tyrinėtojus, paveldo puoselėtojus. Demokratijos siautėjimo ir pasaulinės krizės metu bent mintimis verta sugrįžti prie savo šaknų, suvokti protėvių stiprybės pamatus, gamtajausmės kultūros esmę, pažinti didžiulę, savitą, turtingą ir garbingą senovės baltų civilizaciją.

Lietuvos „elito“ atstovai kaskart atviriau, nusimesdami kaukes, visai nebesidrovėdami ima atstovauti ir ginti svetimos valstybės interesus.

Jūratė Laučiūtė: Lietuva, jos kultūra, raštija, istorija – ne baravykai politinių miško gėrybių mėgėjų krepšelyje, kuriuos jie gali dalinti savo nuožiūra bet kam. Ir net ne naftos terminalai, kuriais prekiaujama ir į vakarus, ir į rytus.

Kristina Sabaliauskaitė: Keroja ir didingai veši visos įmanomos komisijos ir komitetai „skatinantys emigrantų ir Lietuvos ryšių stiprinimą“, „Globalios Lietuvos“, iniciatyvos ir diasporos vienijimo programos. Štai kam esate reikalingi, emigrantai – kad komitetai, komisijos ir projektai, prisidengdami jūsų vardu galėtų iš biudžeto pasiimti pinigų Vilniuje sau patogiai tupintiems biurokratams. Ne daugiau.

Algimantas Gureckas: Glumina Lietuvos politikų ir liaudies gynėjų piktinimasis jaunimo priesaku „Lietuva lietuviams“. Europos sąjunga nereikalauja naikinti tautinių valstybių (nebent Briuselio eurokratai), o priešingai — skatina tautinių kultūrų puoselėjimą. Lietuvos respublika atkurta kaip tautinė valstybė. Lietuvos konstitucija sako, kad „(…) Kiekvienas lietuvis gali apsigyventi Lietuvoje.“ (32 str.). Taigi – lietuvis. Nei lenkas, nei rusas, nei čečėnas tokios teisės neturi. Ji gali būti jiems suteikta, bet jie negali jos išsireikalauti.

Seimo narių R. Kupčinsko ir G. Songailos teikiamas projektas XIP-1668 išlaiko valstybinės lietuvių kalbos pirmenybę oficialiuose Lietuvos dokumentuose ir, sekdamas Lietuvos Respublikos Konstitucija ir Konstitucinio teismo sprendimu bei išaiškinimu, siūlo įstatymą, kuris Latvijoje jau priimtas ir išbandytas – reikalui esant nelatviškais (mūsų atveju, nelietuviškais) rašmenimis rašyti kitame paso įrašų skyriuje. Ši praktika yra pasiteisinusi, apginta Europos Žmogaus teisių teisme ir nei viena valstybė, nei jokia tautinė mažuma dėl to neteikia Latvijai protestų. Pagal ES sutartis kalbos dalykai priklauso kiekvienos šalies narės kompetencijai.

Į devintąją dainų šventę Toronte (Kandoje) ketina susrinkti daugiau kaip 1100 choristų iš Šiaurės Amerikos, Anglijos, Lenkijos, Lietuvos. Jie sudarys šventės koncerto jungtinį chorą. Iš Lietuvos atvyksta ir dainininkas Marijonas Mikutavičius, kurio koncertu penktadienį prasidės dainų šventės savaitgalis. Bus smagi šeštadienio „Miestelio vakaronė“ ir iškilmingas užbaigimas — pokylis „Miško balsai“ sekmadienį. Bilietus galima užsisakyti svetainėje Dainusvente.org (angl. Lithuaniansongfest.org).

Jonas Vaiškūnas: Kodėl Lietuvos piliečių pavardes žūtbūt reikia paversti prekių ženklais? Gal kad jais pažymėtos prekės laisvojoje rinkoje jau seniai pelningai parduotos?

Vasario šešioliktąją prieš knygų mugę dera pagerbti rūpestingai renkamą ir kruopščiai tvarkomą tautinės kraštotyros žinyną „Lietuvos valsčiai“. Valsčiai — tai protėvių savivaldos žemės, savarankiškos valstybės, pilietinės visuomenės. Kiekviena su savo piliakalniais — kapinėmis, gynybos ir švenčių pilimis, kurias paeiliui prižiūrėjo patys pilėnai, nuosavuose sodžiuose įsikūrę ūkininkai. Įvedus krikščionybę, pilys panaikintos vardan bažnyčių, bet parapijos ilgainiui beveik atitiko valsčius. Tik 1950 metais valsčiai suskaidyti į apylinkes, dabar į seniūnijas, jos sujungtos į dirbtinius „rajonus“, o šie dar ir į apskritis.

Lietuvių kalbos apsauga yra ir lietuvių tautos tęstinumo garantija. Seimas turi atmesti Vyriausybės pateiktą antikonstitucinį įstatymo projektą, kuriuo siekiama įteisinti nelietuvišką rašybą, keisti lietuvišką abėcėlę, nes jis griautų lietuviškos rašybos sistemą ir sukeltų sumaištį valstybės viešajame gyvenime. Latviškas svetimvardžių rašybos modelis yra vienintelis įmanomas kompromisas, jį atgimstančiai Lietuvai siūlė dar Vincas Kudirka, jam pritarė tarptautinis žmogaus teisių teismas. Taip elgtis mus įpareigoja ir baltiškasis solidarumas, dviejų išlikusių Baltų kalbų giminystė.

Čikagoje susibūrė Lietuvos istorijos diskusijų klubas. 2009 metų gruodžio 13 dieną, sekmadienį, 11:30 klubas kviečia į vakaronę, kur teisininkas, rašytojas ir praeities tyrinėtojas Pranas Jurkus pristatys garsios žurnalistės ir mokslininkės Jūratės de Rosales veikalus apie gudų žygius ir seniausią Europos valstybę.

Šiandien Lietuvos respublikos konstitucinis teismas paskelbė savo dar 1999 metais paskelbto išaiškinimo išaiškinimą, kad lenkiška rašyba negali būti įteisinta valstybinėje Lietuvos raštvedyboje. Nors pridūrė, kad papildomoje paso dalyje pageidaujantys gali įsirašyti savo vardą nelietuviškai, bet tas įrašas teisiškai neprilygs pagrindiniam įrašui pirmajame lape.

Keletas Antano Baranausko tautinių giesmių iš 1998 metais išleistos MC kasetės, 2007 metais perrašytos į CD plokštelę. Jas dar tebegieda Lietuvos sodžiuose ir Anykščių „Valaukis“ (vadovė Violeta Juciuvienė).

Vakar staiga mirė profesorius Gintautas Česnys. Eidamas jau septynias­dešimtuosius, bet žvalus, kupinas sumanymų, apsemtas darbų. Staiga, bet spėjęs pastatyti profesijos kolegos daktaro Vinco Kudirkos paminklą. Spėjęs išgelbėti mus nuo gėdos per ištisą nepriklausomybės dvidešimtmetį taip ir likti be tautos atgimimo varpinės. Tai ne eilinė karikatūra, ne panieką ar pasigailėjimą kelianti modernistinė baidyklė, o tikrai monumentalus, keliantis pasididžiavimą Gedimino stulpų obeliskas — Lietuvos atgimimo varpinė ir Tautinės giesmės paminklas.

Lietuvos istoriniai santykiai su lenkais Lietuvai buvo baisiai kenksmingi. Praradome daug savo kultūros, praradome savo sostinę Vilnių, praradome senas Lietuvos gyvenvietes, kai buvome susidėję su lenkais į bendrą Respubliką, lenkams valdant, praradome visą savo valstybę.

Antanas Baranauskas „Anykščių šilelį“ sukūrė ne skaitymui ir juo labiau ne deklamavimui, o giedojimui. Apskritai deklamavimas, išpūstas deklaratyvus maivymasis, jausmų demonstravimas, humanitarinis romantizmas ir bulvaras yra svetimas lietuvių padorumo papročiams ir grožio suvokimui, tautos kultūra yra kur kas aukštesnio lygio.

Ryškiausias dailės kūrinys ir bene vienintelis tokio lygio statinys per dvidešimt vėl laisvos Lietuvos metų. Aišku, asmeninėmis lėšomis, per ilgą vargą ir nepaisant visų politikų trukdymų. Paminklakalys Arūnas Sakalauskas, architektas Ričardas Krištapavičius, Vlado Palubinsko nuotrauka. Ant paminklo stiklo išrašyti Tautinės giesmės žodžiai.

Jaunoji Lietuva buvo viena pažangiausių valstybių. Bet kur kas svarbiau — tvirtas padorumas, atsakomybė, patriotizmas ir orumas, kylantis iš nuosavybės. Jokia moralistinė nei pažangietiška valstybinio valdymo ir auklėjimo sistema nepajėgi išugdyti šių taurių kultūringo žmogaus bruožų, kurie atsiskleidžia ir suklesti tik nuosavybės sąlygomis.

Žinių radijo pertraukos ir savaitgalis užpildytas svetimkalbiais rypavimais, kurie ne tik erzina, bet ir žemina mūsų tautinį orumą. Lietuvį daina lydėjo nuo neatmenamų laikų, nuo žilos senovės. Dainoje jis rasdavo nusiraminimą ir paguodą. Ir džiaugsmo kibirkštį, kuri suteikdavo jėgų ir stiprybės ištverti ir išlikti savo sunkiame gyvenimo kely. Dainoje yra sukaupti mūsų tautos dvasiniai lobiai, jos unikalios kultūros atspindžiai ir meilė savo kraštui. Šventvagiška ir net pavojinga visa tai užmiršti ir paniekinti.

Povilo Mataičio Lietuvių folkloro ansamblis Rumšiškėse pagerbia Antano Degučio, Prano Puskunigio ir Skriaudžių kanklininkų atminimą. Scenografijos dailininkė Dalia Mataitienė. Stilizuota, grojimas ir dainavimas suprastintas. Neišsaugotas buvęs skambesys, nebeliko nei giedojimo papročio, nei gaidų, nei garso įrašų. Šis koncertas įrašytas į filmą, čia daugiau jo ištraukų.

Vydas Astas: Mūsų žmonės, ypač valdžia, supratimą apie Rytų Lietuvą grindžia momentiniais statistiniais duomenimis. Tai klaidina… Šis kraštas gali integruotis į Lietuvą, bet gali ir išslysti iš jos tautiškai, kultūriškai, galiausiai valstybiškai… Lietuvos lenkų rinkimų akcija – agresyvus šovinistinis blokas – nuo 1993 m. yra beveik vienvaldė Vilniaus ir Šalčininkų rajonų šeimininkė… Savivalda ar autonomija? XXI amžiuje be mokyklos? Ką daryti?

„Spiečius“ Žilvino Pekarsko TV laidoje „Kultūra“ 2008-05-31. Dainą veda Dominyka Kriščiūnaitė.

„Už ką barsi“, „Aisiu in kalnelius“ ir „Sakyk sudieu“ dainuoja Kaišiadorių „Verpeta“, dainas veda Valerija Jankauskienė.

„Kupolė“ traukia žemaitišką dainą, veda vadovas Antanas Bernatonis.

2007-11-03 „Žinių radijo“ laidoje „Avilys“ Audrys Antanaitis kalbina iš tolimosios Venesuelos į Lietuvą atvykusią Jūratę de Rosales jos knygos „Didžiosios apgavystės“ išleidimo proga.

Apsišarvavę mokslo išradimais, naujosiomis technologijomis ir socialinėmis garantijomis, kažką labai svarbaus savyje prarandame. Įpratome, yra patogiau sakyti „mes“, nei „aš“ ir taip asmeninės atsakomybės nusikratyti. Bet ar ne dėl to ir traukiasi mūsų galvos, nyksta mintys? O jei minties nėra, tai ir žodžio nebereikia.

1990 m. knygoje Rimantas Matulis: „Lietuvių tautos kilmė“ surinktos žinios apie gentis, tautas ir įvairius etninius junginius, kurie suformavo lietuvių tautą Rytų Europos plotuose. Aprašomas kiekvieno etninio junginio kelias nuo pirmųjų paminėjimų istoriniuose šaltiniuose iki išnykimo ir įsiliejimo į lietuvių tautą bei jai giminingas tautas.