Nepaverskime Lietuvos kumetynu!

Sambūrio „Patirtis“ nariai 2012 m. sausio 10 d. susitiko su Lietuvos Žemės ūkio ministerijos specialistais (Žemės ūkio ministerijos vadovybės kvietimu).

Remiantis Sambūrio pateiktais argumentais, išdėstytais pareiškimuose „Dar kartą dėl ydingos žemės reformos“, „Dėl ilgalaikių programinių veiksmų Lietuvos kaimui atgaivinti“¹ bei „Ar alindami Lietuvos sodžių, neprarandame pamatinių Tautos vertybių“, Ministeriją atstovaujantiems specialistams buvo priminta iš esmės ydinga Lietuvos kaimo ir žemės ūkio pertvarkos politika bei labai skaudžios jos pasekmės — neprofesionali ir dažnai nesąžininga žemės reforma, žemdirbių sukurto bendros nuosavybės turto naikinimas ir išgrobstymas, taip pat pastarojo dešimtmečio Europos Sąjungos (ES) rekomenduotas apgaulingas smulkių šeimos ūkių išjungimas iš žemdirbiškos prekinės gamybos. Jis tapo visuotiniai nusikalstama socialine ir moraline smulkių kaimo sodybų agonija bei su tuo susijusia masine jaunų žmonių emigracija.

Susitikimo metu ypač kritiškai tenka vertinti Žemės ūkio ministerijos išskirtinį itin stambių latifundinių ūkių protegavimą ir monopolinių jų verslo partnerių rėmimą. Taip pat atvirai propaguojamą, artimiausiu metu prasidėsiantį smulkių šeimos ūkių (sodybų) žemės valdų konsolidavimą — jų supirkinėjimą bei stambinimą iki ne mažesnio kaip 500 hektarų.²

Tai niekuo nepateisinamas, tiesiog nusikalstamas kėsinimasis į Lietuvos kaimą — tautos tapatumo, demografinio ir kultūrinio gyvybingumo, sveiko gyvenimo būdo bei sveikų žemės ūkio produktų gamybos lobyną — šeimos ūkių likimą.

Nacionalinėje mokėjimo agentūroje (NMA) prie Žemės ūkio ministerijos ieškant informacijos apie ES kaimo ir žemės ūkio plėtros rėmimo lėšų panaudojimą paaiškėjo neįtikėtina paslaptis (galimai sąmoningai valdoma) — NMA rengia, teikia ir skleidžia informaciją apie Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programos įgyvendinimą tik pagal kaimo plėtros programos kryptis ir priemones, neįvardindama konkrečių lėšų gavėjų – subjektų arba jų grupių finansinės paramos duomenų, k. a. žemės ūkio bendrovių, ūkininkų bei šeimos ūkių (stambių, vidutinių, smulkių ir kt.).

Esant tokiai sąmoningai „pusinės tiesos“ informacijai apie ES paramos ūkių plėtrai įsisavinimą, galimi bet kokie milijardinių lėšų skirstymo ir panaudojimo šešėliai bei skaidrumo priedangos. Gal kam nors reikia, kad paslaptis, jog ES teikiamą paramą daugelį metų pirmenybiškai pasiglemžia stambūs latifundininkai ir jų monopoliniai partneriai, nebūtų išviešinta.

Žinia, stambūs latifundiniai ūkiai ir jų partneriai samdosi specializuotus biurus ES paramos būtiniems projektams parengti, kai tuo tarpu neturtingi smulkieji, neturėdami projektų, lieka be jokios paramos. Štai čia ir slypi pagrindinė šeimos ūkių, sodžių merdėjimo, ekonominės diskriminacijos ir beviltiškumo priežastis.

Todėl būtina prie Žemės ūkio rūmų bei konsultavimo tarnybų įkurti kooperatinius ES paramos teikimo šeimos ūkiams projektavimo ir įgyvendinimo biurus. O svarbiausia, kad visos valdžios jaustų pareigą — išsaugoti Lietuvos sodžius.

Susitikimo posėdžiui pirmininkavęs Žemės ūkio viceministras E. Raugalas menkai teatsakė į Sambūrio „Patirtis“ narių iškeltas problemas. Nė kiek nepraskaidrino diskusijos dalyvių nuogąstavimo dėl visiškai atsainios Žemės ūkio ministerijos ir Žemės ūkio rūmų veiklos Lietuvos kaimo išlikimui ir kardinaliam Šeimos ūkių stiprinimui. Nė žodžiu neužsiminta ir apie Sambūrio „Patirtis“ siūlymą: „kaimų ir šeimos ūkių plėtojimui panaudoti žemės ūkio aukštųjų ir kitų mokyklų absolventus, ypač neturinčius žemės ūkio paveldėjimo galimybių“.

Turėdami omenyje aukščiau išdėstytus Sambūrio „Patirtis“ dalyvių susitikimo su Žemės ūkio ministerijos atstovais nepatenkinamus rezultatus, Sambūrio dalyviai jaučia pareigą papildomai pareikšti savo mintis žemės ūkio politikos klausimu.

Šiame pasitarime buvo kalbėta dėl Žemės ūkio ministerijos reikalingumo. Manome, kad kelti tokiam klausimo yra pagrindo. Tai darosi akivaizdu, jei pravažiuoji plentu iš Lazdijų pro Vilnių, Švenčionis, Ignaliną iki pat Zarasų. Mes išgirdome apie ministerijos programas stambinti ūkius, bet pakelėse matome apleistus, nedirbamus laukus, kurie gali apaugti kiečiais ir be ministerijos paramos. Čia dabar formuojasi dykra su padrikai užstatytomis paežerėmis. Tikriausiai tai bus kitokia dykra negu iki Žalgirio mūšio buvo Sūduvoje ir Užnemunėje. Tačiau šioje dykroje, nesant jokios ūkio politikos, nuo žemės paviršiaus jau dingsta šimtmečius gyvavę žemdirbių sodžiai, miršta miesteliai. Dėl mokinių trūkumo jau uždaryta Reškutėnų mokykla, kuri sugebėjo apsiginti ir išlikti lietuviška netgi lenkų okupacijos laikais, o dabar ją uždarė savi. Dar veikia bažnyčia, kuriai tenka klaiki misija — palaidoti visus čia dar likusius žmones. Tai nėra džiugesį žadinanti perspektyva. Uždaryta ir Tauragnų Eugenijos Šimkūnaitės pagrindinė mokykla — tame miestelyje, kuris senesnis už Vilnių. Tad jei šiam Lietuvos pakraščiui nebus sukurtas gyvybiškai efektyvus ūkio modelis, šiam kraštui ir jo gyventojams belieka dykros perspektyva. Ar tam yra įsteigta Žemės ūkio ministerija?

Supratome, kad derlingiausios Lietuvos žemės nebus apleistos ir bus naudojamos pasitelkus modernią agrotechniką, ir kad čia vyks žemėvaldos sklypų stambinimas — konsolidacijos procesas.

Tačiau Lietuvos teritorijoje kadaise jau buvo suklestėję didžiuliai dvarai, valdę po kelis tūkstančius hektarų, kuriuose vergavo mūsų žmonės. Jauna, nepatyrusi, bet nekorumpuota Vasario 16-osios valdžia valstybiškai žvelgė į Lietuvos perspektyvą ir Lietuvos seimas 1923 m. priėmė žemės reformos įstatymą, pagal kurį dvarų žemė buvo apribota, perteklius paimtas į valstybės fondą ir išdalintas nepriklausomybės kovų savanoriams bei išsimokėtinai kaimų žmonėms. Sodžiai ir žemės ūkis labai greitai atsigavo ir suklestėjo. Ir dabar viską būtų galima padaryti visos tautos labui, jeigu Seime vyrautų Lietuvai tarnaujantys žmonės.

Dabar tiesiog nuostabą kelia nenoras mokytis iš kitų šalių patirties. Antai Olandija iš jūros atkovoja Zeider Zee įlanką, polderiuose kuria smulkius ūkius, pastato reikalingus pastatus, sodybas dovanoja jaunoms šeimoms. Netgi Lukašenka stato kaime namus ir čia kuriasi jaunos šeimos. Tą patį daro lenkai vakarinėje šalies dalyje. Atrodo, jog Lietuvos politikai yra suinteresuoti, kad kaimo jaunimas greičiau emigruotų į užsienį ir užpildytų Vakarų šalių darbo jėgos trūkumą.

Tokias permainas skatina ir Europos sąjungos žemės ūkio politika. Mūsų kaimo žmonės yra padaryti išmaldos prašytojais. Išmaldos, kuri duodama tada, kai valstietis atsisako prekinės gamybos ir pasirenka išlaikytinių padėtį. O juk darbštumas Lietuvos šeimų ūkiuose nuo amžių buvo viena pagrindinių žmogaus dorybių.

Tačiau dabartiniame Lietuvos kaime viskas apversta aukštyn kojom. Žmogų pradėta vertinti ne už darbą, o už tinginiavimą. Dar daugiau: jeigu nedirbsi — gausi pinigų, o jeigu dirbsi — gali būti nubaustas ir turėsi nuostolių. Todėl Lietuvoje dirvonuoja didžiausi plotai, kaimiečiai nebelaiko gyvulių nei paukščių. Antai Deltuvoje (Ukmergės raj.) gyventojai laikė apie 80 karvių, o dabar visame miestelyje beliko viena karvė… Šiandien jau sunku kaime gauti pieno ar varškės, nors dar neseniai Lietuva garsėjo žemės ūkio gaminiais. Rusnės gyventojai (Šilutės raj.) kasmet užaugindavo 300 000 ančių, o dabar net šventiniam stalui nebegausi anties anei žąsies.

Išmokos ūkininkams už žemės nedirbimą ar gyvulių neauginimą yra nesuprantamos, jų neužtenka kitokiam verslui pradėti. Toks dirbtinai suorganizuotas beprasmis kaimiečių egzistavimas sudaro paskatas girtuoklystei ir visiškam gyventojų degradavimuisi. Tai absurdo politika. Taip kaimiečiai varomi į neviltį, savižudybes ir emigraciją.

Todėl po visų 22 metus trukusių reformų Lietuvos kaimas ištuštėjo. Nors stambūs ūkiai, remiami Europos sąjungos, verčiasi neblogai, bet šeimos ūkiams paramos nelieka, jie negali įsirengti gerų tvartų, melžimo įrangos, šaldytuvų, mažosios technikos. Reikia rimto postūmio, skatinant kooperacijos judėjimą kaime, nes tai smulkių ūkininkų išlikimo sąlyga. Kas per pastaruosius 20 metų kaime regėjo bent vieną specialistą, ekspertą, mokslininką ar konsultantą iš Žemės ūkio rūmų, konsultavimo tarnybos, universiteto ar savivaldybės?

Atėjo metas, kad žemės ūkio mokslą pradėtų kuruoti Žemės ūkio ministerija — ji turėtų būti naujų mokslinių tyrimų užsakovu, turėtų koreguoti naujų specialistų rengimo poreikius bei jų įdarbinimo galimybes. Nes dabar dauguma žemės ūkio specialistų studijuoja tik dėl diplomo, retas kuris yra laukiamas kaime. Tad kam rengiami tokie specialistai? Ogi pomidorų ir braškių rinkimui kitose šalyse, kuriose yra pigios darbo jėgos paklausa.

Jeigu valstybė nesugeba savo jaunųjų piliečių aprūpinti darbu, reikėtų, kad šiuo metu valstybiniame žemės fonde esanti žemė, kol jos dar neišsidalino stambieji žemvaldžiai, būtų išdalinta žemės ūkio mokslus baigusiems iniciatyviems jaunuoliams, ypač jaunoms šeimoms – ilgalaikės nuomos būdu. Taip atsirastų šeimos ūkių sodžiai, kurie būtų branduoliai valsčiaus bendruomenių atsikūrimui ir pražūtingos emigracijos sustabdymui.

Kaimo gyventojai galėtų patys apsirūpinti maisto gaminiais, ypač jeigu būtų teikiama parama naminių paukščių augintojams ir šiltnamių daržininkystei. Mūsų parduotuvėse ir turguose pilna importinės vištienos, o savi augintojai geibsta, stokodami išteklių elektrai ir kombinuotiems pašarams įsigyti.

2011 m. kovo mėnesį susitikę Vokietijos ir Čekijos žemės ūkio ministrai sutarė palaikyti siekį, kad subsidijos būtų skiriamos iš tikrųjų dirbantiems žemdirbiams, kad ūkininkavimo kokybė nebūtų vertinama pagal ūkio dydį. Tad kas draudžia Lietuvai pasukti panašiu žemdirbių rėmimo ir kaimo gyventojų gelbėjimo keliu?

Derėtų rimtai apmąstyti ir parengti programą, kaip sugrąžinti į kaimą jaunimą, pirmiausiai padedant jiems įsikurti ir dirbti žemę. Juk Nepriklausomoje Lietuvoje kaimo žmonės buvo šviečiami ir mokomi naujai tvarkyti gyvenimą, susiklosčius naujoms aplinkybėms.

Siekiant atgaivinti nykstančius kaimus, būtina atsigręžti į kooperaciją. Tuo turėtų susirūpinti savivaldybėse dirbantys žemės ūkio specialistai ir Žemės ūkio rūmų darbuotojai. Ar nereikėtų valdžioje sėdinčių patarėjų pakelti iš prišildytų kėdžių ir periodiškai komandiruoti į kaimus prasmingam darbui, už kurį būtų privalu kas mėnesį atsiskaityti? Toks pirminis noras ir valia turi gimti Seimo Kaimo reikalų komitete ir Žemės ūkio ministerijoje, o dar anksčiau — kiekvienos partijos, pretenduojančios valdyti Lietuvą, programoje.

Kandidatai į naująjį Lietuvos seimą turėtų pasisakyti prieš grupelės savanaudžių žemgrobių proteguojamą latifundinių ūkių sistemą Lietuvoje, kurių savininkų tikslas gauti sau kuo didesnį pelną visos tautos ateities sąskaita. Lietuvos sodžiai — tai tautos paveldas, tautos šaknys, todėl būsimojo Seimo politika turėtų būti nukreipta į tai, kad kaimas atgimtų, o ne būtų naikinamas kaip iki šiolei, ir kad Lietuva netaptų užsieniečių teritorija. Oligarchų užsakyti pseudo mokslininkai gali sukurti daug visokių egoistinių planų, bet Lietuvos valdžia turi žvelgti į tautos ateitį. Nes, jeigu Lietuva nepakeis kaimo politikos, po kelių dešimtmečių šalis liks ne tik be sodžių, bet ir be gyvybinių šaknų, iš kurių išaugo lietuvių tauta ir valstybė.

Todėl, artėjant Seimo rinkimams, norėtume patirti kiekvienos partijos vadovų nuomonę dėl aukščiau išdėstytų minčių apie būtinybę atgaivinti Lietuvos kaimą — kaip tautos lopšį ir išlikimo garantą.

Sambūrio nariai

Petras Plumpa, ž. ū. dr. doc. Zigmas Urbonas, menotyrininkas Romualdas Budrys, dr. Marija Sereikienė, prof. habil. dr. Stasys Vėlyvis, Lietuvos Nacionalinės UNESCO komisijos pirmininkas dr. Romas Pakalnis, žurnalistė Nijolė Baužytė, gyd. Liudvika Knizikevičienė, prof. habil. dr. Libertas Klimka, med. m. dr. doc. Jonas Stankus, inž. Algirdas Stumbras, inž. Albinas Jasiūnas, Tarptautinės teatro akademijos akademikas Donatas Banionis.

Kreipimasis pasirašytas 2012 m. kovo 24 dieną ir įteiktas penkių politinių Lietuvos partijų vadovams: „Tėvynės sąjungos“ — Lietuvos krikščionių demokratų pirmininkui Andriui Kubiliui, Lietuvos socialdemokratų partijos pirmininkui Algirdui Butkevičiui, partijos „Tvarka ir teisingumas“ pirmininkui Rolandui Paksui, Darbo partijos pirmininkui Viktorui Uspaskichui ir Liberalų sąjūdžio pirmininkui Eligijui Masiuliui.

Išnašos:

¹ Piliečių Sambūris „Patirtis“ teikia pasiūlymus dėl kaimo gaivinimo — 2010-12-10 Bernardinai.lt.

² Žemės ūkio viceministro E. Raugalo interviu 2011-07-14 žurnalui „Savaitė“ 37 nr.

Nuotraukose: buvusių tvirtų ūkininkų kadaise puošnių, dabar apleistų sodžių vaizdai.