Kam reikalingi emigrantai?
Dvi žinios prieš pat šv. Velykas – viena supykdžiusi emigrantus, kita – turbūt praslydusi. Pirmoji, žinoma, reakcija į žinią dėl PSD mokesčio, kurį išvykusiųjų reikalaujama sumokėti atgaline data, nesvarbu, jog jie gali būti jau kad ir šešerius metus kitos ES valstybės registruotais mokesčių mokėtojais. Antroji – kad baigia darbą speciali komisija, kurios funkcija buvo grąžinti ekonominius emigrantus į tėvynę.
2007-aisiais įkurta Ekonominės emigracijos reikalų komisija lig šiol buvo išlaikoma iš ES skiriamų lėšų, nors ir skundėsi, kad tų lėšų nepakanka. Dabar – pabaiga, nes jos funkcijas perims kita komisija, prie Užsienio reikalų ministerijos, skirta „įgyvendinti strategijai „Globali Lietuva“.
Datų – PSD skandalo ir Ekonominės emigracijos reikalų komisijos gyvavimo pabaigos – sutapimas, matyt, yra tik likimo ironija, ne daugiau. Ironiškas šis sutapimas todėl, kad mūsų šalyje kaip grybų po lietaus yra pridygę komisijų, komitetų; privisę tikriausia sovietinio raugo „pokazūcha“ atsiduodančių iniciatyvų, graudžių dainų, žvakučių degiojimo, ilgesingo brązginimo gitara, skirtų emigrantams privilioti „atgal į Tėvynę“. Tuo metu, kai kiekvienas, bandantis tvarkyti net paprasčiausius reikalus tarp gimtinės ir ten, kur jį darbo ar asmeniniais reikalais yra šiuo metu nubloškęs gyventi likimas, gali paliudyti ranką prie širdies pridėjęs – visa Lietuvos biurokratinė sistema yra sutvarkyta, kad emigrantus ne tik atstumti, bet ir amžiams amžiniesiems užkirsti jiems kelius čia sugrįžti.
Emigrantų parsiviliojimas atgal ir reintegracija? Jūs juokaujate. Dar visa laimė, kad lietuviams emigrantams, atvažiavus atostogų į Lietuvą, nereikia ant rankovės ryšėti raiščio su raide „E“ – kaip kokio geto gyventojams. Nes visa kita jau sutvarkyta taip, kad vykdome patys savo pačių genocidą.
Ir net nereikia pradėti diskusijos apie dvigubos pilietybės problemą, nors šalis, šitaip tragiškai senstanti, mažėjanti, kasdien prarandanti tūkstančius savo vaikų, laikinai išvykstančių ne iš gero gyvenimo, o tik dėl to, kad gimtinėje nemirtų badu ir dar išmaitintų likusius artimuosius, turėtų labai rimtai pagalvoti apie įstatymų pakeitimus arba bent jau kaimynų lenkų taikomą sveiko proto padiktuotą dvigubos pilietybės „nepastebėjimo“ politiką.
Ką ten dviguba pilietybė – ar žinote kad, pagal galiojančius mūsų mylimos tėvynės įstatymus į užsienį išvykstantis dirbti ir, kaip reikalauja numatyta tvarka, tvarkingai išsiregistravęs Lietuvos pilietis automatiškai praranda teisę į pagrindinį Lietuvos piliečio dokumentą? Netikite?
Paskaitykite asmens tapatybės kortelės įstatymą. Ten – juodu ant balto: „…kortelė yra pagrindinis LR piliečio tapatybės dokumentas, skirtas naudojimui šalies viduje. […] Į užsienį nuolatos gyventi išvykusiems LR piliečiams ji neišduodama“. Tokiems priklauso tik užsienio kelionėms skirtas pasas. Mat jie – antrarūšiai, tokie lyg pusiau piliečiai, pusiau – išdavikai, be teisės grįžti. Arba – kriminaliniai elementai. Nes pagal LR įstatymus priklauso tai pačiai kategorijai kaip nuteistieji ir praradę pilietybę – iš jų asmens tapatybės kortelės irgi atimamos
Nesvarbu, kad sėsliau ar laikiniau užsienyje gyvenantieji Lietuvos piliečiai garsindami Lietuvos vardą dainuoja užsienio operos scenoje, skina sporto laurus ar darbuojasi tiesdami verslo ryšius tarp gimtinės ir kitos šalies. Arba – kam tie, po galais pasiteisinimai, – tiesiog asmeniškai pasirinkę gyvena sau, dirba ir moka mokesčius kitoje Europos Sąjungos šalyje, kaip numato ES įstatymai, leidžiantys laisvą darbo jėgos judėjimą ir palengvinantys komunikaciją tarp šalių-narių.
Tai, beje, joks nusikaltimas. Tai – laisvas laisvo europiečio pasirinkimas, garantuojamas ES įstatymų.
Bet apie šiuos įstatymus nieko nėra girdėję Lietuvos įstaigų valdininkai. Lietuva, su, tarkim, Jungtine Karalyste ar Airija, gali būti pasirašiusi dešimtis dvišalių sutarčių – dėl dvigubo apmokestinimo išvengimo, dėl šalių įstaigų išduotų dokumentų ir pažymų pripažinimo, dėl bendradarbiavimo. Tačiau kad šias sutartis vykdo tik viena pusė, gali įsitikinti kiekvienas, turėjęs reikalų su tokiais dvišaliais dokumentais.
Britų tarnautojai juos pripažįsta – daugių daugiausia gali prireikti patvirtinto vertimo, bet ir jo, akivaizdžiais atvejais – ne visada, nes vadovaujamasi sveiku protu. Tuo metu Lietuvos valdininkai, jei atnešite kokią nors JK išduotą pažymą į jus pažiūrės kaip į nusikaltėlį, dokumentų klastotoją.
Nužvelgę gestapininko, besimėgaujančio šviežia auka, žvilgsniu, jie, kaip nutiko vienam mano pašnekovui, gali vos ne sviesti į veidą standartinę, antspauduotą ir britų pareigūno pasirašytą pažymą ant firminio blanko su karališkais vandens ženklais, pareiškę, kad ji „turi būti išversta, notariškai patvirtinta, tada patvirtinta LR ambasados užsienyje ir tada nusiųsta „apostilizuoti“ arba papildyta pažyma „iš aukščiau“, kad pasirašęs britų pareigūnas „turi teisę išdavinėti tokio tipo pažymas“.
Tai – ne siužetas iš Nikolajaus Gogolio kūrinių. Ir ne sovietinis anekdotas apie „pažymą, kad pažyma išduota“.
Tai – XXI a. Lietuvos, ES narės, valdininkų, vis dar gyvenančių už sovietinio geležinio kordono, darbo gairės. Juokingiausia yra tai, kad tuo konkrečiu mano pažįstamo atveju, pagal šiuo metu teisiškai galiojančią pasirašytą dvišalę sutartį, iš tiesų nė jokių vertimų, patvirtinimų ar apostilių nė nereikėjo. Tik ne mūsų valdininkams! Tarp kurių, beje, kartais pasitaiko ir retų išimčių – jau aptarnaujančių maloniai, efektyviai, greitai ir geranoriškai. Jų tik galima atsiprašyti už mintis, išdėstytas šioje pastraipoje – ir užjausti, kaip sunku būti išimtimi.
Mat visa sistema vis dar gyvena Gogolio apsakyme, tęsdama „geriausias“ Rusijos imperinės ir sovietinės biurokratijos tradicijas ir savo funkciją suvokia paprastai – priversti „žmogelį“ drebėti, jaustis bejėgiu, beteisiu, valdininkų blaškomu šapeliu; nusikaltėliu be kaltės, kaltu vien tuo, kad gimė Lietuvoje.
Gali būti skaidrus kaip krištolas, bet gimei lietuviu, vadinasi, esi kaltas ir skolingas valdžios akyse. Dėl ko kaltas? Nesibaimink – tikrai rasim, kurį straipsnį tau pritaikyti. Nekaltumo prezumpcija čia negalioja.
Esi sąžiningas, mokėjai, kaip numato dvigubo apmokestinimo išvengimo sutartis, visus mokesčius ir socialinius draudimus iki paskutinio cento ar penso pagal gyvenamąją vietą užsienyje, kur gimę vaikai jau tuoj eis į pirmą klasę? Pasak ES įstatymų – viską darei tvarkingai ir esi pavyzdingas pilietis. Pasak Seimo pirmininkės Irenos Degutienės, – slepi mokesčius, remi šešėlinę ekonomiką ir esi tikras mafiozas. Esi kaltas.
Nori pagrįsti, kad tau Lietuvoje nereikia mokėti PSD? Atvežk britišką pažymą, kad privalomąjį sveikatos draudimą moki Britanijoje. Nesvarbu, kad visiems šalies rezidentams nemokama sveikatos apsaugos sistema (NHS) Britanijoje yra finansuojama iš bendrųjų socialinio draudimo įmokų bei pelno mokesčio, tad jokios atskiros pažymos apie šalyje sumokėtą atskirą „privalomąjį sveikatos draudimą“ jokia Jungtinės Karalystės įstaiga jums negali išduoti.
Bet Lietuvos biurokratams tai – nė motais. Vežk pažymą iš D.Britanijos apie sumokėtą sveikatos draudimą! Ir, dar, pageidautina, kartu atsivežk ir pačią Anglijos karalienę, kad toji sušoktų striptizą storam lietuviui biurokratui ant stalo!
Tad paskutiniųjų savaičių naujienos primena ne bet ką, o kažkokį siurrealistinį, sveiku protu nesuvokiamą košmarišką absurdo spektaklį. Arba – plano „Strekoza II“ finalinę dalį, kurio tikslas – Lietuva be lietuvių.
Sukiršinti išvykusius gyventi lietuvius – su likusiais gimtinėje. Nuteikti brolį prieš brolį – nes juk Lietuvoje turbūt jau greitai nebebus nė vienos šeimos, kurios narys nebūtų iškeliavęs užsidirbti svetur. Atkirsti, atsijoti išvykusius.
Pasilikusiems – nupiešti karikatūriškai iškreiptą, godų, pašalpų ir jų sumokėtų mokesčių gerovės ištroškusį emigranto portretą. Laikyti juos antrarūšiais, neišduodant jiems nė pagrindinio šalies dokumento. Atbaidyti nuo gimtinės taip, kad pradingtų visas noras kada nors ten sugrįžti. Kad taip apkarstų, jog net patriotiškiausiai nusiteikusieji pasipiktinę tėkštų Lietuvos pasą ir pasiimtų svečios šalies pilietybę.
O viso to fone – kad keroja ir didingai veši visos įmanomos komisijos ir komitetai „skatinantys emigrantų ir Lietuvos ryšių stiprinimą“, „Globalios Lietuvos“, iniciatyvos ir diasporos vienijimo programos. Štai kam esate reikalingi, emigrantai – kad komitetai, komisijos ir projektai, prisidengdami jūsų vardu galėtų iš biudžeto pasiimti pinigų Vilniuje sau patogiai tupintiems biurokratams. Ne daugiau.
Ar ko reikia emigrantams iš Lietuvos?
Per daugelį metų negirdėjau nė vieno, trokštančio tautinių pašalpų. Socialinių, sveikatos, ar dar kitokių. Lietuviai, apskritai nėra dar taip degradavę, kad svajotų apie pašalpas ir išmaldas – beveik visi jie svajoja dirbti ir užsidirbti, nežemindami savo žmogiškojo orumo.
Tad didžioji dauguma emigrantų garbės reikalu laiko grįžę tėvynėn susimokėti už paslaugas klinikose, odontologų kabinetuose, tyrimų laboratorijose – ir ne pačią mažiausią kainą. Jie už kruvinai svetur uždirbtus pinigus aprengia, apauna ir pamaitina savo Lietuvoje likusius vaikus, tėvus ir senelius. Cha, čia dar yra erdvės mūsų Vyriausybei plėstis ir plėstis – juk galima būtų apmokestinti ir tokią paramą? Juk tai tikra „šešėlinė ekonomika”! Pasiunčia emigrantas Lietuvoje likusiai motulei sengalvėlei šimtą svarų, o iš jų kokius aštuoniasdešimt valstybė atskaičiuoja už mokesčius – „Sodrai“, PSD, o gal ir pajamų mokestį? Argi ne puiku būtų?
Tiesa, prisiminiau, jog kartą esu girdėjusi emigrantus Jungtinėje Karalystėje sakant: „Būtų gerai, jei Lietuvos valstybė rastų kokių nors galimybių čia mus paremti…“ Ar įdomu kuo?
Neatspėsite. Ne milijonais, ne socialinėmis pašalpomis, ir ne dangiška mana. Tai Anglijos provincijoje įsikūrusios šeštadieninės mažųjų lietuvių mokyklėlės mokytojos svajojo, kaip būtų gera dažniau gauti vaikiškų lietuviškų knygučių ir metodinės mokomosios medžiagos. Kad mažyliai nepamirštų Motinos tėvynės gimtosios kalbos. Nors ta tėvynė juos ir pliekia išprotėjusios pamotės rimbu.
2010 m. balandžio mėn. 13 d. „Lietuvos rytas“