Dėl lietuvių kalbos apsaugos

Lietuvių literatūrinės kalbos klasikinė, Vinco Kudirkos sukurtoji, rašyba tobulai tinka mūsų, archaiškiausios Europoje kalbos raiškai ir šiuolaikiniam vartojimui, yra nacionalinė vertybė, ir jos keitimas, įjungiant papildomus lotyniškojo raidyno žymenis bei elementus, atvertų kelius deformacijoms, nesuderinamoms nei su kalbos dvasia, nei su jos konstituciniu statusu. Lietuvių kalbos apsauga yra ir lietuvių Tautos tęstinumo garantija.

Suvažiavimas vienbalsiai nutarė:

• Siūlyti Seimui atmesti Vyriausybės pateiktą įstatymo projektą dėl pavardžių ir vardų rašymo dokumentuose, kuriuo siekiama įteisinti nelietuvišką rašybą, keisti lietuvišką abėcėlę, nes jis prieštarauja konstituciniam valstybinės kalbos statusui, griautų lietuviškos rašybos sistemą ir sukeltų sumaištį valstybės viešajame gyvenime.
• Pritarti asmenvardžių rašybos latviškam modeliui, kuris nustato oficialų statusą tik asmenvardžio formai, parašytu valstybine kalba, o kitomis kalbomis parašytus tikrinius daiktavardžius tiek dokumentuose, tiek kituose valstybine kalba parašytuose tekstuose leidžia pateikti tik kaip papildomą informaciją.
• Atkreipti Seimo dėmesį, kad latviškas svetimvardžių rašybos modelis yra vienintelis įmanomas kompromisas, jį atgimstančiai Lietuvai siūlė dar Vincas Kudirka ir kuris, kaip neseniai nustatė tarptautinis žmogaus teisių teismas, neprieštarauja tarptautiniams Latvijos, kaip ir Lietuvos, įsipareigojimams.Tokį sprendimą pasirinkti mus įpareigoja ir baltiškasis solidarumas, dviejų išlikusių Baltų kalbų giminystė.

Kalba – pagrindinis Tautos ir valstybės išlikimo ramstis. Lietuva net okupacijų laikais atsilaikė prieš rusinimą, lenkinimą, todėl privalome lietuvių kalbą apginti ir dabar.

Rezoliucija Lietuvai pagražinti draugijos penktajame suvažiavime priimta vienbalsiai.

Suvažiavimo rezoliucijai pritaria: