Sangizmas ar išėjimas iš savos tautos
Stebėdamas, kas vyksta šių dienų Lietuvoje (savęs niekinimas ir siekimas įtikti bet kam), prisimenu jaunystę ir dalyvavimą tuo metu vasaromis organizuotose kūrybinio jaunimo stovyklose. Jose mėgino aktyviai reikštis su pretenzijomis būti poetu asmuo, pasivadinęs Bruno Sangis. Jis bandė įtikinėti, kad tautų egzistencija yra anachronizmas, dėl to jis esą mielai atsisakytų savo lietuviškos pavardės, o dabar jam tenka šį naujadarą vartoti tik poezijoje. Pasak šio veikėjo, ateityje visi žmonės kalbės viena kalba (greičiausiai tai bus anglų, nes rusų per mažai išplitusi) ir jis save laikąs „pasaulio piliečiu“.
Tuometinei valdžiai toks asmuo taip pat neįtiko, nes jam sąvoka „tarybinis žmogus“ buvo per siaura. Jo postringavimai klausytojams kėlė juoką, sunkiai jam sekėsi spausdinti savo traktatus, nors vienas kitas eilėraštis, kritikų vertintas kaip grafomaniškas, pasirodydavo literatūrinėje spaudoje. Vėliau jis išnyko iš horizonto. Reiškėsi ir vienas kalbininkas, įrodinėjantis, kad lietuviai yra giminingi kinams, ir ieškantis sąsajų tarp lietuvių ir kinų kalbų. Vėliau jis atsidūrė gydytojų priežiūroje, nežinau — pagrįstai ar ne.
Tautinio Atgimimo metais atsitiktinai sutikau Bruno Sangis. „Anksčiau ar vėliau suvoksite savo judėjimo beprasmiškumą. Suprasite, kad tautos yra anachronizmas“, — šaipėsi jis iš mūsų Sąjūdžio, pats laikėsi nuošalyje nuo vykstančių įvykių. Vėliau apie jį nieko negirdėjau ir būčiau pamiršęs, jeigu ne naujieji ideologai „pasaulio piliečiai“.
Atsigręžkime į praeitį. XVIII amžiaus pabaigoje Lietuvos diduomenė išėjo iš lietuvių tautos ir nuėjo su lenkais (valstybė žlugo). Vienas kitas jų palikuonis sugrįžo, tačiau dauguma tapo nuožmiais atsinaujinančios lietuvių tautos priešais. Tokiems nepriimtinas pats Lietuvos valstybės buvimo faktas. Jų pėdsakais šiandien bando sekti dabar save vadinantieji „elitu“, kuriems nepriimtinas kiekvienas, kuris nori likti lietuviu.
Argi ne apie tai byloja Algirdo Patacko paviešintas pokalbis su Mantu Adomėnu, kurio aplinka savo ateitį sieja su lenkais?
Ar ne tai sako beatodairiškas Kovo 11-osios eitynių koneveikimas? Vienas po kito skubame pasmerkti jų dalyvius. Stebėjau per įvairiausius TV kanalus eitynes. Nieko nemačiau, dėl ko reikėtų šūkalioti. Tiesa, vieno kito dalyvio elgesys peržengė padorumo ribas. Tačiau prašyčiau smerkėjus nurodyti bent vienas europietiškas eitynes, kurios būtų apsaugotos nuo ekscesų. Chuliganų buvo ir bus. Reikia jų veiksmus riboti. Tam yra policija. Pritarčiau prezidentei Daliai Grybauskaitei: „Bet kokios žmonių eitynės, jeigu tai susiję su patriotizmo išraiška, meile savo Tėvynei, yra labai gražu ir sveikintina. Bet kokios eitynės, kurios skatina tautinę nesantaiką, — to Lietuvoje neturėtų būti“. Beatodairiškas smerkimas skaldo tautą ir ugdo neapykantą kitaip mąstantiesiems, radikalizuoja normalų judėjimą.
Paradoksas — kovojome už lietuvių tautos būtį, tačiau atkurtoje Lietuvoje beveik neturėjome ir neturime nė vienos Vyriausybės, kuriai rūpėtų lietuvių kultūros išsaugojimas. Ką davė Lietuvai Valdo Adamkaus prezidentavimas? Neriją Putinaitę, Ireną Vaišvilaitę. Kai dvyniai Kačinskiai pradėjo reikšti Lietuvai įvairias pretenzijas, pavadino juos geriausiais lietuvių bičiuliais. Toks istorinis virsmas: vieni išeina į kitas tautas, kurios mielai juos priglaudžia. Dėl to vienos tautos gausėja, kitos nyksta (ir išnyksta). Prie pirmųjų ir priklauso lenkai.
Norėtųsi kai ką priminti. Ne lenkų tautai, o kai kuriems jos ir Lietuvos politikams. Tautos lieka, o politikai išnyksta. Politikai atstovauja tam tikros grupuotės interesams. Ne vienoje tautoje esama imperialistinių polinkių. Nesvetima tai ir lenkų politikams. Lietuvių ir lenkų interesai kirtosi per kelis šimtmečius. Jeigu lietuvių tauta būtų kerštinga, jos spauda mirgėte mirgėtų nuo priminimų apie prieškarinės Lenkijos vyriausybės dalyvavimą Miuncheno sąmoksle. Ji atsiplėšė nuo Slovakijos Tešino sritį. 1938 metais Lenkija smogė Lietuvai drauge su hitlerininkais: kai šie užgrobė Klaipėdą, Lenkijos vyriausybė pateikė Lietuvai ultimatumą atsisakyti Vilniaus krašto, priešingu atveju jų kariauna žygiuos į Kauną. Tokių ultimatumų priėmimas pakirto pasitikėjimą Lietuvos Vyriausybe ir padarė ją bejėgę prieš Rusijos bolševikų agresiją. Savo agresyvios politikos skonį netrukus pajuto ir patys lenkai. Išvados nedaromos.
Mūsų ambasadorei Lenkijoje Loretai Zakarevičienei Vasario 16-ąją 93-iųjų metinių proga įtakingos Lenkijoje Kresų asociacijos vadovai įteikė peticiją, kurioje pasakyta: „1918 m. vasario 16-osios deklaracijos pasekmės šiandienos Europoje yra nepriimtinos“. Nei daugiau, nei mažiau. Į Lietuvą atvyksta Lenkijos parlamentarai ir šiurkščiai reikalauja keisti mūsų įstatymus, nors lygiai tokie patys įstatymai veikia Lenkijoje ir kitose Europos valstybėse.
Kodėl prieš kokius penkerius metus nieko panašaus neteko girdėti? Ar tam nebuvo akstino, kai buvo pradėta net Lietuvoje viešai niekinti Joną Basanavičių, skeptiškai vertinti Vasario 16-ąją. To judėjimo pradininkė buvo tuometinė prezidento Valdo Adamkaus patarėja Nerija Putinaitė. Jeigu tai darytų paprastas savo krašto niekintojas, sakytume, kad demokratinėje valstybėje – įsitikinimų laisvė… Dabar į paviršių išlenda kita buvusi Valdo Adamkaus patarėja Irena Vaišvilaitė, prie jos prisideda Lietuvos švietimo ir mokslo ministro patarėjas Paulius Subačius, kaip ryškėja iš Algirdo Patacko paskelbtos medžiagos, tame judėjime dalyvauja ir Vilniaus miesto konservatorių vedlys, seimūnas Mantas Adomėnas. Ko tada stebėtis, kad Šalčininkuose ir kituose Lietuvos lenkų rinkimų akcijos politikų valdomuose regionuose praktiškai neveikia Lietuvos įstatymai, ten lietuviai jaučiasi svetimi. Toli gražu ne visi Lietuvos lenkai panašiai samprotauja. Bet jie jaučiasi mūsų valdžios išduoti taip, kaip ir lietuviai.
Šį pokalbį nukelčiau į tolesnius laikus. 1922 metais Lietuvoje buvo įvykdyta žemės reforma. Dvarininkams palikta po 80 ha, o kita išdalyta buvusiems kumečiams ir kitiems bežemiams. Dvarininkų, kurie pasitraukė iš Lietuvos, žemę perėmė valstybė ir išdalijo. Jeigu tos reformos nebūtų buvę, vargu ar Lietuvoje partizaninis judėjimas būtų įgavęs tokius mastus.
Dauguma „nuskriaustųjų“ dvarininkų — lenkakalbiai litvinai, jautę neapykantą mužikų Lietuvai. Tai tęsiasi iki mūsų dienų. Kol tarp mūsų nepasireiškė savęs niekintojai, Lenkijoje negalėjo apsireikšti sikorskiai. Negi keliaklupsčiavimas – mūsų tautos bruožas? Lietuvos gyventojai patiki sau atstovauti Europos Parlamente Valdemarui Tomaševskiui, konservatoriai su juo derasi dėl bendradarbiavimo tvarkant Vilniaus miestą. Lenkijos užsienio reikalų ministras Radoslavas Sikorskis kalba apie žemės grąžinimą. Atskiri Lenkijos sluoksniai trokšta matyti Lietuvą savos valstybės provincija. Kaip matome, jie savo šalininkų turi ir Lietuvoje. Tik netapatinkime Lietuvoje gyvenančių lenkų su Valdemaru Tomaševskiu, kaip ir lietuvių su Mantu Adomėnu, Šarūnu Liekiu ar Antanu Sniečkumi.
Neteigčiau, kad Lietuvoje nesama antisemitizmo. Bet jo ne daugiau negu kitose Europos šalyse. Tačiau mes gyvename nuolatinėje baimėje, kad tik nebūtume apkaltinti nacionalizmu ar antisemitizmu, kiekvieną kartą puolame aiškintis, kad tokie nesame. Ir nepastebime žydų – geriausių savo draugų, neigiančių tuos prasimanymus.
Praeitais metais išleista puiki žymaus Lietuvos teatrologo Marko Petuchausko knyga „Santarvės kaina“. Jis pasakoja, kaip jį, mažą žyduką, rizikuodami gyvybe, gelbėjo visiškai nepažįstami kaimiečiai, vaizdžiai atmeta mitą, esą lietuviai – žydšaudžiai. M.Petuchauskas parodo, kad žydus šaudė samdomi žudikai, kokių esama visose tautose, ir tarp žydų. Knyga liko nepastebėta. Ar panašios knygos neugdo santarvės? Draugus turime vertinti. Jų turime ir tarp lenkų, ir tarp žydų, ir tarp rusų.
Dalį mūsų tautiečių apėmė proto užtemimas. Vilkimės, kad ir nuo šios ligos išgysime. Tam nereikės jokios išorinės paramos. Ir išsaugosime savo valstybę.
2011 balandžio 18 d. „Lietuvos žinios“ Nr. 89 (12916).