Apie prancūzų rūpestį kalba:Kalba, mada ir Prancūzija
Leono Stepanausko rašinys „Metuose“ (2009, 3 nr., 156-157 p.) „Prancūzai gina savo kalbą“ priminė prieš penkiolika metų priimtą Žako Tūbono įstatymą (Loi Toubon). Jo pratarmėje pabrėžiama, kad kalba — „tai esminė žmogaus asmenybės dalis“ („élément fondamental de la personnalité“), o gimtoji kalba — ir savojo (šiuo atveju prancūzų) kultūros paveldo dalis („et du patrimoine de la France“).
Ne nauji, šnekant apie kalbą ir pas mus dažnai ištariami teiginiai. Nuo 1995-ųjų turime ir savo Valstybinės kalbos įstatymą. Tad ko trūksta, kad rūpestis gimtąja kalba vis dėlto kelia nemažai abejonių. Atsakingi už kalbą pareigūnai džiūgauja, jog lietuvių kalba niekada neturėjo tokių gerų sąlygų kaip dabar, šviesioji visuomenės dalis skambina pavojaus varpais, daug kas mano, kad tai — ne jų reikalas ir išvis nekreipia dėmesio, o ne vienas tur būt ir su puskalbe išsiverstų.
Nors Irena Smetonienė ir guodžia, „kad visur tos pačios problemos“, prancūzų orumas vis tiek daro didžiulį įspūdį. Nacionalinio diktanto idėją iš jų pasiimti — vieni niekai, palyginus su didžiavimusi savo kalba ir tikrąja atsakomybe už ją. Stokojame savigarbos. Ir kalbininkai čia ne išimtis.
Bepigu buvo Aldonui Pupkiui, sovietmety baksnojusiam kalbos klaidas. Kad ir pasišaipydavome iš jo reiklumo, bet neabejojome, jog jis, kaip ir mes visi — „prieš rusus“ už Lietuvą, už mūsų kalbą. Šiandieniniai kalbos sergėtojai — modernūs, patriotizmas mūsų šaly nebemadingas, „kosmopolitiškumas“ labiau vertinamas. Tad ko norėti.
Nors keistas dalykas tos mados — ateina, praeina. O pagarba savo paveldui, geras skonis visada akį glosto ir dvasią gaivina. Kas jau kas, o prancūzai tą puikiai žino, pasitiki savimi, todėl gali būti ir nemadingi, ir kalba rūpintis, ir net kompiuterį savaip vadinti.