Lietuva — lietuviams

Su šiuo šūkiu apie 500 Lietuvių tautinio centro jaunuolių žygiavo Vilniuje kovo 11-ąją, švenčiant Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dvidešimtmetį. Toks šūkis papiktino europinių vertybių ir žmogaus teisių gynėjus Lietuvoje. Jį neigiamai įvertino Lietuvos žmogaus teisių stebėjimo instituto direktorius Henrikas Mickevičius, nes, jo nuomone, „(…) tai šūkis, suponuojantis, kad tie žmonės laiko Lietuvą etninių lietuvių valstybe, o visi kiti turbūt – antrarūšiai piliečiai. Jie aiškiai propaguoja etninės, o ne pilietinės valstybės principą, o tai šiuolaikiniame pasaulyje tikrai nepriimtina“. Jo keistas išvadas „Drauge“ kritiškai ir taikliai įvertino Romualdas Kriaučiūnas („Kas blogai su ‘Lietuva – lietuviams’?“, 2010 m. kovo 31 d.).

Lietuvos Respublika yra tautinė valstybė. Lietuvos Taryba 1918 m. Vasario 16 d. aktu atkūrė Lietuvą ne kaip luominę bajorų valstybę, kokia ji buvo prieš jos išdraskymą 1795 metais, bet kaip tautinę lietuvių valstybę. Tokia ji buvo atkurta 1990 m. kovo 11 d., tokia teisiškai ji liko iki šiol. Jos konstitucijos preambulė sako, kad konstituciją priėmė Lietuvių Tauta, tai reiškia, kad valstybės steigiamoji galia priklauso jai.

Lietuvos valstybė negali būti kitokia. Ji buvo atkurta, kad apsaugotų lietuvių tautą nuo jai gręsiančių pavojų ir sudarytų jai tinkamas sąlygas išlikti, gyvuoti ir klestėti. Lietuvių tauta yra Lietuvos valstybės pagrindas, jos raison d’être, jos būties prasmė, kito pagrindo ji neturi ir negali turėti. Jei lietuvių tauta išnyktų, Lietuvos valstybė pasidarytų nereikalinga ir netrukus žlugtų. Todėl bandymai paneigti Lietuvos valstybės tautinį pobūdį ją žaloja ir silpnina.

Nuo XIX šimtmečio, kai Europoje kilo tautinių ir demokratinių valstybių kūrimo banga, demokratinių valstybių tautinis pobūdis užtikrinamas tuo, kad valstybėje didelę daugumą sudaro vienos tautos gyventojai. Vyraujanti tauta remiasi pastovia tautiečių dauguma, o kitų tautybių gyventojams pripažįstamos tautinių mažumų teisės. Kuriant tautines valstybes reikėjo esamų valstybių teritorijas taip pertvarkyti, kad viename krašte būtų užtikrinta vienos, vyraujančios tautos absoliuti dauguma. Reikėjo kurti naujas tautines valstybes (kaip Italija, Estija, Latvija, Slovėnija), atkurti nauju tautiniu pagrindu buvusias (kaip Vokietija, Vengrija, Lietuva), panaikinti su tautiniu pagrindu nesuderinamas senas (Abiejų Sicilijų karalystė, Austrijos imperija, Sovietų Sąjunga). Europos žemėlapis buvo ne kartą perbraižomas; iširo daugiatautės imperijos ir daugumos senų ir naujų valstybių sienų buvo išvestos pagal tautinį principą. Daugiausia tai vyko po karų, bet kartais tautos atsiskyrė taikiai: taip 1905 metais Norvegija atsiskyrė nuo Švedijos, 1993 metais atsiskyrė Čekija ir Slovakija. Europoje netautinėmis valstybėmis liko Šveicarija, Belgija, Bosnija ir Hercegovina.

Prieš Lenkijos ir Lietuvos Abiejų Tautų Respublikos padalijimus Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė apėmė lietuvių ir gudų žemes. Atsikurianti Lietuva atsisakė gudų žemių, kad atstatyta valstybė, nors ir daug mažesnė, būtų tautinė lietuvių valstybė. Vasario 16tos aktas įsakmiai deklaravo atkurtos Lietuvos atskyrimą „(…) nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis“. Vasario 16-osios aktas ir dabar yra Lietuvos valstybės teisinis pagrindas.

Tautinėse demokratinėse valstybėse užtikrinamos lygios teisės visiems piliečiams, nepaisant, kokios tautybės jis ar ji būtų. Bet vis tik kai kuriose srityse tenka atsižvelgti į tautinius skirtumus. Tautinėms mažumoms suteikiamos tam tikros, išskirtinės teisės – valstybė arba savivaldybės išlaiko jų tautines mokyklas, finansiškai remia mažumų kultūrinę veiklą. Iš kitos pusės, suteikiant pilietybę ar teisę apsigyventi krašte, gali būti teikiama pirmenybė vyraujančios tautybės asmenims.

Nors vokiečių politikai itin įkyriai ragina lietuvius, latvius ir estus atsisakyti savo valstybių tautinio pobūdžio, Vokietija pati yra vokiečių tautinė valstybė. Kai žlugo Sovietų Sąjunga ir atsirado galimybė išvykti į užsienį, Vokietijos valdžia suteikė teisę Rusijos vokiečiams emigruoti į Vokietiją. Jiems įsikurti buvo teikiama finansinė parama, įsteigti nemokami vokiečių kalbos kursai ją užmiršusiems, greit suteikta pilietybė. Ir visa tai tik vokiečių kilmės asmenims. Jei Sibiro tremtinys lietuvis būtų sugalvojęs emigruoti į Vokietiją, jis nebūtų priimtas.

Visiems žinoma žydų „sugrįžimo teisė“, kai kiekvienas imigrantas žydas gauna Izraelio pilietybę vos tik įkėlęs koją ant Izraelio žemės. Sakoma, kad religiniu, ne tautiniu pagrindu. Bet tai netiesa, nes pilietybę gauna ir žydų kilmės ateistai.

Lietuvos konstitucinis teismas (KT) yra paskelbęs, kad reglamentuojant Lietuvos pilietybės atkūrimą buvę piliečiai ir jų palikuonys negali būti skirstomi pagal tautybę. Tai klaidingas ir kenksmingas sprendimas. Atrodo, jog KT, reikalaudamas absoliutaus tautinio neutralumo, buvo paveiktas Briuselio eurokratų priešiškumo tautinėms valstybėms, nors Europos Sąjungos pagrindinės sutartys ir teisiniai aktai tokiu nusistatymu nesiremia ir jo nereikalauja. Klaida nekritiškai priimti eurokratų idėjas ir jomis vadovautis, nes jie, nerinkti Europos Sąjungos valdininkai, neturi galios kurti Sąjungai priklausančioms valstybėms privalomą teisę. Taip pat neverta sekti tais, kurie giedrą dieną vaikšto po Vilnių skėčius išskleidę, nes Briuselyje lyja…

Lietuvos konstitucija sako, kad „(…) Kiekvienas lietuvis gali apsigyventi Lietuvoje.“ (32 str.). Taigi – lietuvis. Nei lenkas, nei rusas, nei čečėnas tokios teisės neturi. Ji gali būti jiems suteikta, bet jie negali jos išsireikalauti.

Todėl Konstitucinis teismas klysta, teigdamas, kad reglamentuojant asmenų, kurie iki okupacijų buvo Lietuvos piliečiai, pilietybės atkūrimą, šie asmenys negali būti skirstomi pagal jų tautybę. Kaip rodo konstitucijos preambulė ir 32 straipsnis, Lietuvos konstitucija nėra tautiškai neutrali.

Mums, už Lietuvos Respublikos ribų gyvenantiems lietuviams, skirtumas tarp tautinės Lietuvos valstybės ir tautiškai neutralios yra itin svarbus. Juk tautiškai neutrali Lietuvos valstybė turėtų nurašyti ir užmiršti tuos užsienio lietuvius, kurie neturi Lietuvos pilietybės ar yra ją praradę. Išnyktų tautinis pagrindas ryšiui tarp tokios valstybės ir pasaulyje pasklidusių lietuvių, ji nusisuktų nuo mūsų ir pasidarytų mums svetima.

— Algimantas Gureckas,
2010-04-13 „Draugas“, Čikaga.