Teismas atmetė lenkų politikų pretenzijas lietuvišką raštą paversti lenkišku:Lietuvai lenkiški rašmenys dar neįteisinti
Šiandien Lietuvos respublikos konstitucinis teismas paskelbė savo dar 1999 metais paskelbto išaiškinimo išaiškinimą, kad lenkiška rašyba negali būti įteisinta valstybinėje Lietuvos raštvedyboje. Nors pridūrė, kad papildomoje paso dalyje pageidaujantys gali įsirašyti savo vardą nelietuviškai, bet tas įrašas teisiškai neprilygs pagrindiniam įrašui pirmajame lape.
Nutarimas galutinis ir neskundžiamas. Deja, ir ne visai nuoseklus. Antai išaiškinimo sakinys:
įrašas paso kitų įrašų skyriuje nelietuviškais rašmenimis neturėtų būti prilygintas įrašui apie asmens tapatybę valstybine kalba.
Kodėl neturėtų, o ne neturi, negali būti prilygintas? Kažkoks neteisinis žodis, tarsi koks tariamas pageidavimas. Dar keistesnis kitas aiškinimas (laimei, jo nutarime nėra):
Lietuvių kalbos rašmenis ir su jų naudojimu susijusius esminius klausimus, inter alia atitinkamos transkripcijos principus, pagal Konstituciją turi apibrėžti įstatymų leidėjas arba jo įgaliota valstybės institucija.
Teismui neaišku, kas yra lietuviški rašmenys? Skatina juos peržiūrėti? Prikaišiojant W, X, /, Q? Tai kad Kalbos komisija, ypač jos pirmininkė, jau seniai ragina nepaisyti, rašyti kaip papuola: „shwep_lojant“ ch, sh, ph, th, zh, lenkiškai cz, sz, rz, ć, ś, ń, ó, ż, su mįslingais / ženklais, „šiuolaikinėmis“ x, w raidėmis — kurios lietuvių kalbai nieko neduoda, neturi čia jokios prasmės, jokių papildomų garsinių atitikmenų, tik kelia sumaištį ir griauna kalbos logiką ir aiškumą.
O štai šitas įrašas tai jau akivaizdi diskriminacija, prieštarauja pačio teismo išaiškinimui:
Įstatymų leidėjas, nustatydamas asmens vardo ir pavardės rašymo Lietuvos Respublikos piliečio paso kitų įrašų skyriuje nevalstybine kalba pagrindus, turėtų paisyti ir to, kad, kaip minėta, Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos, kaip ir absoliučios daugumos Europos šalių valstybinių (oficialiųjų) kalbų, rašmenų pagrindas yra lotyniški rašmenys.
Nors ką tik pats teismas aukščiau aiškino, kad Lietuvoje gyvena apie šimtas tautų, tarp jų arabų, armėnų, cigonų, graikų, gruzinų, indų, japonų, karaimų, kinų, persų, rusų, totorių, žydų — toks apribojimas tik lotyniška abėcėle, leidimas vienai tautai rašyti nelietuviškai tuojau pat sugriaus tautų lygiateisiškumą, įves tautinę diskriminaciją, sukels nesantaiką. Buvo dar gudručių, siūlančių įrašyti „Europos sąjungos“ tautų kalbomis — bet ES yra ir Graikija, Bulgarija, bus Turkija, gal ir Gruzija, Armėnija, ne vien Lenkija priimta.
Vis dėlto šitokių pavojingų nesąmonių teismo nutarime, laimei, nėra. Pats prašymas išaiškinti kitaip, įsileisti į lietuvišką rašybą lenkišką raidyną yra ne tik įžūlus, bet ir nelogiškas, neįmanomas įgyvendinti. Anot jau ankstesnio teismo išaiškinimo,
„pagal Konstituciją lietuvių kalba, kaip valstybinė kalba, yra valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų viešosios raiškos ir bendravimo tarpusavyje bei su visuomenės nariais priemonė. Ji yra svarbus valstybingumo elementas, visus Lietuvos Respublikos piliečius vienijantis, valstybinę bendruomenę – pilietinę Tautą integruojantis veiksnys, nes užtikrina visiems valstybės piliečiams lygias galimybes dalyvauti valdant savo šalį, priimant valstybinės reikšmės sprendimus, taip pat teisę lygiomis sąlygomis stoti į valstybinę tarnybą. Valstybinės kalbos mokėjimas yra visaverčio piliečių dalyvavimo valdant valstybę prielaida ir būtina sąlyga.“
Juk
„įrašų Lietuvos Respublikos piliečio pase rašymas valstybine kalba nepaneigia įvairioms tautinėms grupėms save priskiriančių piliečių teisės rašyti savo vardus ir pavardes bet kokia kita kalba, jeigu tai nesusiję su įstatyme nustatyta valstybinės kalbos vartojimo sritimi“.
Bet
„asmens tautybė taip pat negali būti pagrindas asmeniui reikalauti, kad jam nebūtų taikomos taisyklės, kylančios iš valstybinės kalbos statuso. Kitaip būtų pažeistas konstitucinis visų asmenų lygybės įstatymui principas.“